ĮKĖLIMAS



Pasirinkti leidinį





Domenai nuo 15 Lt Dedikuoti.lt serveriai Hostingas Serveriai.lt
 Peržiūrėti temą
Moksliukai.lt :: Mokomieji dalykai :: Istorija
Kas naršo čia? 1 svečiai
 Spausdinti temą

Visos istorijos sąvokos - pilnas žodynas [SVARBU]

Statusas Paulius 2012-10-01 20:46
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Čia surašytos turbūt visos istorijos sąvokos, kurių gali prireikti pamokoje.

Kaip greitai surasti reikiamą sąvoką?
Jos išrikiuotos abėcėlės tvarka, bet jei reikia greičiau, galite naudotis šia instrukcija:

Paspauskite CTRL + F
Įveskite žodį arba jo dalį.
Spauskite ENTER.


Jei nerandate, pabandykite vesti su/be lietuviškų raidžių.


Abatas
Vienuolyno(abatijos) viršinikas; pagal rangą ėjo po vyskupo.
------------------------------------
Absoliutizmas
Tokia valstybės valdymo forma, kai aukščiausioji valdžia priklauso valdovui.
------------------------------------
Aitvaras
Turtus nešanti mitinė butybė.
------------------------------------
Albigiečiai
Krikščionių sekta Pietų Prancūzijos Albi mieste; kovojo su pasaulietiniu ir religiniu Bažnyčios viešpatavimu..
------------------------------------
Alchemija
Tariamas mokslas; pastangos pagaminti "filosofinį akmenį" paverčiantį paprastus metalus tauriausiais
------------------------------------
Analai
Vakarų europos viduramžių metrasčiai,kuriuose kasmet užrašomi svarbiausi įvykiai.
------------------------------------
Anglikonybė
Protestantizmo kryptis Anglijoje; valstybinė religija.
------------------------------------
Antipopiežius
Popiežius,Katalikų bažnyčios laikomas neteisėtai išrinktu.
------------------------------------
Antisemitizmas
Rasizmo forma, pasireiškinti neapykanta, priešiškumu žydams.
------------------------------------
Aptvėrimai
Bendruomeninių žemių naikinimas ir valstiečiu nuvarymas nuo žemės Anglijoje.
------------------------------------
Arabeska
Sudėtingas stilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas, būdingas islamo menui.
------------------------------------


------------------------------------
Arkivyskupas
Katalikų bažnyčios pareigūnas, vyriausiasis vyskupas.
------------------------------------
Astrologija
Tariamas mokslas,tikejimas,kad žvaigždės ir planetos yra dievų ir lemia žmonių,tautų,valstybių likimą bei gamtos reiškinius
------------------------------------
Augustinai
Katalikų Šv. Augustino elgetaujančiojo ordino nariai
------------------------------------
Bajoras
Kilmingasis, priveligijuotas žemvaldys Bulgarijoje, Moldovoje, Rusijoje ir LDK.
------------------------------------
Barokas
XVIIa.-XVIIIa. vidurio Europos ir Lotynų Amerikos meno kryptis. Dailės ir architektūros stilius.
------------------------------------
Baronas
Vakarų Europos kilmingojo titulas, žemesnis už grafo.
------------------------------------
Baudžiava
Teisinė priklausomų valstiečių padėtis. Baudžiaunikas-baudžiavinis valstietis.
------------------------------------
Beduinai
Pietvakarių Azijos ir Šiaurės Afrikos klajokliai arabai.
------------------------------------
Beginės
Viduramžiais religinių moterų bendruomenių narės, gyvenančios vienuolišką gyvenimą be įžadų. Už siiminėjo labdara, ligonių, senelių priežiura.
------------------------------------
Bendruomenių rūmai
Didžiosios Britanijos parlamento žemieji rūmai, kurių nariai renkami.
------------------------------------
Beneficija
Žemės valda, suteikiama vasalui už tam tikrą tarnybą.
------------------------------------
Birža
Įstaiga, kurioje perkami ir parduodami vertybiniai popieriai, akcijos.
------------------------------------
Bizantiškasis stilius
Bizantijoje susiformavęs viduramžių architektūros ir dailės stilius, turintis nemažai antikos ir Rytų meno stilių požymių. Dažnai vadinamas graikiškuoju.
------------------------------------
Bojarinas
XV-XVIIIa. pradžios Rusijos valstybės tarnybinių žmonių aukščiausiasis titulas.
------------------------------------
Bulė
Labai svarbus popiežiaus arba viduramžių valdovo dokumentas, sutvirtintas specialiu prikabinamu antspaudu.
------------------------------------
Burmistras
Miesto valdžios vadovas.
------------------------------------
Buržua
Pasiturintis Europos viduramžių miestietis, neturintis jokių privilegijų.
------------------------------------
Buržuazija
Viduramžių miestiečių luomas.
------------------------------------
Caras
Serbijos, Rusijos ar Bulgarijos monarchas;
------------------------------------
Cechas
Tuo pačiu amatu besiverčiančių miestiečių organizacija viduramžiais.
------------------------------------
Celibatas
Katalikų dvasininkųir vienuolių privaloma viengungystė (draudimas tuoktis).
------------------------------------
Centralizacija
Valdžios sutelkimas viename centre.
------------------------------------
Chanas
Tiurkų ir mongolų valdovo titulas, ypač viduramžiais.
------------------------------------
Chanatas
Chano valdoma šalis.
------------------------------------
Chartija
Dokumentas, kuriame skelbiami kurios nors politinės grupės reikalavimai.
------------------------------------
Cistersai
Katalikų vienuolių ordinas, Benediktų ordino atšaka. Bandė apkrikštyti prūsus.
------------------------------------
Dešimtinė
Bažnyčios ar feodalui mokama dešimtoji pajamų dalis.
------------------------------------
Devizas
įrašas feodalo herbe; trumpas posakis, paaiškinantis herbo prasmę; riteris ir jo būrys savo devizą vartojo kaip kovos šūkį.
------------------------------------
Didieji Mogolai
Indijos valdovų dinastija (1526-1858).
------------------------------------
Didžiojo kunigaikščio taryba
LDK didžiojo kunigaikščio patariamoji institucija, sudaryta iš didikų.
------------------------------------
Diktatūra
Neribota, jėga grindžiama valdžia-valdžioje esančio asmens ar grupės nevaržo jokie įstatymai.
------------------------------------
Dinastijos karas
Karas dėl sosto paveldėjimo; įpėdinystės karas.
------------------------------------
Domenas
Stambaus feodalo žemės valda.
------------------------------------
Dūmo mokestis
Mokestis, imamas nuo kiekvieno kiemo, kadaise vadinto dūmu.
------------------------------------
Duoklė
Privalomas mokestis natūra.
------------------------------------
Dominikonai
Katalikų vienuolių ordinas.
------------------------------------
Dvilaukis
Dirbama žemė, padalyta perpus, kai vienas laukas paliekamas pūdimui, kitas apsėjamas javais.
------------------------------------
Dukatas
Nuo 1284m. Venecijoje, vėliau ir kitose Europos šalyse vartota auksinė moneta.
------------------------------------
Džihadas
Musulmonų šventasis karas prieš katalikus.
------------------------------------
Džonka
Burlaivis, kuriuo kinai leisdavosi į didžiąsias keliones.
------------------------------------
Kryžiaus žygiai
Katalikų bažnyčios organizuoti žygiai į Rytų šalis prisidengiant siekiu išvaduoti Kristaus karstą, nors iš tikrųjų buvo norima tik prisiplėšti ir prisigrobti turto.
------------------------------------
Monoteizmas
Tikėjimas į vieną dievą.
------------------------------------
Politeizmas
Tikėjimas į daugiau nei vieną dievą. Pvz.: Graikų, Romėnų.
------------------------------------
Palivarkas
Dalis dvaro su ūkiniais trobesiais.
------------------------------------
Islamas
Politeistinė muslmonų religija, tikima į dievą Alachą.
------------------------------------
Cechas
Viduramžių amatininkų sąjunga.
------------------------------------
Abišala
Abišala Aleksandras (g. 1955 12 28). Lietuvos valstybės veikėjas. 1978 m. baigė Vilniaus universitetą, fizikas. Fizikos-matematikos mokslų kandidatas. 1978–1980 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1980–1981 m. dirbo Kauno politechnikos institute vyresniuoju inžinieriumi. 1981–1990 m. – Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimo institute vyresniuoju inžinieriumi, moksliniu bendradarbiu. Yra paskelbęs mokslinių straipsnių puslaidininkių fizikos klausimais, trijų išradimų autorius. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Seimo seniūnas. Nuo 1991 m. – Lietuvos Respublikos ministras be portfelio. 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1992 m. – Ministras Pirmininkas.
------------------------------------
Abveras
Abveras. Hitlerinės Vokietijos kariuomenei pavaldi žvalgybos ir kontržvalgybos institucija.
------------------------------------
Adalbertas
Šv. Adalbertas-Vaitiekus. Pirmasis krikščionių misionierius Prūsuose (apie 956–997 04 23). 996 m. pabaigoje išvyko į prūsus. Kitų metų pavasarį Semboje prūsai jį nužudė. Vienas iš Adalberto hagiografijos autorių buvo Brunonas Kverfurtietis, (šv. Bonifacas, apie 973–1009), nužudytas Rusios ir Lietuvos pasienyje. Šio įvykio aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
------------------------------------
Adamkus
Adamkus Valdas (g. 1926 11 03). Lietuvos valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją, studijavo Miuncheno universitete. Nuo 1949 m. gyveno JAV, nuo 8 dešimtmečio pradžios čia dirbo gamtosaugos srityje. Vadovavo Aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau buvo paskirtas Vidurio vakarų aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Dalyvavo lietuvių išeivių veikloje. 1967 m. – „Santaros-Šviesos“ federacijos pirmininkas, 1958–1965 m. vicepirmininkas. Rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961–1964 m. buvo Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, Centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos narys, Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas. Aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV akademinį lietuvių sporto klubą „Lituanica“. Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983-aisiais metais, organizacinio komiteto pirmininkas. Nuo 1972-ųjų metų kasmet atvykdavo į Lietuvą, skatino ir rėmė vandens valymo įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausios mokslinės literatūros. Buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatorius. 1993 m. – kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Nuo 1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Šias pareigas pradėjo eiti 1998 02 26. 1988 m. gavo tarptautinį apdovanojimą už išskirtinius nuopelnus aplinkosaugos srityje. Apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu bei JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje. Vilniaus universiteto (nuo 1989 m.), Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV, nuo 1991 m.), Nortvesterno universiteto (JAV, nuo 1994 m.), Kauno technologijos universiteto (nuo 1998 m.), Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV, nuo 1998 m.), Lietuvos žemės ūkio universiteto (nuo 1999 m.), Ilinojaus technologijos instituto (nuo 1999 m.), Čikagos De Paul universiteto (JAV, nuo 2001 m.), Lietuvos teisės universiteto (nuo 2001 m.) ir Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 2002 m.) garbės daktaras bei Astanos universiteto (Kazachstanas, nuo 2000 m.) garbės profesorius.
------------------------------------
Adjunktas
Adjunktas. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse ir Rusijos imperijoje – mokslinis stažuotojas, profesoriaus, akademiko ar katedros vedėjo padėjėjas mokslų akademijoje, aukštojo mokslo įstaigoje, universitete.
------------------------------------
Adventas
Adventas (atėjimas). Keturių savaičių Išganytojo laukimo laikotarpis prieš Šv. Kalėdas. Etninėje lietuvių kultūroje advento metu galioja įvairūs draudimai.
------------------------------------
Adventistai
Adventistai. Protestantizmo srovė. Laukia antrojo Kristaus atėjimo ir tūkstantmetės karalystės. Susiformavo 1831 m. JAV. Pradininkas – baptistas V. Mileris, skelbęs Kristaus atėjimą 1843–1844 metais. Didžiausia srovė – Septintos dienos adventistai (atsirado 1844 m.). Jų tikėjimas ir apeigos panašios į baptistų. Nepripažįsta sielos nemirtingumo, švenčia šeštadienį.
------------------------------------
Agripa
Agripa Vaclovas Jonas (apie 1525–1597). LDK valstybės ir kultūros veikėjas, literatas, Radvilų šalininkas. Nuo 1586 m. Minsko, nuo 1590 m. Smolensko kaštelionas. Propagavo liuteroniškąją reformaciją. Dalyvavo reformacijos šalininkų ir jėzuitų polemikoje.
------------------------------------
Aizkrauklės mūšis
Aizkrauklės (Ašeradės) mūšis. 1279 03 05 ties Aizkraukle (Latvija) įvykęs Lietuvos ir Livonijos ordino mūšis. Magistro Ernsto fon Rasburgo kariuomenė, remiama danų ir Vakarų Europos talkininkų, 1279 m. vasarį įsibrovė į Lietuvą. Lietuvių kariuomenė pasivijo su grobiu grįžtančius užpuolikus ties Aizkraukle ir juos sumušė. Mūšyje žuvo magistras, danų vietininkas, 71 riteris ir daug kitų. Pagal žuvusiųjų riterių skaičių šis mūšis buvo didžiausias Pabaltijyje po 1260 m. įvykusio Durbės mūšio. Po Aizkrauklės mūšio Kryžiuočių ir Livonijos ordinams buvo renkamas vienas didysis magistras.
------------------------------------
Akalica
Akalica, akalyčia, okolica, bajorkaimis. Padrika smulkių Lietuvos bajorų gyvenvietė su netvarkingai išdėstytomis sodybomis ir pastatais. Žemė išskirstyta netvarkingais sklypeliais prorėžiuose. Labiausiai buvo paplitę Vidurio ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje.
------------------------------------
Akcinė bendrovė
Akcinė bendrovė. Bendrovė, kurios lėšų dalininkai (akcininkai) turi bendrovės kapitalo dalį – akcijų, nuo kurių gauna pelną – dividendus.
------------------------------------
Akelaitis Mikalojus
Akelaitis Mikalojus, Akelevičius Mikalojus (1829 12 05–1887 09 27). Kultūros, visuomenės veikėjas, rašytojas. Dirbo mokytoju dvaruose. 1861 m. parašė eiliuotų atsišaukimų, raginančių valstiečius sukilti („Pasaka senelio“, „Gromata Vilniaus senelio“). 1863 m. buvo Užnemunės sukilėlių Laikinosios vyriausybės komisaro padėjėjas Augustavo vaivadijoje. 1864 m. buvo laikraščio „Žinia apie lenkų vainą su maskoliais “ redaktorius. 1864 m. emigravo į Prancūziją, apsigyveno Paryžiuje. Bendradarbiavo lenkų spaudoje, „Aušroje“, „Gazietoje lietuvškoje“. Rinko lietuvių tautosaką. Žymiausias kūrinys – didaktinė apysaka „Kvestorius, po Lietuvą važinėdams, žmones bemokinąsis“. Parašė elementorių, lietuvių kalbos gramatiką. Į lenkų kalbą proza išvertė K. Donelaičio „Metus“. Įsteigė Lietuviškų knygų leidimo fondą.
------------------------------------
Akmens amžius
Akmens amžius. Laikotarpis nuo 2–1,75 milijonų metų iki IV–II tūkstm. pr. Kr. Pabaigos data skirtinga: Mažojoje Azijoje, Egipte ir Pietų Europoje baigėsi IV tūkstm., šiauresnėse geografinėse platumose – II tūkstm. pr. Kr., Lietuvoje – nuo XI iki II tūkstm. pr. Kr. vidurio.
------------------------------------
Alanai
Alanai. Gentys, kilusios iš sarmatų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus išplito Šiaurės Kaukaze ir stepėse į šiaurę nuo Juodosios jūros. 372 m. į alanų gyvenamas vietas veržėsi hunai. Dalis alanų, persekiojami hunų, pasiekė Panoniją. Iš čia su svebais ir vandalais per Galiją 409 m. įsiveržė į Pirėnų pusiasalį. 429 m. su vandalais persikėlė į Šiaurės Afriką ir sukūrė valstybę, kurią 534 m. užkariavo Bizantija. Likusieji Šiaurės Kaukaze alanai po Atilos mirties išsivadavo iš hunų valdžios. Apie IX–X a. sukūrė ankstyvojo feodalizmo valstybę – Alaniją. Ją 1238–1239 m. nukariavo totoriai.
------------------------------------
Albedinskis Petras
Albedinskis Petras (1826–83). Generolas, 1874 07 22–1880 05 18 Vilniaus generalgubernatorius.
------------------------------------
Albertas
Albertas. Rygos vyskupas (1199–1229). 1200 m. vasarą Albertas su kryžiuočiais įplaukė į Dauguvos žiotis. 1201 m. įkūrė Rygą su galinga pilimi, kuri tapo vienu iš pagrindinių vokiečių kolonizacijos centrų Pabaltijyje. Sumušė lyvius, užgrobė žiemgalių uostą Liulupės žiotyse. Ėmė užkariauti lyvių žemes ir prievarta juos krikštyti. Remiamas popiežiaus 1202 m. įkūrė vokiečių vienuolių karinę organizaciją – Kalavijuočių ordiną. Jo jėgomis XII a. I pusėje užkariavo latgalių ir estų žemes. Mirė 1229 01 17.
------------------------------------
Albinijus
Albinijus (Albinas) Jurgis (mirė 1570). Vilniaus katedros kantorius, vėliau sufraganas ir Metonos titulinis vyskupas. Buvo įtarinėjamas, kad norįs įkurti tautišką bažnyčią. Krokuvoje išspausdino keletą teologinių veikalų. Jam mirus, vyskupas Radvila įsakė Albinijaus biblioteką ir veiklus viešai deginti. Žymiausią Albinijaus bibliotekos dalį Vilniaus kapitula dovanojo Vilniuje naujai įkurtai jėzuitų akademijai.
------------------------------------
Albrechtas
Albrechtas Brandenburgietis (1490 05 17–1568 03 20). Paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510–1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568). Su daugeliu Kryžiuočių ordino riterių 1525 m. priėmė liuteronybę, pasidalijo katalikų bažnyčios turtus, paskelbė Kryžiuočių ordino valstybę pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste. Nuslopino 1525–1528 m. prūsų ir vakarų lietuvių sukilimą. 1544 m. įsteigė Karaliaučiaus universitetą. Rėmė reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje. Jo lėšomis Martynas Mažvydas mokėsi Karaliaučiaus universitete ir 1547 m. išspausdino pirmąją lietuvišką knygą.
------------------------------------
Aldona
Aldona (Ona). Gimė apie 1310 metus, mirė 1339 m. Krokuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė. Lenkijos karalienė (nuo 1325), Lenkijos karaliaus Kazimiero III žmona. Prieš vedybas 1325 m. pakrikštyta Onos vardu. Šios politinės vedybos sustiprino pirmąją LDK ir Lenkijos karinę sąjungą prieš Kryžiuočių ordiną.
------------------------------------
Alekna Virgilijus
Alekna Virgilijus (g. 1972 02 13) Sportininkas, disko metikas. Aukso medalio 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, sidabro medalių 1997 ir 2001 m. pasaulio atletikos čempionate bei 2002 m. Europos atletikos čempionate, bronzos medalio 1998 m. Europos atletikos čempionate laimėtojas. JAV žurnalo „U.S. Track and Field News“ pripažintas geriausiu 2000 m. pasaulio lengvaatlečiu vyru. Du V. Aleknos metimai, 73,88 metrų ir 72,35 metrų, nedaug atsilieka nuo pasaulio rekordo. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II, III ir V laipsnio ordinais.
------------------------------------
Aleksandras
Aleksandras (1460 10 05 Krokuvoje – 1506 08 20 Vilniuje). Lietuvos didysis kunigaikštis (1492–1506) ir Lenkijos karalius (1501–1506), Kazimiero Jogailaičio sūnus. 1492 m. LDK bajorai vieni išrinko Aleksandrą didžiuoju kunigaikščiu ir taip nutraukė personalinę unija su Lenkija. Iki 1501 m. LDK valdė atskirai nuo Lenkijos. 1492 m. Aleksandro privilegija išplėtė Ponų tarybos teises ir apribojo didžiojo kunigaikščio valdžią. 1492–1494 m. nesėkmingai kariavo su Maskva dėl pasienio sričių, o 1494 m. taikos sutartimi atidavė Maskvai Viazmą. Norėdamas sustiprinti sutartį vedė Maskvos kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. 1500–1503 m. vėl kariavo su Maskva ir 1503 m. paliaubų sutartimi Maskvai pripažino Dniepro, Okos aukštupių ir Sožos žemupio sritis. 1501 m. pasirašė Melniko aktą ir buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 1501 m. sudarė sąjungą su Livoniją prieš Maskvą. 1505 m. patvirtino Radomo seimo nutarimą „Nihil novi“, kuriuo pasižadėjo nieko nespręsti be Lenkijos senato ir bajorų sutikimo. Palaidotas Vilniaus katedroje.
------------------------------------
Aleksandras I
Aleksandras I (1777 12 12–1825 11 19). Rusijos imperatorius nuo 1801 03 12. Pavlo I vyriausiasis sūnus. Nužudžius Pavlą I, užėmė sostą. Pirmąją savo valdymo pusę vykdė nuosaikiai liberalias reformas: pirkliams, miestiečiams ir valstybiniams valstiečiams suteikta teisė pirkti neapgyvendintas žemes, įsteigtos ministerijos, Ministrų kabinetas ir Valstybės taryba, įkurti Peterburgo, Charkovo bei Kazanės universitetai ir kt. Užsienio politikoje siekė sąjungos su Anglija ir Prancūzija. 1805–07 m. dalyvavo koalicijose prieš Napoleono Prancūziją, tačiau po keleto pralaimėjimų buvo priverstas pasirašyti Tilžės taikos sutartį su Napoleonu. Sėkmingai užbaigė karus su Turkija (1806–12 m.) ir Švedija (1808–09 m.), kurie sutvirtino tarptautinę Rusijos padėtį. Prie Rusijos prijungė Gruziją (1801 m.), Suomiją (1809 m.), Besarabiją (1812 m.), Azerbaidžaną (1813 m.). Buvo vienas iš Vienos kongreso (1814–15 m.) vadovų ir Šventosios sąjungos (1815 m.) organizatorių.
------------------------------------
Aleksandras II
Aleksandras II (1818 04 17–1881 03 01). Rusijos imperatorius. Vyriausiasis imperatoriaus Nikolajaus I sūnus. Valdė nuo 1855 02 19. Panaikino Rusijoje baudžiavą, vykdė valstybės valdymo reformas, suteikė didesnę laisvę spaudai. Prijungė prie Rusijos kai kurias vidurinės Azijos žemes (Turkestaną, Chivą, Bucharą ir kt.). Užsienio politikoje buvo Prūsijos sąjungininkas. 1877–78 m. kariavo su Turkija. 1881 03 01 nužudytas.
------------------------------------
Aleksandras III
Aleksandras III (1845 02 26–1894 10 20). Rusijos imperatorius. Antrasis Aleksandro II sūnus. Valdė nuo 1881 03 01. Palaikė konservatyvių dvarininkų interesus, tačiau įvykdė kai kurių valstybės reformų (panaikino pagalvės mokestį, įvedė privalomą žemės išpirkimą). Užsienio politikoje Rusija suartėjo su Prancūzija.
------------------------------------
Aleksandras IV
Aleksandras IV. Tikrasis vardas – Reinaldas Segnis, Romos popiežius (1254–1261). Žinoma, kad jo dėdė popiežius Grigalius IX 1227 m. suteikė kardinolo titulą. Skelbė kryžiaus žygius į Pabaltijį. Vien tik 1257 m. išleido 16 bulių, raginančių kovoti su lietuviais, jotvingiais, prūsais. Kryžiuočių ordinui leido imtis prievartos prieš prūsus, atsisakančius kariauti su lietuviais. 1260 m. bule atidavė Kryžiuočių ordinui lietuvių žemes, kurias jie užgrobs. 1255 m. davė leidimą Mindaugui vainikuoti savo sūnų – pripažino nuolatinį Lietuvos Karalystės statusą. 1260 m. I pusės bulės rodo plačias politines užmačias: Aleksandras IV ketino ne tik rengti kryžiaus žygius prieš totorius, bet tikėjosi užgrobti ir rusų žemių. Ordino broliai kunigai gavo lengvatų kryžiaus žygiui skelbti.
------------------------------------
Aleksandro privilegija
Aleksandro privilegija. 1492 08 06 Aleksandras paskelbė privilegiją, kurioje pakartojo, patvirtino ir išplėtė visas 1447 m. Kazimiero pripažintas bajorų teises ir privilegijas. Ponų tarybai suteikė teisę kontroliuoti ir tvarkyti valstybės finansus; tarybos nariams skirstant naujas pareigybes ir turtus leista dalyvauti su sprendžiamojo balso teise; tarybai leista ginti bajorų teises, jei į jas kėsintųsi didysis kunigaikštis. Užsienio politikos reikalus tvarkyti Aleksandras įsipareigojo tik su Ponų tarybos žinia ir pritarimu. 1492 m. privilegija nustatė naują didžiojo kunigaikščio ir LDK Ponų tarybos santykį. Tai dar labiau apribojo monarcho valdžią.
------------------------------------
Alerodas
Alerodas. Antrasis vėlyvojo ledynmečio atšilimas (interstadialas). Datuojamas tarp 9800 ir 9000 m. pr. Kr.
------------------------------------
Algininkai
Algininkai. Samdyti kariai profesionalai, dažnai svetimšaliai. Jų buvo senovės Romoje, Kartaginoje, Persijoje. Vakarų Europoje pagausėjo viduramžių pabaigoje, ėmus vartoti šaunamuosius ginklus. Lietuvoje pirmą kartą pasirodė 1410 m. Žalgirio mūšyje (čekų dalinys). Gausiau algininkus (lenkus, vokiečius) imta samdyti nuo XVI a. vidurio. XVII a. pabaigoje jų atsisakyta ir imta organizuoti nuolatinę kariuomenę iš rekrūtų.
------------------------------------
Algirdas
Algirdas. Lietuvos didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus (apie 1296–1377). 1345 m. su broliu Kęstučiu atėmė valdžią iš brolio Jaunučio ir tapo didžiuoju kunigaikščiu (1345–1377). Abu kunigaikščiai rėmė brolį Liubartą kovoje su Lenkija dėl Volynės žemių. Algirdas reikalavo Lietuvai lietuvių ir kitų baltų žemių Prūsijoje iki Alnos, Priegliaus upių ir Aristmovių; nuo ten pagal Baltijos jūrą iki Dauguvos. Kryžiuočių ordiną siūlė iškelti į pietų stepes kovai su mongolais-totoriais. Daugiausia dėmesio skyrė rytų politikai. 1342 m. sūnui Andriui pavedė valdyti Polocką, 1346 m. Algirdo valdžia apėmė Novgorodą ir Pskovą, 1356 m. užėmė Brianską. 1358 m., derėdamasis dėl Lietuvos krikšto, iškėlė politinę etninių žemių susigrąžinimo ir rusų žemių pajungimo Lietuvai programą. 1359 m. užėmė Mstislavlį ir Rževą, vėliau – Severėnų Novgorodą, Černigovą, Starodubą, Trubčevską. 1363 m., sumušęs totorių kariuomenę prie Mėlynųjų Vandenų, užėmė Kijevą ir Podolę. Talkindamas Tverės kunigaikščiui Mykolui, 1368, 1370 ir 1372 m. surengė karinius žygius prieš Maskvą. Stengėsi įkurdinti Lietuvoje stačiatikių bažnyčios centrą. Algirdui valdant, kryžiuočiai įvykdė apie 100 žygių į Lietuvą, o lietuviai – apie 40 atsakomųjų žygių. 1377 m. pagonišku papročiu Algirdo kūnas buvo sudegintas giraitėje Maišiagalos apylinkėse. Algirdas buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona – Vitebsko kunigaikštytė Marija. Po jos mirties vedė Tverės kunigaikštytę Julijoną. Garsiausi sūnūs – Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius. Algirdo žygiai
------------------------------------
Algirdo žygiai
Algirdo žygiai į Maskvą. 1368 m. Algirdas ir Kęstutis su Smolensko ir Tverės pulkais atžygiavo prie Maskvos, tačiau Maskvos Kremliaus paimti net nebandė. 1370 m. žygis buvo pakartotas, tačiau Kremlius vėl nešturmuotas. 1372 m. žygis taip pat baigėsi be rezultatų.
------------------------------------
Alka
Alka. Senovės lietuvių religinio kulto vieta. Dažniausiai tai kalneliai, giraitės, pievos, upeliai. Po Lietuvos krikšto alkai buvo naikinami arba jose statomos koplytėlės, kryžiai.
------------------------------------
Alodas
Alodas (dalis). Individuali šeimos žemės nuosavybė. Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje. Galutinai susiformavo teritorinėje bendruomenėje, kai maža individuali šeima įgijo neaprėžtą žemės nuosavybės formą. Tai sukėlė turtinę ir visuomeninę bendruomenininkų diferenciaciją: dauguma jų prarado alodo teisę ir tapo priklausomi nuo stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių. Alodą palaipsniui pakeitė sąlyginė feodalinė nuosavybė: beneficija, feodas. Lietuvoje alodą tam tikru mastu atitiko tėvonija.
------------------------------------
Altmarko paliaubos
Altmarko paliaubos. Švedijos ir Respublikos 6 metų taikos sutartis. Pasirašyta 1629 09 26 Altmarke (dab. Stari Targas, Lenkija). Šia sutartimi Švedija išlaikė užkariautas Livonijos teritorijas (su Ryga) ir kai kuriuos Prūsijos miestus (tarp jų Klaipėdą). Lenkija neteko teisės Dancige statyti ir turėti karo laivyną. Altmarko paliaubos pagreitino Švedijos įstojimą į 30 metų karą (1618–1648).
------------------------------------
Ambrazevičius
Ambrazevičius Juozas, Brazaitis Juozas (1903 12 09–1974). Lietuvos visuomenės veikėjas. 1927–1943 m. dėstė Kauno universitete lietuvių literatūrą ir tautosaką, nuo 1941 m. profesorius. Dalyvavo Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos veikloje. Bendradarbiavo įvairiuose publicistiniuose leidiniuose. 1941 m. laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir Ministras Pirmininkas. Vėliau dalyvavo VLIK veikloje. Išleido literatūros vadovėlių, darbų literatūros temomis, redagavo lietuvių autorių kūrinius.
------------------------------------
Ambrozienė Ana
Ambrozienė Ana (g. 1955 04 14). Sportininkė, lengvaatletė. Daugkartinė 400 m., 400 m su barjerais, 800 m kroso bėgimo Lietuvos čempionė. 400 m su barjerais bėgimo Europos taurės laimėtoja 1981 m., 1983 m. pasaulio čempionate laimėjo sidabro medalį. 400 m su barjerais bėgimo pasaulio rekordininkė (1983 m., rezultatas 54,02 s).
------------------------------------
Amnestija
Amnestija. Atleidimas nuo kriminalinės bausmės ar bausmės sušvelninimas, teistumo panaikinimas. Amnestiją paprastai suteikia valstybės vadovas ar parlamentas tam tikrai asmenų grupei.
------------------------------------
Anabaptistai
Anabaptistai. Protestantizmo srovė. Atsirado Vokietijoje Reformacijos epochos pradžioje. Skelbė kiekvienam galimą asmeninį Apreiškimą, turto bendrumą, krikštijo suaugusius, neigė bažnyčios hierarchiją, labai supaprastino apeigas, atsisakė bažnyčių, paliko tik giesmes, priešinosi karo tarnybai. Buvo persekiojami katalikų, liuteronų, kalvinistų. Apie XVI a. vidurį suskilo į smulkesnius judėjimus. Davė pradžią menonitams.
------------------------------------
Anastasevičius Vasilijus
Anastasevičius Vasilijus (1775 02 28–1845 02 16). Rusų bibliografas, leidėjas,vertėjas, visuomenės veikėjas. 1811–12 m. leido žurnalą „Avilys“, kuriame publikavo savo straipsnius bibliografijos, literatūros temomis. 1811 m. išleido Lietuvos Statutą.
------------------------------------
Ancyliaus ežeras
Ancyliaus ežeras. Baltijos jūros raidos stadija (7300–5800 m. pr. Kr.). Pavadinta gėlavandenio moliusko „Ancylus fluviatilis“ vardu.
------------------------------------
Andriukaitis
Andriukaitis Vytenis Povilas (g. 1951 08 09). Lietuvos valstybės veikėjas. 1969 m. aukso medaliu baigė Kauno XXIV vidurinę mokyklą.1975 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Medicinos universitetas), įgijo gydytojo chirurgo specialybę. 1979–1984 m. neakivaizdžiai studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultete. Jį baigė su pagyrimu. 1976–1985 m. dirbo Kauno, Ignalinos rajono ligoninėse. 1984–1990 metais – Vilniaus respublikinės ligoninės Kardiochirurgijos centro kardiochirurgas.Yra paskelbęs straipsnių medicinos istorijos ir chirurgijos klausimais. Tarptautinės medikų parlamentarų asociacijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Lietuvos širdies asociacijos narys. 1975–1982 m. dalyvavo A. Strazdelio nelegalaus humaniškosios minties savišvietos universiteto veikloje, už kurią sovietų valdžios buvo suimtas ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje. 1990–1992 metais – Aukščiausiosios Tarybos deputatas, išrinktas Lietuvos Sąjūdžiui remiant. Kovo 11–osios dokumentų, Nacionalinės mokslo koncepcijos bei Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Konstitucijos rengimo darbo grupės narys.Nuo 1992 metų – Seimo narys, dirbo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete, padėjo rengti socialinių, darbo, sveikatos, valstybės valdymo įstatymų projektus, buvo įstatymų projektų darbo grupių vadovas. 1994 metais – Europos Tarybos Žmogaus teisių ir juridinių reikalų komiteto narys. 1996 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.1997 m. kandidatavo į Respublikos prezidento postą su šūkiu „Jūs už mane, aš už jus“. Lietuvos socialdemokratų partijos narys nuo 1976 m. 1989–1995 ir 1997–1999 m. – jos vicepirmininkas, nuo 1999 m. gegužės 29 d. – pirmininkas. Daugelio Seimo parlamentinių grupių narys.
------------------------------------
Andrius
Andrius (mirė 1398 11 14). Pirmasis Vilniaus vyskupas. Gimė Lenkijoje, buvo pranciškonų vienuolis pamokslininkas, nuo 1370 m. – vyskupas. Per 1387 m. Lietuvos krikštą atvyko į Vilnių. Jogailai pastačius Vilniuje Šv. Stanislovo katedrą ir įsteigus vyskupiją bei kapitulą, tapo Vilniaus vyskupu.
------------------------------------
Andrius Algirdaitis
Andrius Algirdaitis. Gimė 1325 metais. Žuvo 1399 m. mūšyje su mongolais-totoriais prie Vorkslos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vyriausiasis sūnus. 1342 m. su tėvu ir dėde Kęstučiu talkino Pskovui kare prieš Livonijos ordiną. 1380 m. dalyvavo Kulikovo mūšyje. Pskovo, vėliau Polocko kunigaikštis. Algirdui mirus, su kaimyninėmis valstybėmis sudarinėjo Jogailai priešiškas koalicijas, nesėkmingai bandė tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiui. 1387 m. įkalintas Chencino pilyje, Lenkijoje. Vytautui užtarus 1394 m. buvo paleistas.
------------------------------------
Andrius Štirietis
Andrius Štirietis (Andrius fon Štirlandas). Livonijos ordino magistras (1248–1253). Eiliuotoji Livonijos kronika pažymi, kad 1250 m. į žygį prieš Mindaugą susiruošęs magistras Andrius Štirietis troško užkariauti žiemgalius. 1250 m. viduryje Ordinas jau siaubė pietų Žemaitiją. Mėginta užimti Mindaugo pilį Vorutą. 1250 m. pabaigoje įvyko derybos su Mindaugu. Kai kurie šaltiniai užsimena, jog Mindaugas papirkęs magistrą, o šis po vaišių pasiūlęs išrūpinti Mindaugui karaliaus vainiką, jei pastarasis pasikrikštysiąs. 1253 m. Ordino narių opozicija išstūmė Andrių Štirietį iš didžiojo magistro sosto.
------------------------------------
Andrusovo paliaubos
Andrusovo paliaubos. Respublikos ir Rusijos paliaubų sutartis, sudaryta 1667 01 30 trylikai su puse metų Andrusove (ties Smolensku), pasibaigus 1654–1667 karui. Respublika Rusijai atidavė nuo 1618 m. Deulino paliaubų LDK valdomą Smolensko vaivadiją, Lenkijos valdomas Černigovo, Novgorodo, Seversko žemes, pripažino kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą su Rusija. Abi valstybės susitarė kartu priešintis Krymo chanatui, bendrai valdyti Zaporožės sečę ir pasikeisti belaisviais. Į sutartį įrašytas straipsnis dėl stačiatikių teisių Respublikoje greitai tapo pretekstu Rusijai kištis į Respublikos vidaus reikalus.
------------------------------------
Andziulaitis-Kalnėnas Juozas
Andziulaitis-Kalnėnas Juozas (1864 12 13–1916 02 12). Poetas, publicistas, vertėjas. Bendradarbiavo „Aušroje”, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką. Po 1886 m. emigravo į JAV. Ten bendradarbiavo lietuvių spaudoje, 1890–92 m. buvo „Vienybės lietuvninkų“ redaktorius. Po 1894 m. nebedalyvavo literatūrinėje veikloje. Parašė eilėraščių, literatūros kritikos straipsnių, recenzijų, publicistinių, mokslo populiarinimo straipsnių, istorinių apybraižų („Tomas Miunceris ir didysis būrų maištas“, „Armėnija ir armėnai“). Išvertė A. Mickevičiaus, N. Gogolio, H. Senkevičiaus, G. de Mopasano, M. Saltykovo-Ščedrino kūrinių, E. Frymeno „Europos istoriją“.
------------------------------------
Aneksija
Aneksija. Svetimos valstybės ar jos dalies prievartinis užgrobimas, prisijungimas.
------------------------------------
Ankstyvoji gotika
Ankstyvoji gotika. Ankstyvasis gotikos laikotarpis Lietuvoje apima XIV a. pab. ir XV a. pr.
------------------------------------
Antantė
Antantė. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus. Sukurta įvairiomis sutartimis 1904–07 metais. Pirmojo pasaulinio karo metu Antantei priklausė daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų JAV, Japonija, Italija.
------------------------------------
Antika
Antika. Graikų ir romėnų senovė. Apie XII a. pr. Kr. į Balkanus atsikėlusios dorėnų gentys per kelis šimtmečius sukūrė įstabią civilizaciją, kurią pratęsė romėnai. Svarbesni antikos istorijos etapai: graikuose – archainė epocha (600–480), klasikinė (480–323), helenistinė arba romėniškoji (nuo 323 iki IV a.); romėnuose – karalių laikotarpis (754–753–510–509), respublikos (510–509–30–27), imperijos (30–27–476).
------------------------------------
Antinomija
Antinomija. Filosofinė kategorija, išreiškianti dviejų prieštaringų, tačiau logiškai pagrįstų sprendimų atsiradimą samprotavimuose. Sąvoką suformulavo Antikos filosofai Platonas ir Aristotelis. Pažinimo procese antinomija išreiškia realias dialektines daiktų esmės priešybes, kurių įvardijimas atitinkamomis sąvokomis įgalina geriau suvokti objektyvią tiesą.
------------------------------------


