Moksliukai.lt: Lietuvių kalba

Navigacija

Pradžia

D.U.K.

Įkelk pratybas už taškus

Pasirinkti leidini

Draugai

Referatai: Lietuvių kalba

A. Baranausko poema "Anykščių šilelis"
Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų. . Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį. Ir be praeities idealizvimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visą tai galime sieti su pagonybe. Taippat A.Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus - miško.

Aforizmai
Balzakas H. Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno. Balzakas H. Meilė - vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei dabarties. Įechovas A. Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti. Dikensas Į. Nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai. Egziuperi (A. de Sent) Būti žmogumi - reiškia būti atsakingam. Egziuperi (A. de Sent) Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi.

Apie A.Baranausko "Anykščių šilelį"
Anykščių šilelį Baranauskas sukūrė per dvejas 1858m. ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose.Poetas valingai kaupė gimtųjų Anykščių krašto realijas, folklorinių poetiką bei frazeologiją.Paskutinį postūmį imtis plunksnos galėjo sukelti poeto paliudyti ,,lyg peiliu smogę’’ seminarijos dėstytojo žodžiai, kad lietuvių kalba - prastuolių kalba, nederanti poezijai.Tą pačią vasarą jis pradėjo rašyti, siekdamas įrodyti, kad suniekinta lietuvių kalba, kaip neprilykstantčia Pono Tado kalbai,galima parašyti kūrinį,nenusileidžiantį A..Mickevičiaus poezijai.O poemos ,,diegas’’,anot poeto žodžių, prasikalęs 1858 m. vasarą, išgirdus apstulbinusį tėvo posakį ,,liemuo liemenį plaka’’.

Ar galiu didžiuotis savo protėviais
Jau nuo seniausių laikų mūsų protėviai drąsiai gynė savo šalį, į kurios nepriklausomybę kėsintasi nuo pat valstybingumo pradžios. K. Puidos istoriniame romane ,,Magnus dux“ vaizduojamos narsios lietuvių kovos su Kryžiuočių ordinu, kuris po du šimtus metų trukusių puldinėjimų buvo sutriuškintas Žalgirio lauke. Kaip bebūtų gaila, lietuviams teko kovoti ne tik su kryžiuočiais. XVIII amžiuje Lietuva pateko Rusijos imperijos žinion. Tačiau mūsų protėviai su nelaisve nesitaikstė – stengėsi atkurti valstybę, organizavo sukilimus. V. Mykolaičio-Putino romano ,,Sukilėliai‘‘, kuriame vaizduojamas 1863 – 1864 metų sukilimas, pagrindinis veikėjas A. Mackevičius iškeičia kunigo sutaną į kario uniformą ir be baimės stoja į kovą už tėvynės laisvę. O kur dar partizanų priešinimasis Sovietų Sąjungos valdžiai... Akivaizdu, jog Lietuva savo valstybingumą išsaugojo tik bebaimių laisvės gynėjų, širdyse puoselėjančių didžiulę meilę tėvynei, dėka.