------------------------------------
Antonievičius Ježis
Antonievičius Ježis. Lenkų archeologas (1919 05 03–1970 06 29). 1955 m. pradėjo tyrinėti prūsų ir jotvingių archeologinius paminklus Suvalkų apylinkėse. Baltų archeologijai itin reikšmingi jo tyrinėti Šveicarijos pilkapiai. Paskelbė daugiau nei 100 straipsnių apie prūsų ir jotvingių kultūrą nuo V a. pr. Kr. iki XIII a. po Kr., o taip pat darbų apie baltų ir slavų genčių santykius. 1964–1970 m. redagavo leidinį „Acta Baltico-Slavica“.
------------------------------------
Antonievičius Vlodzimiežas
Antonievičius Vlodzimiežas. Lenkų archeologas (1892 07 15–1973 05 20). 1925–1933 m. su pertraukomis dėstė Vilniaus universitete; 1934 m. tyrinėjo Mėžionių (Švenčionių raj.) pilkapius. 1936–1939 m. buvo Varšuvos universiteto rektorius, Archeologijos katedros vedėjas. Svarbiausi moksliniai darbai – „Lenkijos archeologija“ (1928), „Senovės slavų religija“ (1957).
------------------------------------
Antoninai
Antoninai. Romos imperatorių dinastija (96–192). Antoninų dinastijos laikus vadina romėnų imperijos „aukso amžiumi“. Imperatoriai – Nerva (96–98), Trajanas (98–117), Adrianas (117–138), Antoninas Pijus (138–161), Markas Aurelijus (161–180); 161–169 m. – drauge su Veru Lucijumi, Komodas (180–192).
------------------------------------
Antrasis Lietuvos Statutas
II Lietuvos Statutas (1566). Pakeitė I Lietuvos Statutą. Apimtimi ir kodifikacija gerokai jį pralenkė. Įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas: administracinį-teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis, bajorų renkamus apskrities žemės, pilies ir pakamario teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime.
------------------------------------
Antrasis pasaulinis karas
II Lietuvos Statutas (1566). Pakeitė I Lietuvos Statutą. Apimtimi ir kodifikacija gerokai jį pralenkė. Įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas: administracinį-teritorinį valstybės suskirstymą į apskritis, bajorų renkamus apskrities žemės, pilies ir pakamario teismus, bajorų dalyvavimą apskričių seimeliuose ir LDK seime. Antrasis pasaulinis karas II pasaulinis karas. 1939–1945 m. vykęs karas, kuriame dalyvavo 61 pasaulio valstybė. Prasidėjo 1939 09 01, Vokietijai užpuolus Lenkiją. 1939 09 03 Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. 1939 09 17 SSRS kariuomenė ėmė veržtis į Lenkijos teritoriją, 1940 m. okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. 1940 m. balandžio–gegužės mėnesiais Vokietija užėmė Daniją ir Norvegiją, įsiveržė į Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą, puolė Prancūziją. Olandija ir Belgija kapituliavo. 1940 06 10 Italija paskelbė karą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai. 1940 06 22 Prancūzija pasirašė su Vokietija (Kompjeno paliaubas), 1940 06 24 – paliaubas su Italija. Vokietija užėmė didžiąją Prancūzijos dalį. Iki 1941 04 29 vokiečių, italų ir vengrų kariuomenės užėmė Jugoslaviją ir Graikiją. Vokietija ėmė kontroliuoti didžiąją Europos dalį. 1941 06 22 Vokietija užpuolė SSRS, karą SSRS paskelbė ir Vengrija, Rumunija, Suomija, Italija. 1941 m. vasarą–rudenį Vokietija užėmė Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusiją, dalį Ukrainos ir Moldavijos. 1941 m. gruodžio mėnesį Vokietija patyrė didelį pralaimėjimą prie Maskvos. 1941 07 12 SSRS ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą dėl bendrų karo veiksmų prieš Vokietiją. 1941 08 14 JAV ir Didžioji Britanija pasirašė Atlanto chartiją, prie kurios netrukus prisijungė ir SSRS. 1941 12 07 Japonija puolė Perl Harborą – JAV bazę Ramiajame vandenyne. 1941 12 08 JAV, Didžioji Britanija ir keletas kitų valstybių paskelbė Japonijai karą. Japonija sumušė Ramiajame vandenyne Didžiosios Britanijos ir JAV karinį laivyną, tačiau 1941 m. vasarą Didžiosios Britanijos laivynas ir aviacija įsigalėjo Viduržemio jūroje. 1942 11 19 Sovietų armija sutriuškino vokiečių kariuomenę prie Stalingrado. Vokiečių okupuotose šalyse sustiprėjo partizanų judėjimai. 1942 m. lapkričio mėnesį vokiečiai okupavo visą Prancūziją, tačiau iki 1943 m. gegužės mėnesio Didžiosios Britanijos kariuomenė išstūmė juos iš Afrikos. Rytų fronte vokiečių kariuomenei nesisekė kovoti su Raudonąja armija. 1943 m. liepą nuverstas Musolinio režimas Italijoje. Musolinį pakeitusio P. Badoljo vyriausybė pasirašė paliaubas su JAV ir Didžiąja Britanija. 1943 11 28–1943 12 01 įvyko SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos Teherano konferencija, kurioje buvo suderinti karo veiksmų planai. 1944 m. Sovietų armija išstūmė vokiečių kariuomenę beveik iš visos SSRS teritorijos, išskyrus Kuršą, užėmė dalį Lenkijos ir Čekoslovakijos, įžengė į Vokietiją. 1944 m. rugpjūtį–rugsėjį vokiečių kariuomenė išstumta iš Rumunijos ir Bulgarijos, šios valstybės paskelbė karą Vokietijai. 1944 m. rugsėjį kapituliavo Suomija. Vokiečių kariuomenė pasitraukė iš Graikijos, kurią užėmė Didžioji Britanija. 1944 m. pabaigoje antifašistinei koalicijai priklausę sąjungininkai buvo užėmę Prancūziją, Belgiją, vidurinę Italiją, dalį Olandijos ir Vokietijos. 1945 m. vasarį įvyko Jaltos konferencija, kurioje dalyvavo SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai. Čia buvo suderinti paskutiniojo karo etapo planai. SSRS sutiko pradėti karą su Japonija, kai Vokietija kapituliuos. 1945 m. sausį–balandį Raudonoji armija užėmė Rytų Prūsiją, Lenkiją, Vengriją, 1945 04 13 pasiekė Elbę, kur susitiko su JAV daliniais. 1945 05 08 Vokietijos karinė vadovybė pasirašė besąlygiškos kapituliacijos aktą. JAV ir Didžioji Britanija tebekariavo su Japonija. 1945 07 17–1945 08 02 įvyko Potsdamo konferencija, kurioje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai priėmė nutarimus dėl Vokietijos nuginklavimo ir demokratizavimo. 1945 07 26 Didžioji Britanija, JAV ir Kinija paskelbė Potsdamo deklaraciją, kurioje reikalavo Japonijos kapituliacijos. Japonija šį reikalavimą atmetė. 1945 08 06 ir 1945 08 09 JAV numetė atomines bombas į Japonijos Hirosimos ir Nagasakio miestus. 1945 08 08 karą Japonijai paskelbusi SSRS jau kitą dieną pradėjo karo veiksmus. 1945 08 10 Japonijai karą paskelbė Mongolija. 1945 09 02 Japonija kapituliavo.
------------------------------------
Antrasis Respublikos padalijimas
II Respublikos padalijimas. Konvencija dėl Antrojo Respublikos padalijimo pasirašyta 1793 01 23 Peterburge. Šiuo aktu Rusijai atiteko 250200 km2 : iš LDK – centrinė Baltarusijos dalis, iš Lenkijos – dešiniakrantė Ukraina (Kijevo vaivadja, Podolės ir Voluinės vaivadijų rytinės dalys). Prūsija gavo vakarines Lenkijos žemes su Gdansku, Torune, Poznane. Po II padalijimo Respublikai liko tik 34% teritorijos, buvusios iki I padalijimo, ir 4 mln. gyventojų. Pagal su Rusija pasirašytą sutartį be pastarosios leidimo Respublikai buvo uždrausta sudaryti sutartis su kitomis šalimis. Lenkijai palikta 10 tūkst., LDK – 5 tūkst. karių. II padalijimas sukėlė 1794 m. sukilimą, kurį numalšino Rusijos ir Prūsijos kariuomenės.
------------------------------------
Antras Vatikano susirinkimas
II Vatikano susirinkimas. Visuotinis pasaulio katalikų vyskupų susirinkimas Vatikane 1962–1965 metais. Sušaukė popiežius Jonas XXIII, užbaigė popiežius Paulius VI. Svarstytas Bažnyčios atnaujinimo, prisitaikymo prie dabartinio pasaulio klausimas. Susirinkimo nutarimuose pabrėžiama didesnė tolerancija kitoms bažnyčioms, reformuota liturgija – lotynų kalba pakeista vietos gyventojų kalbomis, kunigams liepta laikyti mišias atsisukus veidu į tikinčiuosius.
------------------------------------
Antropocentrizmas
Antropocentrizmas (žmogus + vidurys). Teologinė pažiūra, kad protingasis žmogus esąs galutinis Visatos raidos tikslas. Antikinėje filosofijoje antropocentrizmo principą suformulavo Sokratas.
------------------------------------
Antropologija
Antropologija (žmogus + mokslas). Biologijos šaka, tirianti žmogaus ir jo rasių fizinių požymių evoliuciją, fizinių tipų pasiskirstymą erdvėje ir laike. Antropologijos tyrimo objektai yra: žmogaus veikla gamtoje, artimiausi jo giminaičiai, žmogaus kilmė, rasių kilmė, žmonijos rasinė sudėtis, dabartinio žmogaus morfologinių ir fiziologinių požymių įvairovė, kilmė ir kintamumas, žmogaus ir populiacijos genetika.
------------------------------------
Antropologinis tipas
Antropologinis tipas. Paveldimas žmogaus kūno fizinių požymių kompleksas, būdingas tam tikrame areale gyvenančių žmonių grupei. Lietuviai priklauso Vidurio Europos ir Rytų Europos antropologiniams tipams.
------------------------------------
Antropomorfizmas
Antropomorfizmas (žmogus + pavidalas). Žmogaus bruožų priskyrimas gamtai, dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu, dievybės sužmoginimas.
------------------------------------
Anušauskas
Anušauskas Arvydas (g. 1963 09 29). Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius. Dirba Lietuvos istorijos institute (nuo 1989), dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, docentas. 1995 m. apgynė hum. mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos gyventojų sovietinis genocidas 1940–1958“. 1999–2000 m. buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti mokslo tyrimo programų koordinatorius. Svarbiausi darbai – „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940“ (1993), „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958“ (1996), „Lietuvos slaptosios tarnybos“ (1998, „Antisovietinė rezistencija Baltijos valstybėse“ (anglų k., 1999), „Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953“ (1999), „Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991“ (2000). Žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ mokslinis redaktorius.
------------------------------------
Apeigos
Apeigos. Ritualizuotas simbolinis religinio kulto veiksmas.
------------------------------------
Apeigos su ugnimi
Apeigos su ugnimi. Ugnies kulto apraiška (lietuvių ugnies deivė – Gabija). Laidojimo apeigų metu – sakralinis kapo apvalymas nuo piktųjų dvasių.
------------------------------------
Aprobata
Aprobata. Leidimas spausdinti knygas religinėmis temomis. Jį suteikia katalikų bažnyčios vyskupas. Aprobata reiškia, kad toje knygoje niekas neprieštarauja katalikų tikybai.
------------------------------------
Apskritis
Apskritis. LDK, vėliau Lietuvos Respublikos teritorinis vienetas. LDK apskritys ėmė kurtis pagal Lenkijos pavyzdį, naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes, sudarant vaivadijas ir vadintos pavietais. Pirmą kartą terminas „pavietas“ paminėtas 1388 m. Vytauto privilegijoje Bresto žydams. 1564–66 m. reformų metu vaivadijos buvo suskirstytos į apskritis. Apskritis tapo bajorų savivaldos, teismo, politiniu ir kariniu vienetu. 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos, buvusios LDK teritorija suskirstyta į gubernijas, kurias sudarė apskritys. Po 1861 m. apskritys suskirstytos į valsčius. Apskritis, kaip teritorinis vienetas, išliko ir Lietuvos Respublikoje. 1950 06 20 vietoj apskričių buvo sudaryti rajonai. Apskritys atkurtos Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
------------------------------------
Apžvalgininkai
Apžvalgininkai. XIX a. pabaigos lietuvių visuomeninė politinė grupuotė, susitelkusi apie žurnalą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–96). Nariai daugiausia buvo katalikų dvasininkai. Svarbiausi veikėjai – Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas), Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas) ir kt. Pasisakė prieš rusinimo politiką, prievartinį stačiatikybės platinimą, už katalikų vienybę.
------------------------------------
Arbitražas
Arbitražas. Ginčų sprendimo būdas, kai besiginčijančios šalys kreipiasi į trečiąjį asmenį – į arbitrą.
------------------------------------
Archeologija
Archeologija („senovinis“ + „mokslas“). Savarankiška istorijos mokslų šaka, tyrinėjanti seniausios (ikirašytinės) žmonių visuomenės istoriją. Archeologijos savarankiškumą istorijos mokslų sistemoje apibrėžia jos tikslas rekonstruoti seniausiąją žmonių visuomenę, jos raidą ir vystymosi dėsningumus. Tyrimų objektas – tik archeologijai būdingi tyrimo šaltiniai (įvairių epochų daiktiniai paminklai). Saviti tų šaltinių (paminklų) tyrimo metodai.
------------------------------------
Archeologinė kultūra
Archeologinė kultūra. Tam tikro laikotarpio reliktų (gyvenviečių, laidojimo paminklų ar atskirų objektų) visuma, pasižyminti bendromis savybėmis ir sutelktai pasitaikanti apibrėžtoje teritorijoje.
------------------------------------
Archeologiniai paminklai
Archeologiniai paminklai. Archeologijos mokslo šaltiniai. Lietuvos archeologijos paminklai skirstomi į tris pagrindines rūšis: gyvenvietės (stovyklos, atviro tipo gyvenvietės; piliakalniai), laidojimo paminklai (pilkapynai ir plokštiniai kapinynai), kiti paminklai (mitologiniai akmenys, lobiai, kūlgrindos, senoviniai keliai ir kt.).
------------------------------------
Archeologų suvažiavimas
Rusijos archeologų IX suvažiavimas. Įvyko 1893 08 01–1893 08 14 Vilniuje. A. Becenbergeris savo pranešime „Apie priešistorinę Rytų Prūsų senovę“ iškėlė hipotezę apie akmens amžių siekiančią prūsų senovę. A. Spicynas paskelbė pranešimą „Apie rytų slavų pilkapių senovę“. Suvažiavimo metu perskaityti 25 pranešimai. Suvažiavimo proga Vilniaus 2-ojoje gimnazijoje buvo atidaryta archeologinė paroda, kurioje eksponuoti E. Volterio, V. Šukevičiaus ir F. Pokrovskio radiniai.
------------------------------------
Archetipas
Archetipas (pradžia + pavyzdys). Psichoanalizės sąvoka, reiškianti įgimtus simbolius, glūdinčius kolektyvinėje pasąmonėje. Tai pirmykščių tikėjimų, mitologijos, tautosakos, apeigų ir papročių vaizdiniai, konkretizuojami meno kūriniuose.
------------------------------------
Archyvas
Archyvas. 1. Įstaigos ar organizacijos skyrius, kur kaupiami, saugomi ir tvarkomi dokumentai. 2. Įstaigos, įmonės, organizacijos asmens dokumentų visuma. 3. Įstaiga, kurioje saugomi archyvų dokumentai.
------------------------------------
Arealas
Arealas (aikštė, erdvė). Tam tikro laikotarpio objektų, reiškinių visuma, kuri skiriasi vietinėmis ypatybėmis ir sutelktai pasitaiko tam tikroje geografinėje erdvėje.
------------------------------------
Arijonai
Arijonai. Krikščionių srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje. Jos pradininkas – Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256–336). Neigė trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą. Nikėjos (1325) ir Konstantinopolio bažnytiniuose susirinkimuose paskelbti eretikais. XVI a. atgimė kaip radikaliausia reformatų atšaka. Lietuvoje XVI a. susiformavo kaip atskira bažnyčia. Su arijonais susiję antitrinitoriai, anabaptistai. Lenkijos arijonai buvo vadinami Lenkijos broliais, Lietuvos ir Baltarusijos – Lietuvos broliais. Nuo XVII a. pradžios, daugeliui Lenkijos ir Lietuvos arijonų tapus Fausto Socino šalininkais, jie buvo vadinami socinistais. Arijonų bendruomenes tvarkė sinodai – bendruomenių ministrų (pamokslininkų) ir globėjų suvažiavimai. Pirmasis arijonų sinodas LDK vyko 1565 m., kur išsiskyrė 2 kryptys – kairioji ir dešinioji. Kairioji skelbė radikalias socialines pažiūras (luomų lygybę, draudė naudotis baudžiauninkų darbu, užimti pareigas, turinčias teisę bausti mirties bausme, žudyti) ir nuosaikiau kritikavo krikščionybės dogmas (Petras Gonenzietis, Martynas Čechovicas, Lukošius Mundijus). Dešinioji labiau kritikavo teologijos dogmas (antitrinitoriškos pažiūros pasidarė unitaristinės), bet jų socialinės pažiūros buvo nuosaikios (pripažino teisę dalyvauti kare, naudotis baudžiauninkų darbu, siūlė tik sušvelninti baudžiavą (Simonas Budnas). 1572–1582 m. vykusioje polemikoje socialiniais klausimais persvarą įgavo nuosaikieji. Arijonų bendruomenės gyvavo Vilniuje, Kėdainiuose, Tauragėje. Nuo XVII a. pr. judėjimą suvienijo Fausto Socino kompromisinės pažiūros dogmatiniais ir socialiniais klausimais. Judėjimo pradžioje skelbtos pacifistinės idėjos buvo pretekstas apkaltinti arijonus išdavyste. 1658–1660 m. seimo nutarimu jie buvo išvaryti iš valstybės. Arijonai persikėlė j Prūsiją, Olandiją, vėliau į Angliją, Šiaurės Ameriką. Jų pripažinta bažnytinių dogmų kritikos laisvė padėjo klostytis racionalizmui.
------------------------------------
Ariogalos žemė
Ariogalos žemė. Žemė Žemaitijoje. Pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo dokumentuose.
------------------------------------
Aristokratija
Aristokratija. Visuomenės sluoksnis, turinti privilegijų dėl savo kilmės, kilmingieji. Dažnai dalyvauja valstybės valdyme.
------------------------------------
Aristotelis
Aristotelis. Gimė 384 m. pr. Kr.g. Chalhidės pusiasalyje Stagyre, 322 m. pr. Kr.g. mirė Chalhidėje. Graikų filosofas ir mokslininkas. 20 metų priklausė Platono akademijai. 343–334 m. Aleksandro Makedoniečio auklėtojas. Atėnuose įkūrė Likėjų arba Peripatetikų filosofinę mokyklą. Aleksandrui mirus, politinių priešų persekiojamas, 322 m. pabėgo į Chakhidę. Aristotelis sukūrė universalią antikinės filosofijos sistemą. Išlikę darbai apima beveik visas mokslo šakas: „Fizika“, „Apie dangų“, „Apie sielą“, „Gyvūnų istorija“, „Nichomacho etika“, „Eudemo etika“, „Politika“, „Poetika“ ir kt. Reikšmingos ekonomikos ir auklėjimo teorijos. Ilgą laiką Aristotelio sistema laikyta antikinės filosofijos ir mokslinio pažinimo enciklopedija. Mąstytojus veikė materialistinės jo filosofijos tendencijos ir dialektikos problematika. Viduramžių scholastai (Tomas Akvinietis) derino Aristotelio pažiūrų sistemą su krikščionybės dogmomis. Lietuvos Statuto (1588) leidėjas Leonas Sapiega rėmėsi Aristotelio teisinėmis pažiūromis bandydamas pagrįsti feodalinę teisę.
------------------------------------
Artelė
Artelė. Ūkio bendrovė, asmenys, susivieniję bendrai ūkinei veiklai. Daug artelių atsirado po 1940-ųjų metų. Vėliau jos buvo perorganizuotos į valstybines įmones.
------------------------------------
Asamblėja
Asamblėja. Kai kurių valstybių įstatymų leidimo organas ar visuotinis tarptautinių organizacijų susirinkimas.
------------------------------------
Astikai
Astikai. XIV a. pab.–XVII a. pr. LDK didikų giminė. Svarbiausios Astikų valdos buvo apie Kernavę. Giminės pradininkas – Kristupas Astikas (mirė apie 1442–1444). Titulavosi Kernavės bajoru, Užpalių pilies viršininku. Dalyvavo sudarant 1398 m. Salyno, 1411 m. Torūnės, 1413 m. Horodlės, 1422 m. Melno, 1432 m. Gardino sutartis. Prieš 1418 m. tapo Vilniaus kaštelionu. Jo sūnus Radvila (mirė 1477) tapo Radvilų giminės pradininku. Kristupo sūnaus Stanislovo sūnus Grigalius Stanislovaitis nuo 1494 m. buvo didžiojo kunigaikščio rūmų maršalka, Anykščių, Merkinės (nuo 1495) vietininkas, Trakų vaivada (nuo 1510). Žymūs Grigaliaus Stanislovaičio sūnūs: Grigalius – Naugarduko vaivada (nuo 1542), Vilniaus kaštelionas (nuo 1544), Stanislovas – Polocko vaivada, Jurgis – didžiojo kunigaikščio rūmų maršalka. Jurgio sūnus Mikalojus buvo Rezeknės ir Krėvos seniūnas; Jurgis nuo 1558 m. – Braclavo seniūnas, nuo 1566 m. Mstislavlio, nuo 1578 m. – Smolensko vaivada; Grigalius buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir nužudytas. Jo sūnus Jonas 1606–1609 m. buvo Vilniaus apskrities žemės teisėjas.
------------------------------------
Astravo sutartis
Astravo sutartis. 1392 08 04 Astravos dvare, netoli Lydos, sudaryta sutartis tarp Jogailos ir Vytauto. Šia sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas susigrąžino Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio žemes, gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą LDK su sostine Vilniumi ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Vytautas oficialiai pasiskelbė Jogailos vasalu. Po Vytauto mirties pagal šią sutartį jo valdomos žemės turėjo atitekti Lenkijos karaliui.
------------------------------------
Astronomija
Astronomija (žvaigždė + dėsnis). Mokslas, tiriantis kosminių kūnų, jų sistemų, Visatos materijos fizinį būvį ir cheminę sandarą, padėtį ir judėjimą erdvėje, susidarymą ir raidą. Astronomija yra vienas iš seniausių mokslų, ji turi labai svarbų pasaulėžiūrinį aspektą.
------------------------------------
Ašelio epocha
Ašelio epocha. Trečiasis senojo akmens amžiaus laikotarpis, datuojamas 430000–400.000–150000–100.000 m. pr. Kr. Pavadinimas kilęs nuo Ašelio (Saint-Acheul) vietovės netoli Amjeno Prancūzijoje.
------------------------------------
Atašė
Atašė. Žemiausias diplomatinis rangas. Kurios nors vienos srities diplomatinės atstovybės specialistas.
------------------------------------
Ateitininkai
Ateitininkai, Lietuvių katalikų moksleivių ateitininkų sąjunga. Lietuvos katalikų bažnyčios ir krikščionių demokratų partijos globojama Lietuvos jaunimo sąjunga. Veikė 1911–1940 metais. Įkūrė K. Bizauskas, P. Dovydaitis. P. Dogelis. Leido žurnalus „Ateitis “ ir „Ateities spinduliai“.
------------------------------------
Ateizmas
Ateizmas. Dievo egzistavimo nepripažinimas, neigimas, religijos kritika. Lietuvoje pradėjo plisti XVI a., sklindant humanizmo idėjoms. Stepono Batoro karvedžio Kasparo Bekešo antkapyje pagal testamentą buvo iškalti žodžiai, neigiantys Dievą, nemirtingą sielą ir pomirtinį gyvenimą. 1689 m. už ateistines pažiūras sudegintas Kazimieras Liščinskis, parašęs traktatą „Apie Dievo nebuvimą“ (1674–87). Ateizmas dar labiau paplito XIX–XX a., ypač buvo skiepijamas sovietinės okupacijos metais.
------------------------------------
Atlantis
Atlantis. Trečiasis holoceno klimato periodas (6000–3000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Atodirbis
Atodirbis. Tokie agrariniai santykiai, kai valstiečiai už sklypus, nuomojamus iš žemvaldžio, už jo gautas paskolas, miško medžiagą ar sėklą savo inventoriumi įdirbdavo to žemvaldžio žemę. Lietuvoje po 1861 m. valstiečių reformos atodirbis vyravo tik keliuose Rytų Lietuvos valsčiuose. Kaip atodirbio atmaina XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje Lietuvoje buvo praktikuojama pusininkystė – dažniausiai iš pusės nuomota žemė su trobesiais. Mažojoje Lietuvoje ir Užnemunėje po baudžiavos panaikinimo (1807) kapitalistiniai santykiai plėtojosi sparčiau negu kitoje Lietuvos dalyje, tačiau ir čia XIX a. lietuviai valstiečiai dirbdavo atodirbius.
------------------------------------
Atogrąžiniai metai
Atogrąžiniai metai. Laiko tarpas tarp dviejų Saulės skritulio centro perėjimų per pavasario lygiadienio tašką. Lygūs 365,2422 vidutinės Saulės paros.
------------------------------------


------------------------------------
Audotoriatas
Audotoriatas, auditoriatas. Rusijos imperijoje – 1797–1867 m. aukštesnieji karo teismai. Juose teisė 1863–64 m. sukilimo dalyvius.
------------------------------------
Augevičius
Augevičius Jonas (g. 1883 01 20). Lietuvių visuomenės veikėjas, medikas. Po 1918-ųjų metų organizavo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento darbą. 1927–1931-aisiais metais – Lietuvos kariuomenės gydytojas. Bendradarbiavo medicinos spaudoje.
------------------------------------
Augustaitis
Augustaitis Pranas (1893 04 25–1941 08 11). Lietuvių mokslininkas, filologas, kultūros istorikas. Nuo 1922 m. dėstė Kauno, 1940–1941 m. – Vilniaus universitetuose. Parašė eilėraščių, pjesę „Karės metu“ (1915), straipsnių literatūros ir kultūros istorijos temomis, darbą „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“ (1911).
------------------------------------
Augustas II
Augustas II, Fridrichas Augustas I (1670 05 12–1733). Saksonijos kurfiurstas (nuo 1694) Fridrichas Augustas I, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709). Dėl nepaprastos fizinės jėgos pramintas Stipriuoju. Respublikos sostą gavo remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų ir saksų kariuomenės. Siekė Respublikoje, kaip ir Saksonijoje, įvesti absoliutizmą. Norėdamas atsiimti LDK valdytas ir švedų užimtas pietinę Estiją ir Latvijos Vidžemę, 1698 m. su Rusijos caru Petru I sudarė sąjungą prieš švedus. Saksų įsiveržimu į Vidžemę prasidėjo Šiaurės karas (1700–1721). Švedai, nugalėję jo kariuomenę, 1702–1703 m. įžengė į Lietuvą, Lenkiją ir Saksoniją. 1704 m. švedų šalininkai pašalino Augustą II iš Respublikos sosto. Valdovu seimas išrinko Stanislovą Leščinskį. Po Poltavos mūšio (1709) Petras I grąžino jį į Respublikos sostą. Tuo pasinaudodamas į Respubliką įvedė Rusijos kariuomenę. 1716 m. tarp Augusto II ir Leščinskio šalininkų didikų sudaryta taika, kurios sąlygas patvirtino vadinamasis Nebylusis seimas (1717). Lenkijos kariuomenė buvo sumažinta iki 15 000., o LDK – iki 6 000 narių.
------------------------------------
Augustas III
Augustas III, Frydrichas Augustas II (1696 10 17–1763 10 05). Saksonijos kurfiurstas (1733) Frydrichas Augustas II, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1733), Augusto II sūnus. Valstybės reikalų tvarkymą pavesdavo favoritams. Saksonijos ministras Heinrichas fon Briūlis nuo 1738 m. faktiškai valdė Lenkiją ir LDK. Jam valdant Lenkija ir LDK labiausiai smuko. Dėl dažno „liberum veto“ naudojimo seimai nieko nebegalėjo nutarti. Pašlijo kariuomenės drausmė, pakriko finansai. Valstybę, ypač LDK, nualino Septynerių metų karas (1756–1763). Per jį Prūsija užėmė Saksoniją.
------------------------------------
Augustinai
Augustinai. Elgetaujančių katalikų vienuolių ordinas. Įkurtas 1243 m. LDK atsirado XV a. pradžioje (Breste, Gardine, vėliau Seredžiuje, Vilniuje, Kaune). XIX a. pabaigoje išnyko.
------------------------------------
Aukaimis
Aukaimis. Lietuvių pilis Žemaitijoje, Batakių ar Skaudvilės apylinkėse. Minima Dusburgo kronikoje ir kituose XIII–XIV a. šaltiniuose.
------------------------------------
Aukso orda
Aukso orda (Džučio ulusas, Kipčiakų chanatas). Mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus. Rusų metraščiai vadino Džučio ulusu, arabai Kipčiakų Orda ar Kipčiakų chanatu. Aukso ordos chanai valdė užkariautą teritoriją nuo Dunojaus žemupio vakaruose iki Irtyšiaus ir Obės upių rytuose, nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų pietuose iki Novgorodo žemių šiaurėje. XIV a. chanas priėmė islamą ir nebepripažino Mongolijos didžiojo chano valdžios. Ordos sostine buvo Batijaus Sarajus (netoli dabartinės Astrachanės), nuo XIV a.I pusės Berkės Sarajus (prie dabartinio Volgogrado). Rusų žemės buvo vasalinėje priklausomybėje nuo Aukso ordos mokėjo jai duoklę iki 1480 m. XV a. 4–7 dešimtmečiuose susikūrė Aukso ordos įpėdinė Didžioji orda. 1480 m. rusai iš jos išsivadavo. Galutinai Didžioji orda žlugo XVI a. prad[

Redagavo Paulius 2012-10-01 21:40


+0
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:47
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Aukso orda
Aukso orda (Džučio ulusas, Kipčiakų chanatas). Mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus. Rusų metraščiai vadino Džučio ulusu, arabai Kipčiakų Orda ar Kipčiakų chanatu. Aukso ordos chanai valdė užkariautą teritoriją nuo Dunojaus žemupio vakaruose iki Irtyšiaus ir Obės upių rytuose, nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų pietuose iki Novgorodo žemių šiaurėje. XIV a. chanas priėmė islamą ir nebepripažino Mongolijos didžiojo chano valdžios. Ordos sostine buvo Batijaus Sarajus (netoli dabartinės Astrachanės), nuo XIV a.I pusės Berkės Sarajus (prie dabartinio Volgogrado). Rusų žemės buvo vasalinėje priklausomybėje nuo Aukso ordos mokėjo jai duoklę iki 1480 m. XV a. 4–7 dešimtmečiuose susikūrė Aukso ordos įpėdinė Didžioji orda. 1480 m. rusai iš jos išsivadavo. Galutinai Didžioji orda žlugo XVI a. pradžioje. LDK XIII–XIV a. varžėsi su Aukso orda dėl įsigalėjimo Rusijoje. Nuo XIV a. pabaigos LDK, konfliktuodama su stiprėjančia Maskva, bandė daryti sąjungą su Aukso orda.
------------------------------------
Aukštaičiai
Aukštaičiai. Baltų gentis. Naujausieji tyrinėjimai rodo, kad jų protėviai tikriausiai buvo Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros žmonės. Jau I–V a. I pusėje ši kultūra paplito visame Nevėžio baseine ir Nemuno upe vakarų kryptimi iki dabartinio Šakių rajono pakraščio. Aukštaičių gentis susiformavo V a. antroje pusėje. Artimiausieji jų kaimynai (ir kultūros požiūriu) buvo skalviai bei nadruviai.
------------------------------------
Aukštaitija
Aukštaitija. Istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Jos ribos keitėsi. Aukštaitijos vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIII a. pabaigos. Manoma, kad iki XIII a. taip buvo vadinama vienos iš lietuviškai kalbančių genčių – žemaičių rytinių kaimynų – gyvenama teritorija. V–XII a. ji apėmė plotą nuo Šušvės ir Dubysos vakaruose iki Šventosios rytuose, nuo Lėvens šiaurėje iki Šešupės pietuose. XIII a. pradžioje Aukštaitijos šiaurinę dalį apėmė Upytės žemė, rytinę – Deltuvos, pietinę – Neries. Kitų sričių pavadinimai neišliko. Aukštaičių dalis įėjo į Trakų kunigaikštystę. Nuo XV a. Aukštaitija vadinama visa lietuvių gyvenama teritorija į rytus nuo Nevėžio ir Nemuno vidurupio. XX a. 4 dešimtmetyje nustatytos aukštaičių tarmių ribos. Dabar Aukštaitija kartais vadinami aukštaičių tarmėmis kalbančių ar kalbėjusių lietuvių gyvenami plotai. Jai dar priskiriama Užnemunė ir senovės Žemaitijos pietinis pakraštys beveik iki Kuršių marių vakaruose.
------------------------------------
Austrijos įpėdinystės karas
Austrijos įpėdinystės karas. 1713 m. imperatorius Karolis VI paskelbė, kad visos Austrijos paveldimos žemės atiteks jo vyresniajai dukteriai Marijai Terezai. Po jo mirties (1740) Bavarija, Saksonija, Ispanija, remiamos Prancūzijos, pareiškė pretenzijas dėl Marijos Terezos teisės. Prie jų prisijungė Prūsija, Neapolio, Sardinijos, Švedijos valdovai. Austriją rėmė Didžioji Britanija ir Olandija. 1746 m. prie Austrijos prisijungė Rusija. Karas baigėsi 1748 m. Acheno taika. Ši patvirtino Marijos Terezos teisę į imperijos sostą, bet Habsburgai neteko Silezijos ir dalies savo valdų Italijoje.
------------------------------------
Aušrininkai
Aušrininkai. XIX a. 8–9 dešimtmečių Lietuvos politinė–literatūrinė grupuotė, susitelkusi apie žurnalą „Aušra“ (leistas 1883–86). Priklausė daugiausia inteligentai. Svarbiausi veikėjai – Jonas Basanavičius, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis ir kiti. Kovojo prieš rusinimą, tautinę priespaudą, rūpinosi lietuvių savimonės, kalbos ugdymu, spauda, kėlė visų lietuvių vienybės šūkį.
------------------------------------
Autochtonai
Autochtonai (čiabuviai). Senbuviai, pirmykščiai šalies gyventojai, tebegyvenantys vietovėje, iš kurios yra kilę.
------------------------------------
Autochtoninė teorija
Autochtoninė baltų kilmės teorija. Ją 1893 m. pagrindė A. Becenbergeris. Jo manymu, baltų kilties šaknys prūsuose siekia akmens amžiaus pabaigą. Vėlesnieji tyrinėtojai ją išplėtojo toliau. Naujausių tyrimų rezultatai atskleidė kur kas ankstyvesnes baltų kultūros ištakas Rytų Pabaltijyje.
------------------------------------
Autokratija
Autokratija – patvaldystė, neribota vieno asmens valdžia. Gali būti absoliutizmas, despotija, diktatūra.
------------------------------------
Autonomija
Autonomija. Valstybės dalies ar tam tikros gyventojų grupės (tautinės, religinės) teisė turėti savivaldą, savarankiškai spręsti savo vidaus reikalus paisant įstatymų. Valstybės dalies autonomija vadinama teritorine autonomija, gyventojų grupės – kultūrine autonomija. Lietuvoje autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas 1924–1938 metais.
------------------------------------
Avarai
Avarai. Turkų kilmės genčių sąjunga. Avarai minimi nuo V a. vidurio. VI a. viduryje ėmė veržtis į Kaspijos vakarinių pakrančių stepes, Juodosios jūros šiaurinius pakraščius, prie Dunojaus ir į Balkanus. VI a. 6–7 dešimtmečiais nusiaubė savyrų, antų, gepidų genčių žemes ir Panonijoje įkūrė valstybinį junginį – Avarų kaganatą. Klestėjimo laikais valdė žemes nuo Elbės iki Užkaukazės ir nuo Dono iki Adrijos jūros. VII a. pirmoje pusėje patyrė pralaimėjimų kovose su Bizantija, bulgarais, slavais, frankais. VII a. pabaigoje avarus galutinai sumušė frankų karalius Karolis Didysis.
------------------------------------
Avižonis
Avižonis Konstantinas (1909 01 29–1960 04 20). Lietuvių istorikas. 1941–1943 m. dėstė Vilniaus universitete. 1944 m. emigravo į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV, buvo Kanzaso universiteto profesorius. Svarbiausi darbai - „Lietuvos bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos-Lenkijos unijos 1385“ (1932), „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ (1940). Surado ir paskelbė LDK kanclerio Albrechto Stanislovo Radvilos atsiminimus.
------------------------------------
Avyžius
Avyžius Jonas (g. 1922 05 16). Lietuvių rašytojas, publicistas. Išleido apsakymų rinkinių, romanų („Į stiklo kalną“ (1961), „Kaimas kryžkelėje“ (1964), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976)), knygų vaikams, pasakų rinkinių.
------------------------------------
Azimutas
Azimutas (kryptis). Dangaus šviesulio padėties matavimo horizontinės sistemos koordinatė. Astronominis azimutas matuojamas nuo pietų taško į vakarus, geodezinis – nuo šiaurės taško į rytus, – abu 0–360 laipsnių ribose.
------------------------------------
Pilietinis karas
Karas vykstantis šalies viduje tarp tos pačios šalies piliečių.
------------------------------------
Tautų pavasaris
Tautinis atbudimas 19 a. vid., kai kuriasi nacionalinės valstybės.
------------------------------------
Etmonas
Karo vadas.
------------------------------------
Reichstagas
Vokietijos parlamentas
------------------------------------
Bundestagas
Vokietijos parlamentas nuo 1999 m.
------------------------------------
Stupa
Statinys, simbolizuojantis nušvitusį protą (Budos būsena).
------------------------------------
Barbakanas
Netoli Viduramžių tipo pilies, gynybinės miesto sienos (vartų) esantis gynybinis įrenginys.
------------------------------------
Rodo kolosas
Milžiniška graikų Saulės dievo Helijo skulptūra, stovėjusi Rodo saloje III a. pr. Kr., vienas iš septynių pasaulio stebuklų.
------------------------------------
Halikarnaso mauzoliejus
Vienas iš septynių pasaulio stebuklų, stovėjęs Mažojoje Azijoje, Halikarnaso mieste (dabar Bodrumas).
------------------------------------
Bačkis Audrys Juozas
Bačkis Audrys Juozas (g. 1937 02 01). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas. Studijavo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Nuo 1961 m. kunigas. Kurį laiką gyveno JAV. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kur buvo rengiami kunigai diplomatinei Šventojo Sosto tarnybai. Kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. 1964 m. pradėjo diplomatinę tarnybą. Buvo Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Vėliau dirbo Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios viešųjų užsienio reikalų taryboje, sprendžiančioje tarptautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo klausimus. Kaip Vatikano delegacijos narys, 1975 m. dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje. Konferencija buvo skirta tarptautinių organizacijų santykiams svarstyti. 1979 m. paskirtas Bažnyčios viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi ir pakeltas tikruoju Apaštalų Sosto prelatu. Nuo 1988 m. – vyskupas. Tais pačiais metais pakeltas arkivyskupu ir paskirtas nuncijumi Olandijoje. Nuo 1991 12 24 – Vilniaus arkivyskupas metropolitas. 1993–1990 m. – Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. 1999 m. išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos vicepirmininku. 2001 02 21 pakeltas kardinolu.
------------------------------------
Bačkis Stasys Antanas
Bačkis Stasys Antanas (1906 02 10–2000). Lietuvių diplomatas. 1928–1930 m. studijavo Paryžiaus universitete. Po 1930 m. dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Dalyvavo steigiant Tarptautinės teisės mokslų draugiją Kaune 1932 m. 1937 m. dėstė Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. 1931–1938 m. buvo M. Valančiaus liaudies universiteto rektorius. Nuo 1938 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje, 1953 m. Lietuvos diplomatijos vadovo S. Lozoraičio paskirtas įgaliotu ministru. 1960–1987 m. – Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėjas, Lietuvos atstovas, 1983–1991 m. Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje. Parašė knygą „Baltų tautų tragedija“ (pranc. k, 1952), publikacijų teisės klausimais. Buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos garbės narys. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III, II, I laipsnių, Švedų poliarinės žvaigždės IV laipsnio, Latvijos trijų žvaigždžių III laipsnio, Italijos „Corona d’Italia“ III laipsnio, Prancūzijos garbės legiono IV laipsnio, Vatikano Šv. Grigaliaus Didžiojo IV laipsnio ordinais.
------------------------------------
Bagdonas Juozas
Bagdonas Juozas, Bagdonavičius Juozas (1866 04 06–1956 06 08). Gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas. 1889–91 m., studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje. Iki 1889 m. dirbo gydytoju Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) ir Vilkaviškyje. Bendradarbiavo varpininkų spaudoje. Išvertė V. Lybknechto brošiūrų. 1899 m. emigravo, gyveno Rytų Prūsijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1900) buvo vienas iš lietuvių skyriaus organizatorių. 1899 06–1903 07 ir 1904 09–1905 07 buvo „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius, 1906 07–1907 09 – „Lietuvos ūkininko“ redaktorius, bendradarbiavo „Viltyje“. Buvo Lietuvos demokratų partijos CK narys, iš partijos pasitraukė 1907metais. 1919–22 m. buvo Lietuvos sveikatos departamento direktorius, 1922–35 m. Kauno universiteto profesorius. 1935 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą, buvo jos pirmininkas. 1938–40 m. buvo žurnalo „Blaivybė ir sveikata“ redaktorius. Parašė vadovėlį „Įvadas į vidaus mediciną“. 1944 m. emigravo į Vakarus.
------------------------------------
Bajorvedys
Bajorvedys. Nuo 1766 m. Rusijoje, vėliau ir Rusijos okupuotose Lietuvos žemėse bajorvedys – renkamas bajorų luominės organizacijos atstovas. Buvo gubernijos ir apskričių bajorvedžiai. Bajorvedžius rinko bajorų susirinkimai, po 1863 m. sukilimo skirdavo vidaus reikalų ministerija.
------------------------------------


------------------------------------


------------------------------------
Bagdonavičius Antanas
Bagdonavičius Antanas (g. 1938 06 15). Sportininkas, irkluotojas. 1960–1968 m. SSRS čempionas. Laimėjo I (1961, 1965, 1967) ir II (1963, 1964) vietas Europos čempionatuose, 1962 ir 1966 m. – II vietą pasaulio akademinio irklavimo čempionatuose. 1960, 1964, 1968 m. olimpinių žaidynių prizininkas. 1962 m. Filadelfijos, 1964 m. Henlio ir kitų tarptautinių regatų nugalėtojas. Nuo 1970 m. – treneris.
------------------------------------
Balčikonis
Balčikonis Juozas (1885 03 24–1969 02 05). Lietuvių kalbininkas. 1924–1931 m. dėstė Kauno, 1944–1960 m. – Vilniaus universitetuose. 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Prisidėjo prie bendrinės lietuvių kalbos norminimo. Rinko gyvosios lietuvių kalbos žodžius ir sakinius, vietovardžius, redagavo „Lietuvių kalbos žodyną“ (1930–1952), rengė ir skelbė M. Valančiaus, J. Jablonskio raštus. Parašė darbų apie lietuvių kalbos vietovardžius, lietuvių kalbos tyrinėtojus (J. Jablonskį, K. Būgą ir kt.), lietuvių kalbos kultūrą, vertė Š. Pero, J. ir V. Grimų, H. Anderseno, V. Haufo, Ž. Verno ir kitų užsienio autorių kūrinius.
------------------------------------
Balčiūnienė
Balčiūnienė Irena. Lietuvių antropologė, profesorė, habilituota daktarė. 1964 m. baigė Kauno medicinos institutą, nuo 1973 m. dėsto Vilniaus universitete. 1981 m. sudarė lietuvių odontologinį žemėlapį, aprašė lietuvių odontologinio tipo istoriją, tyrinėja įvairių laikotarpių žmonių odontologinį tipą. 1988 m. drauge su G. Česniu parašė veikalą „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“.
------------------------------------
Balinskis Michailas
Balinskis Michailas, Balinskis Mykolas (1794 08 14–1864 01 03). Istorikas, publicistas. Kartu su Joachimu Leleveliu buvo žurnalo „Tygodnik Wilenski“ kūrėjas ir redaktorius. Priklausė Nenaudėlių (Šubravcų) draugijai, slapyvardžiu Aušlavis bendradarbavo šios draugijos laikraštyje „Wiadomosci Brukowe“. Dalyvavo 1831 m. sukilime. Lenkų kalba parašė istorinius veikalus „Vilniaus miesto istorija“, „Senovės Lenkija“ (su T. Lipinskiu), „Senoji Vilniaus akademija“, apie Barborą Radvilaitę, Joną Sniadeckį. Parengė Jono ir Andriaus Sniadeckių raštus.
------------------------------------
Baltai
Baltai (aisčiai). Indoeuropietiškos kilties tautų ar genčių, kalbančių ar kalbėjusių giminingomis kalbomis ir tarmėmis, sudarančiomis atskirą indoeuropiečių kalbų šeimos atšaką, grupė. Pirmasis neabejotinai įvardijęs vakarų baltų gentis buvo P. K. Tacitas. Veikale „Apie germanų kilmę ir papročius“ (apie 98 m.) jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis (Aestiorum gentes)“. Baltai gyvena arba gyveno Baltijos jūros pietrytinėje ir rytinėje pakrantėje. Jų tautų ir genčių grupę sudarė lietuviai, latviai, prūsai (išnyko XVII–XVIII a. sandūroje), kuršiai (išnyko XVI a.), žiemgaliai (išnyko XIV a.), sėliai (išnyko XIV a.), jotvingiai ir skalviai (išnyko XIII–XIV a.). Kalbininkai skiria rytų ir vakarų baltų kalbas. Gyvosios baltų kalbos – lietuvių ir latvių – išsiskyrė ne anksčiau kaip VII amžiuje. Baltų terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas.
------------------------------------
Baltarusija
Baltarusija. Valstybė Rytų Europoje, Lietuvos kaimynė. Baltarusijos teritorijoje žmonės gyveno nuo paleolito laikų. Nuo VII a. pr. Kr. čia buvo paplitę Milogrado, Zarubincų kultūros. Ankstyvajame geležies amžiuje Vidurio bei Šiaurės Baltarusijoje gyveno baltiškų brūkšniuotosios keramikos ir Dniepro–Dvinos kultūrų gentys, kurias iki IX a. po Kr. asimiliavo slavai. Susidarė trys dideli slavų genčių junginiai: Vidurio Baltarusijoje – dregovičiai, Sožo upės baseine – radimičiai, Padvinyje ir Dniepro aukštupyje – krivičiai. IX a. susikūrė rusų valstybė Kijevo Rusia, kuriai priklausė ir Baltarusijos teritorija. Suskilus Kijevo Rusiai, XI–XII a. susikūrė Polocko, Turovo, Smolensko kunigaikštystės, XII a. pabaigoje – Gardino, Slucko, Oršos, Mstislavlio ir kitos kunigaikštystės, kurias iki XIV a. pradžios užkariavo LDK. Šios žemės imtos vadinti Baltąja Rusia. XVI a. galutinai susiformavo baltarusių tauta. Trijų Respublikos padalijimu (1772, 1793 ir 1795) metu baltarusių žemės atiteko Rusijai. 1919 01 01 Baltarusija paskelbta Baltarusijos sovietų socialistine respublika SSRS sudėtyje. Tais pačiais metais bandyta sukurti Lietuvos–Baltarusijos SSR. Suirus SSRS, 1991m. Baltarusija tapo nepriklausoma valstybė NVS sudėtyje.
------------------------------------
Baltieji
Baltieji. Konservatyvi 1861–63 m. sukilimo dalyvių grupuotė. Lietuvoje susidarė 1862 m. viduryje. Baltųjų tikslas buvo atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę 1772 m. sienomis. Priešinosi socialinėms reformoms. Lietuvos baltiesiems vadovavo 1863 02 07 išrinktas komitetas, kuriam priklausė Pranciškus Dalevskis, Jokūbas Geištoras ir kiti. 1863 03–07 baltųjų grupuotė vadovavo sukilimui Lietuvoje.
------------------------------------
Baltijos jūra
Baltijos jūra. Atlanto vandenyno dalis, giliai įsiterpusi į šiaurinę Europą. Jos plotas yra 386 000 kvadratinių kilometrų, didžiausias gylis – 459 m, vidutinis – 86 metrai. Lietuvai priklauso apie 100 km pajūrio. Į Baltiją įteka Oderis, Vysla, Nemunas, Dauguva, Neva ir kt. Vakarų ir šiaurės rytų jūros krantai šcheriniai, uolėti, o pietiniai ir pietrytiniai smėlėti, su kopomis. Baltijos dubuo pradėjo formuotis paskutinio Viurmo ledynmečio traukimosi metu. Dabartinė Baltijos jūra susiformavo holocene. Skiriamos kelios pagrindinės Baltijos jūros formavimosi stadijos: a) Baltijos ledyninis ežeras (9800–8000 m. pr. Kr.), Jė Joldijos jūra (8000–7300 m. pr. Kr.), c) Ancyliaus ežeras (7300–5800 m. pr. Kr.), d) Litorinos jūra (tarp 5800–2500/2300 m. pr. Kr.), e) Baltikos jūra (nuo 2500–2300 m. pr. Kr. iki šių dienų). Išskiriami Limnėjos jūros (2500–2300 m. pr. Kr. – XVI–XVII amžiai) ir Mijos jūros (nuo XVI–XVII amžių iki mūsų dienų) periodai.
------------------------------------
Baltijos ežeras
Baltijos ledyninis ežeras. Baltijos jūros raidos stadija (9800–8000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Baltikos jūra
Baltikos jūra. Baltijos jūros raidos stadija (nuo 2500–2300 m. pr. Kr. iki šių dienų). Skirstoma į du laikotarpius: Limnėjos jūra (2500–2300 m. pr. Kr. – XVI–XVII amžius) ir Mijos jūra (nuo XVI–XVII amžių iki mūsų dienų).
------------------------------------
Baltistika
Baltistika. Mokslas, tiriantis baltų tautų kalbas, istoriją, kultūrą. Istorijos, archeologijos ir etnografijos tyrimai baltistikai priskiriami, jei nagrinėja bendrus visiems baltams klausimus. Skirstoma į lituanistiką, latvistiką, prūsistiką. Baltistikos užuomazgos atsirado XVII–XVIII a., kai D. Kleinas, P. Ruigys, G. Stenderis, C. Harderis bandė palyginti baltų kalbas. Mokslo šaka baltistika tapo XIX a. viduryje. Baltistikos pagrindus padėjo A. Šleicherio veikalas „Lietuvių kalbos gramatika“ (1856). A. Becenbergeris XIX a. pabaigoje pirmasis ėmė lyginti visas tris baltų kalbas. Naujas baltistikos etapas prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai Kauno ir Latvijos universitetuose pradėta dėstyti baltų kalbas, rengti baltistikos specialistus. XX a. 6–7 dešimtmetyje svarbiausiu baltistikos centru tapo Vilnius.
------------------------------------
Baltiškasis panteonas
Baltiškų dievų panteonas. Tai baltų bendrumo laikotarpio dievai. Aukščiausias baltiškų dievų hierarchijoje – Dievas (prūsų Deivis, latvių Dievs). Žemesnio lygmens Dievo sūnus yra griausmo ir atmosferos dievas Perkūnas (prūsų Perkuns, latvių Pērkons). Opozicija dangiškiesiems dievams – chtoniškoji dievybė Velinas (prūsų Patolas, latvių Vels). Dievas, Perkūnas ir Velinas sudaro triadą, atitinkančią indoeuropiečių visuomenės struktūrą. Baltų religijoje taip pat gyvavo dieviškieji Dvyniai. Svarbus iki mūsų dienų neišlikusių teogonijų personažas yra Dievų Motina Ją buvus prūsuose mini romėnų istorikas P.K. Tacitas. Latvių tikėjime ji skilo į gausybę žemės, jūros, augalų motinų, lietuvių – tai Žemyna ir Medeina.
------------------------------------
Baltrušaitis Jurgis
Baltrušaitis Jurgis (1873 05 02–1944 01 03). Poetas simbolistas, diplomatas. Rašė lietuvių ir rusų kalbomis. 1922–1939 m. Lietuvos neprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Išleido eilėraščių rinkinių rusų kalba „Žamės Laiptai“ (1911), „Lelija ir Pjautuvas“ (1948) ir kt., lietuvių kalba „Ašarų vainikas“ (1942), „Poezija“ (1948) ir kt.
------------------------------------
Baltušis-Žemaitis
Baltušis-Žemaitis Feliksas (1897 11 30–1957 06 01). Sovietinis lietuvių karo veikėjas, generolas majoras. 1918–1919 m. Lietuvoje vadovavo Raudonosios armijos daliniams. Vėliau – sovietų Rusijos karininkas. 1935–1940 m. dėstė Frunzės, 1943–1954 m. – Vorošilovo karo akademijose. 1940 07–1940 08 – Lietuvos liaudies kariuomenės vadas.
------------------------------------
Balutis
Balutis Bronius Kazys (1879 12 29–1967 12 30). Lietuvos visuomenės veikėjas, diplomatas. 1905–1919 m. gyveno JAV, buvo laikraščio „Lietuva“ redaktorius (1912–1919). Nuo 1920 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, dalyvavo daugelyje Lietuvos delegacijos derybų. 1928–1934 m. buvo Lietuvos neprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV, 1939–1940 m. – Didžiojoje Britanijoje.
------------------------------------
Balų rūda
Balų rūda. Kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Susideda iš limonito, molio, aleurito, smėlio ir organinių medžiagų liekanų. Lietuvos balų rūdoje esti nuo 18 iki 40% geležies. Jos randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose, šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse. Lietuvoje vietinės geležies gavyba iš balų rūdos užuomazgos prasidėjo 600–500 m. pr. Kr. ir, kaip rodo archeologinė medžiaga, vakarinėse Lietuvos srityse bei vakarų baltų pilkapių kultūros žemėse. 10–40 metais geležies gavyba iš balų rūdos paplito visoje Lietuvos teritorijoje.
------------------------------------
Banicija
Banicija. Lenkų teisėje naudota priemonė ir bausmė asmenims, pasipriešinusiems teismo sprendimo vykdytojams. Tokių asmenų turtas karaliaus įsakymu, atlyginus nuostolius nukentėjusiems, konfiskuojamas. Jei asmuo ir po banicijos paskelbimo pasipriešindavo karaliaus valdininkui, atsiųstam jo turto paimti, arba baudžiamojo sprendimo vykdymui, jis būdavo paskelbiamas amžiams ištremtu iš valstybės ir netekdavo civilinių teisių.
------------------------------------
Baptistai
Baptistai. Protestantizmo srovė. Nepripažįsta vaikų krikšto, krikštija suaugusius. Nepripažįsta Marijos, šventųjų, relikvijų garbinimo. Atsirado XVII a. pradžioje Olandijoje.
------------------------------------
Baranauskas Antanas
Baranauskas Antanas (1835 01 17–1902 11 26). Poetas, kalbininkas, katalikų vyskupas. 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją, studijavo Miuncheno, Romos, Leveno universitetuose. 1866–84 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius, nuo 1885 m. Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. Seinų vyskupas. Parašė eilėraščių lenkų ir lietuvių kalbomis („Dainų dainelę“, „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“ ir kt.). Žymiausias kūrinys – poema „Anykščių šilelis“, pirmas didelės apimties lyrinis lietuvių literatūros kūrinys. Poemoje „Kelionė Petaburkan“ protestavo prieš carizmo politiką. Sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“. Išvertė į lietuvių kalbą A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, kurios pagrindu parašė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“. Domėjosi matematika, tyrė pirminių skaičių savybes.
------------------------------------
Baranovas Eduardas
Baranovas Eduardas (1811–1884). Grafas, nuo 1866 m. Pabaltijo gubernijų generalgubernatorius. Nuo 1881 m. – Valstybės tarybos ekonomikos departamento pirmininkas.
------------------------------------
Barbarai
Barbarai. Graikiškai „barbaroi“. Graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai. Šį terminą ypač taikė germanų gentims. Nei graikuose, nei Romoje barbarai nereiškė ko nors priešiško, atstumiančio. Priešingai, ne vienas poetas ir filosofas matė barbarų kultūrose daug patrauklių idėjų (pavyzdžiui, P.K. Tacito samprotavimai apie paprotinę teisę). Nuo ankstyvųjų viduramžių barbarais imta vadinti tamsuolius, kultūrą naikinančius žmones, nors tai taikytina vandalams. Toks apibūdinimas išliko iki mūsų dienų, nors dažna barbarų gentis buvo pasiekusi itin aukštą kultūros lygį (baltai, germanai, slavai ir kt.).
------------------------------------
Barčiai
Barčiai. LDK valstiečiai, už gautą iš didžiojo kunigaikščio žemę karo metu sudarę atskirus karinius dalinius ir statę tiltus bei kitus įrenginius. Taikos metu už žemę mokėjo duokles (dažniausiai medumi). Prievolę atlikdavo prūsai, bartai ir vakarų lietuviai skalviai, XIV a. atbėgę į Lietuvą nuo kryžiuočių priespaudos.
------------------------------------
Bardauskienė Vilhelmina
Bardauskienė Vilhelmina (g. 1953 06 15). Sportininkė, lengvaatletė. Šuolio į tolį SSRS (1978) ir Europos (1978) čempionė. Pirmoji moteris pasaulyje, nušokusi į tolį 7 metrus. Nuo 1983 m. trenerė.
------------------------------------


------------------------------------
Beresnevičius Aleksandras
Beresnevičius Aleksandras (1823 06 16–1902 06 04). Katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas. Nuo 1845 m. Varnių seminarijos profesorius, nuo 1850–53 m. – rektorius. 1860–64 m. Peterburgo kunigų akademijos rektorius. Nuo 1875 m. Žemaitijos vyskupijos valdytojas, nuo 1882 m. – Kališo vyskupas.
------------------------------------
Beresnevičius Povilas
Beresnevičius Povilas (1838–1888 02 08). Katalikų bažnyčios veikėjas, kunigas. Dėstė Varnių kunigų seminarijoje, 1871–88 m. Plungės klebonas. Kartu su broliu Antanu Beresnevičiumi išvertė A. Filipeckio veikalą „Ant nedielu apskritu metu pamokslaj“, kuris nebuvo išspausdintas.
------------------------------------
Baro konfederacija
Baro konfederacija. Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 02 29 Bare (Vinicos sritis). Jos tikslas buvo kovoti su Radomo konfederacija prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą. Konfederacija skelbėsi ginanti valstybinį savarankiškumą ir siekianti stiprinti ją reformomis. Konfederacijos steigėjai ir vadovai A. S. Krasinskis, Mykolas J. Pacas, J. Potockis, Karolis S. Radvila tikėjosi visuotinio bajorų sukilimo ir Turkijos, Austrijos, Prancūzijos, Saksonijos paramos. Rusijos pajėgos sumušė konfederatus. Po I Respublikos padalijimo (1772) konfederacija likviduota.
------------------------------------
Basanavičius
Basanavičius Jonas. Lietuvių tautinio atgimimo patriarchas, tautosakininkas, istorikas ir archeologas (1851 11 23–1927 02 16). 1879 m. baigė Maskvos universitetą. 1879–1905 m. dirbo gydytoju Bulgarijoje. 1883 m. parengė ir išleido pirmąjį „Aušros“ numerį. Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. 1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Pats įkūrėjas iki mirties buvo šios draugijos prezidentu. J. Basanavičių labiausiai domino lietuvių tautos etnogenezės ir kultūros istorijos klausimai; jis parašė daugiau nei 40 studijų iš istorijos, archeologijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros ir kitų sričių. Paskelbė hipotezę apie lietuvių kilmę iš trakų-frygų.
------------------------------------
Batiuškovas Pompėjus
Batiuškovas Pompėjus (1810–92). 1850 m. – Kauno vicegubernatorius. Nuo 1860 – Vilniaus mokslo apygardos globėjo padėjėjas, 1868–72 m. – globėjas. Griežtas rusinimo šalininkas. Pašalino iš mokyklų mokytojus nerusus, uždarė privačias mergaičių mokyklas. Leidinių „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“, „Volynė“, „Baltarusija ir Lietuva“, „Podolė“, „Besarabija“ redaktorius.
------------------------------------
Batoras Steponas
Batoras Steponas (1533 09 28–1586 12 12). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1576), 1571–1576 m. Vengrijai priklausomos Transilvanijos vaivada. LDK atstovai Steponą Batorą valdovu pripažino tik po ilgų derybų, kai šis 1576 06 29 specialiu raštu patvirtino, kad Lenkija ir Lietuva yra federacinė dviejų lygiateisių šalių valstybė. Jis pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, bendrus seimus šaukti pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais neskirti lenkų. Vidaus politikoje Steponas Batoras laviravo tarp ponų ir vidutiniųjų bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus. 1578 m. Lenkijoje ir 1581 m. LDK įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas – vyriausiuosius tribunolus, patvirtino Lietuvos Statuto (1566) pataisas. Taip buvo sulygintos kai kurios bajorų ir didikų teisės. Stiprindamas karaliaus valdžią, kovojo su lenkų ponais, paremdavo katalikų bažnyčią, kovojančią su reformatais. 1579 04 01 Steponas Batoras davė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Reguliuodamas LDK ir Lenkijos santykius dažniausiai leisdavosi į kompromisą. Kad būtų nepriklausomas nuo bajorų, Respublikos kariuomenę sustiprino samdytais vokiečių ir vengrų kazokų daliniais. Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, perorganizavo kariuomenę, įvedė uniformą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją. Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie Respublikos prijungti Livoniją. Plečiantis Livonijos karui (1558–1583), su Turkija ir Krymo chanatu sudarė sutartis, nukreiptas prieš Rusiją. 1579–1581 m. surengė tris karo žygius prieš Rusiją: 1579 m. atsiėmė Polocką, 1580 m. užėmė Velikyje Lukus, 1581 m. apsupo Pskovą. Pagal 1582 m. Jam Zapolskio paliaubas Rusija paliko Respublikai Uždauguvį, o ši Rusijai – 1580 m. užimtas sritis. Batoras, remdamasis Respublikos resursais, tikėjosi ateityje išvaduoti gimtąją Vengriją iš Turkijos ir Austrijos valdžios.
------------------------------------


------------------------------------
Bazilijonai
Bazilijonai. Rytų apeigų katalikų vienuolių ordinas. Atsirado IV a. Bizantijoje, XI a. paplito slavų kraštuose. 1497 m. LDK įkurtas pirmas jų vienuolynas. XVI a. įsikūrė Vilniuje, Gardine, Supraslyje, Pastovyse. Įkūrė spaustuvę, veikusią 1628–1839 metais. 1839 m. didžioji dauguma, o po 1863 m. sukilimo visi bazilijonų vienuolynai buvo uždaryti.
------------------------------------
Bažnytiniai valstiečiai
Bažnytiniai valstiečiai. Tai valstiečiai, priklausę bažnyčiai. Po Lietuvos krikšto (1387) didieji kunigaikščiai bažnyčioms ir vienuolynams dalijo dvarus su valstiečiais. Bažnytinių valstiečių ypač pagausėjo XV–XVI a., plečiantis bažnytinei žemėvaldai. XVI a. Vilniaus vyskupijoje vidutiniškai bažnyčiai priklausė apie 11 500 ūkių (apie 81 000 gyventojų), Žemaičių – apie 2500 ūkių. Breslaujos, Kauno, Raseinių, Šiaulių, Trakų, Ukmergės, Upytės ir Vilniaus apskrityse 1790 m. bažnyčia valdė 10 250 valstiečių ir miestelėnų ūkių. 1842 01 06 dviem caro įsakais gubernijų bažnyčių dvarai (nesvarbu, kokios religijos) su valstiečiais buvo perduoti Rusijos valstybinių turtų ministerijai (tada Žemaičių vyskupijos valdose buvo 9015 bažnytinių valstiečių revizinių asmenų); 1843 12 27 įsaku sekuliarizuoti ir bažnyčių parapijų turtai (parapijai palikta apie 33–55 ha). Skirtingai nuo pasaulietinių feodalų valstiečių, bažnytiniai buvo daugiau činšininkai – bažnytinėse žemėse buvo mažiau palivarkų.
------------------------------------
Becenbergeris
Becenbergeris Adalbertas. Vokiečių archeologas, etnografas ir kalbininkas baltistas (1851 04 14–1922 10 31). Nuo 1880 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius. Vienas iš Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje steigėjų (1879), nuo 1891 m. vadovavo Prūsijos senovės draugijai, įsteigė Rytų Prūsijos buities muziejų. 1889–1890 m. išrinktas Karaliaučiaus universiteto dekanu, o 1890–1891, 1918–1921 m. buvo šio universiteto rektoriumi. 1907 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje garbės nariu, o 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesoriumi. Tyrinėjo Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų laidojimo paminklus. 1893 m. pagrindė teoriją, kad jau akmens amžiuje Prūsijos gyventojai buvę baltai.
------------------------------------
Bendruomenių pilys
Bendruomenių pilys. Apie I tūkst. vidurį, kai gyvulininkystė ir žemdirbystė tapo svarbiais verslais, žmonės pradėjo keltis arčiau dirbamų laukų ir vandens, palikę gyvenvietes-pilis. Pastarosios liko teritorinių bendruomenių žinioje, kurios jas naudojo tik iškilus pavojui. XI–XIII a. dalis jų tapo gentinės diduomenės šeimų, feodalų pilimis.
------------------------------------
Benediktas Makra
Benediktas Makra (Makros misija). Vengrijos didikas. 1413 m. vykdė diplomatinę misiją, kurios tikslas – išspręsti po Torūnės taikos (1411) kilusį Kryžiuočių ordino ginčą su Lenkija dėl Mazovijos ir su Lietuva dėl Žemaitijos sienų. Makra veikė kaip Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I atstovas. 1413 05 13 Inovroclave (Lenkija) paskelbė sprendimą, kuriuo pripažino, kad dešinysis Nemuno žemupio krantas su Veliuonos ir Klaipėdos pilimis yra Žemaitijos dalis ir dėl to turi priklausyti Lietuvai. Kryžiuočiai jo sprendimą atmetė. Makros neišspręstą ginčą sureguliavo 1422 m. Melno taika, kuria Lietuvai pripažinta Žemaitija (be Klaipėdos) ir Užnemunė.
------------------------------------
Benediktinai
Benediktinai. Vienas iš gausiausių katalikų vienuolių ordinų. Apie 530 m. Italijoje įkūrė Benediktas Nursijietis. Turėjo daug žemės, rėmė popiežių. LDK atsirado XV a. pradžioje. XVI–XVIII a. vienuolynai įkurti Vilniuje, Kaune, Kražiuose. Benediktinai buvo ir pirmieji krikščionių misionieriai prūsų žemėse – 996–997 m. Adalbertas (Vaitiekus) ir 1009 m. Bonifacijus (Brunonas). Abu prūsuose nužudyti ir paskelbti šventaisiais.
------------------------------------
Berija
Berija Lavrentijus (1899–1953). SSRS valstybės veikėjas. Nuo 1917 m. dalyvavo bolševikų veikloje. 1938–1953 m. – NKVD komisaras. Nuo 1945 m. – maršalas, nuo 1946 m. – Politbiuro narys. Po Stalino mirties 1953 m. kartu su Malenkovu ir Molotovu bandė paimti valdžią, bet netrukus buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir sušaudytas.
------------------------------------
Bermontas
Bermontas Pavelas, Avalovas (1877 03 04– po 1941). Rusų karo veikėjas, karininkas. Kovojo baltagvardiečių pusėje. 1919 m. vadovavo bermontininkams. Nuo 1919 m. pabaigos apsigyveno Vokietijoje.
------------------------------------
Bermontininkai
Bermontininkai. Rusų baltagvardiečių ir vokiečių kariniai daliniai, veikę Lietuvoje ir Latvijoje 1919 metais. Pradėti formuoti Vokietijoje daugiausia iš karo belaisvių rusų. Nuo 1919 07 22 bermontininkams vadovavo generolas P. Bermontas. 1919 m. spalio mėnesį užėmė teritoriją kairiajame Dauguvos krante, puolė Rygą, iki lapkričio mėnesio užėmė Biržus, Radviliškį, Šiaulius, Raseinius, Jurbarką. Latvijos kariuomenė iki lapkričio pabaigos išstūmė bermontininkus iš Latvijos. 1919 11 21–22 Lietuvos kariuomenė sumušė bermontininkus prie Radviliškio. Iki 1919 m. pabaigos bermontininkai pasitraukė į Vokietiją.
------------------------------------
Bernardinai
Bernardinai. Katalikų vienuolių ordinas, pranciškonų atšaka. Įsteigtas XV a. Lenkijoje. Lietuvoje bernardinai apsigyveno 1468 metais. 1530 m. įkurta Lietuvos bernardinų provincija. Kovojo su protestantais. 1863 m. bernardinų vienuolynai, išskyrus Kretingos, uždaryti.
------------------------------------
Bertoldas
Bertoldas. Lyvių vyskupas, atvykęs 1196 m., Padauguvio genčių nukariavimą atvirai paskelbė pagrindine vokiečių kolonijos egzistavimo sąlyga. Dėl to specialiai Saksonijoje surinko kryžininkų bei parūpino popiežiaus pritarimą. Šitaip Pabaltijyje prasidėjo kryžiaus žygiai. Žuvo 1198 metais. Vyskupu įšventintas dar būdamas abatas.
------------------------------------
#######kovas Ilijošius
#######kovas Ilijošius (1794–1867). Rusijos valstybės veikėjas, generolas. Dalyvavo malšinant 1831 m. sukilimą. 1850–55 m. Vilniaus generalgubernatorius ir mokslo apygardos globėjas.
------------------------------------
Bibliografija
Bibliografija. Spaudinių (knygų, publicistinių leidinių ir kt.) registravimas ir sisteminimas, šios srities teorija ir metodika. Bibliografija vadinami ir literatūros sąrašai, rodyklės.
------------------------------------
Bičkauskas
Bičkauskas Egidijus (g. 1955 05 29). Lietuvos valstybės veikėjas. Iki 1989 m. dirbo teisininku, 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas, po 1990 m. – Lietuvos Seimo narys. 1990–1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Maskvoje ir laikinasis LR reikalų patikėtinis Rusijoje.
------------------------------------
Bielinis Jurgis
Bielinis Jurgis (1846 03 16–1918 01 16). Kultūros veikėjas, knygnešys. 1885–95 m. dalyvavo Garšvių knygnešių draugijos veikloje, sukūrė nelegalų lietuviškos spaudos platinimo tinklą, kuris aprūpindavo daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir „Varpe“. 1897–1912 m. leido valstiečiams skirtą laikraštį „Baltasis erelis“.
------------------------------------
Biliūnas Jonas
Biliūnas Jonas (1879 04 11–1907 12 08). Lietuvių rašytojas. Studijavo Tartu, Leipcigo, Ciūricho universitetuose mediciną ir literatūrą. Dalyvavo socialdemokratų veikloje, bendradarbiavo socialdemokratų laikraščiuose „Draugas“, „Darbininkų balsas“. Rašė lyrinius psichologinius apsakymus („Žvaigždė“, „Lazda“, „Laimės žiburys“, „Liūdna pasaka“, „Kliudžiau“ ir kt.), eilėraščius, straipsnius apie literatūrą, publicistinius straipsnius. Biliūno kūryboje ryškios demokratinės, humanistinės idėjos. Lietuvių psichologinės novelės pradininkas. Parašė mokslo populiarinimo knygelę „Apsireiškimai iš žemės gyvenimo“, kurioje propagavo darvinizmą.
------------------------------------
Bikšys
Bikšys (Bikšis). XIII a. Deltuvos kunigaikštis. Su Mindaugu, Živinbudu, Erdvilu ir kitais Lietuvos kunigaikščiais pasirašė taikos sutartį su Haliču-Volyne.
------------------------------------
Biolingas
Biolingas. Pirmasis vėlyvojo ledynmečio atšilimas – interstadialas (11000–10000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Birutė
Birutė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona. Viduramžių šaltiniai tik trumpai užsimena apie šią moterį. Romantišką istoriją apie gražiąją vaidilutę, kunigaikščio parsivežtą iš Palangos į Trakus, pasakoja XVI a. pradžios Lietuvos metraščiai. Čia nurodoma, kad Palanga buvusi Birutės gimtinė. M. Strijkovskis 1582 m. „Kronikoje“ rašo, kad tuo metu Birutės kalnas Palangoje buvo laikomas jos kapaviete, o tarp vietinių žmonių esą paplitęs šios moters kultas. Spėjama, kad apie 1349 m. Birutė tapusi antrąja Kęstučio žmona. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Vytautą, Tauvilą ir Žygimantą, dukteris Miklausą, Danutę ir Ringailę. Birutės mirties aplinkybės neaiškios. Kovodamas su Jogaila, 1382 m. Kęstutis išsiuntė ją į Brestą. 1384 m. atvykusio pas kryžiuočius Vytauto skunde sakoma, kad Jogaila ir Skirgaila nužudę jo tėvą ir motiną. 1417 m. bažnytiniame Konstancos susirinkime kryžiuočių atstovai teigė, kad Vytauto motiną Jogaila paskandinęs. Lietuvių ir lenkų delegatai kategoriškai paneigė šį priekaištą, tvirtindami, kad Birutė ilgai gyvenusi ir garbingai mirusi.
------------------------------------
Biržiška Mykolas
Biržiška Mykolas (1882 08 24–1962 08 24). Visuomenės veikėjas, literatūros istorikas. Studijavo Maskvos universitete. Dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, buvo šios partijos narys. 1910–11 m. buvo socialdemokratų laikraščio „Visuomenė“ redaktorius. Nuo 1908 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo jos vicepirmininkas. 1917 m. tapo Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. pab.–1919 m. pr. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministras, 1919–22 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. 1922–39 m. – Kauno universiteto profesorius, 1926–27 m. – rektorius. 1925–35 m. Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininkas. 1929–35 m. Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti pirmininkas, vienas iš šios draugijos kūrėjų. 1939–43 m. Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1941–46 m. buvo LTSR Mokslų akademijos narys. 1941–44 m. okupacinės vokiečių valdžios pirmojo gen. tarėjo Patariamosios tarybos pirmininkas. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė darbų, skirtų lietuvių literatūros ir kultūros istorijai, folklorui: „Mūsų raštų istorija“, „Dainų literatūros vadovėlis“, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“. Kultūros istorijos mokyklos literatūrologijoje atstovas. Sudarė vieną pirmųjų lietuvių literatūros istorijos periodizacijų. Parengė L. Rėzos „Dainų“ trečiąjį leidimą, chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“, kitų vadovėlių. Išleido atsiminimų knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“.
------------------------------------
Biržiška Vaclovas
Biržiška Vaclovas (1884 12 02–1956 01 02). Bibliografas, kultūros istorikas. Peterburgo universitete studijavo teisę. Dalyvavo lietuvių studentų socialdemokratų veikloje. Dirbo advokatu Vilniuje ir Šiauliuose. 1918 m. Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariate. 1919 m. buvo sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisaras, Lietuvos ir Baltarusijos švietimo liaudies komisaro pavaduotojas. Nuo 1920 m. mokytojavo Kaune. Nuo 1922 m. Kauno universitete dėstė teisę, bibliografiją ir knygų istoriją. 1924 m. tapo profesoriumi. 1923–44 m. Kauno, 1940–41 m. Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius. 1940–41 m. Vilniaus universiteto teisių fakulteto dekanas, 1940 m. bibliologijos katedros vedėjas. 1931–41 m. buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininku. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius (Smutkelio slapyvardžiu), prozos vaizdelius. Redagavo bibliografinius leidinius „Knygos“, „Bibliografijos žinios“, „Lietuviškąją enciklopediją“, leidinį „Mūsų senovė“. Parašė darbų apie spaudos istoriją: „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“, „Iš mūsų laikraščių praeities“, „Senųjų lietuviškų knygų istorija“. Publikavo archyvinę medžiagą. Svarbiausi darbai – „Lietuvių bibliografija“, apimanti daugumą 1547–1910 m. lietuviškų leidinių, „Aleksandrynas“ – bibliografinis veikalas, apimantis lietuviškus leidinius iki 1865 m., žodynėlis „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“, „Lietuviškųjų dainų literatūros bibliografija“.
------------------------------------
Bisena
Bisena, Bisenės pilis. Lietuvių pilis Nemuno dešiniajame krante, aukščiau dabartinės Skirsnemunės (veikiausiai Kartupėnų piliakalnyje). Pirmoji Lietuvos pilis dešiniajame Nemuno krante, kurią Kryžiuočių ordinas 1283 m. puolė ir sudegino. Antrąkart pulta 1313 m., o 1316 m. sudeginta. Greta ar netoliese galėjo būti didžiojo kunigaikščio Vytenio dvaras.
------------------------------------
Biurgeriai
Biurgeriai. Viduramžių Europos miestų gyventojai, kurie paprastai naudodavosi miestiečių teisėmis.
------------------------------------
Bizantija
Bizantijos imperija. Rytų Romos imperija, susidariusi žlungant Romos imperijai. Įkurta buvusio graikų polio Bizantijos vietoje. Savarankiška valstybe tapo 395 m., po Romos imperatoriaus Teodosijaus I mirties. 1453 metais turkai osmanai užėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį. Tūkstantmetė krikščioniška Bizantijos imperija žlugo.
------------------------------------
Bizantinė architektūra
Bizantinė architektūra. Bizantijos imperijos architektūros stilius, vyravęs IV–XV a. Balkanų pusiasalyje, Mažojoje Azijoje, Gruzijos, kitų gretimų tautų architektūroje. Darė įtaką ir LDK architektūrai (ypač Algirdo valdymo laikais, 1345–1377). XIII–XV a. bizantinės architektūros išskirtinis bruožas – graikiško kryžiaus plano cerkvė su centriniu kupolu.
------------------------------------
Bizauskas
Bizauskas Kazys (1892 02 15–1941 06 26). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. 1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys. 1919 m. dalyvavo steigiant Lietuvos ūkio banką. Dalyvavo Lietuvos delegacijos derybose su Sovietų Rusija, buvo šios delegacijos generalinis sekretorius. 1920–1922 m. – Steigiamojo seimo narys bei Lietuvos švietimo ministras. 1922 m. buvo Lietuvos atstovas Vatikane, 1923–1927 m. – JAV, 1927 m. – Latvijoje, 1928 m. – Didžiojoje Britanijoje, 1930 m. – Olandijoje. 1931–1939 m. buvo Užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis ministras, 1939–1940 m. Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje. Išleido vadovėlį „Raštijos bei literatūros teorija“ (1918).
------------------------------------
Bychovco kronika
Bychovco kronika. Lietuvos metraštis, Plačiojo Lietuvos metraščių sąvado plačiausias variantas. Rašytas greičiausiai 1519–1525 metais. Vienintelį išlikusį kronikos nuorašą XIX a. I pusėje turėjo Volkovysko apskrities teisėjas Aleksandras Bychovcas, todėl kronika pavadinta jo vardu. Kunigaikščių genealogija ir valdymo istorija išdėstyta nuo legendinio romėnų Palemono (V a.) iki Aleksandro valdymo pabaigos (1506). Įvykiai iki 1446 m. paimti iš Lietuvos metraščių Trumpojo ir Platesniojo sąvadų, kai kur jų tekstas šiek tiek paredaguotas. 1446–1506 m. įvykių aprašymas originalus.
------------------------------------
Blaivybės brolijos
Blaivybės brolijos. XIX a. organizacijos, skatinusios negerti alkoholinių gėrimų. Brolijas organizavo ir joms vadovavo katalikų kunigai, ypač pasižymėjo vyskupas Motiejus Valančius. Valstiečiai masiškai prisiekdavo negerti degtinės ir tvirtai laikydavosi priesaikos. Caro valdžia blaivybės brolijas laikė nelegaliomis organizacijomis. 1864 05 31 jos uždraustos Vilniaus generalgubernatorijoje.
------------------------------------
Blavatskaja
Blavatskaja Jelena (1831–1891). Teosofijos judėjimo pradininkė. Keliavo po Indiją ir Tibetą. Dėl Rytų filosofijos įtakos 1875 m. Niujorke įsteigė Teosofų draugiją. Teigė, kad teosofų mokymą jai perteikė paslaptingi mokytojai – mahatmos.
------------------------------------
Bobelis
Bobelis Kazys (g. 1923). Lietuvos visuomenės veikėjas, medikas. Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas. Iki 1992 m. gyveno JAV. 1972–1992 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. Nuo 1992 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.
------------------------------------
Bociarskis Dominikas
Bociarskis Dominikas (1836–1914). Visuomenės veikėjas. Mokytojavo Varnių kunigų seminarijoje. Rengiant baudžiavos panaikinimą, dirbo Šiaulių apskrities taikos tarpininko valstiečių reikalams pavaduotoju. 1863 m. suimtas, ištremtas į Sibirą. Po 1868 m. gyveno Varšuvoje, Peterburge, Kaune.
------------------------------------
Bogušas
Bogušas Ksaveras. Kunigas, švietimo veikėjas ir publicistas (1746 01 01–1820 04 04). Studijavo Vilniaus universitete ir Romoje. 1773–1780 m. buvo LDK rūmų iždininko, ekonomijų valdytojo A. Tyzenhauzo sekretorius, 1780–1782 m. – Lietuvos civilinio tribunolo pirmininku. Dalyvavo 1794 m. sukilime. 1803–1804 m. paskirtas Lietuvos mokyklų generaliniu vizitatoriumi. Nuo 1804 m. gyveno Varšuvoje, aktyviai dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje. 1808 m. parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kurioje paneigė lietuvių romėniškos kilmės teoriją, išaukštino lietuvių kalbą, skelbė jog ji tinka grožinei literatūrai ir kultūrai.
------------------------------------
Bojanus Liudvigas Heinrichas
Bojanus Liudvikas Heinrichas (1776 07 16–1827 04 02), anatomas, zoologas. Lyginamosios anatomijos pradininkas Lietuvoje. 1804–24 m. profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė veterinariją, lyginamąją anatomiją. 1923 m. įsteigė Vilniaus veterinarijos felčerių mokyklą. Parašė darbus „Apie svarbiausias galvijų ir arklių epizootijas“, „Balinio vėžlio anatomija“.
------------------------------------
Boleslovas II
Boleslovas II (mirė 1313). Polocko, o vėliau ir visos Mazovijos kunigaikštis. Nepajėgdamas kovoti su lietuviais, 1279 m. vedė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio dukrą Gaudemundą, pakrikštytą Sofijos vardu.
------------------------------------
Bolševikai
Bolševikai. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija. Susikūrė 1903 metais RSDP II suvažiavimo metu, kai partija suskilo į daugumą (bolševikus) ir mažumą (menševikus). Įvykdė 1917 m. Spalio perversmą Rusijoje.
------------------------------------
Bona Sforca
Bona Sforca (1494 02 02 Vidževane (Italija)–1557 11 20 Baruje (Italija)). Lenkijos karalienė (nuo 1518), antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona. Siekdama užtikrinti sostą savo vaikams ir stiprinti karaliaus valdžią, kovojo su LDK didikais (ypač su Goštautais ir Radvilomis). Bonos rūpesčiu 1522 12 04 LDK Ponų taryba jos dvejų metų sūnų Žygimantą patvirtino sosto įpėdiniu, o 1529 10 18 Vilniaus seimas – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Savo dvaruose pietų ir vakarų Baltarusijoje padarė agrarinę reformą: įsakė valstiečius apgyvendinti valakais suskirstytoje teritorijoje ir prievoles mokėti nuo valako dydžio. Remdamasis šiuo pavyzdžiu Žygimantas Augustas įvykdė valakų reformą. Bona Sforca buvo fanatiška katalikė, atkakliai priešinosi sūnaus santuokai su Barbora Radvilaite (Augustas kaltino ją nunuodijus jo žmonas Elžbietą ir Barborą). Užsienio politikoje buvo Habsburgų priešininkė. 1556 m. vasarį išvyko į Barį. Manoma, kad ją nunuodijo Habsburgų agentas.
------------------------------------
Borealis
Borealis. Antrasis holoceno klimatinis periodas (7000 ir 6000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Borisevičius
Borisevičius Vincentas (1887 11 23–1946 11 18). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas. 1909 m. baigė Seinų kunigų seminariją, iki 1910 m. studijavo Friburgo universitete Šveicarijoje. 1910 m. įšventintas į kunigus, dirbo Kalvarijos parapijos vikaru. I pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją. 1918 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. 1922–1926 m. – Seinų kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1926 m. – Telšių vyskupijos kurijos generalvikaras. Nuo 1927 m. – Telšių kunigų seminarijos rektorius ir profesorius. Dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. 1940 m. įšventintas vyskupu. 1946 m. sovietų valdžios sušaudytas.
------------------------------------
Boruta
Boruta Jonas Algimantas (g. 1944 10 11). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, mokslininkas. Telšių vyskupas (nuo 2001). Fizikos mokslų daktaras. Lietuvių katalikų mokslų akademijos prezidentas. Dėsto Vilniaus universiteto istorijos fakultete, docentas (nuo 1993). 1975–1982 m. dirbo Lietuvos fizikos institute. 1975–1982 m. mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1982–1989 m. – pogrindžio kunigas. Redagavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 1985–1989 m. – Lietuvos jėzuitų provincijolo padėjėjas. 1989–1991 m. – Vilniaus arkikatedros bazilikos vikaras. 1989–1997 m. – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas. Nuo 1997 m. vyskupas, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius. Parašė straipsnių apie atomo fiziką, Lietuvos katalikų bažnyčios istoriją. Dalyvauja Lietuvos ateitininkų federacijos, Lietuvos žurnalistų draugijos veikloje. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.
------------------------------------
Brandenburgas
Brandenburgas. Istorinė Vokietijos sritis. Įsikūrė Palabio žemėse su centru Braniboro (vėliau Brandenburgas) mieste. XIII amžiaus ekonominis pakilimas skatino miestų – Berlyno, Frankfurto prie Oderio – augimą. 1415 m. Brandenburge įsigalėjo Hohencolernų dinastija. Nuo 1486 m. jų rezidencija tapo Berlynas.1539 m. įvestas liuteronų tikėjimas. Nuo 1701 m. tapo Brandenburgo ir Prūsijos karalyste, 1815–1945 metais – Prūsijos provincija.
------------------------------------
Brandenburgo stadija
Brandenburgo stadija. Paskutinio (Viurmo) ledynmečio maksimalaus išplitimo riba. Lietuvoje jo ribos tęsėsi nuo Katros ir Ūlos aukštupių link Valkininkų ir Vilniaus pietinio pakraščio – Buivydžių, toliau suko į pietryčius link Naručio ežero.
------------------------------------
Brandenburgo žygis
Brandenburgo žygis. 1326 m. Lenkijos ir LDK žygis į Brandenburgo markgrafystę. Surengtas po 1325 m. LDK ir Lenkijos sąjungos prieš Kryžiuočių ordiną sudarymo. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Lenkijos karaliui Vladislovui I Lokietkai į pagalbą pasiuntė Dovydą Gardiniškį su 1200 raitelių. Per žygį buvo nusiaubti markgrafystės miestų (tarp jų Berlynas) vienuolynai ir dvarai. Frankfurtas ir Brandenburgas apsigynė. Žygis susilpnino Ordino, kovojančio su LDK, užnugarį.
------------------------------------
Branickis
Branickis Jonas Klemensas (1689–1771). Nuo 1728 m. lenkų artilerijos generolas, nuo 1735 m. Lenkijos kariuomenės lauko etmonas, nuo 1752 m. didysis etmonas.
------------------------------------
Brastos Biblija
Brastos Biblija, Brastos spaustuvė. Lietuvos Brastoje Mikalojaus Radvilos Juodojo 1553 m. įkurta spaustuvė protestantų raštams lenkų kalba spausdinti. Žymiausias šios spaustuvės leidinys – vadinamoji Brastos biblija, išspausdinta 1560 metais. Spaustuvė veikė iki 1567 m., kai Mikalojaus Radvilos sūnus Našlaitėlis, priėmęs katalikybę, ją uždarė. Spaustuvę atidavė Vilniaus jėzuitų akademijai. Tada imti naikinti ir spaustuvės leidiniai, ypač Brastos biblija, kurios daug egzempliorių išsaugota tik nuplėšus antraštinius lapus.
------------------------------------
Brazauskas
Brazauskas Algirdas Mykolas (g. 1932 09 22). Lietuvos valstybės veikėjas. 1956 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus specialybę. 1965–1967 m. – Lietuvos SSR Statybos medžiagų pramonės ministras. Nuo 1967 m. – Valstybės plano komiteto pirmininko pavaduotojas. 1974 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. 1988–1990 m. – Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius. 1989–1990 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, po 1990 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1990–1991 m. – Ministro Pirmininko pavaduotojas, 1992–1993 m. – Seimo pirmininkas. 1992–1993 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. 1993–1998 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nuo 2001 07 12 – Ministras Pirmininkas. 1990–1993 m. – LDDP pirmininkas. Nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Kijevo universiteto, Minsko humanitarinių mokslų universiteto, Kauno technologijos universiteto garbės daktaras.
------------------------------------
Brazdžionis Bernardas
Brazdžionis Bernardas (1907 02 14–2002 07 11). Poetas. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Išleido poezijos rinkinius „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943) ir kt. Eilėraščiuose ryški krikščioniška pasaulėžiūra, vyrauja gyvenimo laikinumo motyvai, žmogaus būties problemos. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu parašė eilėraščių vaikams.
------------------------------------
Bražuolės sutartis
Bražuolės sutartis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Kryžiuočių ordino atstovų sutartis, sudaryta 1382 07 06 Bražuolėje (prie Trakų). 1382 m. gegužės mėn., Kęstučiui išvykus į Novgorodą Severskį malšinti prieš jį sukilusio Jogailos brolio Kaributo, Jogaila apsupo Kęstučio tėvoniją Trakus. Į Lietuvą įsiveržę kryžiuočiai žygiavo Trakų link. Su jais susitikęs Jogaila savo, motinos Julijonos ir brolio vardu sudarė Bražuolės sutartį. Šalys pasižadėjo viena kitos nepuldinėti iki 1382 12 08. Kryžiuočiai pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų.
------------------------------------
Bremenietis
Bremenietis Adomas. Vokiečių kronikininkas (XI a. pirmoji pusė–po 1081 m.). Nuo 1068 m. Bremeno arkivyskupo Adalberto kanauninkas ir kronikininkas. Svarbiausias veikalas – „Hamburgo vyskupų istorija“, parašyta 1072 – 1075 metais. Ketvirtojoje knygoje pateikiama duomenų apie aisčius (minimi sambiai ir prūsai) ir ypač pabrėžiamas jų humaniškumas („homines humanissimi“). A. Bremenietis pirmą kartą paminėjo terminą „Mare Balticum“.
------------------------------------
Bresto unija
Bresto bažnytinė unija. 1596 10 09 katalikų ir stačiatikių bažnyčių susivienijimo sutartis. Susitarta, kad Respublikos stačiatikiai pripažins popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikų bažnyčios dogmas, laikysis senų Rytų bažnyčios apeigų ir per pamaldas vartos bažnytinę slavų kalbą. Taip susikūrė vadinamoji unitų bažnyčia. Florencijos bažnyčios unijos (1439) pagrindu Bresto bažnytinę uniją parengė jėzuitai. Daug prie šio rengimo prisidėjo Vilniaus akademijos prof. Petras Skarga ir popiežių Grigaliaus XIII ir Siksto V pasiuntiniai Antonijus Posevinas ir Ipolitas Aldobrandinis. Pastarasis baigė rengti Bresto bažnytinę uniją jau būdamas popiežiumi Klemensu VIII. Rusijos carai nepritarė Bresto bažnytinei unijai. Popiežiai veikė per Steponą Batorą ir Zigmantą Vazą, kurie unija bandė įsitvirtinti rusų, ukrainiečių ir baltarusių žemėse. Unijai pritarė Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių vyskupai, kurie siekė dalyvauti valstybės valdyme lygiomis teisėmis su katalikų vyskupais ir diduomene. Bresto bažnytinės unijos projektą pasirašė 5 Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių vyskupai ir Kijevo metropolitas Michailas Ragoza. 1595 12 23 jį patvirtino popiežius Klemensas VIII. Miestiečiai kazokai, daugelis eilinių dvasininkų, smulkiųjų bajorų nepritarė unijai, laikė ją socialinės ir tautinės priespaudos priemone. Priešiški jai buvo ir kai kurie magnatai (kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, Lvovo vyskupas Gedeonas Balabanas). 1596 09 06 Breste surengtas stačiatikių bažnyčios susirinkimas Bresto bažnytinės unijos projektui svarstyti suskilo į 2 susirinkimus: unijos šalininkų (unitų) ir jos priešininkų (dizunitų). Susirinkimai priėmė priešingus nutarimus, vienas kitą iškeikė ir atskyrė nuo bažnyčios. Unitų vadovai, katalikų dvasininkijos, feodalų ir karaliaus remiami, stengėsi palaužti dizunitų priešinimąsi: uždarinėjo cerkves, atiminėjo bažnyčios turtą, šalino jų dvasininkus. Ypatingu uolumu ir žiaurumu pasižymėjo Polocko unitų arkivyskupas Josafatas Kuncevičius, kurį 1623 12 13 nužudė sukilę Vitebsko miestiečiai. Ilgainiui pasipriešinimas unijai virto ukrainiečių ir baltarusių tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimu ir truko iki XVIII a. pabaigos. Bresto bažnytinė unija ir jos prievartinis vykdymas silpnino Lietuvą ir Lenkiją bei buvo pretekstas Rusijai kištis į jos reikalus. Kairiakrantėje Ukrainoje, po to kai ji 1654 m. susijungė su Rusija, Bresto bažnytinė unija buvo panaikinta. Dešiniakrantėje Ukrainoje ji panaikinta XVIII a., kai ši teritorija įėjo į Rusijos sudėtį. Baltarusijoje Bresto bažnytinę uniją 1839 m. panaikino Polocko bažnyčios susirinkimas, Vakarų Ukrainoje – 1946 m. Lvovo bažnyčios susirinkimas.
------------------------------------
Bresto taika
Bresto taika. 1435 12 31 Kujavijos Breste (Lenkija) po Pabaisko mūšio sudaryta taika. Ją sudarė Lenkijos karalius Vladislovas III ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis su Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru Pauliumi Rusdorfiečiu. Pastarasis įsipareigojo neberemti Švitrigailos, nesikišti į LDK vidaus reikalus, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažinti tik tą, kuris bus išrinktas su Lenkijos karaliaus ir Valstybės tarybos sutikimu. Bresto taikos sutartimi LDK ir Lenkijos sienos su Ordinu buvo paliktos tokios, kokias nustatė 1422 m. Melno taika.
------------------------------------
Bretkūnas
Bretkūnas (Bretkis, Bretkė) Jonas (1536–1602 10 01?). Lietuvių raštijos pradininkas. Mokėsi Karaliaučiaus (1555–1556) ir Vitenbergo (1556–1561) universitetuose. 1562–1587 m. kunigavo Labguvoje (dab. Poleskas) ir Karaliaučiuje. Domėjosi etnografija, parašė „Prūsų krašto kronika“. Reikšmingiausias darbas – originalių ir kompiliacinių pamokslų rinkinys „Postilė“ (1591), kurioje aiškinamos evangelijos. 1579–1590 m. pirmasis išvertė iš vokiško M. Liuterio vertimo į lietuvių kalbą visą Bibliją.
------------------------------------
Brežnevas
Brežnevas Leonidas (1906–1982). SSRS valstybės, komunistų partijos veikėjas, ilgametis (1964–1982) valstybės vadovas. Jo valdymo laikotarpis vadinamas „sąstingiu“, kadangi vyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas.
------------------------------------
Bronza
Bronza. Vario lydinys su kitais cheminiais elementais, išskyrus lydinius su cinku ir nikeliu. Pagal cheminių elementų kiekį lydinyje būna alavinė, aliumininė, silicinė, berilinė, chrominė, švininė bronza.
------------------------------------
Bronzos amžius
Bronzos (žalvario) amžius. Pasaulio mastu tai laikotarpis nuo IV–II iki I tūkstm. pr. Kr. vidurio. Visus kraštus apimančios bronzos amžiaus periodizacijos sistemos nėra. Mažojoje Azijoje, Egipte bronzos amžiaus pradžia siekia IV tūkstm., Europoje – III tūkstm. vidurį – II tūkstm. pradžią. Lietuvoje bronzos amžius datuojamas 1700/1600–550 m. pr. Kr.
------------------------------------
Brunonas
Šv. Bonifacas (Brunonas) (apie 974–1009). Kilęs iš kilmingos šeimos Saksonijoje. Mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje. 994 m. imperatorius Otonas III pasirinko jį savo kapelionu. 997 m. Brunonas įstojo į Šv. Aleksijaus vienuolyną Romoje. Popiežiaus įšventintas misijų arkivyskupu, 1004 m. iškeliavo į Vokietiją, Vengriją, Kijevą; pakrikštijo pečenegus, jotvingių vadą Netimerą. 1009 m. Rusios ir Lietuvos pasienyje kartu su 18 palydovų buvo pagonių nužudytas.
------------------------------------
Brutenis
Brutenis (Prutenis). Legendinis vyriausiasis prūsų šventikas (VI a.). Kartu su jaunesniuoju broliu Videvučiu ivykdė religinę reformą: Brutenis įvedė krivių krivaičio instituciją, įtvirtino trijų vyriausiųjų dievų kultą, iš dievų panteono pašalino moteriškąsias dievybes, pagrindine šventyk