Įskaitai - ar mokslas daro žmogų laimingesnį?
(Mokslo pasiekimai). ISTRAUKA: Ar mokslas išgelbės pasaulį? Šis klausimas jau ilgai neduoda žmonijai ramybės. Nuo pat žmogaus atsiradimo, žmogus stengiasi atrasti kažką naujo, kurti įvairiausius dalykus, padėsiančius visuomenėje bei jo asmeniniame gyvenime. Aš bandysiu įrodyti, kad be mokslo, gyvenime, gyventi yra daug sunkiau. Šioje, sparčiai besivystančioje visuomenėje būtina nuolat mokytis, kad įgytum išsilavinimą, nes be jo niekur toli nenukeliausi. Turint specialybę, lengviau rasti darbą, daug mokantis, automatiškai igyjama daugiau žinių: galima lengviau rasti išeitį iš sunkios situacijos, galima kurti savo idėjas ir jas vėliau panaudoti savo asmeniniame gyvenime, ar visuomenėje. Šiais laikais išsilavinimo prieinamumas nėra langvas, reikia nuo pat kojos įkėlimo į mokyklą kantriai ir stropiai mokytis. Visi tolimesnio gyvenimo pagrindai yra vidurinėje mokykloje, ją reikia baigti kuo aukštesniu įvertinimu, norint vėliau gauti aukštesnį išsilavinimą. Šiandieną manau, mokslas vis tampa brangesnis ir tai sukelia sunkumų prasčiau besimokančiam jaunimui, tada ir iškyla klausimas: Kur stoti? 1945m. Dž. Ekerto ir Dž. Moučlio sukurtas pirmasis kompiuteris iš esmės palengvino gyvenimą didžiąjai daliai visuomenės. Vėliau, ištobulėjus kompiuteriui, jis tapo neatsiejama dalis mūsų kasdieniniame gyvenime. XXIa. Kompiuteris vis labiau artėja prie tos ribos, kai bus užmirštos knygos... atsiradęs internetas, dar labiau nutolino literatūra nuo žmonijos. Manau, kad praėjus dar keletai dešimtmečių, knygos visai išnyks. Ar mokslas išgelbės pasaulį? Manau, kad taip! Gimusieji šio šimtmečio pradžioje savo gyvenime patyrė ne tik karus ir žmonių naikinimus, bet ir begalinę mokslo ir technologijos pažangą. Šiandien per pusdienį galima nuvykti iš Europos į Ameriką. Žiulis Vernas (1870) aprašė kelionę į Mėnulį, kelionę aplink pasaulį per 80 dienų ir plaukimą po vandeniu, visa tai atrodė fantazija, o šiandien tai jau reali praeitis. Atradimas sulfamidų, penicilino ir kitų antibiotikų išgelbėjo daugelį nuo ankstyvos mirties ir pailgino amžių. Pažanga polimerų srityje įgalino žmoniją turėti užtektinai drabužių. Agrotechnikos išvystymas įgalino pamaitinti milijonus ir atstumti bado šmėklą. Atominės energijos pažabojimas suteikė elektrą milijonams ir sutaupė gamtos išteklius, nors ir buvo rizikos. Šių dienų žmonija įžengė į informacijos amžių, kai kompiuteriai ir telekomunikacija pakeitė mūsų gyvenimą. Kai kurie mokslininkai sako, kad vienа gražiа dieną mokslo pažanga keliais dešimtmečiais prailgins, šiuo metu natūralia organizmo egzistavimo riba laikomа žmonių gyvenimo trukmę.

Knygos turi nematomas dureles - jas skaityti verta
Knygos - tai žinių lobynas. Knygos nuo senų laikų buvo skaitomos. Nuo amžių žmonės jomis domėjosi. Kažkada knyga buvo vienintelis žinių šaltinis, vienintelė pramoga. Knygos plėtoja žmonių vaizduotę, padeda suprasti gyvenimą bei žmogų supantį pasaulį. Žmonės mėgsta skaityti knygas ne tik dėl to, kad smagiai praleistų laisvalaikį, kad kažko išmoktų. Žmonės mėgsta skaityti, nes knygos turi paslaptingas nematomas dureles, nematomus vartus, už kurių yra nuostabus vaizduotės ir svajonių pasaulis. Tik reikia tas dureles atverti ir drąsiai žengti į tą nuostabų knygų pasaulį.

Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”
Skerdžius buvo ir paslaptingas, keistuolis, ir pokštininkas, mylintis vaikus. Juo niekas taip ir nesidomėdavo, tad mane šis žmonių poelgis kiek nustebino. Lapinas išsiskyrė iš kitų gyventojų tuom, kad jis pasakodavo vaikams išgalvotas savo istorijas kuriomis tikėjo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Jis taip įtikinamai mokėjo meluoti, kad vaikai naktimis bijojo pareiti namo. „Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas“. Skerdžius buvo keistas žmogus, tačiau kaimo gyventojai jo nesibijojo. Jis buvo senas, bet niekas tiksliai nežinojo kiek jam galėjo būti metų, o ir pats jis nenorėjo sakyti, tik melavo. Turbūt jis tikrai keistai atrodė, jeigu niekas jo amžiaus taip ir neįminė. „Lapinas nors buvo žemo ūgio, bet drūtas kaip seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas, it žydinti obelis, seniausias tame kaime gyvenančių senelių“. Lapinas nebuvo turtingas. Jis gyveno sodžiaus gale, dūminėje pirkaitėje, be priemenės su žmona. Savo pirkioje jie turėjo tik pačius reikalingiausius daiktus. Vasaromis „Lapinas ganė gyvulius“, žiemą „mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes“.