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:48
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Brūkšniuotoji keramika (1)
Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Rytų baltų kultūra, gyvavusi nuo 1000 m. pr. Kr. iki V a. po Kr. vidurio. Pagrindiniai kultūros požymiai susiklosto, kai atsiranda visi šios kultūros elementai: pastovios gyvenvietės-piliakalniai ir visas jų ūkio kompleksas. Daugelis žymiausiųjų Lietuvos ir kaimyninių karštų archeologų (J. Antonievičius, E. Grigalavičienė, J. Graudonis, M. Michelbertas, A. Mitrofanovas, V. Sedovas, A. Tautavičius, R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Tretjakovas) šią centrinėje baltų arealo dalyje gyvavusią kultūrą laiko baltiška, kartais ją vadina tiesiog lietuviška (P.Tretjakovas). Tačiau pasitaiko nuomonių, kad šios kultūros gyventojai buvo venetai-praslavai arba tiesiog slavai, nors niekas nepaaiškina, kodėl Brūkšniuotosios keramikos kultūros areale nėra seniausių slaviškų toponimų.
------------------------------------
Brūkšniuotoji keramika (2)
Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra (C3–D periodo Rytų Lietuvos pilkapiai). Paskutiniajame kultūros etape išlieka buvusios piliakalnių įrengimo tradicijos, tačiau II–III a. sandūroje imta statyti mažus namus, skirtus kiekvienai šeimai atskirai. Tokiais namai statomi ne tik piliakalnių pakraščiuose, bet ir centrinėje jų dalyje. Vyrauja gyvulininkystė ir žemdirbystė. Platus geležies naudojimas padidino žemdirbystės našumą. Iš žemdirbystės įrankių vyrauja geležiniai peiliai-pjautuvėliai. Šio laikotarpio piliakalnių kultūriniame sluoksnyje randama trinamųjų girnų, suanglėjusių grūdų. Naminių gyvulių kaulų analizė rodo, kad vėlyvajame etape ypač daug auginta kiaulių. Medžioklė ir žvejyba tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Ir kasdienėje buityje randasi pasikeitimų. Pirmiausia išnyksta kaulo dirbiniai, o puodų gamyboje nusistovi viena pagrindinė forma – griežtai profiliuoti briauniniai puodai brūkšniuotu paviršiumi. Jie labai dažnai dar ornamentuoti įvairiais būdais išgaunamu ornamentu – gnaibant, įspaudžiant pirštu ir pan. Ryškūs pakitimai įvyko juodojoje ir spalvotoje metalurgijoje: brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose nemaža geležies lydymo krosnelių. Narkūnų piliakalnyje rasta ir žalvario lydymo krosnelės liekanų su Romos monetos dalimi prie sienelės. Čia aptikta įvairių tiglių ir samtelių, naudotų ano meto juvelyrų. Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių laidojimo papročiai tebėra paslaptis. Gausu įvairių nuomonių. Vieną jų, remdamasis Obelių medžiaga, iškėlė V. Urbanavičius. Jis mano, kad kremuoti mirusiųjų palaikai buvo laidojami vandenyje. Tačiau linkstama manyti, kad gyventojai savo mirusiuosius bent jau nuo IV a. vidurio laidojo nedegintus pilkapiuose, duobėje po sampilu. Galimas dalykas, kad šiai kultūrai reikėtų skirti Rytų Lietuvoje ištirtus pilkapius su griautiniais kapais. Dabartiniu metu tokių paminklų yra 17.
------------------------------------
Bržostovskis
Bržostovskis Konstantinas Kazimieras. (1644–1722 10 24). Vilniaus vyskupas (nuo 1687). Pagarsėjo kova su Lietuvos etmonu Sapiega. 1692 m., šiam apgyvendinus kariuomenę dvasininkų dvaruose, Bžostovskis iškėlė Respublikos seime Sapiegai bylą. 1694 m. ekskomunikavo etmoną ir jo šalininkus. 1717 m. pastatė Verkių rūmus. 1689 03 04 jo iniciatyva ir rūpesčiu Varšuvos seimas nuteisė už ateizmą sudeginti K. Liščinskį (popiežius Inocentas XI vėliau tai pasmerkė).
------------------------------------
Bučys Pranciškus Petras
Bučys Pranciškus Petras (1872 08 20–1951 10 25), katalikų bažnyčios veikėjas, teologas. Studijavo Seinų kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribūro universitete. 1901 m. tapo teologijos daktaru. 1905 m. kartu su kitais parengė Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programos projektą. 1902–16 m. dėstė Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1912–15 m. šios akademijos prorektorius. 1905 m. tapo profesoriumi. 1909 m. įstojo į marijonų ordiną. 1927–33 m. ir 1939–51 m. buvo šio ordino generolas. 1916–21 m. gyveno JAV, paskui grįžo į Lietuvą. 1922–28 m. Kauno universiteto dėstytojas, 1924–25 m. rektorius. 1930 m. įšventintas rytų apeigų vyskupu. 1928–34 m. ir po 1939 m. gyveno Romoje. Bendradarbiavo spaudoje. Parašė teologijos ir religijos istorijos darbų: „Trumpa apologetika“, „Fundamentalinės teologijos kursas“, „Teologijos enciklopedijos kursas“, „Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje“.
------------------------------------
Budnas
Budnas Simonas (1530–1593 01 13). Reformacijos veikėjas, humanistas. Nuo 1558 m. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios katekistas, nuo 1560 m. Mikalojaus Radvilos Juodojo ir J. Kiškos dvarų pamokslininkas. XVI a. 7 deš., susiformavus LDK arijonų organizacijai, buvo vienas iš žymiausių jos ideologų. Parašė ir išleido veikalų ir vertimų, kuriuos katalikų bažnyčia naikino. Teologinės pažiūros atspindėjo radikaliausios LDK arijonų krypties idėjas. 1584 m. už veikalą „Apie kalaviją vartojančiojo pareigas“ pašalintas iš arijonų bendruomenės. Polemizuodamas su M. Čechovicu gynė bajorų teisę turėti baudžiauninkų. Veikaluose tvirtino, kad amatų ir prekybos, švietimo vystymui būtina taika. Jo politinis idealas – apšviestoji monarchija. Budno idėjos turėjo įtakos laisvamanybės Respublikoje ir racionalizmo Europoje formavimuisi.
------------------------------------
Bugailiškis
Bugailiškis Peliksas (1883 12 30–1965 10 27). Lietuvių kultūros veikėjas, kraštotyrininkas, teisininkas. Žurnalo „Kultūra“ atsakingasis redaktorius (1923–1933) ir vienas iš steigėjų, kraštotyros leidinių „Šiaulių metraštis“, „Gimtasai kraštas“ redaktorius. Dalyvavo steigiant Šiaulių kraštotyros draugiją (1927), buvo jos vadovas. Parašė straipsnių apie kraštotyrą, muziejininkystę, etnografiją, „Aritmetikos uždavinyną“ (1915–1916).
------------------------------------
Bukša Mykolas
Bukša Mykolas (1869 04 16–1953 03 07). Dirigentas. 1898–1927 m. dirigavo Maskvos, Peterburgo, Ukrainos, Gruzijos miestų muzikiniuose teatruose. 1927 m. grįžo į Lietuvą. Dirigavo Valstybės teatre (nuo 1944 m. Lietuvos operos ir baleto teatras). Nuo 1944 m. dėstė Kauno konservatorijoje, profesorius. Sukūrė instrumentinės muzikos kūrinių, choro dainų, romansų.
------------------------------------
Bulioniai
Bulioniai (Bulevičiai, Bulaičiai). XIII a. I pusės lietuvių kunigaikščių giminė. Žinomi broliai Vismantas, Edivilas ir Sprudeika, kurių valdos veikiausiai buvo Šiaulių žemė. 1219 m. taikos sutarties su Haliču-Volyne sudarymo dalyviai. Pripažino Mindaugo valdžią, bet nuo 5 dešimtmečio pabaigos vidaus kare rėmė jo priešus Tautvilą ir Vykintą. Šiame kare broliai žuvo, jų žemę užvaldė Mindaugas.
------------------------------------
Bulota Kęstutis
Bulota Kęstutis (g. 1896 11 16). Sportininkas, čiuožėjas, diplomatas, inžinierius. Daugelio sporto šakų pradininkas Lietuvoje. 1917 m. laimėjo Talino dviračių meistro titulą. 1922 m. Lietuvos dviračių lenktynių meistras. Dalyvavo 1928m. žiemos olimpinėse žaidynėse Sankt-Morice. Lietuvos sporto lygos steigėjas.
------------------------------------
Bundas
Bundas, Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga (iki 1901 m. Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga). Žydų socialdemokratinė organizacija. Įkurta 1897 09 Vilniuje, egzistavo iki 1921 m. (Vilniaus krašte iki 1939 m. ). Iš pradžių kaip autonominė organizacija priklausė Rusijos socialdemokratų partijai, tačiau paskui iš jos išstojo. Leido laikraščius ir žurnalus „Arbeter štime“ (1896–1905), „Idišer arbeter“ (1896–1894), „Literarische monatsschriften“ (1908), informacinį lapelį „Poslednije izvestija“ (1901–1906).
------------------------------------
Buožė
Buožė. SSRS taip vadintas didelį ūkį turintis, samdantis darbininkus valstietis. Buožės buvo laikomi socialistinės santvarkos priešais, vargingųjų valstiečių išnaudotojais, tremiami, šaudomi.
------------------------------------
Burba Aleksandras
Burba Aleksandras (1854 10 30–1898 03 27). Literatas, visuomenės veikėjas. Baigė Vilniaus kunigų seminariją, buvo kunigu Žasliuose, Vidiškiuose, Labanore. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, rinko tautosaką. 1889 m. išvyko į JAV. 1889 m. Plimute buvo pirmojo lietuviško spektaklio režisierius. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugystės veikloje. Iki 1895 m. – varpininkas. 1890–94 m. buvo Susivienijimo lietuvių katalikų Amerikoje pirmininkas. 1894–95 m. savaitraščio „Valtis“ redaktorius. Rašė eilėraščius, apsakymus, vertė iš latvių ir lenkų kalbų prozos kūrinius bei religinius raštus. Su Juozu Paukščiu parengė įvairių autorių eilėraščių ir dainų rinkinio „Lietuviškos dainos“ antrąjį leidimą, prisidėjo išleidžiant Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio raštus.
------------------------------------
Burundajus
Burundajus (Burundajaus žygis). Aukso ordos chano Berkės karvedžio Burundajaus įsiveržimas į Pietų Lietuvą 1258 m. Spėjama, kad Burundajaus kariai nusiaubė Mindaugo domeno rytines ir Nalšios pietines žemes, o po to nužygiavo į jotvingių žemes. Lietuvai pridarė didelių nuostolių, bet karinių pajėgų nesunaikino.
------------------------------------
Bušas
Bušas Džordžas (g. 1924 06 12). JAV valstybės veikėjas. Respublikonas. 41-asis JAV prezidentas (1989–1993). 1975-1977 m. – CŽV direktorius.
------------------------------------
Butautas
Butautas (mirė 1380 05 07 Prahoje). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus. 1365 m., kai Kęstutis su Algirdu išvyko į Voluinę padėti broliui Liubartui kovoti su puolančia Lenkijos karaliaus Kazimiero kariuomene, mėgino atimti iš Algirdo didžiojo kunigaikščio valdžią. Sąmokslui žlugus, buvo įkalintas Vilniaus pilyje. Pabėgo pas kryžiuočius ir Karaliaučiuje pasikrikštijo Henriku. 1365 m. su kryžiuočiais įsiveržė į Lietuvą, apgulė Vilnių, bet nepajėgė paimti. Nepavykus įsigalėti Lietuvoje, apsigyveno Prahoje, buvo Šv. Romos imperatoriaus Karolio IV globojamas. Gavęs kunigaikščio titulą ir vasalo teisėmis vokiečių žemių, gyveno jo dvare.
------------------------------------
Butiegeidis
Butiegeidis (mirė apie 1290). Lietuvos didysis kunigaikštis, Skalmanto sūnus. 1285 m. pradėjo valdyti po Daumanto žūties. Apie tiesioginius palikuonis žinių nėra. Spėjama, kad valdė drauge su broliu Butvydu Pukuveru.
------------------------------------
Butrimas
Butrimas Adomas. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras. 1978 m. baigė Vilniaus universitetą. Mokslinių tyrinėjimų sritys – akmens amžius, mezolitinė ir neolitinė Nemuno ir Narvos kultūros; Virvelinės ir Pamarių kultūrų gyventojų materialinė bei dvasinė kultūra, priešistorės menas.
------------------------------------
Butvydas
Butvydas Pukuveras. (mirė 1294 ar 1295). XIII a. pabaigos Lietuvos kunigaikštis. Istoriko J. Ochmanskio nuomone, buvo Gediminaičių dinastijos pradininko Skalmanto sūnus. Manoma, kad nuo 1283 m. valdė su broliu Butigeidžiu. Šiam mirus (po 1289), tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
------------------------------------
Būga
Būga Kazimieras. Pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas (1879 11 06–1924 12 02). Studijavo Peterburge, tobulinosi Karaliaučiaus universitete. Dėstė Permės ir Tomsko universitetuose; nuo 1922 m. Lietuvos universiteto Kaune profesorius. K. Būga rengė „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą, parašė istorinės fonetikos ir morfologijos darbų, tyrinėjo kirčio ir priegaidžių istoriją, ugdė literatūrinę kalbą, normino vartoseną ir rašybą. K. Būga padėjo pagrindus asmenvardžių tyrinėjimams – nustatė lietuviškąsias Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Svarbūs K. Būgos darbai sprendžiant lietuvių etnogenezės klausimus: iškėlė hipotezę apie baltų pasitraukimą iš Dniepro aukštupio ir ne vėliau kaip VII a. siekiantį lietuvių atsikraustymą į Rytų Lietuvą bei apie tuo metu vykusį lietuvių ir latvių kalbų atsiskyrimą.
------------------------------------
Centrinės Lietuvos kultūra
Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. I–V a. baltų kultūra. Paplitusi nuo Nevėžio ir Dubysos vidurupio iki santakos su Nemunu, toliau Nemunu į vakarus iki Karšuvos žemumos. Žinomi 34 šios kultūros paminklai. Išsamiai tirti Kalniškių, Marvelės, Plinkaigalio, Raudonėnų, Sargėnų, Seredžiaus, Veršvų kapinynai. Pirmieji šios kultūros žmonių palaidojimai žinomi nuo 10–40 m. po Kr. Skiriami du šios kultūros laikotarpiai: 10–200–220 ir 200–220–450 m. po Kr. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus. Kapą įrengdavo gana paprastai, tačiau ankstyvajame kultūros laikotarpyje buvo labai paplitęs paprotys apdėti mirusįjį akmenimis. Patys ankstyviausieji kapai turėjo itin sudėtingus „namus“, suklotus trimis akmenų eilėmis. Vėlyvajame laikotarpyje šis paprotys ėmė nykti, tačiau „atgijo“ šio arealo vidurinio geležies amžiaus kapuose.
------------------------------------
Cenzūra
Cenzūra. Meno kūrinių, publicistikos, viešų renginių kontrolė siekiant neleisti platinti tam tikrų, dažniausiai valstybinei ideologijai priešiškų, idėjų ar žinių. Skiriama valstybinė, bažnytinė, išankstinė, paskesnioji cenzūra. Lietuvoje nuo XVI a. žinoma bažnytinė cenzūra – katalikų bažnyčia draudė protestantų, antikatalikiškas knygas. Iki XVIII a. pabaigos bažnyčia kontroliavo visų spaudinių leidybą ir platinimą Lietuvoje. 1803 m. visų spaudinių, išskyrus bažnytinius, cenzūravimas pavestas Vilniaus universiteto cenzūros komitetui. 1906 m. Vilniuje įkurtas Laikinasis spaudos reikalų komitetas, į kurio funkcijas įėjo ir lietuviškų leidinių cenzūravimas.
------------------------------------
Cerkvė
Cerkvė. Religinis stačiatikių pastatas. Dažniausiai graikų kryžiaus plano pastatas su centriniu pusrutulio ar svogūno pavidalo kupolu. Lietuvoje pirmosios cerkvės pastatytos jau XIV a. Žymiausios Lietuvos cerkvės yra Vilniuje (Šv. Trejybės, 1516) ir Kaune (Kauno soboras, 1895).
------------------------------------
Chasidai
Chasidai. Chasidizmo, religinės judaizmo pakraipos, išpažinėjai. Chasidizmas atsirado XVIII a. I pusėje tarp lenkų ir rusų žydų kaip priešprieša oficialiam judaizmui. Pradininkas – Izraelis Beštas. Chasidai tiki stebuklais, gerbia cadikus (teisiuosius), kurie, kaip tikima, nuolat bendrauja su Dievu. Bendravimas su Dievu ir yra religijos esmė. Vėliau chasidizmą pripažino ir oficialusis judaizmas.
------------------------------------
Chelmas
Chelmas. Vietovė prie Uherkos upės, Lenkijoje. Čia rasti seniausieji Rytų Pabaltijyje žmogaus veiklos pėdsakai – šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis. Jie datuojami maždaug XVIII tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Chlapovskis Dezideras Adomas
Chlapovskis Dezideras Adomas (1788 05 23–1879 05 26). Vienas iš 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų. 1806–13 m. buvo Prancūzijos kariuomenės karininkas, 1809 m. iš Napoleono gavo barono titulą. 1830 m. tapo Lenkijos sukilėlių kavalerijos brigados vadu. 1831 05 30 užėmė Lydą. 1831 03 02 Chlapovskio vadovaujami sukilėliai susijungė su Trakų apskrities sukilėliais. Po pralaimėtų 1831 06 19 Panerių kautynių dengė atsitraukiančius sukilėlius. Už žygį į Lietuvą gavo brigados generolo laipsnį. 1831 08 13 internuotas Prūsijoje. Parašė veikalus „Laiškai apie karo įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje“ (1832), „Apie žemdirbystę“ (1875), „Atsiminimai“ (1899).
------------------------------------
Chodkevičiai
Chodkevičiai (Katkevičiai, Katkai). XV–XVII a. LDK didikų giminė, grafai (nuo 1555). Darė didelę įtaką LDK politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. XVI–XVII a. sandūroje konkuravo su Radvilomis dėl įtakos valstybėje. Daugiausia valdų turėjo Baltarusijoje. Giminė pasižymėjo karo vadais (Jeronimas, Grigalius, Jonas Jeronimas, Jonas Karolis), diplomatais ir administratoriais (Jurgis, Jonas Jeronimas). Giminės pradininkas – XV a. ukrainiečių bajoras Chodka (kitaip – Chodoras). Jurgis Chodkevičius (apie 1505–1569) 1566–1569 m. buvo Trakų kaštelionas. Jis pradėjo Bychovco, Berestovicos ir Supraslio Chodkevičių giminių atšakas. Ši Chodkevičių karta tapo evangelikais reformatais. Bychovco atšaka aktyviai dalyvavo karuose dėl Livonijos prijungimo prie LDK, gynė pastarosios savarankiškumą ir integralumą. Turtingiausioji atšaka taip pat buvo Bychovco. Žygimantas Augustas patvirtino Chodkevičiams iš Vokietijos imperatoriaus Karolio V gautus grafų titulus. Berestovicos šakos Chodkevičių giminė išmirė XVI a. 8 dešimtmetyje, Bychovco ir Supraslio – XVII amžiuje.
------------------------------------
Chodkevičius J. Jeronimas
Chodkevičius Jonas Jeronimas (apie 1525–1579 08 04 Vilniuje). LDK valstybės ir visuomenės veikėjas. 1564–1579 m. žemaičių, 1569–1578 m. Kauno seniūnas, 1566–1579 m. Lietuvos didysis maršalka, 1574–1579 m. Vilniaus kaštelionas. Livonijos karo metu buvo pėstininkų etmonas, o 1566–1578 m. tapo Livonijos valdytoju ir etmonu. Stengėsi išlaikyti LDK sudėtyje rusų žemes. Seime, sudariusiame 1569 m. Liublino uniją, vadovavo LDK delegacijai, gynė LDK valstybingumą ir teisinę lygybę su Lenkija; reikalavo grąžinti atiduotas Lenkijai Podolę ir Volynę. J. Chodkevičiaus vadovaujami LDK ponai privertė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Steponą Batorą atskirai prisiekti LDK, atsisakyti Lenkijos ponų skelbiamos unijos interpretacijos ir sutikti su LDK didikų pažiūra į uniją. Prisidėjo prie Vilniaus akademijos ir universiteto įkūrimo, rėmė Lietuvos kroniką rengiantį M. Strijkovskį.
------------------------------------
Chodkevičius J. Karolis
Chodkevičius Jonas Karolis (1560–1621 09 24). LDK valstybės ir karo veikėjas. Studijavo Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Padujos (Italija) universitetuose. 1599–1616 m. Žemaitijos seniūnas, nuo 1605 m. LDK didysis etmonas, nuo 1616 m. ir Vilniaus vaivada. 1602 m. paskirtas Uždauguvyje veikiančios LDK kariuomenės vadu ir Uždauguvio administratoriumi. Pasižymėjo XVII a. pr. LDK – Švedijos kare (žymiausia pergalė Salaspilio mūšyje). Vadovavo LDK kariuomenei malšinant Zebržydovskio rokošą (1607 m.), Respublikos kariuomenei žygiuojant į Maskvą (1611–1612 m., 1617–1618 m.). 1621 m. su 70 tūkst. karių ties Chotinu (Dnestro dešiniajame krante) sėkmingai atrėmė Turkijos kariuomenės (apie 220 000 karių) puolimą. Buvo vienas iš žymiausių to meto Europos karvedžių, laimėdavęs kovą taktiniais manevrais, staigumu, griežta drausme. 1602 m. Kretingoje įkurdino bernardinus, o 1614 m. Kražiuose įsteigė jėzuitų kolegiją, Skuode – mokyklą. Mirus Jonui Karoliui ir broliui Aleksandrui (1626), baigėsi Chodkevičių giminės Bychovco atšaka.
------------------------------------
Chreptavičius
Chreptavičius Jokimas Liutauras. (1729 01 04–1812 03 04). LDK valstybės veikėjas, Čartoriskių šalininkas. Nuo 1773 m. LDK pakancleris, o 1793 m. kancleris. Jam ir Ignotui Masalskiui pasiūlius įkurta Edukacinė komisija. Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą. Nuolatinės tarybos (Respublikos vykdomosios valdžios aukščiausiasis organas) narys (1778). 1780 m. Ščiorsuose įkūrė vieną iš pirmųjų Žečpospolitoje prekybos mokyklų. 1776–1778 m. su Andžejumi Zamoiskiu rengė bendrą LDK ir Lenkijos įstatymų rinkinį, kur buvo numatyta pažangių reformų. 1791–1792 m. dirbo komisijoje, rengiančioje Lietuvos įstatymų sąvadą, turėjusį pakeisti Lietuvos Statutą. Savo dvaruose Ščiorsuose ir Vyšniave lažą pakeitė činšu. Globojo kultūros ir mokslo veikėjus.
------------------------------------
Christburgo taika
Christburgo taika. Kryžiuočių ordino ir prūsų sukilėlių (pamedėnų, varmių ir notangų) sutartis. Ji sudaryta 1240 02 07 tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui. Prūsų gentys įsipareigojo pasikrikštyti ir pripažinti kryžiuočių valdžią.
------------------------------------
Christmemelis
Christmemelis (Kirsmemelis). Kryžiuočių ordino pilis, buvusi dešiniajame Nemuno krante, veikiausiai ties Skirsnemune. Pastatyta 1313 m. 1328 m. nuo žemės drebėjimo (?) nukentėjusią pilį kryžiuočių įgula sunaikino ir persikėlė į Klaipėdą. Pilies vietą nuplovė Nemunas. Kartais, ypač senesnėje istorinėje literatūroje, tapatinama su Panemunės pilimi.
------------------------------------
Chrizostomas
Chrizostomas, Jegoras Martiškinas (g. 1934). Stačiatikių bažnyčios veikėjas, arkivyskupas. 1974–1984 m. – Kursko ir Belgorodo vyskupas, 1984–1990 m. – Kursko ir Čitos arkivyskupas, nuo 1990 m. – Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios arkivyskupas.
------------------------------------
Chronologija
Chronologija (laikas + mokslas). Pagalbinė istorijos mokslo disciplina. Pagal rašytinių ir archeologinių šaltinių tyrimo ir palyginimo duomenis nustato tikslias įvykių ar materialinės kultūros (pastatų, įvairių dirbinių) datas.
------------------------------------