Lapino paveikslas V.Krėvės ,,Skerdžiuje"
Lapinas - pagrindinis V.Krėvės apsakymo,, Skerdžius “ veikėjas, šiaudinės pastogės žmogus. Pasakotojas norejo parodyti kaip Skerdžius bendrauja su žmonėmis. Atskleidžiamas jo vidinis pasaulis,jausmai,pasakojama apie jo buitį ir pasaulėžiūra. Skerdžių visas kaimas vadino Lapinu.Neaišku, ar tai senio pavardė ar pravardė... Na ir keistas buvo tas Skerdžius...

Liaudies žmogaus santykis su gamta V.Krėvės apsakyme „Skerdžius“
„Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Ir štai V. Krėvės apsakymo „Skerdžius“ pagrindinis herojus, senas kaimo skerdžius Lapinas, nepažinęs jokių mokslų, yra originalus pavyzdys, kaip žmogus gali būti dvasia suaugęs su gamtos pasauliu. Gamta Lapinui- tai ne tik grožio ir ramybės šaltinis. Jis suvokia nepaprastą, gal net mistinę gamtos kaip gyvenimo prado jėgą. Tas Lapino natūralus dvasinis ryšys su gamta išskiria jį iš pilkos ir abejingos minios.

Maironis
20psl apie Maironį. :)

Marti
Visą kaimo moters dalią, dažnai nepaprastai sunkią, patyrė rašytoja: vyro nesupratimą, girtuokliavimą, vaikų ligas ir nelaimingai susiklosčiusius likimus. Tačiau bėdos ir vargai tik dar labiau grūdino moters dvasią, skatino norą įveikti sunkumus, pavertė ją ryžtinga ir atkaklia. Viską nugalėjo jos optimizmas, ryžtas, valia, nors ir pasiguosdavo, jog "nėra tokio skausmo, kurio mano širdis nebūtų pakėlusi". Į literatūrą Žemaitė atėjo sulaukusi brandaus amžiaus. Atėjo mokytis ir tobulėti, nes noras pažinti kultūrą, šviesesnį gyvenimą buvo nenugalimas.

Moteriškumo samprata A.Mickevičiaus poemoje „Gražina“
Gražina... Jau pats vardas byloja apie moters grožį. O A.Mickevičiaus herojinėje poemoje moters grožis ne tik išorinis, bet trykštantis iš sielos gelmių. Apie netradicišką moterį rašoma „Gražinoje“. Moteris – karžygė. Štai kaip buvo praminta kunigaikščio Liutauro žmona. Ir ne dėl ūgio ar vyriškų pečių, o dėl stiprios, drąsios karžygės dvasios. Gražina buvo visų gražiausia mergina. Visi Lietuvoje žinojo, jog kitos tokios, kaip už Liutauro ištekėjusios, Lydos kunigaikštystėj niekur nebuvo. Nors ji „nebe pirmos jaunystės“, subrendusi, išmintinga ir sumani, tačiau nuo jos vis dar dvelkė vasaros valiūkiška gaiva. Bet buvo ir kita kunigaikštienės pusė – ji vis laukė, kol kas nors jos įsčiose prabus... Lygi ūgiu Gražina buvo su Liutauru, moters pečių platumas stebino visus, bet, nepaisant vyriško, stambaus jos sudėjimo, veidas moters buvo stebuklingai dailus.

Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo šviesuolis
Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo gyventojas, seniausias žmogus kaime. Jis „stiprus, nors žemo“, „drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas“. Pagirių kaime, anot rašytojo, yra dar vienas „gyventojas“, kuris labai panašus į senį. Tai – Grainio liepa: „žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia“. Jų gyvenimai persipynę ir vienas nuo kito neatsiejami. Šis nepaprastas žmogaus ir medžio ryšys, paralelė tarp žmogaus ir gamtos vedama per visą kūrinį.

Prisijungti