------------------------------------
Chruščiovas
Chruščiovas Nikita (1894 04 17–1971 09 11). SSRS valstybės ir komunistų partijos veikėjas. 1935–1938 m. – komunistų partijos Maskvos srities ir miesto komiteto pirmasis sekretorius. 1938–1941 ir 1947–1949 m. – Ukrainos komunistų partijos centrinio komiteto pirmasis sekretorius. 1947 m. tapo Ukrainos SSR Ministrų Tarybos pirmininku. 1953–1964 m. TSKP CK pirmasis sekretorius, SSRS valstybės vadovas, nuo 1958 m. – ir Ministras Pirmininkas. 1964 m. atleistas iš šių pareigų.
------------------------------------
Ciceronas
Ciceronas Markas Tulijus (106–43). Romėnų politikas, filosofas, oratorius. Išliko 58 kalbos, 19 traktatų retorikos, politikos, filosofijos klausimais ir apie 800 laiškų.
------------------------------------
Cvirka
Cvirka Petras (1909 03 25–1947 05 02). Lietuvių rašytojas. 1940 m. – Liaudies seimo narys, delegacijos, vykusios prašyti priimti Lietuvą į SSRS, narys. Nuo 1940 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Žurnalų „Jaunimo gretos“ (1944), „Pergalė“ (1945) redaktorius. Išleido eilėraščių rinkinių, apsakymų rinkinių („Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930), „Kasdienės istorijos“ (1938)), romanų („Frank Kruk“ (1934), „Žemė maitintoja“ (1935)), novelių romaną „Meisteris ir sūnūs“ (1936), knygų vaikams, politinių apybraižų, straipsnių kultūros, literatūros temomis. Vertė į lietuvių kalbą Ilfo ir Petrovo, Stendalio, A. Puškino ir kitų užsienio autorių kūrinius.
------------------------------------
Čartoriskiai
Čartoriskiai (Čartoryskiai). LDK ir Lenkijos didikų giminė, kildinusi save iš Gediminaičių, o savo pavardę iš Čartorisko miestelio (Ukraina). Giminės politinė veikla ypač suaktyvėjo XVIII a.; kai jie susigiminiavo su įtakingomis LDK ir Lenkijos didikų šeimomis. Sudarė politinę „familijos“ grupuotę. Stengdamiesi įsitvirtinti valdžioje ir sustiprinti įtaką visuomenėje, ieškojo paramos Austrijoje, Anglijoje. Kovodami su Radvilomis, Potockiais ir kitais įtakingais didikais, naudodavosi Rusijos parama. Valdant Poniatovskiui, Čartoriskiai stengėsi reformuoti valstybės valdymą, kelti krašto ekonomiką, stiprinti valstybės galią. 1768 m. prisidėjo prie Baro konfederacijos.
------------------------------------
Čartoriskis Adomas Jurgis
Čartoriskis Adomas Jurgis (1770–1861). Caro Aleksandro II patarėjas. 1801–1803 m. Aleksandro I slaptojo komiteto narys, 1804–1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras, nuo 1805 m. – Rusijos senato ir Valstybės tarybos narys. 1803–1824 m. – Vilniaus švietimo apygardos kuratorius. Dalyvavo sudarant naujus 1803 m. Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos nuostatus. Siekė sutvirtinti lenkų integralumą Rusijos valdomose Žečpospolitos srityse. 1815 m. Lenkijos karalystės konstitucijos autorius; 1815–1830 m. karalystės vaivada-senatorius, 1830–1831 m. sukilimo Laikinosios vyriausybės pirmininkas. Siekė kompromiso su caru, tikėjosi Vakarų Europos valstybių diplomatinės paramos. Po sukilimo – Lietuvos ir Lenkijos emigrantų monarchistų Prancūzijoje vadas.
------------------------------------
Čartoriskis Adomas Kazimieras
Čartoriskis Adomas Kazimieras (1734 12 01–1823 03 19). Respublikos didikas. Nuo 1758 m. Podolės žemių generolas. Lenkijos didikų grupuotės „familija“ kandidatas į Lenkijos sostą. 1773–1781 m. Edukacinės komisijos narys, Gegužės trečiosios konstitucijos šalininkas, Ketverių metų seimo narys. Rėmė menininkus ir mokslininkus, parašė dramų ir literatūros kritikos veikalų.
------------------------------------
?�artoriskis Fridrichas
?�artoriskis Fridrichas Mykolas (1696 04 26–1775 08 13). Vilniaus kaštelionas (1722), Lietuvos pakancleris (1724). Augusto III viešpatavimo laikais ?�gijo didelę ?�tak? valstybės valdyme. Buvo paveldimos monarchijos ir tvirtos valdžios reikalavusios partijos („familijos??&#65533Mirkt kūrėjas. 1773 m. kaip kancleris turėjo pasirašyti I valstybės padalijimo sutart?�.
------------------------------------
Čartoriskis Fridrichas
Čartoriskis Fridrichas Mykolas (1696 04 26–1775 08 13). Vilniaus kaštelionas (1722), Lietuvos pakancleris (1724). Augusto III viešpatavimo laikais įgijo didelę įtaką valstybės valdyme. Buvo paveldimos monarchijos ir tvirtos valdžios reikalavusios partijos („familijos“) kūrėjas. 1773 m. kaip kancleris turėjo pasirašyti I valstybės padalijimo sutartį.
------------------------------------
Čartoriskis Ivanas
Čartoriskis Ivanas (Jonas). Švitrigailos šalininkas. 1440 03 20 drauge su broliu Aleksandru Trakuose nužudė Žygimantą Kęstutaitį.
------------------------------------
Čartorisko paliaubos
Čartorisko paliaubos. 1431 09 01 paliaubų sutartis tarp Lenkijos ir Švitrigailos valdomos LDK. Karinis konfliktas kilo, kai Lietuvos didikai paskelbė Švitrigailą LDK didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai nepaisė 1413 m. Horodlės susitarimo, kuriame sakoma, kad, renkant Lietuvos valdovą, būtinas ir Lenkijos pritarimas. Be to, konfliktas įsiliepsnojo ir dėl turtingų Podolės ir Volynės žemių. Istorikai tebesvarsto, kodėl Švitrigaila sutiko sudaryti šias ilgalaikes ir Lenkijai naudingas paliaubas. Čartorisko paliaubos galėjo būti Sieradzo suvažiavimo preliudija. 1432 m. balandžio mėnesį Sieradze Lenkija (kaip ir Vytauto laikais) pripažino, nors ir laikinai, LDK valstybinį atskirumą. Švitrigaila iki gyvos galvos tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su sąlyga, kad po jo mirties LDK atiteks vienam iš Jogailos sūnų.
------------------------------------
Čechavičius Simonas
Čechavičius Simonas (1689 07 22–1775 07 21). Dailininkas tapytojas. 1750 m. Varšuvoje įsteigė dailės mokyklą. 1753 ir 1770 m. gyveno Lietuvoje. Nutapė religinių paveikslų įvairioms Lenkijos ir Lietuvos bažnyčioms, portretų.
------------------------------------
Čechovicas
Čechovicas Martynas (1532–1613). Reformacijos Lietuvoje ir Lenkijoje veikėjas. Arijonų teologas, rašytojas, antitrinitorius. Vilniuje veikė apie 1559–1566 metus. Išleido apie 13 veikalų. Polemizuodamas su S. Budnu, propagavo turtinės lygybės idėjas, ragino arijonus nedalyvauti karuose, neiti valstybinių pareigų.
------------------------------------
Čekuolis
Čekuolis Algimantas (g. 1931 11 10). Lietuvos kultūros ir žiniasklaidos veikėjas, publicistas. Redagavo „Gimtąjį kraštą“. Veda TV laidą „Popietė su A. Čekuoliu“. Išleido apybraižų knygų, apsakymų rinkinį „Perkūnas netrenkia į laivą“ (1959).
------------------------------------
Čekų broliai
Čekų broliai (Brolių vienybė). Čekijos religinė bendruomenė, tęsusi radikaliųjų husitų tradicijas. Atsisakė bažnytinių apeigų, nepripažino kai kurių sakramentų, laisvai rinko dvasininkus. XV–XVII a. persekioti, daugelis emigravo. XVIII a. susijungė su protestantais.
------------------------------------
Čepinskis
Čepinskis Vincas (1871 05 03–1940 08 22). Lietuvių fizikas, chemikas. 1920 m. dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus, 1922 m. – Kauno universitetą, buvo šių mokymo įstaigų dėstytojas. 1923–1924 ir 1929–1933 m. buvo Kauno universiteto rektorius. Tyrė elektrochemines reakcijas, jonų entropiją vandeniniuose tirpaluose. Parašė darbus „Atomas. Elektrinė materijos teorija“ (1926), „Elektroninė valentingumo teorija“ (1928), „Branduolio chemija“ (1937), vadovėlių aukštosioms mokykloms, populiarių straipsnių, vertė populiarius fizikos veikalus į lietuvių ir rusų kalbas.
------------------------------------
Čepulionis Jurgis
Čepulionis Jurgis (g. 1888 08 25–?). Vienas pirmųjų lietuvių boksininkų. 1913 m. vidutinio svorio pasaulio čempionas.
------------------------------------
Černius
Černius Jonas (1898 01 06–1977 07 03). Lietuvos valstybės veikėjas, kariškis. 1934 m. vadovavo Kauno karo mokyklai. 1939 03–1939 11 – Lietuvos Ministras Pirmininkas. Po 1939 m. – Lietuvos kariuomenės karininkas, nuo 1940 m. – generolas majoras. 1944 m. emigravo į Vakarus, nuo 1948 m. gyveno JAV.
------------------------------------
Čerskis Jonas
Čerskis Jonas (1845 05 15–1892 07 07). Geologas, paleontologas, geografas, R. Sibiro tyrinėtojas. Dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Omską. Ten pradėjo geologinius ir paleontologinius tyrimus. 1877–1880 m. tyrinėjo Baikalą ir sudarė pirmąjį jo krantų geologinį žemėlapį. 1891–1892 m. tyrinėjo Kolymos, Indigirkos, Janos baseinus.
------------------------------------
Česiūnas Vladas
Česiūnas Vladas (g. 1940 03 15). Sportininkas, irkluotojas. Vienvietės kanojos irklavimo 1971 m. SSRS čempionas, III vietos laimėtojas pasaulio ir Europos čempionatuose. Dvivietės kanojos irklavimo SSRS (1970, 1972, 1973), olimpinių žaidynių (1972), pasaulio (1973, 1974, 1975) čempionas, II vietos 1973 m. pasaulio čempionate laimėtojas. Nuo 1979 m. treneris.
------------------------------------
Česnys
Česnys Gintautas. Lietuvių antropologas, profesorius, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą. Vienas iš žymiausių baltų antropologijos mokslininkų. Svarbiausiosios tyrinėjimų kryptys – lietuvių etnogenezė, paleodemografija ir paleopopuliacinė genetika. Apibendrinamajame darbe „Lietuvių etnogenezė“ apibrėžė baltų antropologijos genezę, kurią išplėtojo veikale „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“ (kartu su I. Balčiūniene).
------------------------------------
Činšas
Činšas, Čyžė (piniginė renta). Feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra žemės savininkui baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių (žemės laikytojų), valdančių žemę pagal činšo teisę. LDK činšu labiau buvo piniginė duoklė, mokama daugiausia baudžiauninkų. Pirmosios žinios apie činšą (čyžę) Lietuvoje yra iš XIV a. pirmos pusės. Per XVI a. Valakų reformą galutinai virto pinigine duokle. Įsigalint baudžiavai, činšą keitė lažas. Užnemunėje 1864–1866 m., likusios Lietuvos dalies kaimuose 1886 m., miestuose ir miesteliuose 1926 m. činšas nebemokėtas.
------------------------------------
Lionis Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis Mikalojus Konstantinas (1875 09 22–1911 04 10). Dailininkas, kompozitorius, kultūros veikėjas. 1894–99 m. mokėsi Varšuvos muzikos institute, 1901–02 m. Leipcigo konservatorijoje, 1902–03 m. lankė Varšuvos piešimo mokyklą, 1904–06 m. – Kazimiero Stabrausko vadovaujamą dailės mokyklą. 1905–06 m. buvo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos choro vadovas. Rinko ir harmonizavo liaudies dainas. 1907–08 m. gyveno Vilniuje, buvo vienas iš Lietuvių dailės draugijos organizatorių, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė apie dailę ir muziką. 1908–09 m. gyveno Peterburge, 1909 m. grįžo į Lietuvą. Sukūrė muzikos, dailės kūrinių, turinčių simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų. Garsėja tapybos darbais – paveikslais „Ramybė“, „Rex“, „Lietuviškos kapinės“, ciklais „Pasaulio sutvėrimas“, „Zodiakas“, „Pasaka“ ir kt., simfoninėmis poemomis „Miškas“ ir „Jūra“, kitais simfoninės, chorinės ir fortepijoninės muzikos darbais, kūriniais styginiams ir vargonams. Sukūrė literatūrinių kūrinių – lyrinių impresijų, „Laiškus Devordakėliui“, pasaką, aforizmų. Kartu su S. Čiurlioniene-Kymantaite parengė eseistikos knygą „Lietuvoje“.
------------------------------------
Dakija
Dakija. Romos imperijos provincija. Vienas iš Padunojo aukso gavybos centrų. 106 metais provinciją įkūrė imperatorius Trajanas. III a. pabaigoje, dažnėjant barbarų antpuoliams, imperatorius Aurelianas atšaukė romėnų kariuomenę, o Dakijos gyventojus perkėlė į dešinįjį Dunojaus krantą. Dakija buvo dabartinės Rumunijos teritorijoje (Transilvanijoje, Banate, Oltenijoje).
------------------------------------
Dalevskis Aleksandras
Dalevskis Aleksandras (1827–1862). Visuomenės veikėjas. Kartus su broliu Pranciškumi Dalevskiu 1846 m. įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. 1849 m. nubaustas katorgos darbais, 1858 m. grįžo į Lietuvą.
------------------------------------
Dalevskis Pranciškus
Dalevskis Pranciškus (1825–1904 04). 1863 m. sukilimo dalyvis, visuomenės veikėjas. Su broliu Aleksandru Dalevskiu 1846 m. įkūrė Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. 1849 m. nubaustas katorgos darbais, 1860 m. grįžo į Lietuvą. Dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo vienas iš baltųjų grupuotės vadovų. 1863 m. Lietuvos provincijų valdymo skyriaus narys. 1863 vėl nubaustas katorgos darbais, 1867 m. gavo leidimą apsigyventi Irkutske, 1875 m. – Novgorode, 1883 m. – Varšuvoje.
------------------------------------
Dalinė unija
Dalinė unija. Dviejų valstybių sąjungos būdas, kai jas jungia vienas valdovas ir bendra užsienio politika.
------------------------------------
Dalinkevičius Juozas
Dalinkevičius Juozas (1893 06 13–1980 02 26). Geologas. 1925 m. pradėjo dirbti Kauno universitete. Detalių Lietuvos geologijos tyrimų pradininkas; tyrė devono, karbono, juros, kreidos ir t. t. naudingąsias iškasenas. Parašė monografijų apie Lietuvos kreidos sistemos fosilines žuvis bei vadovėlį „Kalnakasybos geometrija“ (1924), sudarė geologijos žemėlapių.
------------------------------------
Damelis Jonas
Damelis Jonas (1780–1840 08 30). Dailininkas tapytojas. Nutapė istorinių kompozicijų („Tadas Kosciuška Petropavlovsko tvirtovėje“, „Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus rotušės aikštėje“, „Kryžiuočių magistro Ulricho fon Jungingeno mirtis ties Žalgiriu“ ir kt.), portretų, autoportretų, peizažų.
------------------------------------
Dangerutis
Dangerutis (Daugerutis). XIII a. pradžios lietuvių kunigaikštis. Veikiausiai vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jo valdos turbūt buvo pietinėje ar rytinėje Lietuvos dalyje. 1213 m. sudarė sąjungą su Novgorodo kunigaikščiu Mstislavu Narsiuoju. Grįždamas iš Novgorodo, pateko į kalavijuočių nelaisvę. Kalinamas Cėsyse nusižudė.
------------------------------------
Danilas
Danilas (apie 1201–1264). Haličo kunigakštis. 1235 m. užgrobė Kijevą ir kartu su broliu Vasilku valdė didžiąją Ukrainos dalį. Siaubė jotvingių žemes. Pasinaudojęs Tautvilo, Edivydo ir Vykinto kova su Mindaugu, bandė užimti Juodąją Rusią. 1254 m. su Mindaugu pasirašė taką. 1258–1259 m. padėjo totoriams pulti Lietuvą.
------------------------------------
Danilovičius Ignacijus
Danilovičius Ignacijus, Danilavičius Ignas (1787 07 30–1843 07 12). Teisininkas. 1814–24 m. dėstytojavo Vilniaus universitete. Maskvoje ir Peterburge rinko Lietuvos teisės istorijos medžiagą. 1825–30 m. dėstė Charkovo universitete, gavo daktaro laipsnį. Tyrė Ukrainos teisės ryšius su Lietuvos statutu. Rengė Lietuvos įstatymų sąvadą. 1835–39 m. dėstė Kijevo universitete, 1839–42 m. Maskvos universitete. Žinomi 24 darbai apie Lietuvos Statutus.
------------------------------------
Daraktorius
Daraktorius. XIX a.–XX a. pradžios Lietuvos valstiečių steigiamų ir išlaikomų kaimo mokyklų mokytojas. Spaudos draudimo laikais (1865–1904) paplito nelegalios daraktorių mokyklos. Daraktorius paeiliui gyvendavo pas mokinių tėvus. Ten vesdavo pamokas. Dalis daraktorių buvo menko išsilavinimo, mokėjo tik skaityti. Mokė vaikus skaityti lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, rašyti, skaičiuoti, Lietuvos istorijos ir geografijos žinių. Nuo 1871 m. už vaikų mokymą caro valdžia daraktorius ir tėvus ėmė bausti. Po 1905–07 m. revoliucijos bausmės oficialiai panaikintos, tačiau daraktoriai tebebuvo persekiojami.
------------------------------------
Daugirdas
Daugirdas Tadas. Lietuvių dailininkas, archeologas, kraštotyrininkas ir literatas (1852 02 27–1919 11 01). Studijavo Peterburgo ir Miuncheno dailės akademijose. 1881–1883 m. tyrinėjo VIII–XI a. Paluknio (Raseinių raj.) kapinyną, 1884–1885 m. II–III a. Visdergių-Papelkių pilkapyną (Šiaulių raj.). 1910–1914 m. su kitais organizavo Lietuvių dailės draugijos parodas. Yra sudaręs etnografinių rinkinių. 1907–1919 m. buvo Kauno istorijos muziejaus vedėjas, 1919 m. tapo Valstybės archeologijos komisijos pirmininku.
------------------------------------
Dauguvietis Borisas
Dauguvietis Borisas (1885 03 26–1949 07 13). Režisierius, aktorius, dramaturgas. 1910–1913 m. vaidino Peterburge. 1923–1941 m. Kauno Valstybės teatro režisierius ir aktorius, 1935–1936 m. Šiaulių dramos teatro režisierius. 1924 m. su K. Glinskiu Kaune įsteigė vaidybos mokyklą. Pirmojo teatro savaitraščio „7 meno dienos“ (1927–1934) leidimo iniciatorius. Nuo 1944 m. Lietuvos dramos teatro vyriausiasis režisierius. Parašė pjeses „Nauja vaga“ (1945), „Uždavinys“ (1946), „Žaldokynė“ (1947).
------------------------------------
Dauguvos kelias
Dauguvos prekybos kelias. Vandens prekybos kelias, kuris naudojant pervalkas iš Dauguvos į Dnieprą jungė Baltijos ir Juodąją jūrą. Nenustojo savo reikšmės iki pat XVIII a.
------------------------------------
Daujotas
Daujotas. XIII a. I ketvirčio lietuvių kunigaikštis. Minimas Ipatijaus (Hipatijaus) metraštyje. Vienas iš penkių vyresniųjų kunigaikščių, vadovavusių lietuvių žemių konfederacijai ir 1219 m. sudariusių taiką su Haliču-Volyne. Daujotą ir jo brolį Viligailą veikiausiai nužudė Mindaugas.
------------------------------------
Daukantas
Daukantas Simonas. Lietuvių istorikas, švietėjas (1793 10 28–1864 12 06). 1819 m. įgijo teisės kandidato, o 1822 m. – teisės magistro laipsnį. Nuo 1826 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, 1835–1850 m. Rusijos senate (Sankt Peterburge) studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvų dokumentus. 1850 m. grįžo į Lietuvą. Simonas Daukantas – pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba, dar vadinamas Lietuvos istorijos tėvu. Svarbiausi veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Juose rašo apie Lietuvos praeitį iki Liublino unijos. Tematika ir stiliumi išsiskiria „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Jame aprašoma senosios Lietuvos gamta, gyventojų verslai, religija, politinė santvarka, papročiai ir žmonių būdo bruožai. Simono Daukanto istorinės pažiūros artimos švietimo ir romantizmo koncepcijoms. Jis pabrėždavo lietuvių tautos politinio savarankiškumo – svarbiausios tautos gyvavimo ir pažangos sąlygos – reikšmę.
------------------------------------
Daukša
Daukša Mikalojus. Lietuvių raštijos pradininkas (tarp 1527 ir 1538–1613). Spėjama, kad mokėsi kuriame nors Vakarų Europos universitete. 1570–1572 m. dirbo klebonu Krakėse, vėliau gavo kanaunininko vietą Varniuose. Nuo 1609 m. administravo Žemaičių vyskupiją. Iš lenkų kalbos (1595) išvertė J. Ledesmos katekizmą („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“)ir mažąją J. Vujeko postilę („Postila katolicka“) (1599). „Katechizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista Didžiojoje Lietuvoje. M. Daukšos vertimas tikslus ir kūrybiškas. Originalioje postilės prakalboje, parašytoje lenkiškai, autorius aukštino gimtąją kalbą, reiškė pageidavimą, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba.
------------------------------------
Daumantas
Daumantas (mirė 1299 05 27). Nalšios kunigaikštis. Su Žemaitijos kunigaikščiu Treniota nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Įsigalėjus Lietuvoje Mindaugo sūnui Vaišvilkui (Vaišelgai), pabėgo į Pskovą. 1266 m. buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Daumanto vadovaujami pskoviečiai 1268, 1269, 1271 ir 1299 m. sumušė Livonijos ordino riterius. Po mirties stačiatikių bažnyčios paskelbtas šventuoju Timofėjumi.
------------------------------------


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:49
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Dausprungas
Dausprungas. XIII a. I pusės vienas iš vyresniųjų lietuvių kunigaikščių. 1219 m. Haličo-Volynės taikos sutartyje minimas kaip vyresnysis Mindaugo brolis. Manoma, kad buvo vedęs Žemaitijos kunigaikščio Vykinto seserį ir turėjęs sūnus Tautvilą bei Edivydą.
------------------------------------
Davainis-Silvestraitis Mečislovas
Davainis-Silvestraitis Mečislovas (1849 04 20–1919 05 31).Tautosakininkas, poetas. Skelbė eilėraščius ir straipsnius lenkų spaudoje, bendradarbiavo lietuvių žurnaluose „Aušra“ , „Varpas“, „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“ ir kt. 1891–96 m. gyveno Mintaujoje, buvo „Vienybės lietuvninikų“ korespondentas. 1908–14 m. lenkų kalba leido lietuviškos orientacijos žurnalus „Litwa“ ir „Lud“. Rinko lietuvių tautosaką, išleido tautosakos rinkinį „Patarlės ir dainos“ (1889 m.), vertė į lenkų kalbą. Parašė patriotinių eilėraščių, poemą „Palemonas ir Giržduta“ (1904 m.), straipsnių apie etnografiją, istoriją, literatūrą, visuomenės gyvenimą. Į lietuvių kalbą išvertė Dž. N. G. Bairono „Čaild Haroldo klajonių“ fragmentus (1884 m.).
------------------------------------
Davidas
Davidas Lukas. Vokiečių kronikininkas (apie 1503–1583 04). Iki 1539 m. studijavo Leipcigo universitete. 1541–1549 m. Kulmo vyskupo kancleris, nuo 1550 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūmų teismo tarėjas. Senosios Prūsijos istoriografas. Kunigaikščiui A. Brandenburgiečiui užsakius 1573–1582 m. parašė kryžiuočiams palankią „Prūsijos kroniką“, kurią sudarė 10 knygų. Tai Prūsijos istorija iki 1410 m. Nenuosekliai aprašė pagonišką prūsų religiją, papročius, pagonybės liekanas Žemaitijoje, Kryžiuočių ordino santykius su LDK.
------------------------------------
Dekabristų sukilimas
Dekabristų sukilimas. 1825 12 14 sukilimas prieš caro patvaldystę ir baudžiavą Sankt Peterburge, Senato aikštėje. Sukilimo dalyviai – daugiausia karininkai, slaptų organizacijų nariai. Sukilimo dieną turėjo būti duodama priesaika naujajam carui Nikolajui I. Dekabristai norėjo sutrukdyti priimti šią priesaiką ir priversti senatą pasirašyti revoliucinį manifestą, kuriame turėjo būti paskelbta apie vyriausybės nuvertimą, baudžiavos ir rekrūtų panaikinimą, pripažįstamos demokratinės laisvės. Sukilimą nuslopino caro kariuomenė. Jo vadovai (P. I. Pestelis, S. I. Muravjovas , K. F. Rylejevas, M. P. Bestuževas-Riuminas, P. G. Kachovskis ) pakarti, kiti sukilėliai ištremti.
------------------------------------
Dekanatas
Dekanatas. Katalikų bažnyčios administracinis vienetas, į kurį įeina kelios parapijos.
------------------------------------
Dekanozovas
Dekanozovas Vladimiras (1898–1953). SSRS valstybės veikėjas. 1940–1941 m. – pasiuntinys Berlyne. Vėliau – užsienio reikalų komisaro pavaduotojas. Organizavo Lietuvos įstojimą į SSRS.
------------------------------------
Dekretas
Dekretas. Įstatymo galią turintis aukščiausios valstybinės valdžios aktas.
------------------------------------
Deltuva
Deltuva. Istorinė lietuvių žemė. Deltuvos ribos, pasak H. Lovmianskio, turėjo beveik atitikti 1566 m. sudarytos Ukmergės apskrities ribas. Manoma, kad žemė apėmė Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Anykščių, Kurklių, Balninkų, Šešuolių, Videniškių ir galbūt Giedraičių, Dubingių, Molėtų, Utenos apylinkes. Deltuva minima Ipatijaus metraštyje, 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne, 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Svarbiausias Deltuvos pilis 1265 m. buvo užėmęs kunigaikštis Vaišvilkas. Stiprėjant Lietuvoje centralizuotai valdžiai, perėjo didžiojo kunigaikščio žinion.
------------------------------------
Dembovskis
Dembovskis Janas (1869 12 26–1963 09 22). Lenkų mokslininkas, biologas, Lenkijos valstybės veikėjas. 1934–1939 m. dėstė Vilniaus universitete. 1944–1947 m. dirbo Lenkijos atstovybėje Maskvoje, vėliau dėstė Lodzės universitete. 1951–1956 m. – Lenkijos mokslų akademijos prezidentas, 1952–1960 m. – Eksperimentinės biologijos instituto direktorius. Tyrė gyvūnų elgesį, psichologiją. Svarbiausi darbai – „Gyvūnų psichologija“ (1950), „Beždžionių psichologija“ (1951).
------------------------------------
Demokratija
Demokratija. Valstybės valdymo forma, kai valdžią turi pati tauta, renkanti savo atstotvus laisvų rinkimų būdu. Taip išrinkta valdžia turi užtikrinti laisvę ir gerovę visiems piliečiams. Demokratija susiformavo senovės Graikijoje, nors ten valstybės valdyme dalyvavo tik laisvieji gyventojai. Plačiai Europoje įsigalėjo XIX a. pabaigoje. Skiriama parlamentinė ir prezidentinė demokratija.
------------------------------------
Demonas
Demonas (dvasia). Dvasinė būtybė, užimanti tarpinę padėtį tarp dievybės ir žmogaus, paprastai trukdanti žmogui įgyvendinti savo sumanymus. Kai kuriose politeistinėse religijose demonai yra puolusios dievybės, pašalintos iš dievų panteono ir virtusios jų priešais.
------------------------------------
Dendera
Dendera (Tintyris). Šventykla Egipte, netoli Luksoro. Pastatyta Ptolemėjų dinastijos valdovės Kleopatros laikais. Ji skirta dangaus, meilės ir mirusiųjų deivei Hathor. Lubų ir sienų freskose pavaizduotas Egipto zodiakas. 1803 m. pagal piešinius Vilniaus astronomas M. Počobutas, įvertinęs solsticijos slinktį dėl Žemės ašies precesijos, nustatė laiką, kada buvo pastatyta šventykla. Tai buvo pirmasis paleoastronomijos darbas Lietuvoje.
------------------------------------
Deputacija
Deputacija. 1794 m. sukilėlių valdžios organas. Lietuvos tautinė aukščiausia taryba Vilniuje turėjo šias deputacijas: Viešojo saugumo, Slaptąją, Iždo, Karo ir Kariuomenės aprūpinimo. Vėliau dar buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacija, pavaldi Aukščiausiajai tautos tarybai Varšuvoje.
------------------------------------
De facto
De facto (lot. k.). Faktiškai, iš tikrųjų.
------------------------------------
De jure
De jure (lot. k.). Formaliai, teisiškai.
------------------------------------
Dėkla
Dėkla. LDK valstiečių duoklė didžiajam kunigaikščiui rugiais, avižomis, šienu. Naudota pilių įguloms, kariuomenei išlaikyti. Pirmą kartą paminėta Jogailos 1387 m. privilegijoje Vilniaus vyskupui. Tradicinis dėklos dydis – vežimas šieno, statinė rugių, 1–2 statinės avižų (nuo tarnybos).
------------------------------------
Dianetika
Dianetika. „Mokslas“, kurį studijuodami scientologai tikisi pasiekti dvasinio tobulumo, apsivalyti nuo prisiminimų apie buvusius įsikūnijimus, išgyti nuo psichikos negalavimų.
------------------------------------
Diarchija
Diarchija. Valdymo būdas, kai vieną valstybę vienu metu valdo du valdovai.
------------------------------------
Didieji atradimai
Didieji geografiniai atradimai. Svarbiausieji XV a. vidurio ir XVI a. vidurio Europos keliautojų geografiniai atradimai: Amerikos atradimas (1492), jūrų kelio į Indiją aplink Afriką atradimas (1497–1499), pirmoji kelionė aplink pasaulį (1519–1522). Didieji geografiniai atradimai sąlygojo didelius socialinius-ekonominius pasikeitimus Europoje: suaktyvino prekybą, susiformavo Europos valstybių kolonijinė sistema.
------------------------------------
Didysis etmonas
Didysis etmonas. XV–XVIII a. kariuomenės vadas. LDK pareigybė ir titulas susidarė XV a. pabaigoje. Buvo du etmonai: didysis (iki 1569 vadintas krašto etmonu) ir lauko. Didysis etmonas buvo vyriausiasis LDK bajorų pašauktinės kariuomenės vadas. Karo metu kariuomenėje turėjo didžiausią galią, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams. Per žygį didysis etmonas buvo susirinkusių bajorų karių teisėjas, drausmei palaikyti skelbė vadinamuosius etmono artikulus. Karui pasibaigus ir bajorų kariuomenei išsiskirsčius, didysis etmonas prarasdavo turėtąją galią. Didžiaisiais etmonais pagal tradiciją būdavo skiriami Trakų arba Vilniaus vaivados. Nuo XVII a. bajorams vis mažiau dalyvaujant karuose, didysis etmonas ėmė organizuoti ir tvarkyti samdytąją kariuomenę (iki tol tai buvo lauko etmono pareiga). Ilgą laiką šias pareigas ėjo Radvilos. Pirmasis LDK didysis etmonas 1497–1500 ir 1507–1530 m. buvo Konstantinas Ostrogiškis, paskutinysis – 1793–1794 Simonas Kosakovskis.
------------------------------------
Didysis kraustymasis
Didysis tautų kraustymasis. Barbarų genčių masinis veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, socialiniai bei etniniai pokyčiai IV–VII amžiuje.
------------------------------------


------------------------------------
Geda
Geda Sigitas (g. 1943 02 04). Lietuvių poetas, vertėjas. Nuo 1988 m. dalyvavo sąjūdžio veikloje. Lietuvos Nepriklausomybės 1990 metais atkūrimo signataras. Išleido eilėraščių knygų („Strazdas“ (1967), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Baltoji varnelė“ (1985), „Jotvingių mišios“ (1997) ir daug kitų), parašė žodžius K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984). Bendradarbiauja savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
------------------------------------
Didysis maršalas
Didysis maršalas. Urėdas, atsiradęs Vytauto laikais, prižiūrėjęs tvarką valdovo dvare ar jo laikinos rezidencijos vietoje bei seime. Skelbdavo didžiojo kunigaikščio potvarkius ar sprendimus, teisdavo už tvarkos pažeidimus ir nusikaltimus, padarytus didžiojo kunigaikščio dvare ar seime. Nuo XV a. vidurio LDK valdovams, kurie būdavo renkami ir Lenkijos karaliais, nuolat reziduojant Lenkijoje maršalų reikšmė LDK centrinės valdžios aparate sumenko. Realią galią turėdavo tik tada, kai valdovas būdavo valstybėje.
------------------------------------
Didysis seimas
Didysis seimas. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimas, posėdžiavęs 1788 10 06–1792 05 29 Varšuvoje (nuo 1790 12 l6 dvigubos sudėties). Pirmininkai – Stanislovas Malachovskis (Lenkija), Kazimieras Nestoras Sapiega (LDK). Seime vyravo vadinamoji patriotų partija (svarbiausi veikėjai – Hugas Kolontajus, Ignacas Potockis). Ji atstovavo buržuazėjantiems bajorams ir miestų buržuazijai, orientavosi į Prūsiją. Prie šios grupuotės prisidėjo karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Pasinaudojęs Rusijos karu su Turkija (1783–1791) ir laikina Prūsijos parama, seimas priėmė įstatymų, kuriais buvo stengiamasi sustiprinti valstybę, reformuoti jos santvarką ir pritaikyti ją kapitalizmo raidai, išsivaduoti iš Rusijos politinės įtakos. 1788 10 20 nutarta padidinti kariuomenę iki 100 000 žmonių. Jai išlaikyti įvedė bajorams (šlėktoms) ir dvasininkams aukos mokestį (10% nuo bajorų, 20% nuo bažnyčios dvarų pajamų). 1789 01 19 panaikino Nuolatinę tarybą, kurią laikė Rusijos įtakos valstybėje įrankiu. Vietoj jos įkūrė vadinamąsias Abiejų tautų komisijas (Karo, Iždo ir Policijos) – bendrus Lenkijai ir LDK centro valdžios organus. Taip pat buvo įsteigti vietinės vykdomosios valdžios organai - civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos. Seimui pareikalavus, 1789 m. pavasarį Rusija išvedė kariuomenę. Nuo 1789 m. liepos mėnesio seimo darbą veikė Prancūzijos didžioji revoliucija, Lenkijos ir LDK miestiečių judėjimas. 1791 04 18 paskelbtas Miestų įstatymas sulygino miestiečių ir bajorų teises. Svarbiausias įstatymas – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija. Ji valstybę pavertė konstitucine monarchija ir iš esmės panaikino paskutinius Lietuvos valstybingumo požymius. Buvo panaikintas atskiras LDK iždas ir kariuomenė. Dalis LDK atstovų prieštaravo Lenkijos atstovų siekimui likviduoti LDK atskirumą, reikalavo kurti atskirus centro valdžios organus Lenkijai ir LDK, pripažinti Vilnių antrąja bendros valstybės sostine. Į tai iš dalies buvo atsižvelgta. Seimas 1791 10 20 priėmė abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymą, patvirtinusį, kad LDK ir ateityje turės atskirą iždą, tiek pat ir tokios pat kompetencijos kaip Lenkija ministrų ir pareigybių, pusę vietų Abiejų tautų iždo, karo komisijose ir kituose būsimuose centro valdžios organuose; o seimas kas 3 metai posėdžiaus LDK (Gardine). Prieš Ketverių metų seimo reformas stojo reakcingieji magnatai. Rusija, baigusi karą su Turkija, 1792 05 18 paskelbė karą ir ją okupavo. Pažangieji Ketverių metų seimo veikėjai emigravo; vėliau daugelis jų vadovavo 1794 m. sukilimui. 1792 m. II pusėje Targovicos konferencija ir 1793 m. Gardino seimas Ketverių metų seimo reformas panaikino.
------------------------------------
Didysis sukilimas
Didysis prūsų sukilimas (1260–1274). Jį paskatino lietuvių pergalė 1260 m. Durbės mūšyje. 1260 m. rugsėjo 20 d. prasidėjęs sukilimas išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Žymiausias sukilėlių vadas buvo Notangos karvedys Herkus Mantas. 1261 01 22 Herkaus Manto kariuomenė sumušė kryžiuočius ties Pokarviais. Sukilėliai užėmė Kryžiuočių ordino pilis krašto gilumoje, bet nepajėgė užimti stipriausių (Karaliaučiaus, Balgos, Elbingo, Kulmo, Torūnės) pilių. 1263 m. Herkaus Manto sukilėliai sumušė kryžiuočius ties Liubavu. Po 1263 m. Mindaugo nužudymo sukilėliai nebegaudavo paramos iš Lietuvos. Iki 1270 m. sukilimas buvo nuslopintas Semboje. 1272–1273 m. kryžiuočiai palaužė bartų ir notangų pasipriešinimą. Ilgiausiai, iki 1274 m., sukilėliai laikėsi Pagudėje.
------------------------------------
Didysis Vilniaus seimas
Didysis Vilniaus seimas, Lietuvių suvažiavimas Vilniuje (1905 12 04–05). Sušauktas liberalų ir krikščionių demokratų, tačiau dalyvavo įvairių politinių grupuočių atstovai. Pagrindiniai organizatoriai buvo J. Basanavičius, D. Malinauskas, J. Ambrazevičius, M. Davainis-Silvestraitis. Seime priimta rezoliucija, kviečianti lietuvių tautą kovoti prieš caro vienvaldystę, reikalauti Lietuvos autonomijos ir lietuvių kalbos teisių valdžios įstaigose bei mokyklose. 1905 12 05 įvyko atskiras į suvažiavimą atvykusių valstiečių atstovų susirinkimas, kuriame sukurta Lietuvos valstiečių sąjunga. 12 06 atskirą susirinkimą sušaukė Lietuvos socialdemokratų partija.
------------------------------------
Didžioji Lenkija
Didžioji Lenkija. Istorinė Lenkijos sritis. Senovėje joje gyvenusi slavų gentis polianai, kurią plačiai aprašo Nestoro „Senųjų laikų pasakojimas“ (IX a.). Piastų dinastijos karaliai pradėjo vienyti lenkų žemes. XV–XVI a. apėmė tuometines Poznanės, Kališo, Seradzo, Lenčicos, Kujavijos Bresto, Invroclavo vaivadijas ir Dobrynės žemę. Per 1772 ir 1773 metų padalijimus prijungta prie Prūsijos.
------------------------------------
Didžioji Lietuva
Didžioji Lietuva. Etninės Lietuvos teritorija, buvusi LDK, vėliau – Rusijos imperijos sudėtyje. Pavadinta kaip priešprieša Mažajai Lietuvai – vakarų lietuvių ir dalies prūsų žemėms, priklausiusioms Prūsijos kunigaikštystei.
------------------------------------
Didžiūnai
Didžiūnai. Jais LDK vadinta bajorų kilmės turtingiausių ir politiškai įtakingiausių žemvaldžių grupė (ponai), sudariusi viršutinį feodalų luomo sluoksnį. Nuo XIV a. ir XV a. I pusės jais vadinti ir vasalinių kunigaikščių palikuonys.
------------------------------------
Diecezija
Diecezija. Katalikų bažnyčios administracinė sritis, vyskupija.
------------------------------------
Dieviškieji Dvyniai
Dieviškieji Dvyniai. Mitologiniai personažai, susiję su senosios indoeuropiečių kosmogonijos idėja apie pradinę dangaus ir žemės vienovę. Dvynių simboliai yra žirgai, todėl jų kulto ritualas buvo žirgo aukojimas. Senosioms indoeuropiečių tradicijoms, ypač baltų, būdingi žirgų palaidojimai su žmonėmis. Grįžulo Ratų žvaigždyno pavadinimas (grįžulas – žirgų išjodinėjimo ratas) yra taip pat sietinas su lietuviškojo Dvynių kulto reliktais.
------------------------------------
Dineika Karolis
Dineika Karolis (1898 03 15–1980 08 09). Fizinio lavinimo pedagogas, gydomosios fizkultūros specialistas. Kartu su kitais 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 m. – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmasis pirmininkas. Nuo 1934 m. – Kūno kultūros kursų lektorius. Nuo 1945 m. – Kauno kūno kultūros instituto direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1952 m. – Druskininkų gydomosios fizinės ir klimato terapijos parko, suorganizuoto jo iniciatyva, vedėjas. Parašė knygų ir straipsnių fizinio lavinimo ir kūno kultūros temomis. Sukūrė psichofizinės treniruotės pagrindus.
------------------------------------
Disidentai
Disidentai. Asmenys, neišpažįstantys oficialios religijos. SSRS – opozicionieriai sovietiniam režimui, veikę po Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje, reikalavę laikytis Helsinkio nutarimų, gerbti žmogaus teises. Valdžios buvo persekiojami, kalinami ar uždaromi į psichiatrijos ligonines.
------------------------------------
Dišlius
Dišlius. Vežimo grąžulas, rodiklis, prie kurio tvirtinami arklio pakinktai. Dišliumi daugelyje Lietuvos vietų vadinama Grįžulo Ratų žvaigždyno dalis, pagal jo kryptį nusakomas nakties laikas.
------------------------------------
Diuloranas Nestoras
Diuloranas Nestoras, Du Laurans Nestoras (mirė 1868). 1863 m. sukilimo dalyvis. 1862–63 m. Lenkijos sukilėlių nacionalinio centro komiteto įgaliotasis komisaras prie Judėjimo komiteto Vilniuje. Atstovavo raudonųjų grupuotei, prasidėjus sukilimui, suartėjo su baltaisiais. 1863 03 Vilniuje sudarė naują sukilimo vadovybę – Lietuvos provincijų valdymo skyrių. 1863 m. pasiųstas į Prūsijos valdomas lenkų žemes ieškoti paramos sukilimui. Po sukilimo gyveno Paryžiuje.
------------------------------------
Dizunitai
Dizunitai. Respublikos stačiatikiai, Bresto bažnytinės unijos (1596) priešininkai. Unijos šalininkai juos persekiojo, ribojo politines teise. Dizunitų kova glaudžiai susieta su kazokų sukilimais. Po Respublikos padalijimų susiliejo su Rusijos stačiatikių bažnyčia.
------------------------------------
Dykra
Dykra. XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juosta Užnemunėje, Vakarų Žemaitijoje ir Šiaurės Aukštaitijoje, skyrusi tankiau gyvenamas Lietuvos sritis nuo Prūsijos ir Livonijos. Dykros plotis Žemaitijoje siekė 60, Užnemunėje 150 km. Apėmė buvusių jotvingių, nadruvių, skalvių, Karšuvos, dalies kuršių, žemaičių ir žiemgalių žemes, rečiau gyvenamas dėl Kryžiuočių ir Livonijos ordinų puldinėjimų. Dalis dykra virtusių sričių gyventojų XIII a. pab.–XIV a. I pusėje pasitraukė į Lietuvos gilumą. Dalis buvo Ordino riterių išnaikinta arba perkelta į Ordino valdas. Po 1422 m. Melno taikos didesnioji dykros dalis atiteko LDK. Čia buvo steigiamos naujos gyvenvietės.
------------------------------------
Djakas
Djakas (dijokas). LDK didžiojo kunigaikščio ir jo vietininkų kanceliarijų žemesnysis raštininkas.
------------------------------------
Dlugošas
Dlugošas Janas. Lenkų istorikas (1415–1480 05 19). 1428–1431 m. studijavo Krokuvos universitete, 1439–1455 m. Krokuvos vyskupo Z. Olesnickio sekretorius. 1436 m. paskirtas Krokuvos kanauninku, 1440 m. įšventintas į kunigus, o 1480 m. paskirtas Lvovo arkivyskupu. 1455–1467 m. vykdė įvairias diplomatines misijas. Svarbiausias veikalas – 1455–1480 m. parašyta „Lenkijos istorija“. Dvylikoje knygų aprašė įvykius nuo seniausių laikų iki 1480 m. Panaudota nemažai rusų ir kryžiuočių kronikų. Surinko daug šaltinių: aktų ir dokumentų rinkinių apie Lenkijos ir Kryžiuočių ordino santykius, Krokuvos vyskupijos beneficijų knygą. 1448 m. aprašė Žalgirio mūšyje paimtas Kryžiuočių ordino vėliavas, Lenkijos herbus. Daug dėmesio skyrė Lietuvai, tačiau Lietuvos istorijos įvykius traktavo tendencingai: į lietuvius žiūrėjo nepalankiai ir visada gynė lenkus. Lietuvą vaizdavo kaip neturtingą pelkių, ežerų, miškų ir šalčių kraštą. Yra romėniškosios lietuvių kilmės aiškinimo pradininkas.
------------------------------------
Dmitrijus Donietis
Dmitrijus Donietis (1350 10 12–1389 05 19). Vladimiro ir Maskvos didysis kunigaikštis. 1368 ir 1370 m. apgynė Maskvą nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo puolimų. 1380 m. Kulikovo mūšyje prie Dono jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino mongolus-totorius. Energingai vienijo rusų žemes aplink Maskvą. Dmitrijus Donietis pirmasis po mongolų-totorių jungo pradžios perdavė didžiojo kunigaikščio sostą vyresniajam sūnui Vasilijui kaip tėvoniją, nelaukdamas Aukso ordos chano skyrimo (jarlyko).
------------------------------------
Dmovskis Romanas
Dmovskis Romanas (1864 08 09–1939 01 02). Lenkų visuomenės veikėjas. 1893 m. drauge su kitais įsteigė Liaudies lygą, iš kurios 1897 m. susikūrė Nacionaldemokratų partija. 1914–18 m. vadovavo lenkų nacionaliniam komitetui. 1919 m. buvo Lenkijos delegatas Paryžiaus taikos konferencijoje. 1926 m. įsteigė „Didžiosios Lenkijos stovyklos“ politinę grupuotę.
------------------------------------
Dniepro kelias
Dniepro prekybos kelias. Vandens prekybos kelias, kuriuo pirkliai pasiekdavo Vyslos, Nemuno, Dauguvos baseiną, o per juos – ir Baltijos jūrą. Kijevo Rusios laikais vadintas „Didžiuoju prekybos keliu“. Pastarajai žlugus, Dniepro žemupys ir Juodosios jūros pakraščiai ilgam neteko prekybinės reikšmės. Algirdo ir Vytauto užkariavimų laikais Dniepras tapo LDK vidaus upe, tačiau kaip vandens kelias į pietus XV–XVII a. neteko buvusios reikšmės.
------------------------------------
Dniepro-Doneco kultūra
Dniepro-Doneco kultūra. Neolitinė kultūra, paplitusi Dniepro ir Doneco upių baseinuose V–III tūkstm. pr. Kr. Genetinis kultūros pagrindas – vietinės mezolitinės kultūros. Kultūros istorija skirstoma į tris periodus. Ankstyvajam periodui būdingi smailiadugniai indai, ornamentuoti šukų pavidalo antspaudais ir įrėžtomis tiesiomis linijomis. Iš įrankių daugiausia vartoti įvairūs titnaginiai mikrolitai ir kirviai. Vidurinis periodas – kultūros klestėjimo laikotarpis. Tirta keletas stambesnių kapinynų. Mirusieji laidoti nedeginti, aukštielninki, gausiai apibarstyti ochra. Įkapės – įvairiausi kabučiai iš akmens, kaulo, rago, šerno ir elnio dantų. Nikolsko kapinyne rasta varinių dirbinių: žiedų, įvijų, kabučių, peilių, ietigalių. Vėlyvajame etape Dniepro-Doneco kultūrą asimiliavo Srednij Stogo kultūros gyventojai.
------------------------------------
Dobužinskis
Dobužinskis Mstislavas (1875 08 02–1957 11 20). Dailininkas, scenografas. 1918–1923 m. dėstė Peterburgo dailės akademijoje, 1923–1924 m. – Vitebsko dailės technikume. 1925 ir 1929–1939 m. gyveno Lietuvoje. Buvo Valstybės teatro scenografas. 1929–1930 m. dėstė Kauno meno mokykloje. Nuo 1939 m. gyveno Vakaruose. Nupiešė daug tapybinių ir grafinių Vilniaus bei Kauno peizažų, iliustravo knygas.
------------------------------------
Dogma
Dogma. Tvirtas kokio nors mokymo teiginys. Nuo IV a. dogmomis vadinamos krikščionių tikėjimo tiesos. Vatikano nutarimuose dogma – tai Dievo apreikštoji tiesa.
------------------------------------
Domaševičius Andrius
Domaševičius Andrius (1865 11 30–1935 03 19). Gydytojas, visuomenės veikėjas. 1890 m. baigė Kijevo universitetą, 1893 m. apsigyveno Vilniuje. Vienas iš žymiausių Lietuvių socialdemokratų grupės ir Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų ir vadovų. 1897 m. kalėjo Vilniuje, 1900 m. ištremtas į Sibirą. 1904 m. grįžo į Vilnių. 1905–07 m. revoliucijos dalyvis. 1907–1917m. nedalyvavo politinėje veikloje, dirbo mokslo ir kultūros darbą. 1917 m. buvo išrinktas Naujosios Vilnios darbininkų tarybos pirmininku. 1919 01–04 vadovavo socialdemokratų organizacijai, pasivadinusiai Lietuvos komunistų partija. 1919 m. tapo sveikatos apsaugos liaudies komisaru. 1919 m., lenkams užėmus Vilnių, suimtas, 1920 m. kalėjo. 1921 m. apsigyveno Panevėžyje, dirbo gydytoju. Buvo vienas iš Panevėžio darbininkų profsąjungų organizatorių ir vadovų. 1923–33 m. keliskart suimtas, kalintas, ištremtas į Smilgių valsčių.
------------------------------------
Domeika Aleksandras
Domeika Aleksandras (1804–78). 1855–78 m. Vilniaus gubernijos bajorų vadas. Kovojo prieš baudžiavos panaikinimą, 1863 m. sukilimą.
------------------------------------
Domeika Ignas
Domeika Ignas (1801 08 22–1889 01 23). Geologas, mineralogas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, po to emigravo į Čilę. Nuo 1847 m. dirbo Čilėje Santjago Universitete. Tyrė Čilės naudingąsias iškasenas, atrado vario, aukso, akmens anglių telkinių. Parašė darbų iš geologijos, mineralogijos, monografijų. Jo vardu pavadinta: kalnagūbris Anduose, miestas Puerto Domeika.
------------------------------------
Donelaitis
Donelaitis Kristijonas (1714 01 01–1780 02 18). Poetas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. 1740 m. baigė Karaliaučiaus universiteto evangelikų liuteronų teologijos fakultetą. Universitete lankė ir lietuvių kalbos seminarą. Nuo 1743 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio klebonas. Pastatydino Tolminkiemyje naują mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, bažnyčią. Laisvalaikiu kūrė ne tik poeziją, bet ir muzikines kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. Iš literatūrinės Donelaičio kūrybos išliko poema „Metai“, šešios eiliuotos pasakėčios. Pastarosios – pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Jos paskelbtos L. Rėzos rinkinyje „Aisopas“ (1824). Svarbiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“, parašyta XVIII a. 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą išleido L. Rėza (1818). Pastarasis jai ir davė šį pavadinimą. Giesmių cikle epiškai pavaizduotas XVIII a. rytinės Prūsijos lietuvių baudžiauninkų gyvenimas keturiais metų laikais – „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Poema parašyta toniniu hegzametru, vaizdinga, žodinga kalba. Poema „Metai“ išversta į daugelį kalbų. 1979 m.Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) įkurtas K. Donelaičio memorialinis muziejus.
------------------------------------
Donkalnis
Donkalnis. Pusiasalis Biržulio ežere, dabar virtęs sala. Čia ištyrinėtas akmens amžiaus kapinynas su alkaviete (apeiginiu laužu). Kapinyne rasta 14 palaidojimų, iš kurių išsiskiria vadinamasis „žynio“ kapas, datuojamas 4495 m. pr. Kr.
------------------------------------
Dovydaitis Juozapas Silvestras
Dovydaitis Juozapas Silvestras (1826 01 12–1883 01 19). Rašytojas. 1854 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Nuo 1858 m. Motiejaus Valančiaus sekretorius. 1860 m. tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1865 m. ištremtas į Sibirą, kaltinantas rėmęs 1863 m. sukilimą. 1882 m. grįžo į Lietuvą. Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis senelis“ (1860–64), „Gyvenimas Stepo Raudnosio“, kuriose skatino blaivybę, religinių eilėraščių, giesmių.
------------------------------------
Dovydaitis Pranas
Dovydaitis Pranas (1886 12 02–1942 11 04). Lietuvos valstybės veikėjas, filosofas. 1913–1915 m. redagavo laikraštį „Viltis“, vėliau žurnalus „Ateitis“, „Naujoji vaidilutė“, „Lietuvos mokykla“, „Kosmos“, „Logos“, „Soter“. Vienas iš ateitininkų organizatorių. Nuo 1917 m. Lietuvos Tarybos narys. 1919 m. buvo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. 1922–1940 m. dėstė Kauno universitete. Parašė darbus „Žinojimas ir tikėjimas“ (1912), „Žmogaus išsirutuliojimas ir paleontologija“ (1913), „Istorijos filosofija ir jos problemos“ (1914), „Kristaus problema“ (1915) bei kt.
------------------------------------
Dovydas Gardiniškis
Dovydas Gardiniškis (mirė 1326). Spėjama, kad iš Gediminaičių giminės. 1314 m. sunaikino į Naugarduką įsiveržusių kryžiuočių maisto atsargas ir taip sužlugdė jų žygį. 1319 m., įsirengęs karinę stovyklą Ordino žemių pasienyje, nusiaubė Vonsdorfo sritį prie Alnos žemupio. 1322–1323 m. vadovavo Pskovo gynybai nuo Livonijos ordino (dėl to rygiečių buvo vadinamas Pskovo karaliumi). 1323 m. vasarį buvo įsiveržęs į danų valdomą šiaurinę Estiją. 1324 m. lapkričio mėnesį nusiaubė Mazovijos (Mozūrijos) žemes. 1326 m. Brandenburgo žygyje vadovavo Gedimino kariuomenei, talkinančiai Lenkijos karaliui Vladislovui I Lokietkai. Grįžtant iš pasalų buvo nužudytas mozūrų bajoro.
------------------------------------
Dovydėnas
Dovydėnas Liudas (1906 01 01–2000). Lietuvių rašytojas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė apsakymų, romanų („Ieškau gyvenimo draugo“, 1934–1935, „Broliai Domeikos“, 1936), apysakų, kūrinių vaikams.
------------------------------------
Dovydiškių sutartis
Dovydiškių sutartis. Taikos sutartis tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Kryžiuočių ordino. Sudaryta 1380 05 31 Dovydiškėse (veikiausiai Užnemunėje). Jogaila slapta įsipareigojo nepadėti Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, jeigu jo valdas pultų kryžiuočiai. Sutartimi Jogaila siekė sudaryti saugų užnugarį kovai su savo brolių kunigaikščių Andriaus ir Dmitrijaus Algirdaičių maištu ir karui su jų sąjungininku Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu. Sutartis sukėlė kovą tarp Jogailos ir Kęstučio.
------------------------------------
Drevinė bitininkystė
Drevinė bitininkystė. Antrasis bitininkystės raidos etapas Lietuvoje (pirmasis – medžioklinė bitininkystė; tada žmonės, radę drevę su bitėmis, visus korius su medumi paimdavo, o bites palikdavo žūčiai be maisto). Drevinės bitininkystės laikotarpiu žmonės, radę drevę (uoksą) su bitėmis, dalį korių palikdavo, kad bitės neišnyktų. Be to, darytos ir dirbtinės drevės. Nuo XVI a prasidėjo kelminė, o nuo XIX a. pabaigos – rėminė bitininkystė.
------------------------------------
Drėma
Drėma Vladas (1910 12 03–1992). Lietuvių dailininkas, dailėtyrininkas. 1946–1950 ir 1957–1970 m. dėstė Vilniaus ir Lietuvos SSR dailės institutuose, 1956–1958 m. – Vilniaus universitete. Sukūrė tapybos, grafikos kūrinių, apipavidalino knygų.
------------------------------------
Driasas
Driasas. Šaltasis vėlyvojo ledynmečio laikotarpis – stadialas (9000–8000 m. pr. Kr.), pavadintas pagal tuometinį augalą „Dryas octopetala“. Skiriami du driaso laikotarpiai: jaunesnysis driasas (10000–9800 m. pr. Kr.) ir vėlyvasis driasas (10000–9800 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Dualistinis supratimas
Dualistinis pasaulio supratimas. Filosofinė koncepcija, skelbianti, kad tikrovė yra dvejopos – materialios ir dvasinės – prigimties. Tai antgamtinio, transcendentinio, anapusinio pasaulio pripažinimas.
------------------------------------
Dubeneckis Vladimiras
Dubeneckis Vladimiras (1888 09 06–1932 08 10). Architektas, dailininkas scenografas. Vienas iš Lietuvių meno kūrėjų draugijos, Valstybės archeologinės komisijos, Lietuvių inžinierių draugijos steigėjų. Dirbo architektu Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijoje. Suprojektavo Čiurlionio galerijos laikinuosius rūmus (1925), Betygalos, Karmėlavos bažnyčias, Kauno universiteto medicinos fakulteto rūmus ir kt. Ankstyviesiems pastatams būdinga klasicizmo stiliaus įtaka, supaprastintos baroko formos, vėlesniems – klasicizmo ir šiuolaikinės architektūros bruožai.
------------------------------------
Dubysos sutartys
Dubysos sutartys. Dubysos upės žiočių saloje 1382 10 31 sudarytos 3 sutartys tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, jo brolio Skirgailos ir Kryžiuočių ordino. Už pagalbą, suteiktą kovoje su Kęstučiu ir Vytautu, Jogaila atidavė kryžiuočiams lietuvių žemes tarp ordino valdų ir Dubysos; pasižadėjo be kryžiuočių sutikimo nepradėti karo ir per 4 metus priimti katalikų tikėjimą. Po 150 metų trukusių kovų su kryžiuočiais Jogaila pirmasis iš XIV a. Lietuvos valdovų atsisakė teisių į Žemaitiją. Sutartys nebuvo įgyvendintos ir Ordinas Žemaitijos negavo.
------------------------------------
Dundulienė
Dundulienė Pranė (1910 02 12–1991 02 27). Lietuvių mokslininkė, etnografė. Nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete. Svarbiausi darbai – „Žemdirbystė Lietuvoje“ (1963), „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“ (1979), „Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje“ (1979), „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“ (1979), „Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“ (1982) ir kt.
------------------------------------
Dundulis
Dundulis Bronius (1909 11 26–2000 09 01). Lietuvių istorikas, istorijos mokslų daktaras. Nuo 1941 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, nuo 1969 m. – profesorius. Tyrinėjo LDK užsienio politiką ir Lietuvos padėtį Napoleono karų laikais. Svarbiausi darbai – „Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“ (1940, pranc. k.), „Lietuva ir Napoleonas 1807 m.“ (1941), „Žemaičių sukilimai prieš teutoniškuosius pavergėjus 1401 ir 1419“ (1955), „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“ (1960), „Lietuva ir Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Ordino (1954–1466)“ (1968), „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje“ (1968), „Lietuvos užsienio politika XVI a.“ (1971), „Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a.“ (1977), „Lietuva Napoleono agresijos metais“ (1981), „Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.)“, (1982), „Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros“ (1985), „Lietuva laisvės kovų sūkuriuose (IX–XIX a.)“, „Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva“ (1989), „Lietuva Europos politikoje (1795–1815)“ (1998) ir kiti. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio, Prancūzijos Nacionaliniu nuopelnų komandoriaus ženklo ordinais.
------------------------------------
Durbės mūšis
Durbės mūšis. 1260 07 13 žemaičių laimėtos kautynės prieš jungtinę Kryžiuočių ir Livonijos ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Mūšis įvyko kuršių žemėje prie Durbės ežero (dabartinė Latvija, Liepojos apylinkės). Ordinams talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų daliniai ir švedų būrys bei popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai. Ordinų pusėje turėjo kautis pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai. Žemaičiai pajėgas sudarė apie 4000 karių. Kai kurių istorikų nuomone, žemaičiams vadovavo Treniota, o kariuomenę rėmė Mindaugas. Kryžiuočių ordinas apsaugojo savo valdas 1260 06 15 sudaręs taikos ir pagalbos sutartį su Mozūrijos kunigaikščiu Zemovitu. Jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant link Jurgenburgo Žemaitijos užkariauti, žemaičiai įsiveržė į Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir atitraukė vokiečių kariuomenę į Kuršą. Mūšiui prasidėjus, kuršiai ir estai iš Ordinų kariuomenes pasitraukė. Kuršiai puolė vokiečius iš užnugario. Žemaičiai staigiai priešą apsupo ir sunaikino. Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos ir Petro Dusburgiečio kronikos, žuvo 150 abiejų Ordinų riterių ir daug karių. Žuvo Livonijos ordino magistras Burghardas Hornhauzenas, maršalas Henrikas Botelis, Švedijos karalaitis Karolis su būriu. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas karuose su kryžiuočiais. Iki 8 dešimtmečio vidurio buvo sustabdytas Vakarų Europos feodalų veržimasis į rytus. Pabaltijyje pasikeitė politinė situacija. Galutinai žlugo Livonijos ordino mėginimai užgrobti Žemaitiją. Po Durbės mūšio Livonijos ordinas iš Duobės (Livonijoje) ir Jurgenburgo pilių išvedė savo įgulas, pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. 1261 m. Mindaugas oficialiai atsisakė krikščionybės, nutraukė taiką su Livonijos ordinu ir ėmė kariauti su vokiečių riteriais.
------------------------------------
Dusburgas
Dusburgas Petras. Kryžiuočių ordino brolis, magistro kapelionas. Manoma, kad kilęs iš olandų Dusburgo, o išsilavinimą gavęs Kelne. Svarbiausias jo veikalas – vadinamoji „Dusburgo kronika“, parašyta lotynų kalba Karaliaučiuje. 1332–1335 m. Kryžiuočių ordino kapelionas Mikalojus iš Jarošino išvertė šią kroniką eilėmis į vokiečių kalbą. Pirmą kartą išleista 1679 m. Frankfurte prie Maino. Tai 1190–1326 m. keturių dalių Kryžiuočių ordino istorija (vėliau pratęsta iki 1330 m.). III dalyje aprašoma karų su Lietuva pradžia 1283–1326 metais. Šlovinama agresija prieš prūsus ir lietuvius. Šiek tiek yra prūsų religijos, papročių, buities ir kultūros atspindžių.
------------------------------------
Dūma
Dūma. Senovės Rusioje – kunigaikščio patarėjų taryba. XVI–XVII a. bajorų dūma virto aukščiausiuoju įstatymų leidimo organu, bet Petras I 1711 m. ją panaikino. 1870 m. sukurtos miestų savivaldybės taip pat pavadintos dūmomis. Valstybės dūmos vardas suteiktas 1906–17 m. veikusiam Rusijos imperijos parlamentui.
------------------------------------
Dūmas
Dūmas. Lietuvos viduramžių valstiečio sodyba (kiemas) su žmonėmis ir žeme. Praminta dūmu, nes kūrenant židinį be kamino rūkdavo visas namo stogas. XIV a. dūmas virto prievoliniu ir mokestiniu vienetu. Prievolės už vieną dūmą virto tarnybos prievolėmis.
------------------------------------
Dvaras
Dvaras. Viduramžiais – feodalo valda ir gyvenvietės apie ją, vėliau – stambaus žemės valdytojo ūkis. Feodalinį dvarą sudarė feodalo žemė – domenas ir valstiečių naudojama žemė. Lietuvoje dvaras susiformavo XIV a. pabaigoje–XV a. II pusėje. Didelį XVI a.–XIX a. I pusės dvarą sudarė žemvaldžio sodyba, keli palivarkai, pramonės įmonės, valstiečių kaimai ar miesteliai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas. Galutinai dvarai likviduoti 1940–41 m. ir 1944–48 m. žemės reformų metu.
------------------------------------
Dvaro iždininkas
Dvaro iždininkas. XV–XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Rūmų arba dvaro iždininkas buvo didžiojo iždininko pavaduotojas, tvarkė asmeninį didžiojo kunigaikščio biudžetą. Iždininkai buvo Respublikos senatoriai. Nuo 1775 m. rūmų iždininkas turėjo ministro rangą.
------------------------------------
Dvaro maršalas
Dvaro (rūmų) maršalas. XV–XVIII a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Didžiojo (žemės) maršalo pavaduotojas.
------------------------------------
Dzeržinskis Feliksas
Dzeržinskis Feliksas (1877 09 11–1926 07 20). Visuomenės veikėjas, revoliucionierius. 1887–96 m. gyveno Vilniuje. Nuo 1895 m. Lietuvių socialdemokratų grupės narys. 1896 m. Vilniuje įsteigė nelegalią spaustuvę. Nuo 1897 m. Kaune leido nelegalų laikraštį „Kowienski Robotnik“. 1898 m. ištremtas į Viatkos guberniją. 1899 m. pabėgo iš tremties į Varšuvą, čia dalyvavo kuriant socialdemokratines organizacijas. 1902 m. ištremtas į Sibirą, tais pačiais metais pabėgęs grįžo į Varšuvą. Išrinktas Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos (LKLSD) vyriausiosios valdybos nariu. 1906 m., LKLSD prisijungus prie Rusijos socialdemokratų partijos, išrinktas partijos centrinio komiteto nariu. Kelis kartus suimtas, 1909 m. ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos, iš tremties pabėgo. 1912–16 nuteistas katorgai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos paleistas. Vienas iš 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje organizatorių. Nuo 1917 m. Rusijos ypatingosios komisijos pirmininkas, nuo 1921 m. – susisiekimo liaudies komisaras. 1924–26 m. Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos pirmininkas. Vadovavo malšinant antisovietinius judėjimus.
------------------------------------
Dzūkija
Dzūkija. Lietuvos etnografinė sritis, Aukštaitijos dalis abipus Nemuno vidurupio (Alytaus, Lazdijų, Trakų, Varėnos rajonai, Šalčininkų rajono vakarinė dalis). Apima dzūkų tarmių plotą. Pavadinimas pradėtas vartoti XIX a. lietuvių literatūroje.
------------------------------------
Edivydas
Edivydas (Eidivydas). XIII a. lietuvių kunigaikštis, veikiausiai Dausprungo sūnus, Mindaugo brolėnas ir Tautvilo brolis. Spėjama, kad iki 1239 m. valdė Smolenską. 1248 m. pabaigoje su Tautvilu ir dėde Vykintu buvo Mindaugo pasiųstas kariauti Smolensko žemės rytuose ir šiaurėje. Sumušė didįjį Maskvos kunigaikštį Michailą, bet ir patys prie Zubcovo pralaimėjo Suzdalės kunigaikščiams. Mindaugui užgrobus jų žemes, visi trys kunigaikščiai pabėgo pas kunigaikštį Danijilą Haličietį ir padėjo jam organizuoti koaliciją prieš Mindaugą.
------------------------------------
Edukacinė komisija
Edukacinė komisija. Valstybinė Lenkijos ir Lietuvos valstybės švietimo reikalų įstaiga, įkurta 1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, ligi tol vadovavusį švietimui. Komisiją sudarė 8 (nuo 1776 m. – 12) nariai, renkami šešeriems metams ir kas dveji metai atsiskaitantys Seimui. Edukacinė komisija stengėsi suvalstybinti švietimą ir įvesti vieną švietimo sistemą. 1776 m. Seimas išplėtė jos funkcijas – suteikė teisę spręsti bylas, susijusias su komisijai pavesto turto naudojimu, su jai priklausančių mokyklų ir jų personalo teisių apsauga. Edukacinė komisija padalijo valstybę į Lenkijos ir Lietuvos (pastarajai priklausė vakarinė Baltarusijos dalis) švietimo provincijas, o šias į 10 švietimo apygardų. Lietuvos provincijai priklausė Lietuvos, Naugarduko, Polesės ir Žemaičių švietimo apygardos. Lietuvos provincijos švietimą tvarkė Vilniaus universitetas, 1781 m. iš jėzuitų Vilniaus akademijos perorganizuotas į Lietuvos vyriausiąją mokyklą. Jis kontroliavo 32 vidurines mokyklas, vadinamas apygardos mokyklomis (septynmetės, 6 klasių) bei apygardėlės mokyklomis (šešiametės, 3 klasių) ir apie 200 parapinių mokyklų. Vidurinių mokyklų mokytojus rengė trimetė mokytojų seminarija, 1783–1797 m. veikusi prie Vilniaus universiteto, parapinių mokyklų mokytojų seminarija (Vilniuje; įkurta 1775 m.). Edukacinė komisija sumodernino ir supasaulietino mokymą Vilniaus universitete ir vidurinėse mokyklose (įvedė gamtos ir tiksliuosius mokslus), išplėtė parapinių mokyklų programą: be mokymo skaityti ir bažnytinių maldų, įvedė privalomą rašymo ir skaičiavimo mokymą. Bendrojo lavinimo elementus imta jungti su praktinių žemės ūkio, amatų įgūdžių ugdymu. 1775 m. prie Edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius. Dėl tinkamų mokytojų trūkumo (mokyklose dirbo daugiausia buvę jėzuitai) ir silpnos materialinės bazės mokyklų pasaulietinimas ir mokymo tobulinimas vyko lėtai. Edukacinės komisijos veikloje buvo ryškios lenkinimo tendencijos. Universitete ir vidurinėse mokyklose vietoj lotynų kalbos įvesta lenkų kalba, leidžiami tik lenkiški vadovėliai. Po II padalijimo (1793) Edukacinės komisijos veikla sutriko. 1793 m. buvo įkurta Lietuvos edukacinė komisija. Jos nuostatai ir mokyklų struktūra liko artimi senajai. Mokyklų programos vėl pradėjo konservatyvėti, stiprėjo tikybos dėstymas. Nuo 1803 m. Lietuvos edukacinės komisijos funkcijas perėmė Vilniaus universitetas.
------------------------------------
Egzekucija
Egzekucija. 1) valstybinis bei ūkinis sąjūdis XVI a. Lenkijoje ir LDK. Reikalauta, kad mokesčius mokėtų dvasininkai, būtų atgauti įkeisti valstybės dvarai, į Lenkiją būtų įjungta Silezija ir Prūsija, o su LDK įgyvendinta unija. Taip pat reikalauta pertvarkyti teismus bei pripažinti bajorų teises dalyvauti valstybės valdyme. Egzekucininkams pavyko visiškai įgyvendinti tik valstybės dvarų atgavimo reikalavimą. Todėl vėliau egzekucija imta vadinti tik šį vieną reiškinį. 2) Mirties bausmės įvykdymas, teismo sprendimo vykdymas.
------------------------------------
Egzuliantai
Egzuliantai, eksuliantai. Tai XVI–XVII a. LDK bajorai, nepanorėję likti gyventi tose žemėse, kurios per XVI–XVII a. karus atiteko rusų valstybei. Jie grįžo į tas žemes, kurias toliau valdė LDK. Pirmą kartą daug egzuliantų Lietuvoje atsirado 1563 m., kai rusai užėmė Polocką, itin daug – po 1663 m. Andrusovo paliaubų, kai LDK galutinai neteko Smolensko, Novgorodo Seversko žemių. Egzuliantams buvo duota dvarų (Perloja, Ožė, Alvitas, Paežeriai, Utena, Obeliai). Seimų nutarimais tie dvarai buvo pripažinti jų privačia nuosavybe. Egzuliantai ir jų palikuonys iki 1793 m. išlaikė atskirus seimelius, teismus, pareigūnus, dignitorius. Smolensko vaivadijos ir Starodubo apskrities bajorų seimeliai iki 1778 m. rinkdavosi Vilniuje, nuo 1778 m. smolenskiečių ir jų palikuonių – Alytuje, starodubiečių ir jų palikuonių – Žiežmariuose. Per I Respublikos padalijimą Rusijai atitekusių LDK vaivadijų ir apskričių centrai buvo perkelti į likusią LDK teritoriją. Po II padalijimo atskiras egzuliantų administracinis ir teisinis statusas panaikintas.
------------------------------------
Eichvaldas Eduardas
Eichvaldas Eduardas (1795 07 15–1876 11 16). Gamtininkas. 1827-1838 Vilniaus universiteto profesorius. Dirbdamas Vilniuje tyrė Lietuvos ir Ukrainos florą, fauną, geologijos problemas. Svarbiausi veikalai: „Lietuvos Volynės ir Podolės gamtos bruožai“ (1830), „Rusijos paleontologija“ (1860-1868, 4 dalių), „Specialioji zoologija“ (1829-1831, 3 tomų). Pateikė gyvūnų sistemą, pagrįstą genetiniais ryšiais.
------------------------------------
Eidukevičius
Eidukevičius Pranas (1869 10 07–1926 03 07). Lietuvos komunistų partijos veikėjas. 1906–1918 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. Organizavo darbininkų streikus. Vienas iš Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos kūrėjų. Po 1919 m. gyveno Rusijoje.
------------------------------------
Eidukevičius Vladas
Eidukevičius Vladas (1891 08 09–1941 06 22). Dailininkas tapytojas. Nutapė portretų („Mergaitė su ramunėmis“, „Tėvas su dukrele“ ir kt.), peizažų („Korsikos kraštovaizdis“, „Kalnų peizažas su trobesiais“, „Kalnų miškas“ ir kt.), natiurmortų, teminių kompozicijų.
------------------------------------
Ekonominė blokada
Ekonominė blokada. Valstybės ar valstybių grupės izoliavimas, atkirtimas nuo žaliavų šaltinių, trukdymas įvežti ir išvežti prekes. Blokadą paskelbusios valstybės nutraukia prekybos, finansų ryšius su blokuojamomis valstybėmis. Gali būti visuotinė ar dalinė.
------------------------------------
Ekspresionizmas
Ekspresionizmas. XX a. pirmos pusės meno kryptis. Susiformavo Vokietijoje. Būdinga pažiūra į meną kaip į kūrėjo pasaulėjautos išraišką. Ekspresionizmo dailei būdingas vaizdo suplokštinimas, išraiškingos spalvos, architektūrai – sudėtingas pastatų planas, netaisyklingos formos, emocingumas. Lietuvių literatūroje ekspresionizmo atstovai buvo Kazys Binkis, Kazys Boruta ir kt., ekspresionizmo idėjas skleidė žurnalas „Keturi vėjai“ (1924–28). Dailėje ekspresionizmo bruožų turi Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Antano Samuolio ir kt. tapyba bei grafika.
------------------------------------
Elekcinis seimas
Elekcinis seimas. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimas, šaukiamas valdovui rinkti. Jį sudarydavo senato ir bajorų atstovai. Parinkdavo kandidatą, nustatydavo valdymo sąlygas. LDK bajorų atstovų būdavo po kelias dešimtis nuo apskrities; visos Lenkijos ir Lietuvos valstybės atstovų susirinkdavo apie 1500 (prie Varšuvos, Volios kaimo laukuose). Senatas posėdžiaudavo valdovo palapinėje, bajorų atstovai – griovių apjuostame rate. Elekcinis seimas baigdavo darbą paskyrę naujo valdovo karūnacijos datą. Pirmasis Elekcinis seimas sušauktas 1573, paskutinysis – 1764 metais.
------------------------------------
Emigracija
Emigracija. Žmonių išvykimas iš tėvynės gyventi į kitas valstybes. Lietuvoje didesnė emigracija prasidėjo numalšinus T. Kosciuškos 1794 m. sukilimą. Smarkiai emigruota po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų, po 1868 m. nederliaus, po Antrojo pasaulinio karo. Daugiausia lietuvių emigravo į JAV, Braziliją, Argentiną, Kanadą.
------------------------------------
Endekai
Endekai, lenkų tautinė demokratų partija (Narodowa demokracja). Endekų užuomazga – Lenkų sąjunga (įsteigta 1887). 1893 m. Lenkų sąjunga pasivadino Tautos sąjunga, kuri koordinavo endekų veiklą. Endekų kūrėjai ir vadovai – R. Dmovksis, Z. Balickis, J. L. Poplavskis. Siekė Lenkijos autonomijos ar nepriklausomybės, norėjo atkurti Respubliką su 1772 m. sienomis. Šovinistiškai nusistačiusi tautinių mažumų atžvilgiu. Aktyviai veikė Vilniaus krašte.
------------------------------------
Epipaleolitas
Epipaleolitas. Terminu žymimos kultūros, gyvavusios ankstyvajame mezolite, bet tęsusios paleolito technines ir kultūrines tradicijas.
------------------------------------
Erdvinis orientavimas
Erdvinis orientavimas (mirusiųjų). Baltų pagonybės laikais viena iš baltų pasaulėžiūros apraiškų, siejama su dangaus dievybių (Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo Ratų) kultu. Mirusiojo orientavimas, nelygu kuri dangaus dievybė buvo garbinama vienoje ar kitoje baltų gentyje, siejamas su to šviesulio padėtimi laidojimo apeigų metu.
------------------------------------
Eretas
Eretas Juozas (1896 10 18–1984 03 19). Visuomenės, kultūros veikėjas. Gimė Šveicarijoje. Nuo 1919 m. dirbo patarėju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1920 m. telegramų agentūros „Elta“ direktorius. 1923 m. buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą. Prisidėjo kuriant Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, vaikų angelaičių draugiją, gaivinant blaivybės draugiją. Įkūrė blaivybės draugijos organą „Sargyba“. Buvo vienas iš pavasarininkų vadų vienas iš „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų. Daug prisidėjo steigiant Lietuvos universitetą. 1919–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. 1922–1940 m. buvo Kauno universiteto profesorius. Nuo 1933 m. Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos narys, nuo 1939 m. akademikas. 1941 m. pasitraukė į Šveicariją.
------------------------------------
Ermitažas
Ermitažas. Valstybinis dailės, kultūros ir istorijos muziejus Sankt Peterburge. Vienas iš didžiausių pasaulio muziejų. Įsteigtas 1764 m., kai Jekaterina II Berlyne nusipirko 225 paveikslų kolekciją. XIX a. Ermitaže pradėti kaupti ir archeologiniai radiniai. Turtingiausios – priešistorės, senovės Rytų, senovės Egipto, Antikos, Viduramžių ir Rusijos kultūrų, Europos meno kolekcijos.
------------------------------------
Ertebiolės kultūra
Ertebiolės (Ertebolle) kultūra. Mezolito pabaigos kultūra, gyvavusi vakarinėse Baltijos jūros pakrantėse. Iš vėlyvosios maglemosės kultūros fazės gyventojų perėmė kaulo dirbinius ir dalį akmens dirbinių formų. Lipdė puodus smailiais dugnais iš spirale susuktos molio juostelės. A. Girininko nuomone, būtent ši kultūra suteikė impulsą Narvos kultūros žmonėms lipdyti puodus.
------------------------------------
Estai
Estai. Finougrų tauta, kalbanti estų kalba. Estų etninį branduolį sudarė vietinės Pabaltijo suomių gentys su įsiliejusiais į jų sudėtį baltų, šiaurinių germanų ir rytų slavų elementais. XI–XIII a. susiformavo estų tautybė.
------------------------------------
Etiologinės sakmės
Etiologinės sakmės (priežastis + sąvoka). Mitiniai pasakojimai apie pasaulio ir jo objektų bei reiškinių kilmę.
------------------------------------
Etmono teismas
Etmono teismas. LDK teismo organas (XVI a.–1764), veikęs karo arba kariuomenės rinkimo, jos žygiavimo ar stovyklavimo metu. Sprendė karių bylas dėl nusikaltimų (karo tarnybos vengimo, pabėgimo iš kovos lauko, plėšikavimo, smurtinio užpuolimo, sužeidimo ar nužudymo), o taip pat ir dėl žalos civiliams asmenims. Bylas, susijusias su mirties bausmės skyrimu (nuo 1648), etmonas paprastai sprendė kartu su patarėjais (pulkininkais, rotmistrais, poručikais), nors galėjo spręsti ir pats vienas. Bylas dėl menkesnių nusikaltimų ar žalos padarymo sprendė etmono skirti teisėjai, o žygio metu ir stovyklaujant šį darbą atlikdavo karūžos, kaštelionai ir vaivados. Dėl jų sprendimų galima buvo apeliuoti etmonui (jis tardavo paskutinį žodį), dėl karių padarytos žalos civiliams asmenims galima buvo apeliuoti Lietuvos vyriausiajam tribunolui arba ieškinį perkelti į jį, pilies ar žemės teismą. Etmono teismo bylos buvo sprendžiamos pagal etmonų artikulų, Seimų konstitucijos ir Lietuvos Statuto nuostatus. Etmono teismo funkcijas perėmė Karo komisijos teismas.
------------------------------------
Etnocentrizmas
Etnocentrizmas. Savosios etninės grupės laikymas pranašesne už kitas. Kitoms etninėms grupėms stengiamasi primesti savąsias vertybes.
------------------------------------
Etnogenezė
Etnogenezė (tauta + kilmė). Tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas. Tai procesas, apimantis vietinių (autochtonų) ir ateivių (migrantų) etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės antropologinių, kalbinių ir etnografinių ypatumų susidarymą.
------------------------------------
Etnografija
Etnografija. Savarankiška istorijos mokslo šaka, tirianti tautų (etnosų) ir kitų etninių bendrijų materialinę ir dvasinę kultūrą, tradicijas, buities bruožus.
------------------------------------
Eufemizmai
Eufemizmai (gerai +kalbu). Švelnesnis, neutralesnis posakis, pavartotas vietoj šiurkštaus ar nešvankaus.
------------------------------------
Europos Sąjunga
Europos Sąjunga. Europos valstybių susivienijimas, įkurtas 1992 02 07 Mastrichto sutartimi. Tikslas – sukurti vieningą ūkiniu, monetariniu ir politiniu požiūriu sąjungą, kurioje būtų bendra pilietybė, bendra rinka, valiuta, bendra ekonominė užsienio politika.
------------------------------------
Europos Taryba
Europos Taryba. Europos valstybių tarptautinė organizacija. Įkurta 1949 metais. Tikslas – žmogaus teisių gynimas, aplinkos apsauga, tarpusavio bendradarbiavimas. Būstinė – Strasbūras.
------------------------------------
Evangelikai reformatai
Evangelikai reformatai. Atsirado XVI a. Šveicarijoje kaip J. Kalvino ir U. Cvinglio sekėjai. Lietuvoje pasirodė XVI a. viduryje po to, kai iš čia buvo priversti išvykti pirmieji liuteronų skelbėjai (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti). Evangelikų reformatų bažnyčią tvarkė sinodai (kasmetiniai bendruomenių ministrų ir globėjų pasauliečių suvažiavimai). Pirmasis sinodas įvyko Vilniuje 1553 metais. 1565 m. nuo evangelikų reformatų atsiskyrė arijonai. Evangelikai reformatai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentija. Svarbiausi XVI amžiaus evangelikų reformatų veikėjai – Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis ir jo palikuonys, Andrius Volanas, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas, Sofija Vnučkienė. Evangelikai reformatai buvo vyraujanti Lietuvos protestantizmo srovė. 1570 m. Lietuvos evangelikai reformatai priėmė Sandomežo tikėjimo išpažinimą. 1573 m. Varšuvos konfederacija įteisino evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. XVII a. evangelikų reformatų veikla pradėjo silpnėti. Stipriausios evangelikų reformatų bendruomenės buvo Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, Papilyje (išliko iki XX a.). Įtakingiausi judėjimo globėjai iki XVII a. pab. – Biržų-Dubingių šakos Radvilos. Svarbiausi veikėjai – Salomonas Risinskis, Jonas Božimovskis, Samuelis ir Mikalojus Minvydai, Steponas Jaugelis-Telega, Samuelis Boguslavas Chilinskis, Samuelis Tomaševskis. Kovodami su kontrreformacija dėl įtakos visuomenei, evangelikai reformatai įsteigė Vilniuje aukštesniąją mokyklą (apie 1570 m.; veikė iki 1640 m.), Šiluvoje, Biržuose (prieš 1620 m.; veikė iki XVII a. pab.), Kėdainiuose (1625 m.; veikė iki 1824 .; nuo 1647 m. gimnazija, joje buvo mokoma pažangiais metodais). Lietuvių raštijos plėtotei svarbios buvo XVI–XVII a. evangelikų reformatų išleistos lietuviškos knygos: Petkevičiaus „Katekizmas“ (1598), „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (1653, 1684). 1680 m. evangelikai reformatai išleido pirmąjį katekizmą elementorių Didžiosios Lietuvos parapinėms mokykloms. Nuo XVII a. pab. bendruomenių mažėjo; 1813 m. jų buvo 13. 1922–1933 m. Biržuose ėjo evangelikų reformatų periodinis leidinys „Mūsų žodis“. 1985 m. Lietuvoje tebuvo 5 nedidelės bendruomenės.
------------------------------------
Fašizmas
Fašizmas. Plačiąja prasme fašizmas – tai totalitariniai politiniai judėjimai, valstybinės santvarkos ir ideologijos. Dažniausiai fašizmų vadinama Italijos ir Vokietijos valstybių santvarka XX a. 3–5 dešimtmetyje. Fašizmui būdinga totalitarinė santvarka, neribota vienos partijos ar vieno vado valdžia, demokratijos neigimas, masinės represijos, svetimųjų baimė.
------------------------------------
Fatjanovo kultūra
Fatjanovo kultūra. II tūkstm. pr. Kr. kultūra, paplitusi Pavolgyje, Vidurio Rusijoje. Priklauso Virvelinės keramikos kultūrų bendrijai. Ji geriausiai pažįstama iš tirtų kapinynų. Mirusieji laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose. Kapų duobės didelės, dažnai su įvairiais mediniais statiniais. Mirusieji guldyti suriesti ant šono. Kartais buvo vyniojami į lokio kailį ar beržo tošį. Fatjanovo kultūros kapuose gana griežta laivinių kovos kirvių, titnaginių įtveriamųjų kirvių, indų, titnaginių peilių dėjimo tvarka. Tarp įkapių daug įvairių papuošalų ir amuletų iš žvėrių dantų ir kaulų, paukščių kaulų, kriauklių ir gintaro. Pragręžtos lokio iltys dėtos tik į vyrų kapus. Randama ir ksenotafų (tuščių kapų). Iš vėlyvojo periodo radinių pažymėtini žalvariniai pentiniai kirviai (dažnai įdėkluose). II tūkstm. pr. Kr. antroje pusėje Fatjanovo kultūra ištirpo finougriškoje aplinkoje.
------------------------------------
Federacija
Federacija. Valstybės forma, kai kelios valstybės ar teritoriniai junginiai susijungia į vieną valstybę. Dalis valstybių – federacijos narių – suvereninių teisių pavedama vykdyti federacijos valdžiai. Federacija turi vieną biudžetą, jos gyventojai – tą pačią pilietybę.
------------------------------------
Fenologiniai reiškiniai
Fenologiniai reiškiniai. Periodiniai reiškiniai organinėje gamtoje, kuriuos sukelia metų laikų kaitą.
------------------------------------
Filaretai
Filaretai. Nelegali Vilniaus universiteto studentų organizacija. Veikė 1820–23 metais. Įsteigė filomatas Tomas Zanas. Draugijos nariai privalėjo lavintis ir šviestis. 1823 m., susekus organizaciją, jos nariai suimti, pašalinti iš universiteto, kai kurie ištremti į Rusiją.
------------------------------------
Filija
Filija. Bažnyčia, neturinti savo parapijos, priklausanati kitai parapinei bažnyčiai.
------------------------------------
Filomatai
Filomatai. Nelegali jaunimo, daugiausia Vilniaus universiteto studentų, organizacija. Veikė 1817 10 01–1823 10. Įsteigė Vilniaus universiteto studentai Adomas Mickevičius, Juzefas Ježovskis, Tomas Zanas ir kiti. Draugija ragino morališkai tobulėti, šviestis, mokytis, kėlė politinius tikslus – atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę, panaikinti baudžiavą. Apie Filomatų draugiją telkėsi įvairios jaunimo organizacijos (Bičiulių, Filaretų ir kt.). 1823 10 pradėta suiminėti draugijos narius, dalis jų ištremti.
------------------------------------
Finougrai
Finougrai (ugrofinai). Finougrai genetiškai susiję su seniausia kalbine Uralo šeima. Manoma, kad kalbinė bendrystė susiformavo IV–III tūkstm. pr. Kr. tarp Volgos ir Kamos bei Vidurinio Uralo. Finougrų palikuonys skirstomi į tris dalis: Pabaltijo (estai, lyviai, karelai, žorai, vodai, vėsai, čiudai, suomiai, emiai), Pavolgio (mordviai, mariai, muromai, merai, meščerai), Permės (komiai, udmurtai). Finougrų palikuonimis laikomi vengrai, Obės chantai ir mansiai.
------------------------------------
Fiodoras I
Fiodoras (1557–1598). Ivano IV Rūsčiojo sūnus, Rusijos caras (1584–1598), paskutinis Riurikaitis Rusijos soste, ligotas ir silpnaprotis. Valdžia buvo sutelkta jo žmonos Irinos ir jos brolio Boriso Godunovo rankose. Ivanas Rūstusis 1574, 1586–1587 m. nesėkmingai bandė kelti Fiodoro kandidatūrą į Respublikos sostą.
------------------------------------
Fiodoras II
Fiodoras II (1589–1605). Boriso Godunovo sūnus, Rusijos caras (1605). Sostą paveldėjo po staigios B. Godunovo mirties 1605 04 05. Caru tebuvo porą mėnesių. Nužudytas 1605 06 10. Po jo caru tapo Lžedmitrijus I.
------------------------------------
Fiureris
Fiureris (vok. k. „Fiurer“ – „vadas“). A. Hitlerio titulas jam valdant Vokietiją.
------------------------------------
Flavijai
Flavijai. Lotyniškai „Flavii“. 69–96 m. po Kr. Romos imperatorių dinastija. Imperatoriai – Vespasianas (69–79 m. po Kr.), Titas (79–81 m. po Kr.) ir Domicianas (81–96 m. po Kr.).
------------------------------------
Folkevinas
Folkevinas. Paskutinis savarankiško Kalavijuočių ordino magistras. Žuvo 1236 m. Saulės mūšyje. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino atšaka.
------------------------------------
Folkloras
Folkloras (liaudis + žinios). Žodinė liaudies kūryba, tautosaka. Ją sudaro pasakos, sakmės, dainos, patarlės, priežodžiai, mįslės ir pan.
------------------------------------
Forsteris Georgas
Forsteris Georgas (1754 11 27–1794 01 10). Vokiečių keliautojas, gamtininkas, rašytojas. 1784–1787 m. Vilniaus universitete dėstė mineralogiją, botaniką, zoologiją, paleontologiją. Paskaitose aiškino apie organizmo kaitą ir vystymąsi, sąveiką su aplinka ir t. t. Kelionių knygoje „Aplink pasaulį“ (1777) ir kitose knygose pateikė moksliškai vertingų ir vaizdingų gamtos, įvairiausių tautų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo, buities aprašymų.
------------------------------------
Frakcija
Frakcija. Politinės partijos narių grupuotė, veikianti valstybės ar visuomeniniuose organuose pagal savo partijos politiką.
------------------------------------
Frankas Josefas
Frankas Josefas (1771 12 23–1842 12 06). Gydytojas, Paduvos (1796–1803), Vilniaus (1805–1823) universitetų profesorius. Nuo 1805 m. vadovavo savo tėvo Johano Peterio Franko įsteigtai terapijos klinikai. Vilniaus medicinos draugijos įkūrimo 1805 m., Vakcinacijos isntituto įkūrimo 1808 m., Motinystės instituto įkūrimo 1809 m., patologijos anatomijos muziejaus įkūrimo iniciatorius. Tobulino medicinos dėstymą Vilniaus universitete. Parašė veikalus „Praktiški medicinos patarimai“ (1811–43), „Toksikologija“ (1815), „Atsiminimai“ (1913).
------------------------------------
Freitagas
Freitagas Adamas (1608–1650). Karo inžinierius. Apie 1641 m. pradėjo dėstyti Kėdainių gimnazijoje matematiką ir karo dalykus. Filosofijos ir medicinos daktaras. Leidene vokiečių kalba išleido darbą apie tvirtovių statybą „Naujoji ir išaugusi karo architektūra“.
------------------------------------
Frydrichas Augustas I
Frydrichas Augustas I (1750–1828). Saksonijos karalius. Nuo 1763 m. kurfiurstas. 1806 m. buvęs su Prūsija sąjungoje prieš Prancūziją, tais pačiais metais sudarė taiką su Napoleonu. Priėmė karaliaus titulą. Pagal 1807 m. Tilžės taiką tapo Varšuvos kunigaikštystės kunigaikščiu. 1815 m. pusė jo valdų prijungta prie Prūsijos.
----------------------------------


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:50
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Frydrichas Vilhelmas III
Frydrichas Vilhelmas III (1770–1840). Nuo 1797 m. Prūsijos karalius. 1806 m. pralaimėjo Napoleonui prie Jenos ir Auerštedto, 1807 m. Tilžės taikos sutartimi prarado pusę savo valdų. 1812 m. rėmė su Rusija kariaujantį Napoleoną, vėliau sudarė sąjungą su Rusija ir Austrija.
------------------------------------
Frygai
Frygai. Indoeuropiečių gentys, XV–XIII a. pr. Kr. atsikėlusios į Mažąją Aziją iš Makedonijos ar Trakijos. XIII a. pr. Kr. frygai dalyvavo Trojos kare prieš graikus ir įsitvirtino Troadoje. X–VIII a. pr. Kr. laikomi didžiausios frygų galybės laikais. Tuo metu Frygija tapo ir jūrų valstybe. VIII a. pr. Kr. jos padėtis pasikeitė: šiaurines ir šiaurės vakarines teritorijas ėmė puldinėti persikėlėliai iš Europos – vifinai ir misijai; rytuose – Asirija. 717 m. pr. Kr. frygų valdovas Midas sudarė sąjungą su Urartu prieš Asiriją, tačiau 713 m. pr. Kr. sudarė taiką su Sargonu II ir įsipareigojo mokėti duoklę. Nuo Bizantijos laikų Frygija kaip geografinė ir politinė sąvoka išnyksta.
------------------------------------
Gabrys-Paršaitis
Gabrys-Paršaitis Juozas (1880 02 22–1951 07 26). Lietuvių visuomenės veikėjas, literatūrologas, publicistas. Dalyvavo 1905–1907 m. revoliucijos įvykiuose Lietuvoje, 1905 m. lietuvių suvažiavimo Vilniuje veikloje, buvo šio suvažiavimo sekretorius. 1911 m. Paryžiuje įsteigė lietuvių informacijos biurą. 1915–1919 m. gyveno Šveicarijoje, čia organizavo lietuvių konferencijas. 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1925–1926 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje. Po 1926 m. vėl gyveno Šveicarijoje. Rengė ir leido V. Kudirkos, A. Strazdo raštus, išleido „Lietuvių literatūros apžvalgą“ (1913–1916), „Trumpą lietuvių kalbos vadovėlį“ (1906), „Geografijos vadovėlį“ (1910), istorinių, publicistinių knygelių.
------------------------------------
Gaigalaitė
Gaigalaitė Aldona (g. 1927 06 15). Istorikė, istorijos mokslų daktarė. 1946–1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau dirbo Šiaulių mokytojų institute, nuo 1951 m. – Lietuvos istorijos institute. 1955 m. apgynė istorijos mokslų kandidatės disertaciją. Dalyvavo leidžiant rinkinį „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ (3–4 tomai). Nuo 1969 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 1984 m. – profesorė. Išleido vadovėlių, chrestomatijų, mokymo priemonių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, 7 monografijas, paskelbė daugiau kaip 300 publikacijų.
------------------------------------
Gaigalaitis
Gaigalaitis Vilemas (1870 09 27–1945 11 30). Klaipėdos krašto lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas, evangelikų liuteronų kunigas. Klaipėdos krašte steigė lietuviškas labdaros, jaunimo organizacijas, knygynus, bibliotekas, įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją Klaipėdoje, Klaipėdos krašto mokyklų draugiją. 1904–1931 m. laikraščio „Pagalba“ redaktorius. 1903–1918 m. buvo Prūsijos landtago deputatas. 1905–1939 m. pirmininkavo „Sandoros“ draugijai, 1907–1914 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1925–1941 m. – Kauno universiteto profesorius. Kovojo dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, 1922 m. buvo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijos Ambasadorių konferencijoje vadovas. 1941 m. emigravo į Vokietiją. Išleido darbus lietuvių ir vokiečių kalbomis „Kristijonas Donelaitis“ (1913), „Lietuvių-baltų problema“ (1915), „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje, jos kovos ir vargai“ (1925–1929) ir kt.
------------------------------------
Galaunė
Galaunė Paulius (1890 01 25–1988). Lietuvių dailėtyrininkas, muziejininkas, dailininkas grafikas. Dalyvavo steigiant Lietuvių meno kūrėjų draugiją, 1920–1925 ir 1930–1935 m. buvo Valstybės archeologijos komisijos narys. 1924–1949 m. Čiurlionio galerijos, 1936–1949 m. dar ir Kultūros muziejaus direktorius. 1925–1939 m. dėstė Kauno, 1940–1951 – Vilniaus universitetuose, 1945–1950 m. dirbo Vilniaus dailės institute. Kaupė ir tyrė liaudies bei profesionaliosios dailės kūrinius, leido jų katalogus, parašė daug straipsnių, recenzijų. Rengė lietuvių liaudies meno bei profesionaliosios dailės parodas užsienyje. Sudarė „Lietuvių liaudies meno“ albumus (1956–1968). Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų.
------------------------------------
Galdikas
Galdikas Adomas (1893 10 18–1969 12 07). Lietuvių dailininkas tapytojas ir grafikas, scenografas. 1922–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1940–1944 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Nuo 1944 m. gyveno užsienyje. Nutapė peizažų, natiurmortų, portretų, kompozicijų, sukūrė iliustracijų knygoms, plakatų, piešinių, apipavidalino septyniolika Valstybės teatro spektaklių.
------------------------------------
Galindai
Galindai. Baltų gentys. Skiriamos dvi jų šakos – vakarų ir rytų. Vakarų galindai – prūsų gentis, gyvenusi tarp Geldapės ir Narevo upių. Ją mini II a. antikos geografas K. Ptolemėjas. XIII a. antroje pusėje dėl kryžiuočių agresijos Galinda jau buvo nebegyvenama. Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine. Juos mini Hipatijaus metraštis (1059 ir 1147 m.). Gagarino ir Možaisko apylinkėse iki šiol išliko nemažai baltiškų vietovardžių – tai galindų paveldas.
------------------------------------
Galvanauskas
Galvanauskas Ernestas (1882 11 20–1967 07 24). Lietuvos valstybės veikėjas. 1919–1920 m. buvo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, finansų, prekybos ir pramonės ministras, 1922–1924 m. Ministras Pirmininkas, 1923–1924 m. užsienio reikalų ministras. 1924–1927 m. buvo Lietuvos atstovas Londone. 1934–1939 m. Klaipėdos prekybos instituto rektorius. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras. 1940 m. išrinktas Liaudies vyriausybės finansų ministru, ėjo ir susisiekimo ministro pareigas. 1940 m. rugpjūčio mėnesį emigravo į Vakarus.
------------------------------------
Gamtos absoliuto idėja
Gamtos absoliuto idėja. Filosofinė ir teologinė kategorija, reiškianti amžinąją būtį, vienintelį tikrą pasaulio pagrindą. Platonas absoliutu laikė gėrį – visų dalykų pradžią ir pabaigą, pirmutinį pasaulio principą ir tikslą.
------------------------------------
Gardinės pilys
Gardinės (aptvarinės) pilys. Ankstyviausios (XIII a.) mūrinės Lietuvos pilys. Joms būdingos aukštos, bet nestoros apvadinės sienos su nedideliais bokšteliais ir dideliu bokštu donžonu. Į pilies vidų vedė dviejų tipų vartai: žemutinis ir aukštutinis. Pati seniausia aptvarinė pilis Lietuvoje – Kauno, didžiausia – Medininkų. Daugiakampė aptvarinė yra Vilniaus žemutinė pilis. Aptvarinių pilių yra ir Lydoje (pastatyta 1323) ir Krėvoje (1338).
------------------------------------
Gardino pilis
Gardino pilis. XI–XIX a. gynybinių, visuomeninių ir religinių pastatų kompleksas Gardine, dešiniajame Nemuno krante. Sudaro Senoji ir Naujoji pilys, kurias skiria gili griova. Senąją medinę 1240 m. sunaikino totoriai. Nuo XIV a. pabaigos jos vietoje pastatyta mūrinė gotikinė Vytauto pilis. Ją vadino Aukštutine. Stepono Batoro laikais ji buvo rekonstruota – pastatyti renesanso stiliaus rūmai. Naujoji barokinė pilis, pastatyta 1751 m., sudegė per Antrąjį pasaulinį karą.
------------------------------------
Gardino sutartis
Gardino sutartis. 1432 10 15 Gardine sudaryta sutartis tarp LDK ir Lenkijos. Pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ir Lenkijos delegacija, vadovaujama Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio. Žygimantas Kęstutaitis pripažino, kad gavo iki gyvos galvos valdyti LDK iš Lenkijos karaliaus Jogailos tomis pačiomis teisėmis kaip ir Vytautas. Jogaila pavedė jam valdyti LDK, pasilikdamas sau ir savo įpėdiniams Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. LDK leista turėti atskirą, tačiau bendrai su lenkais rinktą didįjį kunigaikštį. Sutartis įpareigojo Žygimantą Kęstutaitį ir jo įpėdinius niekada nesivainikuoti Lietuvos karaliumi. Po Žygimanto Kęstutaičio mirties LDK turėjo atitekti Jogailai ir jo įpėdiniams. Podolė turėjo priklausyti Lenkijai, Volynė – LDK iki Žygimanto Kęstutaičio mirties. Nuolaidas Lenkijai Žygimantas Kęstutaitis padarė dėl to, kad jam teko pradėti kovas su Švitrigaila – pretendentu į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. 1432 m. Gardino sutartimi buvo atsisakyta Vytauto iškovotų ir 1413 m. Horodlės aktuose užfiksuotų LDK suvereniteto juridinių garantijų. LDK ir Lenkijos santykiai vėl tapo tokie kaip ir XIV a. ir XV a. sandūroje. Gardino sutartis suvaržė Žygimanto teises užsienio politikoje. Naujasis Lietuvos valstybės valdovas pasižadėjo remti Jogailą ir Lenkiją prieš visus jos priešus, taip pat ir prieš Ordiną. Atrodytų, kad 1432 m. Gardino sutartimi Lenkijos politikams pavyko pasiekti geidžiamą tikslą – sutvirtinti savo įtaką LDK. Tačiau per aštuonerius valdymo metus Žygimantas Kęstutaitis, Lenkijai reikalaujant, net 4 kartus – 1433, 1434, 1437 ir 1439 m. – buvo priverstas patvirtinti Gardino sutartį. Galima manyti, kad 1432 m. Gardino sutartis taip ir liko popieriuje, o ne tapo politine gyvenimo realija.
------------------------------------
Gavėnia
Gavėnia. Katalikų ir stačiatikių pasninkas prieš Velykas, skirtas Kristaus kančioms atminti. Nevalgomi mėsos ir pieno patiekalai, draudžiama linksmintis. Stačiatikių pasninkas trunka 7 savaites, katalikų – 40 dienų.
------------------------------------
Gediminaičiai
Gediminaičiai, Gediminaičių dinastija. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastija nuo XIII a. pabaigos iki 1572 metų. LDK, Rusios, rusų valstybės kunigaikščių ir politinių veikėjų giminė, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių dinastija (nuo XIV a.). Manoma, kad dinastijos pradininkais buvo Skalmantas ir Pukuveras-Butvydas. Vytenis, jo brolis Gediminas (dinastija gavo jo vardą), pastarojo sūnūs Algirdas ir Kęstutis (valdė drauge) kovojo prieš kryžiuočių agresiją. Po Algirdo mirties pastarojo sūnus Jogaila varžėsi su Kęstučiu ir jo sūnumi Vytautu. Vytautui tapus didžiuoju kunigaikščiu, LDK sustiprėjo politiškai ir ekonomiškai, baigėsi karai su kryžiuočiais (1410 m. Žalgirio mūšis ir 1422 m. Melno taika). 1447–1492, 1501–1572 metais asmeninės unijos sąlygomis Gediminaičiai (Lenkijoje vadinami Jogailaičiais) valdė LDK ir Lenkiją. Gediminaičių atšaka Jogailaičiai (iš Jogailos ir jo sūnų Vladislovo III ir Kazimiero) valdė Lenkiją (1386–1572), Vengriją (1440–1444, 1490–1526), Čekiją (1471–1526). Gediminaičių, valdžiusių Lietuvą, dinastija baigėsi su bevaikio Žygimanto Augusto mirtimi 1572 metais.
------------------------------------
Gediminas
Gediminas (apie 1275–1341). Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341). Titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius pripažino jį lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Manoma, kad tėvas buvo Butvydas-Pukuveras. Gediminas turėjo septynis sūnus. Garsiausi – Algirdas ir Kęstutis. Valdant Gediminui, buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprinta valdymo sistema, suformuota didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. Santykius su žymiausiais kunigaikščiais reguliavo sutartimis. Valstybės galios stiprinimas sudarė sąlygas plisti žemdirbystei, augti miestams, amatams ir prekybai kilti. Laiškuose Vakarų Europos miestams kvietė į Lietuvą atvykti amatininkus ir pirklius. Sustiprino Vilniaus pilį, įtvirtino šį miestą kaip LDK sostinę. Buvo tikybos tolerantas. Stengėsi sukurti atskirą nuo Maskvos stačiatikių bažnyčios metropoliją su centru Naugarduke. Užsienio politikoje vyravo dvi svarbiausios kryptys: atremti kryžiuočių agresiją ir varžytis su vis stiprėjančia Maskvos didžiąja kunigaikštyste į rytus plečiant LDK teritoriją. Laiške popiežiui Jonui XII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jeigu Ordinas nutrauks agresiją ir oficialiai bus pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 m., atvykus popiežiaus pasiuntiniams, krikštytis atsisakė, motyvuodamas, kad Ordinas siekia pavergti Lietuvą. 1323 10 02 Rygos arkivyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu taikos sutartį, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Taip pagoniška Lietuva pirmą kartą buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Rytuose Gediminas tęsė Rusios žemių puldinėjimą. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didelių mūšių su Aukso orda. Prie LDK galutinai prijungė Pinską, Turovą, Minsko kunigaikštystę, Palenkę, Vitebską, Volynę. Į LDK politinę įtaką pateko Pskovas, Mozyrius, Kijevas. 1333 m. įkurdino vietininką Novgorode.
------------------------------------
Gedimino laiškai
Gedimino laiškai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino raštai, siųsti į Vakarų Europą. Vienas (be datos) buvo siųstas popiežiui, kitas – Liūbeko, Magdeburgo, Brėmeno ir Kelno miestiečiams, trečias, ketvirtas ir penktas – Saksonijos dominikonams ir pranciškonams bei Hanzos miestams, šeštasis – Tartu, Saaremos vyskupams, Talino žemės vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Laiškai rašyti 1323–1324 metais. Laiškų tikslas – įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai, pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.
------------------------------------
Gediminaičių stulpai
Gediminaičių stulpai (Stiebų vartai). XIV–XVI a. Gediminaičių ir jų atšakos Jogailaičių dinastijos herbas. Atsirado iš linijinių žymenų kaip Kęstutaičių giminės ženklas, o nuo XIV–XV a. sandūros – ir herbas. Seniausi žinomi Gedimino stulpai yra Vytauto antspauduose (veikiausiai buvo paveldėti iš Kęstučio). Jogailaičiams 1572 m. išmirus, išliko kaip antrasis LDK valstybės herbas (po Vyčio). Pagal lenkų pavyzdį ilgainiui imti vadinti tiesiog stulpais. Duomenų, kad tokį ženklą būtų naudojęs pats Gediminas, nėra.
------------------------------------
Gedvilas
Gedvilas Mečislovas (1901 11 19–1981 02 15). Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. 1926–1931 m. priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. Bendradarbiavo leidiniuose „Žemaitis“, „Žibintas“ (1928–1934), „Liaudies frontas“ (nuo 1937). 1931–1940 m. – Telšių apygardos ligonių kasos direktorius. 1940 06–1940 07 – Liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministras. 1940–1946 m. – Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos, 1946–1956 m. – Ministrų Tarybos Ministras Pirmininkas. 1957–1973 m. – švietimo ministras.
------------------------------------
Gegužės trečiosios konstitucija
Gegužės trečiosios konstitucija. Priėmė 1791 05 03 Ketverių metų seimas. Pakeitė Respublikos valstybės santvarką: įvedė paveldimą monarchiją, sustiprino centrinę valdžią, nustatė, kad įstatymus turi leisti Seimas, susidedantis iš Senato ir Atstovų rūmų, klausimai Seime turi būti sprendžiami balsų dauguma (panaikinta veto teisė). Vykdomąją valdžią turi karalius ir ministrų taryba, vadinama Įstatymų sargyba. Karalius nieko nebegalėjo spręsti be Įstatymų sargybos. Numatyti atskiri bajorų teismai. Gegužės trečiosios konstitucija paliko bajorams senąsias teises ir privilegijas, miestiečiams 1791 04 18 įstatymo suteiktas teises ir privilegijas, valstiečiams – baudžiavą. Katalikybę paskelbė vyraujančia religija. Iš esmės panaikino Lietuvos valstybingumo likučius. Lietuva, kaip sudėtinė Respublikos dalis, neminima. Gegužės trečiosios konstituciją panaikino 1792 m. Targovicos konfederacijos šalininkai.
------------------------------------
Geištoras Jokūbas
Geištoras Jokūbas (1827 04 18–1897 11 15). 1863 m. sukilimo dalyvis. Nuo 1862 m. vienas iš baltųjų grupuotės vadovų. 1863 m. tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininku. Tais pačiais metais suimtas, 1865–72 m. gyveno tremtyje Sibire. 1872 m. grįžo į Suvalkus, 1873 m. apsigyveno Varšuvoje. Parašė atsiminimų knygą (1913).
------------------------------------
Geležies amžius
Geležies amžius. Vieningos, visas senąsias civilizacijas ir kultūras apimančios periodizacijos nėra. Europos mastu geležies amžius datuojamas VIII a. pr. Kr.–XIII a. po Kr. ir skirstomas į 5 laikotarpius: ankstyvasis (VIII–V a. pr. Kr.), vėlyvasis (V a. pr. Kr.–1 m. po Kr.), romėniškasis (I–IV a. po Kr.), tautų kraustymosi laikotarpis (V–VII a. po Kr.), ankstyvieji viduramžiai (VIII–XIII a. po Kr.). Lietuvoje geležies amžius datuojamas 550 m. pr. Kr.–XIII a. ir skirstomas kitaip: ankstyvasis geležies amžius (550 m. pr. Kr.–1 m. po Kr.), senasis (romėniškasis) geležies amžius (1–450 m.), vidurinysis geležies amžius – tautų kraustymosi laikotarpis (450–900 m. po Kr.), vėlyvasis geležies amžius (900–XIII a.).
------------------------------------
Gelgaudas Antanas
Gelgaudas Antanas (1792–1831 07 13). 1831 m. sukilimo dalyvis. 1830 m. vadovavo sukilėlių daliniams Lenkijoje, 1831 m. paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. 1831 06 19 jo vadovaujami Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai pralaimėjo Panerių kautynes, 1831 07 08 nesėkmingai pulti Šiauliai. Rusijos kariuomenei užkirtus kelią į Lenkiją, A. Gelgaudo daliniai pasiekė Prūsijos sieną. Čia A. Gelgaudą nušovė sukilėlių kapitonas S. Skulskis.
------------------------------------
Genealogija
Genealogija (giminės kartos+mokslas). Pagalbinė istorijos disciplina, tirianti kurios nors iškilios giminės kilmę.
------------------------------------
Genocidas
Genocidas. Ištisų gyventojų grupių – tautų, religinių grupių – naikinimas.
------------------------------------
Geologija
Geologija (žemė + mokslas). Mokslas, tiriantis Žemės ir jos plutos sandarą, raidos dėsnius ir istoriją, naudingų iškasenų pasiskirstymą. Žemės 500 milijonų metų geologinė istorija padalinta į 9 periodus ir 27 epochas.
------------------------------------
Georgenburgo pilis
Georgenburgo pilis (dar vadinama Jurgenburgu). XIII a. antrosios pusės Livonijos ordino pilis Karšuvoje. 1259 m. pastatė Livonijos ir Prūsijos kryžiuočiai. Šalia jos žemaičiai pastatė savo pilį. Po Durbės mūšio (1260) Georgenburgo pilį sunaikino žemaičiai ar net pati įgula.
------------------------------------
Germanai
Germanai. Indoeuropiečių genčių grupė. Ankstyviausia germanų kultūra – Jasforo – išsiskyrė VII–VI a. pr. Kr. Rašytiniuose šaltiniuose germanai minimi nuo IV a. pr. Kr. VI–I a. pr. Kr. germanai išplito tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros pietinėje Skandinavijoje. Geografiniu požiūriu tarp Reino, Maino ir Vėzerio gyveno batavai, brukterai, chamavai, cheruskai, chatai, Šiaurės jūros pakrantėje – chankai, anglai, saksai, frizai, varinai, nuo Elbės aukštupio ir vidurupio iki Oderio – svebai, markomanai, kvadai, langobardai, semnonai, tarp Oderio ir Vyslos – vandalai, burgundai, gotai, Skandinavijoje – svionai, gantai. I a. pr. Kr. dalis genčių tapo sėslios. Nuo II a. pr. Kr. pabaigos dalis genčių, pirmiausia kimbrai ir teutonai, pradėjo puldinėti Romos imperiją. Romėnai iš pradžių sėkmingai atremdavo jų puolimus ir patys užgrobdavo germanų žemes. Po sėkmingo cheruskų ir kitų genčių sukilimo romėnai buvo priversti atsisakyti užkariavimų. Germanų ir romėnų valdų sienomis tapo Reinas ir Dunojus. Germanų genčių pagrindu susiformavo šios Vakarų Europos tautos: vokiečiai, danai, norvegai, švedai, olandai.
------------------------------------
Germanarikas
Germanarikas (Hermanarikas). Ostgotų karalius (mirė 375 ar 376 m.). Buvo kilęs iš amalų genties. Jo valdymą ženklino ypač dažni gotų žygiai. Germanariko nukariautos valdos siekė net Juodosios jūros pakrantes. VI a. gotų istorikas Jordanas rašė, kad karalius savo sumanumu bei narsa pavergęs ir aisčių tautą. Tačiau šio fakto nepatvirtina kiti šaltiniai.
------------------------------------
Gerulaitis Vitas
Gerulaitis Vitas (1954 07 26–1994 09 18). Lietuvių kilmės JAV tenisininkas. 1977–1982 m, buvo geriausių pasaulio teniso žaidėjų dešimtuke. Daugelio turnyrų prizininkas, Deviso taurės turnyro nugalėtojas, 1975 m. Vimbldono vyrų dvejeto nugalėtojas, du kartus Italijos čempionas, vieną kartą – Australijos, du kartus iškovojo Vimbldone trečiąsias vietas ir 1978 m. laimėjo stipriausių Pasaulio profesionalų taurę.
------------------------------------
Gestapas
Gestapas. Trečiojo Reicho politinė policija. Įkurtas 1933 m., 1935 m. sujungtas su SS. Gestapas be teismo suiminėjo, kalino, siuntė į koncentracijos stovyklas, žudė žmones. 1946 m. Niurnbergo tribunole pripažintas nusikalstama organizacija.
------------------------------------
Getas
Getas. Miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinamas tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
------------------------------------
Getkantas
Getkantas (Gedkantas) Frydrichas (mirė apie 1666). LDK karo inžinierius, kartografas, pulkininkas. Svarbiausias kartografinis darbas – rankraštinis atlasas „Praktiškas topografijos kūrinys“ (1638). 1648 m. sudarė Vilniaus miesto gynybinės sienos planą, vadovavo miesto įtvirtinimų rekonstrukcijai. Parengė Kauno, Tauragės ir Virbalio miestų planus.
------------------------------------
Giedraitis
Giedraitis Merkelis (Melchioras) (apie 1536–1609 04 06). LDK didikas, lietuvių raštijos veikėjas. Nuo 1550 m. studijavo Karaliaučiaus, Vitenbergo, Tiūbingeno, Leipcigo protestantų universitetuose. 1576 m. paskirtas Žemaičių vyskupu, tapo kontrreformacijos veikėju Lietuvoje. Rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu. Pats M. Giedraitis pamokslus sakydavo lietuviškai, buvo pirmųjų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leidėjas. Globojo M. Daukšą, leido jo veikalus, rūpinosi Lietuvos istorijos rašymu, M. Strijkovskį paskyrė žemaičių kanauninku.
------------------------------------
Gimbutienė
Gimbutienė Marija. Lietuvių archeologė ir etnologė (1921 01 23 – 1994 02 02). 1942 m. baigė Vilniaus universitetą, 1944 m. emigravo į Vokietiją, 1949 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas. Tiūbingeno universitete 1946 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1963 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorė. 1963 m. pasirodęs darbas „Baltai (The Balts)“ daugeliui Vakarų archeologų tarsi iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus.
------------------------------------
Gintaro kelias
Gintaro kelias. Taip vadinamas sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija susisiekė su baltų kraštais. Yra žinomos dvi šio kelio atšakos – Klodzko ir Moravos. Pirmoji atšaka buvo intensyviausiai naudojama I amžiuje. II amžiuje, stiprėjant karams su markomanais, imta naudotis Moravos atšaka.
------------------------------------
Gintila Jonas Chrizostomas
Gintila Jonas Chrizostomas (1788 11 14–1857 07 25). Katalikų bažnyčios veikėjas. 1844–50 m. Žemaičių vyskupijos skirtinis valdytojas. Parašė tikybinių raštų hebrajų kalba.
------------------------------------
Gira Liudas
Gira Liudas (1884 08 27–1946 07 01). Rašytojas, poetas. 1905 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, tačiau kunigu netapo. 1905–07 m. bendradarbiavo laikraštyje „Vilniaus žinios“, vėliau dirbo laikraštyje „Viltis“. Dalyvavo Lietuvos mokytojų sąjungos, Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1911–12 m. literatūrinio almanacho „Švyturys“, 1913–14 m. – pirmojo lietuviško literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ redaktorius. Rinko ir publikavo lietuvių liaudies dainas. Parengė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“ (1911) bei „ Cit, paklausykit“ (1914). 1918– 20 m. buvo valstybės tarnautojas. 1922–26 m. – Valstybės dramos teatro, 1925–26 m. – Valstybės teatro direktorius. 1923 m. žurnalo „Skaitymai“, 1937–38 m. laikraščio „Literatūros naujienos“ redaktorius. 1926–36 m. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius. 1938–39 m. Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1940–41m. buvo švietimo liaudies komisaro pavaduotojas, 1940 m. kartu su kitais vyko į SSRS prašyti priimti Lietuvą į SSRS. 1942–44 m. Raudonosios armijos kapitonas. 1946 m. priklausė LSSR Mokslų akademijai. Reikšmingiausia kūrybos dalis – eilėraščiai. Išleido rinkinius „Dul – dul dūdelė…“ (1909), „Žalioji pievelė“ (1911), „Laukų dainos“ (1912), „Tėvynės keliais“ (1912), „Žiežirbos“ (1921), „Žygio godos“ (1928), „Šilko gijos“ (1929), „Amžių žingsniai“ (1929), poemą „Milžinkapių daina“ ir kt. Parašė dramos kūrinių: „Kerštas“ (1910), „Svečiai“ (1910), „Beauštanti aušrelė“ (1903), „Paparčio žiedas“ (1928), literatūros ir mokslo kritikos darbų, kuriuos dažnai pasirašinėjo E. Radzikausko slapyvardžiu. Rengė lietuvių rašytojų (A. Strazdo, Lazdynų Pelėdos ir kt. ) raštus, išvertė rusų, ukrainiečių, lenkų, vokiečių poetų kūrinių.
------------------------------------
Girininkas
Girininkas Algirdas. Lietuvių archeologas, istorijos habilituotas daktaras. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vadovas. Rytų baltų kultūros istorija, rytų baltų susidarymo ir raidos klausimai akmens amžiuje – pagrindinės tyrimų kryptys. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių, monografiją „Baltų kultūros ištakos“ (1994), parašė vadovėlį moksleiviams „Lietuvos priešistorė“ (kartu su O. Lukoševičiumi, 1997).
------------------------------------
Giuncas
Giuncas (pagal Dunojaus intako Giunco pavadinimą). Vienas iš seniausių kvartero ledynmečių. Prasidėjo maždaug prieš 600–700 tūkst. m. ir truko apie 500000 metų.
------------------------------------
Gladiatoriai
Gladiatoriai. Lotyniškai „gladius“ – kardas. Senovės Romos laikais paplitę mirtini žaidimai. Gladiatoriais būdavo vergai, karo belaisviai ir mirčiai pasmerkti nusikaltėliai. Juos apmokydavo specialiose gladiatorių mokyklose kautis su įvairiais to meto ginklais. Gladiatorių buvo įvairių rūšių. Jie skirdavosi pagal ginklų rūšis. Pavyzdžiui, vadinamieji retiarijai kaudavosi su tinklu ir tridančiu. Gladiatorių kautynės – tai ne vien žmonių kautynės. Dažnai prieš žmones išleisdavo plėšriuosius Afrikos žvėris – liūtus, leopardus ir kt. Gladiatorių kautynes romėnai perėmė iš senųjų Italijos gyventojų etruskų. Tačiau pastarieji tokias kovas rengdavo kario laidotuvių metu, pažymėdami jo drąsą ir karinius nuopelnus. Ypač gladiatorių kautynės išplito romėnų imperijos laikais. Tada imperatoriai, pataikaudami Romos liaudžiai, dažnai malšindavo „duonos ir žaidimų“ troškulį. Paskutiniosios gladiatorių kautynės buv surengtos V a. po Kr. pradžioje.
------------------------------------
Glaveckas
Glaveckas Kęstutis (g. 1949 04 30). Lietuvos valstybės veikėjas. 1972 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, ekonomistas. Ekonomikos mokslų daktaras, profesorius. 1972–1989 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, aspirantu, vyresniuoju dėstytoju, docentu, profesoriumi. 1989–1990 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėju, Centro komiteto sekretoriumi. Nuo 1990 m. – Vilniaus universiteto profesorius. Yra parašęs dvi monografijas, Lietuvoje ir užsienyje paskelbęs apie šimtą mokslinių straipsnių ekonomikos valdymo, rinkos klausimais. Lietuvos Atkuriamojo Seimo ir Seimo narys nuo 1990 metų. Seimo Finansų komisijos pirmininkas.
------------------------------------
Glinskis Konstantinas
Glinskis Konstantinas (1886 07 25–1938 12 03). Aktorius, režisierius. Vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų. 1912–1914 m. vaidino ir statė spektaklius Peterburgo teatruose. 1919 m. Vilniuje sutelkė pirmojo Lietuvių valstybės teatro trupę. Lenkijai okupavus Vilnių, su šia trupe, pavadinta Vilniaus lietuvių teatro studija, persikėlė į Jurbarką, po to į Kauną, čia veikė iki 1920 m. 1920–1922 m. režisavo ir vaidino Dramos ir operos vaidyklose. 1920 m. režisavo pirmąjį operos spektaklį – Dž. Verdžio „Traviatą“. 1922–1937 m. Valstybės teatro aktorius ir režisierius.
------------------------------------
Glinskio maištas
Mykolo Glinskio maištas. Kunigaikštis Mykolas Glinskis karaliaus Aleksandro laikais (1492–1506) įgijo nemažą įtaką Vilniaus dvare. Rėmė Žygimanto Senojo kandidatūrą į Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sostą. Žygimanto Senojo valdymo pradžioje pasijuto nustumtas nuo valdžios. M. Glinskis, 1508 m. nužudęs svarbiausią savo politinį priešininką Trakų vaivadą Joną Zaberezinskį, mėgino LDK slavų žemėse sukelti maištą prieš Žygimantą Senąjį. Maišto pramanas buvo LDK stačiatikių teisių gynimo idėja. Ieškodamas karinės paramos, kreipėsi į Vasilijų III. 1508 m. pavasarį M. Glinskis su rusų kariuomene pradėjo karo veiksmus prieš LDK. M. Glinskio maištas nesusilaukė LDK gyventojų paramos ir greitai buvo numalšintas. M. Glinskis – pirmasis didikas, išdavęs valstybės interesus ir kreipęsis paramos į XVI a. grėsmingiausią LDK priešą – Maskvos valdovą.
------------------------------------
Gmina
Gmina. Užnemunėje – valsčius. Kaimai suskirstyti į gminas pagal 1815 m. konstituciją, kai Varšuvos kunigaikštystė buvo paversta Lenkijos karalyste Rusijos imperijos valdžioje. Gminos susirinkime, kuriame išsirinkdavo vaitą, dalyvaudavo visi apylinkės gyventojai, turintys ne mažiau kaip 3 margus žemės. Gmina išnyko, susikūrus Lietuvos Respublikai.
------------------------------------
Godunovas
Godunovas Borisas (apie 1551–1605 04 23). Maskvos didysis kunigaikštis ir caras (1598–1605). Pasižymėjo caro Ivano Rūsčiojo tarnyboje. B. Godunovo įtaka dar labiau išaugo 1580 m. caro sūnui Fiodorui vedus Godunovo seserį Iriną. Mirus Ivanui Rūsčiajam (1584) caru buvo paskelbtas Fiodoras, tačiau 1585–1598 nesiskaitydamas su silpnapročiu caru valdė Godunovas. Vidaus politikoje B. Godunovas varžė didikus ir rėmė vidutinius bajorus. 1598 m. mirus Fiodorui B. Godunovas tapo caru (1598 vasarį). 1601–1603 m. Rusiją ištiko nederlius, badas ir maras. Tai susilpnino valstybę. 1603 m. pasirodė apsišaukėlis, skelbęsis išsigelbėjusiu caraičiu Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi, žuvusiu 1591 m. Kai kurių lenkų ir lietuvių didikų palaikoma Lžedmitrijaus I kariuomenė 1604 m. įsiveržė į Rusiją. Godunovas mirė 1605 04 23 sostą palikdamas sūnui Fiodorui II. Šis po kelių mėnesių buvo nužudytas. Maskvą užėmė Lžedmitrijus I.
------------------------------------
Golfo srovė
Golfo srovė. Šiltųjų srovių sistema, apimanti Atlanto šiaurinę dalį nuo Floridos pusiasalio iki Špicbergeno ir Naujosios Žemės salų. Ji turi didelę įtaką Europos ir Amerikos šiaurinių dalių klimatui.
------------------------------------
Golovninas Aleksandras
Golovninas Aleksandras Vasiljevičius (1821 03 25–1886 11 03). Valstybės veikėjas. 1861–66 m. liaudies švietimo ministras. Redagavo žurnalą „Moskovskij sbornik“.
------------------------------------
Goluchovskis Juzefas
Goluchovskis Juzefas (1797 04 14–1858 11 22). Lenkų filosofas. 1823–24 m. dėstė Vilniaus universitete. Skelbė, kad filosofija yra tautos dvasios išraiška. Žymesni veikalai „Filosofijos reikšmė tautų ir individų gyvenimui“ (1822), „Svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo problemų apmąstymai“ (1861).
------------------------------------
Gonenzietis
Gonenzietis (Gonezijus) Petras (apie 1525-1530–1573 11). Reformacijos veikėjas. Mokėsi Krokuvos ir Padujos (Italija) universitetuose. Nuo 1556 m. skelbė antitrinitorių pažiūras. 1561 m. veikė Vilniuje, vėliau didikų Onos ir Jono Tiškų dvaruose (ilgiausiai – Vengrove). Anabaptizmo (vienos iš arijonizmo srovių) pradininkas LDK, Lietuvos arijonų radikaliojo sparno ideologas. Teigė, kad tikrasis Kristus nepripažinęs pasaulietinės valdžios ir prievartos, bažnytinės organizacijos. Siūlė panaikinti luominius skirtumus, įvesti turto bendrumą; įrodinėjo, kad tikras krikščionis negali turėti baudžiauninkų.
------------------------------------
Gorbačiovas
Gorbačiovas Michailas (g. 1931). SSRS valstybės veikėjas. 1985–1991 m. – SSRS komunistų partijos CK generalinis sekretorius, SSRS vadovas. 1990–1991 m. – SSRS prezidentas. Pradėjo šalyje pertvarkos politiką. 1990 m. Nobelio premijos laureatas.
------------------------------------
Gosievskis
Gosievskis Vincentas (mirė1662). Lietuvos lauko etmonas ir iždininkas. 1651 m. tapo artilerijos generolu, o 1654 m. Jonušui Radvilai tapus didžiuoju etmonu, gavo lauko etmono vietą. 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais, bet netrukus palinko į Maskvos pusę ir vadovavo daliai LDK kariuomenės kovose prieš švedus Lenkijoje ir Rytprūsiuose. Taip pat dalyvavo kautynėse prieš Maskvos kariuomenę. 1658 m. pateko į nelaisvę. Paleistas iš nelaisvės, 1662 m. vadovavo komisijai konfliktui su į konfederaciją susibūrusia LDK kariuomene spręsti. Derybų metu žuvo.
------------------------------------
Goštautai
Goštautai. XIV–XVI a. LDK didikų giminė. Darė didelę įtaką LDK politikai, kovojo dėl LDK valstybės savarankiškumo. Daugiausia valdų turėjo Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Pirmasis metraščiuose minimas Goštautas (mirė 1364). Manoma, kad jo sūnus buvo Andrius, Vilniaus vietininkas (iki 1389), Salyno sutarties 1398 m. sudarymo dalyvis. Labiausiai Goštautai iškilo didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikais. Svarbiausieji Goštautai – Jonas (mirė 1458) ir jo vaikaitis Albertas (mirė 1539). Jie buvo Vilniaus vaivados ir LDK kancleriai. Jono sūnus ir Alberto tėvas Martynas (mirė apie 1483) 1464–1471 m. buvo Naugarduko vietininkas, 1471–1481 m. – pirmasis Kijevo vaivada, 1481–1483 m. – Trakų vaivada. Paskutinis iš šios didikų giminės buvo Alberto sūnus Stanislovas (mirė 1542), 1530–1542 m. Naugarduko vietininkas, 1542 m. Trakų vaivada.
------------------------------------
Goštautas Albertas
Goštautas Albertas (mirė 1539). Žygimantas Senasis 1507 m. paskyrė A. Goštautą Naugarduko, 1514 m. – Polocko, 1519 m. – Trakų vaivada. Dėl valdžios Goštautas varžėsi su Mikalojumi Radvila ir K. Ostrogiškiu. 1552 m., mirus Mikalojui Radvilai, jis tapo Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu. Tvirtino LDK savarankiškumą, stengėsi padaryti ją kuo mažiau priklausomą nuo Lenkijos. A.Goštautas prisidėjo prie I Lietuvos Statuto (1529) parengimo. Jo iniciatyva į ši dokumentą įtraukti draudimai svetimšaliams įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Taip A. Goštautas siekė pabrėžti Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos. Manoma, kad A. Goštautas buvo Bychovco kronikos (Lietuvos metraščio) rašymo iniciatorius. Pats skelbė poleminės politinės publicistikos veikalus („Memorialas“, 1525). Turėjo gausią tais laikais biblioteką, kurios kataloge buvo pažymėta 71 knyga.
------------------------------------
Goštautas Jonas
Goštautas Jonas (mirė 1458). 1430–1431 didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos rūmų maršalka. 1431 m., gindamas Lucką nuo lenkų, buvo patekęs į nelaisvę. Dalyvavo 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio sąmoksle prieš Švitrigailą. 1436–1440 m. Smolensko vietininkas. 1440 m. jo remiamą trylikametį Jogailos sūnų paskelbus didžiuoju kunigaikščiu, tapo faktišku LDK vyriausybės vadovu. Numalšino Mykolo Žygimantaičio opoziciją. 1440–1443 m. Trakų vaivada, 1443–1458 m. Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Kovojo dėl LDK suverenumo, siekė atsiimti iš Lenkijos šios užgrobtą vakarinę Podolę.
------------------------------------
Goštautas Jonas II
Goštautas Jonas (1800 07 03–1871 07 20). Rašytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis. Sukilimo metu vadovavo Baisiogalos,. Šiaulių apylinkių sukilėlių būriams. Pralaimėjus sukilimui, emigravo į Prancūziją. Anonimiškai išleido atsiminimų knygą „Ponas teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (1839).
------------------------------------
Gotai
Gotai. Lotyniškai „Gothi, Gothones, Gutones“. Rytinės germanų gentys. Plinijus Vyresnysis, P.K. Tacitas, K. Ptolemėjas nurodo, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus gotai gyveno pietiniame Baltijos jūros pakraštyje ir Vyslos žemupyje. Čia, pasak gotų istoriko Jordano, jie atsikėlė iš Skandinavijos. Paskutiniame II a. ketvirtyje pradėjo migruoti pietryčių kryptimi ir III a. pirmoje pusėje pasiekė šiaurinius Juodosios jūros pakraščius. Dniepro žemupyje apsigyveno ostgotai, o Dniepro aukštupyje – vestgotai.
------------------------------------
Gotika
Gotika. Viduramžių architektūros ir dailės stilius, išaugęs iš romaninio stiliaus XII a. viduryje Prancūzijoje. XIII–XV a. vyravo daugelyje Europos šalių. Greta Renesanso egzistavo iki XVII a. Miestų architektūroje dominavo radialinio ir stačiakampio plano miestai, siauromis vingiuotomis gatvelėmis, su katedra, rotuše, pilimi, cechų, pirklių namais, prekybos halėmis. Vyraujanti statybinė medžiaga buvo akmuo, Vidurio Europoje naudotos plytos. Gotikiniams religiniams pastatams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, skliautai su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai, konstruktyvinės smailėjančios arkos, ažūrinės bokštų viršūnės, vitražai, gausios skulptūros, reljefiniai akmens ornamentai. Gotikos stilistinė architektūra Lietuvoje plito nuo XIV a. II pusės. Klestėjo iki XVI a. pabaigos. Ankstyvosios gotikos pastatai masyvūs, santūrių formų, artimi Lenkijos, Prūsijos, Šiaurės Vokietijos, Livonijos gotikai. Brandžiosios gotikos statiniai grakštesni, savitesni, gausiai išpuošti; jiems turėjo įtakos Dancigo gotika. Reikšmingiausias gotikos paminklas Lietuvoje yra Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Dailė dažniausiai buvo skirta architektūros puošybai. Daugiausia sukurta skulptūrų, vitražų, knygų grafikos. Kūriniams būdinga trapios, ištęstos formos, subtilus jų modeliavimas, grakštūs siluetai, ažūrinis dekoras, ryškios spalvos.
------------------------------------
Gotiškoji teorija
Gotiškoji lietuvių kilmės teorija. Atsirado XVI a. pradžioje. Erazmas Stela (apie 1450–1521) ėmėsi įrodinėti, kad būtent germanai buvę seniausieji Prūsijos rytinės dalies (ir Mažosios Lietuvos) gyventojai.
------------------------------------
Gracilizacija
Gracilizacija (lieknas, gražus). Evoliucija nuo sunkesnių, masyvesnių kūno formų prie lengvesnių, lieknesnių ir grakštesnių.
------------------------------------
Graudonis
Graudonis Janis. Latvių archeologas, Latvijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, profesorius. 1937 m. baigė Rygos mokytojų institutą. Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų kryptys – bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus kultūros Latvijos teritorijoje, slavų, finougrų, germanų bei baltų kiltis ir ryšiai. Ištyrė 35 archeologinius paminklus, parašė apie 350 mokslinių straipsnių, monografijas „Latvija bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuose“ (1967), „Latvijos archeologija“ (1974) bendraautoris, „Archeologijos terminų žodynas“ (1994).
------------------------------------
Gremžtukai
Gremžtukai. Titnaginiai arba kauliniai kailių dirbimo, gramdymo ir minkštinimo įrankiai. Titnaginiai gremžtukai pagal formą būna galiniai (ašmenys gale), šoniniai (ašmenys viename ar kitame šone), apvalieji (ašmenys iš visų pusių).
------------------------------------
Grevingkas
Grevingkas Konstantinas. Estų geologas, archeologas (1819 01 14–1887 06 30). Nuo 1854 m. Tartu universiteto profesorius. Tyrinėjo Pabaltijo neolito ir geležies amžiaus paminklus. 1868 m. ištyrė kelis kapus Dimitravo, Jazdų ir Pryšmančių (Kretingos raj.) plokštiniuose kapinynuose. Lietuvių etnogenezės tyrimų istorijoje yra žinomas kaip migracinės teorijos pradininkas. Teigė, kad pirmieji Rytų Pabaltijo gyventojai yra finougrai, o lietuviai čia atsikėlę tik apie V a. po Kr.
------------------------------------
Grigalavičienė
Grigalavičienė Elena. Lietuvių archeologė, humanitarinių mokslų daktarė. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą. Mokslinių tyrimų sritis – žalvario amžius, žalvario amžiaus kultūros Lietuvoje, ypač Brūkšniuotosios keramikos kultūros problematika. Tyrė žalvario amžiaus Ėgliškių pilkapyną, Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnius – Kerelių, Juodonių, Sokiškių, Nevieriškių.
------------------------------------
Grigalius IX
Grigalius IX (Gregorijus IX). Tikrasis vardas – Ugolinas di Senjis (apie 1145–1241 08 22). Popiežius nuo 1227 m. Tęsė savo pirmtako Inocento III teokratinę politiką, kovojo su imperatoriumi Frydrichu II. Persekiojo eretikus. Inkviziciją pavertė centralizuota katalikų bažnyčios institucija, 1232 m. perdavė ją globoti dominikonams. 1230, 1232, 1234 ir 1236 m. skelbė kryžiaus žygius prieš prūsus ir lietuvius. Kryžiuočių ordiną pripažino Kulmo ir visų dar užkariaujamų pagonių žemių valdytoju.
------------------------------------
Grigas
Grigas Robertas (g.1960 03 02). Lietuvių visuomenės veikėjas, kunigas. Sovietų okupacijos metais dalyvavo katalikų pogrindžio veikloje, bendradarbiavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“. 1987 08 23 kartu su kitais organizavo Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Lietuvos organizacijos „Caritas“ generalinis direktorius. Išleido poezijos rinkinį (Rasūno slapyvardžiu), prisiminimų.
------------------------------------
Grineveckis Karolis
Grineveckis Karolis (1841–1929 04 14). Katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas. 1869–77 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. 1879–90 m. Mogiliovo arkyvskupijos seminarijos rektorius. Nuo 1883 m. Vilniaus vyskupas. 1885 m. pašalintas iš pareigų ir ištremtas į Jaroslavlį. 1890 m. išvyko į užsienį.
------------------------------------
Grinius Kazys
Grinius Kazys (1866 12 17–1950 06 04). Valstybės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vienas iš Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių. Nuo 1888 m. dalyvavo varpininkų veikloje. 1893 m. baigė Maskvos universitetą, dirbo gydytoju Kaspijos laivyne, vėliau Marijampolėje, kitur Užnemunėje. Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. Bendradarbiavo redaguojant ir leidžiant „Lietuvos žinias“ ir „ Lietuvos ūkininką“. Vienas iš pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos 1911 m. organizatorius. 1914–18 m. gyveno Rusijoje, prisidėjo kuriant Vyriausiąją lietuvių tarybą Voroneže. 1919 m. grįžęs į Lietuvą buvo vienas iš Lietuvos Respublikos valdžios organizatorių. 1920–27 m. Seimo narys, 1920 06–1922 02 – Ministras Pirmininkas, 1926 06 07–12 17 – Prezidentas. Atsistatydinęs po 1926 12 17 perversmo, dirbo Kauno savivaldybėje. 1944 m. emigravo į Vakarus.
------------------------------------
Griškevičius
Griškevičius Petras (g. 1924 07 19–1987). Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. Redagavo laikraščius „Tarybinis Rokiškis“, „Valstiečių laikraštis“, „Raudonoji žvaigždė“ (1944–1953). 1974–1987 m. – LKP CK I sekretorius, Lietuvos SSR valstybės vadovas.
------------------------------------
Grybas
Grybas Vincas (1890 10 03–1941 07 03). Lietuvių skulptorius. Dalyvavo bolševikų veikloje. 1941 m. nužudytas vokiečių. Sukūrė paminklinių, dekoratyvinių, portretinių, antkapinių skulptūrų.
------------------------------------
Grodekas Gotfriedas Ernestas
Grodekas Gotfriedas Ernestas (1762 11 17–1825 04 13). Filologas. 1804–25 m. dėstė Vilniaus universitete, buvo universiteto bibliotekos direktorius. 1806 m. – žurnalo „Gazeta literacka Wilenska“ leidėjas. 1810–17 m. vadovavo klasikinės filologijos mokytojų rengimo seminarui. Parašė darbų, skirtų klasikinei filologijai: „Senovės tyrinėjimai“ (1800), „Graikų literatūros istorijos pagrindai“ (1811) ir kt.
------------------------------------
Grotusas Teodoras Kristijonas
Grotusas Teodoras Kristijonas (1785 01 20–1822 03 26). Chemikas, fizikas, elektrolizės mokslo Lietuvoje pradininkas. 1808 m. įsteigė savo laboratoriją. Joje vykdė įvairius fizikos ir chemijos tyrimus. Išleido daugiau kaip 50 mokslinių darbų. Pirmasis ištyrė Smardonės-Likėnų šaltinio vandenis.
------------------------------------
Gruodis Juozas
Gruodis Juozas (1884 12 20–1948 04 16). Kompozitorius, dirigentas. 1924–1927 m. valstybės teatro dirigentas. 1927–1937 m. Kauno muzikos mokyklos direktorius. Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933), simfoninių poemų, siuitų, instrumentinių pjesių, dainų. Kūryba neoromantinės krypties.
------------------------------------
Grūnavas
Grūnavas Simonas. Vokiečių kronikininkas (apie 1470–1530 ar 1531). 1510–1530 m. parašė „Prūsijos kroniką“, kurioje daug etnografinių ir istorinių duomenų apie Prūsiją ir jos gyventojus. „Prūsijos kronikoje“ yra ir trumpas (apie 100 žodžių) prūsų kalbos žodynėlis. Palankiai apibūdino prūsus, smerkė Kryžiuočių ordiną už jo žiaurumus ir vietinių gyventojų išnaudojimą. Gausu ir nepatikimų, šaltiniais neparemtų pasakojimų – apie Videvučio vėliavos įrašą, Ramovės stabus.
------------------------------------
Gubernija
Gubernija. XVIII a. pab.–XX a. pr. Rusijos imperijos teritorinis vienetas. 1795 12 25, prijungus Lietuvą prie Rusijos, buvo sudarytos Vilniaus ir Slonimo gubernijos. 1797 m. jos sujungtos į vieną Lietuvos guberniją, kuri 1801 m. buvo padalinta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas. 1843 m. sudaryta Kauno gubernija, 1837 m. Augustavo gubernija (1867 m. padalinta į Suvalkų ir Lomžos gubernijas). Guberniją valdė caro skiriamas gubernatorius. Gubernijos panaikintos 1915 metais.
------------------------------------
Gucevičius
Gucevičius Stuoka Laurynas (1753–1798 12 11). Architektas, kilęs iš baudžiauninkų. 1773 m. įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame architektūros mokėsi pas M. Knakfusą, matematikos – pas P. Norvaišą. Studijuodamas buvo įstojęs į misionierių vienuolyną. 1775 m. Vilniaus diecerijoje seminarijoje dėstė matematiką. Buvo Vilniaus masonų ložės narys. Architektūros studijas tęsė Romoje (1776–1777), Paryžiuje (1778–1781). Grįžęs į Lietuvą, dirbo vyskupo J. Masalskio architektu. 1791 m. gavo bajoro titulą. 1791–1793 m. dėstė Lietuvos inžinerinio korpuso mokykloje prie Vilniaus universiteto. 1793–1794 ir 1797–1798 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius, Architektūros katedros vedėjas, Lietuvos tautinės aukščiausios tarybos narys. 1794 m. suorganizavo Vilniaus civilinę gvardiją ir jai vadovavo. Kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Už dalyvavimą 1794 m. sukilime buvo atleistas iš universiteto. Suprojektavo ir statė Vilniaus katedrą, rotušę, Verkių rūmų ansamblį, gyvenamuosius namus Vilniuje, Kretingoje. Suprojektavo Jonavos, Čiobiškio, Rokiškio, Sudervės architektūrinius kompleksus. 1790 m. sudarė Vilniaus miesto vakarinės dalies generalinį planą. 1793 m. L. Stuoka-Gucevičius parengė architektūros dėstymo programą, įtraukdamas tiksliųjų ir gamtos mokslų disciplinas.
------------------------------------
Gudai
Gudai. Etnonimas, kuriuo I tūkstantmečio viduryje vadinti slavai. Šiems suskilus į rusus, ukrainiečius ir baltarusius (tautybės galutinai susiformavo XVI a.), gudais vis labiau vadinti baltarusiai, o nuo XIX a II pusės – daugiausia tik jie. XX a. 5 dešimtmetyje etnonimas gudai oficialiai pakeistas etnonimu baltarusiai.
------------------------------------
Gudavičius
Gudavičius Edvardas (g. 1929 09 26). Lietuvių istorikas, hab. daktaras. Nuo 1974 m. dirba Lietuvos istorijos institute, nuo 1975 m. dar dėstė Vilniaus universitete. Svarbiausi veikalai – „Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a.“ (1980), „Pirmasis Lietuvos statutas. Paleografinė ir tekstologinė nuorašų analizė“ (su S. Lazutka, 1983), „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“ (1989), „Miestų atsiradimas Lietuvoje“ (1991), „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (2001). Kartu su A. Bumblausku veda TV laidą „Būtovės slėpiniai“. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
------------------------------------
GULAG
GULAG. Santrumpa iš rusų k. „Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej“ (Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba). SSRS saugumo skyrius, prižiūrėjęs priverčiamojo darbo stovyklas (nuo 1924). GULAG’u vadinama ir pati priverčiamojo darbo stovykla, ir tokių stovyklų sistema.
------------------------------------
Gustavas II
Gustavas II Adolfas (1594 12 09–1632 11 06). Švedijos karalius (nuo 1611). Karolio IX sūnus, kilęs iš Vazų dinastijos. Padarė valstybės valdymo, teismų reformų, rėmė pramonės vystymą. Užsienio politikoje siekė Švedijos įsiviešpatavimo Baltijoje. Toliau plėtojo tėvo pradėtus karus su Danija, Rusija ir Respublika. Kare su Respublika užėmė Livoniją, didžiąją dalį Kuršo, Prūsiją su lietuviškomis žemėmis ir Klaipėdos kraštu. 1630 m. įsijungė į 30 metų karą antihabsburginės koalicijos pusėje. 1632 m. užėmė Augsburgą ir Miuncheną. Žuvo mūšyje. Sukūrė stiprią nuolatinę kariuomenę, patobulino jos šaunamuosius ginklus, sustiprino kavaleriją. Įvedė linijinę taktiką, kuri leido vienu metu panaudoti mūšyje maksimalų šaunamųjų ginklų kiekį.
------------------------------------
Gvagninis
Gvagninis (Gvanjinis) Aleksandras (Alexander Gwagninus) (1538–1614). Kronininkas. Tarnavo LDK kariuomenėje. Livonijos karų dalyvis. Nuo 1561 m. buvo Vitebsko įgulos rotmistras. 1578 m. Krokuvoje lotynų kalba išspausdino knygą „Europos Sarmatijos aprašymas“. 1611 m., smarkiai išplėtęs, išleido šį veikalą lenkų kalba. Iš 700 puslapių Lietuvai skirta tik 100. Tai pirmasis istorinis darbas su išgalvotais Lietuvos kunigaikščių portretais. Pateikė naujų žinių apie Lietuvą Žygimanto Augusto valdymo laikais. Aprašė lietuvių žemdirbius, jų papročius, religiją.
------------------------------------
Gvoltas
Gvoltas. Valstiečių prievolės dvarininkui forma. Atliekama darbo dienomis per darbymetį. Skiriamas didysis ir mažasis gvoltas. Panaikintas 1861 10 08, Užnemunėje galutinai panaikintas 1864 03 02.
------------------------------------
Habsburgai
Habsburgai. Austrijos ir Vokietijos valdovų dinastija (1273–1918). Nuo 1090 grafai, nuo 1135 landgrafai. 1273–1806 m. su pertraukomis buvo Šv. Romos imperijos imperatoriais. Dėl imperatoriaus karūnos varžėsi su Liuksemburgais. 1438–1806 m. renkami Vokietijos karaliais ir Šv. Romos imperijos imperatoriais. XVI a. pradžioje jų valdžioje atsidūrė Vokietija, Austrija, Čekija, Nyderlandai, dalis Italijos ir Vengrijos, Ispanija ir jos kolonijos Amerikoje. 1556 m. suskilo į dvi šakas – Ispanijos ir Austrijos. 1919 m. Austrijos Respublikos steigiamasis susirinkimas atėmė iš Habsburgų visas teises, konfiskavo jų turtą ir ištrėmė iš šalies. Lietuvos didikai ne kartą Habsburgus siūlė rinkti Respublikos karaliais. Dėl Vengrijos ir Čekijos sosto kivirčijosi su Jogailaičiais. Dalyvavo Respublikos padalijime.
------------------------------------
Hagiografijos
Hagiografijos (šventas + rašymas). Bažnytinės literatūros kūriniai, aprašantys šventųjų ir bažnyčios veikėjų gyvenimus.
------------------------------------
Haličo-Volynės kelias
Haličo-Volynės prekybos kelias. Prekybinis kelias iš Kijevo į Krokuvą ir Prahą.
------------------------------------
Haličo-Volynės kunigaikštystė
Haličo (Galičo)-Volynės (Volinės) kunigaikštystė. XII a. pab.–XIV a. Rusios kunigaikštystė, susidariusi iš suvienytų Haličo ir Vladimiro-Volynės kunigaikštysčių (1199). Apėmė Dnestro, Vyslos, Narevo ir Pripetės aukštupių žemes. 1219 m. buvo sudaryta Lietuvos sutartis su Haliču-Volyne. Šios kunigaikštystės valdovai dažnai rengė niokojančius žygius į jotvingių žemes. 1259 m. ją nukariavo mongolai-totoriai. 1340 m. Liubartas prijungė Volynę prie LDK. 1352 m. susitarimu Haličas atiteko Lenkijai, o Volynė – LDK.
------------------------------------
Hanza
Hana, Hanzos sąjunga. Šiaurės Vokietijos, Prūsijos, Livonijos ir kitų šalių miestų prekybos sąjunga (XIII–1669). Hanzos miestai (Dancigas, Karaliaučius, Ryga) palaikė glaudžius ekonominius santykius su Lietuva. Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose Hanza turėjo įgaliotinius. Pavyzdžiui, Kaune (XV a. vid.–XVI a. I pusė) jie kontroliavo užsienio pirklius, tarpininkavo tarp Hanzos ir vietinių pirklių. Hanzos prekybos monopolis varžė LDK pirklių veiklą. Norėdamas sumažinti sąjungos įtaką Vytautas kvietė į LDK Maskvos, Genujos, totorių pirklius, bet šie Hanzos konkurencijos neįveikė.
------------------------------------
Heliakinis patekėjimas
Heliakinis (saulėtas) žvaigždynų patekėjimas ir nusileidimas. Dangaus šviesulių pakilimas virš horizonto arba nusileidimas ryto žaroje.
------------------------------------
Helsinkio aktas
Helsinkio aktas. Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvykusio 1973–1975 m. Helsinkyje, baigiamasis aktas. Jame patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
------------------------------------
Henrikas Valua
Henrikas Valua. (1551 09 19–1589 08 02). Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1573–1574), Prancūzijos karalius (1574–1589), paskutinysis iš Valua dinastijos. Mirus paskutiniajam Gediminaičiui Žygimantui Augustui (1572), iš daugelio pretendentų į Respublikos sostą Lenkijos ir atskirai LDK didikai išsirinko Henriką Valua – pirmąjį elekcinį Respublikos valdovą. 1573 m. buvo sudaryta pirmoji Respublikos Seimo sutartis su kandidatu į valdovus – „Pacta conventa“. Šios sutarties svarbiausi reikalavimai ilgainiui tapo sudedamąja visų tokių sutarčių dalimi – vadinamaisiais Henriko artikulais. Tačiau Henrikas Valua stengėsi valdyti savarankiškai ir įsipareigojimų netesėjo. Sužinojęs, kad mirė brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, 1574 06 18 slapta pabėgo į Prancūziją ir tapo jos karaliumi Henriku III. 1588 m. bėgo iš sukilusio Paryžiaus. Grįžtantį į sostinę per apgultį nužudė katalikai.
------------------------------------
Henriko artikulai
Henriko artikulai. Respublikos seimo sutarčių su kandidatu į valdovus pastovi dalis. Kitaip vadinama „Pacta conventa“.
------------------------------------
Heraldika
Heraldika. Pagalbinis istorijos mokslas, tiriantis herbus. Lietuvos heraldika kaip praktinių taisyklių sistema ėmė kurtis XIII–XV amžiuje. Pirmasis herbynus ėmė sudarinėti istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius XVII amžiuje. Galutinai Lietuvos heraldikos mokslas susiformavo XIX a. II pusėje. 1966 m. buvo įsteigta Heraldikos komisija (veikė iki 1970 m.).
------------------------------------
Hercenas Aleksandras
Hercenas Aleksandras (1812 03 25–1870 01 09). Rusų revoliucionierius, rašytojas, filosofas. Pasirašinėjo Iskandero slapyvardžiu. Nuo 1842 m. dalyvavo slavofilų ir zapadnikų veikloje. Rašė grožinės literatūros kūrinius („Daktaras Krupovas“, „Kas kaltas?“ ir kt.), filosofijos veikalus („Diletantizmas moksle“, „Raštai apie gamtos studijavimą“ ir kt.), kuriuose skelbė filosofijos ir mokslo vienovę. Pagarsėjo atsiminimų knyga „Praeitis ir mintys“ (1852–68). 1847 m. emigravo į Vakarus.1852 m. Londone įkūrė spaustuvę. Nuo 1855 m. Londone leido almanachą „Šiaurės žvaigždė“,1857–67 m. kartu su N. Ogarevu – laikraštį „Varpai“. Pasisakė už baudžiavos panaikinimą, demokratiją. Vienas iš narodnikystės pradininkų. Palaikė 1863–84 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą.
------------------------------------
Herderis Johanas Gotfriedas
Herderis Johanas Gotfriedas (1744 08 25–1803 12 18). Vokiečių rašytojas, filosofas, švietėjas. Baigė Karaliaučiaus universitetą, 1764–69 m. buvo pastorius Rygoje. Nuo 1771 m. – dvaro pastorius Biukeburge, Veimare. Parašė filosofinius veikalus „Idėjos apie žmonijos istorijos filosofiją“(1784–91), „Raštai apie humaniškumo skatinimą“ (1794–97) ir kt. Nemažai darbų skirta literatūrai („Apie naujausią vokiečių literatūrą. Fragmentai“ (1766–68), „Kalbos kilmės tyrimai“ (1772), „Šekspyras“ (1773) ir kt.). Sukūrė liaudies poezijos teoriją, tapusią „Audros ir veržimosi“ judėjimo literatūriniu manifestu. Rinko ir skelbė liaudies dainas.
------------------------------------
Herodotas
Herodotas (graikiškai Herodotos). Graikų istorikas. Gimė tarp 490 ir 480 Halikarnase, mirė apie 425 m. pr. Kr. Atėnuose ar Turijuose (Italija). Parašė veikalą apie graikų ir persų karus, kuris vadinamas „Istorija“. Įvykiai čia dėstomi iki 479 metų. Vėlesnieji Aleksandrijos mokslininkai „Istoriją“ suskirstė į 9 knygas ir pavadino mūzų vardais. „Istorijoje“ nušviečiami Midijos, Persijos, Egipto, skitų ir kitų Rytų valstybių ir tautų istorija, gyventojų buitis ir papročiai, religija, šalių geografinė padėtis. Priimta sakyti, kad „Istorija“ yra pirmasis žmonijos istorinis veikalas, o Herodotas – istorijos mokslo pradininkas.
------------------------------------
Herulai
Herulai. Germanų gentis, gyvenusi Skandinavijoje ir Jutlandijos pusiasalyje. Duomenų apie herulus yra Jordano veikale „Apie getų kilmę ir veiklą“. Apie 260–280 m. jie puldinėjo Mažąją Aziją ir Graikiją. Romos imperatorius Valerijonas leido herulams gyventi prie Juodosios jūros. Po hunų žlugimo herulai sudarė savo valstybę Tisos aukštupyje, dabartinėje Vengrijoje. Herulų valdovas Okoartas 476 m. paėmė valdžią Vakarų Romos imperijoje. Gotų karalius Teodorikas klasta nužudė Okoartą, o herulai, likę be žymaus vado, išsisklaidė.
------------------------------------
Heruliškoji teorija
Heruliškoji lietuvių kilmės teorija. Atsirado XVI a. viduryje. V. Lazijus (1514–1565) teigė, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų-germanų genties, gyvenusios Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje, palikuonys.
------------------------------------
Hibridinė kultūra
Hibridinė kultūra. Vėlyvojo paleolito (9 tūkst.–8 tūkst. m. prieš Kr.) kultūra. Atsirado Svidrų, Arensburgo ir Bromės kultūrų sąveikoje. Paplitusi nuo Nemuno iki Oderio. Šiai kultūrai priklauso didžioji paleolitinių stovyklų Lietuvoje dalis.
------------------------------------
Hidronimika
Hidronimika. Sudarytas iš „vanduo“ + „vardas“. Mokslas, tiriantis vandenvardžius, tikrinius vandenų – jūrų, ežerų, tvenkinių, upių, griovių, šaltinių, įlankų, pelkių, liūnų, brastų – vardus.
------------------------------------
Hierarchija
Hierarchija (šventas + valdžia). Nuosekli tarnybinių pakopų, titulų, pareigų seka nuo žemesniųjų prie aukštesniųjų pagal pavaldumą.
------------------------------------
Hilferdingas Aleksandras
Hilferdingas Aleksandras (1831–72). Rusų slavistas, istorikas. Svarbiausi darbai – „Apie slavų kalbų santykius su giminingomis kalbomis“ (1853), „Pabaltijo slavų istorija“ (1854). Rinko ir tyrė rusų bylinas. Rašė lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos klausimais. Ragino Rusijos universitetuose steigti katedras, tyrinėjančias lietuvių kalbą. 1864 m. dalyvavo mėginant pritaikyti lietuvių kalbos rašybai kirilicos rašmenis.
------------------------------------
Himansas
Himansas Polis (1865 03 23–1941 03 18). Belgijos valstybės veikėjas. 1918–1935 m. – Belgijos užsienio reikalų ministras, 1920–1925 m. – atstovas Tautų Sąjungoje. 1921 m. sudarė Lenkijos ir Lietuvos sutarties projektą,. vadinamą Himanso projektu.
------------------------------------
Himleris
Himleris Heinrichas (1900 10 07–1945 05 23). Fašistinės Vokietijos valstybės veikėjas. Nuo 1929 m. – SS, nuo 1936 m. – gestapo vadovas. Nuo 1943 m. – Vokietijos vidaus reikalų ministras. Vienas iš masinio žmonių naikinimo, koncentracijos stovyklų organizatorių. Kapituliavus Vokietijai buvo suimtas ir nusižudė.
------------------------------------
Hipatijaus metraštis
Hipatijaus metraštis, Hypatijaus, Ipatijaus metraštis. Vienas iš seniausių (XIV–XV a.) rusų metraščių sąvadų. Nuorašas rastas Kostromos Šv. Ipatijaus vienuolyne. Metraštis susideda iš „Senųjų laikų pasakojimų“ (įvykiai iki 1117), XII a. pabaigos Kijevo metraščių sąvado (1118–1199) ir Haličo-Volynės metraščio (iki 1292).
------------------------------------
Hiperdolichokraninis tipas
Hiperdolichokraninis tipas (virš + ilgas + kaukolė). Ypatingas ilgagalviškumas.
------------------------------------
Hitleris
Hitleris Adolfas (1889 04 20–1945 04 30). Vokietijos politinis veikėjas. Nuo 1921 m. – Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos vadovas. 1923 m. nesėkmingai bandė įvykdyti valstybės perversmą. 1933 m. tapo Vokietijos kancleriu, po metų sujungė kanclerio ir prezidento pareigas, tapo diktatoriumi. Įteisino teroro režimą, koncentracijos stovyklas politiniams priešininkams. 1939 09 01 užpuldamas Lenkiją pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m., Vokietijai pralaimint karą, nusižudė. Parašė knygą „Mano kova“, kurioje teigė, kad vokiečių „arijų“ rasė turi viešpatauti Europoje.
------------------------------------
Hohencolernai
Hohencolernai. Brandenburgo kurfiurstų (1415–1701), Prūsijos karalių (1701–1918), Vokietijos imperatorių (1871–1918) dinastija.
------------------------------------
Holocenas
Holocenas (visas + naujas). Jauniausia dabartinio geologinio periodo dalis. Priimta holoceno pradžios data – apie 10000 m. nuo mūsų dienų (8000 m. pr. Kr.) – ledyno traukimasis nuo paskutinio morenų ruožo Salpauselkėje (Pietų Suomija).
------------------------------------
Homeras
Homeras. Legendinis VIII a. pr. Kr. senovės graikų poetas. Manoma, kad jo plunksnai priklauso „Iliada“ ir „Odisėja“, nors jau 1795 m. F. A. Volfas kėlė mintį, kad abu šie epai – graikų liaudies kūryba. Tačiau pagal tradiciją abu šie kūriniai skiriami Homerui.
------------------------------------
Horodlės unija
Horodlės unija (Horodlės susitarimas). 1413 10 02 LDK ir Lenkijos susitarimas. Buvo surašyti 3 aktai: Jogailos ir Vytauto, Lietuvos didikų ir Lenkijos ponų. Jogailos ir Vytauto susitarimu nuspręsta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos mirties ir Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Lenkijos pavyzdžiu LDK įvestas naujas administracinis suskirstymas ir pareigybės (vaivados, kaštelionai). Vytauto parinkt


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:51
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Horodlės unija
Horodlės unija (Horodlės susitarimas). 1413 10 02 LDK ir Lenkijos susitarimas. Buvo surašyti 3 aktai: Jogailos ir Vytauto, Lietuvos didikų ir Lenkijos ponų. Jogailos ir Vytauto susitarimu nuspręsta, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos mirties ir Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Lenkijos pavyzdžiu LDK įvestas naujas administracinis suskirstymas ir pareigybės (vaivados, kaštelionai). Vytauto parinktoms 47 lietuvių bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų ponų herbai. Šiuo susitarimu abi valstybės pademonstravo vienybę, kai nesėkmingai pasibaigė 1413 m. Šv. Romos imperijos legato B. Makros derybos su Jogaila ir Vytautu dėl LDK ir Kryžiuočių ordino sienų. Horoldės unija pabrėžė Lietuvos katalikiškumą ir ordino pretenzijų į Žemaitiją nepagrįstumą.
------------------------------------
Humacija
Humacija. Laidojimas į žemę. Kūno rengimo laidojimo apeigoms būdas, kai mirusysis nedeginamas.
------------------------------------
Humanizmas
Humanizmas. Pažiūrų sistema, žmogų laikanti svarbiausia vertybe ir reikalaujanti visuomeninių santykių žmogiškumo. Reiškėsi skirtingomis istoriškai sąlygotomis formomis. Susiklostė Renesanso epochoje kaip priešprieša viduramžių religinei pasaulėžiūrai. Lietuvoje Renesanso epochos humanizmo idėjos plito XVI–XVII amžiuje. Lietuvos humanistai išaukštino pilietinę sąmonę. Lietuvos metraščiuose ir Lietuvos Statute buvo keliama pasaulietinio valstybingumo idėja. Ją populiarino Mykolas Lietuvis, Motiejus Strijkovskis, Augustinas Rotundas. Propaguojamas valstybinis patriotizmas, klostėsi nacionalinė savimonė. Sukurta romėniškoji lietuvių kilmės teorija (Mykolas Lietuvis, Rotundas, Andrius Volanas, Leonas Sapiega) ir humanistinė tautos koncepcija, buvo skelbiamas tautinis bajorijos ir liaudies bendrumas (Mikalojus Daukša), aukštinama gimtoji kalba, kūrėsi lietuvių raštija (Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Danielius Kleinas). Humanistinė pasaulėžiūra skatino visokeriopą praktinę veiklą: buvo plečiamos ir kuriamos bibliotekos, kaupiami antikos autorių kūriniai, steigiamos humanistinės mokyklos, įkurtas universitetas, plečiama knygų leidyba.
------------------------------------
Humusas
Humusas (žemė, dirvožemis). Organinė dirvožemio dalis, susidaranti iš augalinės ir gyvulinės kilmės likučių.
------------------------------------
Hunai
Hunai. Graikiškai „Hunnoi“, lotyniškai „Hunni“. Genčių sąjunga. Susiformavo II–IV a. Pauralės ir Pavolgio stepėse. Hunų žygiai paspartino Didįjį tautų kraustymąsi. IV a. hunai pradėjo veržtis į Vakarus ir 372 m. pavergė alanus. 375 m. Juodosios jūros pakrančių stepėse pavergė ostgotus, o 376 m. vestgotus privertė trauktis į Trakiją. 394–420 m. hunų žygiai siekė Panoniją. Kartu su Romos imperija hunai kovojo su germanais: prieš Alarichą (402 m.), Radagaisą (406 m.), burgundus (434 m.). Atilos (434–453 m.) laikais hunai 437 m. įsiveržė į Romos imperiją ir pasiekė Konstantinopolį. 451 m. hunų sąjunga įsiveržė į Galiją, nusiaubė Mecą, Strasburgą, Vormsą, Maincą, apgulė Orleaną. Katalauno laukuose pralaimėjo jungtinei romėnų ir germanų (vestgotų ir frankų) kariuomenei. 452 m. hunai niokojo Italiją. Mirus Atilai, 455 m. hunai buvo sumušti, o jų sąjunga iširo.
------------------------------------
Husitai
Husitai. Jano Huso pradėtos bažnytinės reformos šalininkai Čekijoje. Kelis dešimtmečius buvo čekų tautinio sąjūdžio dalyviai. Jų veikla prasidėjo Huso mirtimi (1415). Husitai reikalavo laisvo Šv. Rašto interpretavimo, dvasiškių neturto ir valstybinio persekiojimo sunkiai nusikaltusiems. Tarp jų atsirado sektų, iš kurių žymiausia – taboritai. Pastarieji laukė greitos pasaulio pabaigos ir po jos ateisiančios tūkstantmetės Kristaus karalystės. Ilgainiui husitų judėjimas įgavo karinį pobūdį. Žymiausias jų vadas – Janas Žižka (1376–1424). Husitai nepripažino karaliumi Zigmanto I Liuksmeburgiečio. Čekijos sostą siūlė Vytautui ir Jogailai. Vytautas pasiuntė Jogailos brolio Kaributo sūnų Žygimantą (1422). Žygimantą husitų didikai ir Prahos miestiečiai pripažino krašto regentu. Jam ėmus regzti ryšius su popiežiumi, 1427 m. buvo ištremtas iš krašto. Prieš husitus 3 kartus (1426, 1427, 1431) skelbti kryžiaus karai, kurie baigdavosi kryžiuočių pralaimėjimais. Nuosaikiausieji husitai išsilaikė iki reformacijos ir virto protestantais.
------------------------------------
Husovianas
Husovianas Mikalojus. (apie 1475–1480 – mirė po 1533). Poetas humanistas, rašė lotynų kalba. Apie 1492 m. atvyko į Vilnių. 1518–1522 m. gyveno Romoje ir, popiežiui susidomėjus stumbrų medžiokle, parašė poemą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523). Poemoje aprašė stumbrus, jų medžioklę, didingas Lietuvos girias, to meto politinius ir socialinius įvykius, aukštino kunigaikštį Vytautą.
------------------------------------
Idrisis
Idrisis. Arabų keliautojas, geografas ir kartografas (1100–apie 1166 m.). Mokėsi Kordoboje. Nuo 1138 m. gyveno Palerme, Sicilijos karaliaus Rodžerio II rūmuose. Apie 1154 m. sudarė visos tuo metu žinomos pasaulio dalies žemėlapį ir jį aprašė. Aprašydamas Lenkiją (Bulūnija) ir Rusią, Idrisis mini ir klestintį miestą Madsūną, kurio gyventojai garbino ugnį. Manoma, Madsūna buvusi Lietuvos teritorijoje.
------------------------------------
Ikišelio epocha
Ikišelio (Oldovajaus) epocha. Pirmasis senojo akmens amžiaus laikotarpis, datuojamas 2–1,75 mln.–600000–550000 m. pr. Kr.
------------------------------------
Inauguracija
Inauguracija. Iškilmingas priėmimas į tam tikrą luomą ar tarnybą.
------------------------------------
Indoeuropiečiai
Indoeuropiečiai – lingvistinis terminas, žymintis buvusias ir esančias tautas, kalbančias ir kalbėjusias giminingomis kalbomis ir gyvenančias ar gyvenusias nuo Indijos iki Europos. Indoeuropiečiais laikomi baltai, germanai, keltai, slavai, graikai, armėnai, albanai, iranėnai, italikai, tocharai. Kilmės paieškos susijusios su rekonstruojama prokalbe ir protėvyne. Šiuo metu K. Renfru vadinamuose perspektyviuose regionuose išskiria keturis protėvynės variantus: 1. Baltijos-Juodosios jūros (galimas ir Pakaspijys); 2. Anatolijos; 3. Centrinės Europos-Balkanų; 4. Juodosios jūros-Pakaspijo. Mažiausiai prieštaravimų lingvistine ir archeologine prasme susilaukia ketvirtasis variantas.
------------------------------------
Industrializacija
Industrializacija. Stambiosios pramonės kūrimas, vystymas, plėtojimas.
------------------------------------
Infrastruktūra
Infrastruktūra. Valstybės ūkio šakų kompleksas.
------------------------------------
Ikonografija
Ikonografija (atvaizdas + rašymas). Sistemingas kokio nors siužeto arba istorinio asmens atvaizdo tyrinėjimas, jo prasmės, simbolikos, atributų išaiškinimas.
------------------------------------
Imunitetas
Imunitetas. Viduramžių stambiųjų žemvaldžių privilegijos, išduotos karaliaus. Imunitetiniai raštai suteikdavo teisę tam tikroje teritorijoje rinkti vyriausybinius mokesčius ir prievoles, vykdyti teismų ir administracines funkcijas.
------------------------------------
Indiferentiškas
Indiferentiškas. Abejingas, nesidomintis, neveiklus.
------------------------------------
Indigenas
Indigenas (ispaniškai, lotyniškai „indigena“ – čiabuvis).Vietinis.
------------------------------------
Individualusis pradas
Individualusis pirklių veiklos pradas. Privati nuosavybė, asmeninė iniciatyva bei veiklumas, rizika.
------------------------------------
Indoeuropeistika
Indoeuropeistika. Mokslas, tiriantis indoeuropiečių kalbas, daugiausia jų raidą.
------------------------------------
Inkorporacija
Inkorporacija. Įjungimas, pavertimas sudėtine dalimi.
------------------------------------
Inocentas IV
Inocentas IV (Innocentius IV). Tikrasis vardas – Sinibaldas Fieskis (apie 1195–1254 12 06). Popiežiumi buvo išrinktas 1243 06 25, o vainikuotas 1243 06 28. 1243–1254 m. tęsė Grigaliaus IX pradėtą kovą su Vokietijos imperatoriumi Frydrichu II, rėmė dėl nepriklausomybės kariavusius Italijos miestus. Po Frydricho II mirties Inocentas IV kovojo su imperatoriaus įpėdiniu Konradu IV, buvo užmezgęs ryšius su didžiuoju mongolų chanu. Inocentas IV rėmė ir Kryžiuočių ordiną, jo politiką Rytų Europoje. Popiežiaus pavedimu 1243–1245 m. dominikonai skelbė kryžiaus žygius prieš Livonijos ir Prūsijos pagonis bei vykdė ten misionierišką veiklą. 1246 m. Inocentas IV kryžiaus žygius Pabaltijyje prilygino Palestinos žygiams. Įsteigė Prūsijos ir Livonijos arkivyskupiją. 1251 m. Inocentas IV Milane priėmė Mindaugo pasiuntinius ir pasirašė raštus dėl jo karūnavimo. 1251 m. vasarą Inocentas IV savo bulėse skelbė Lietuvos paskelbimą šv. Petro nuosavybe (t.y. popiežiaus siuzereniteto įtvirtinimą Lietuvos valstybei), liepė Kuršo ir Saaremos vyskupams palaikyti Mindaugą prieš jo priešus ir nurodė, kad Kulmo vyskupas turės jį vainikuoti karaliumi. 1254 m. Inocento IV bule buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija.
------------------------------------
Integracija
Integracija (atstatymas). Sisteminis-struktūrinis metodas moksle. Tai įvairių mokslo šakų ir teorijų sujungimas į vientisą loginę sistemą bendrų fundamentinių teorijų pagrindu.
------------------------------------
Interpeliacija
Interpeliacija. Renkamo valstybinio valdžios organo deputato ar deputatų grupės paklausimas valstybinio valdymo organui ar jo nariui kokiu nors jų veiklos klausimu.
------------------------------------
Interpolas
Interpolas, Tarptautinės Kriminalinės Policijos Organizacija. Įsteigta 1926 m. siekiant kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu. Interpolo valstybių narių kriminalinės policijos bendradarbiauja tarpusavyje.
------------------------------------
Ispravninkas
Ispravninkas. Rusijos imperijoje – apskrities policijos viršininkas. Pareigybė įsteigta 1775 metais. 1775–1862 m. ispravninkas buvo renkamas, vadovavo apskrities administracijai, buvo zemskinio teismo pirmininkas. Nuo 1862 m. vadovavo apskrities policijos valdybai, buvo skiriamas gubernatoriaus. Lietuvoje ir iki 1862 m. ispravninką skyrė gubernatorius.
------------------------------------
Istorija
Istorija (tas, kuris žino). Mokslas, aiškinantis žmonijos praeitį, visuomenės raidos procesus. Visuotinė istorija tyrinėja bendriausius žmonijos raidos dėsnius, ji sąlygiškai gali būti suskirstyta pagal visuomeninio gyvenimo struktūras (ekonominė, politinė, kultūros, meno, mokslo ir technikos istorija), taip pat geografiniu ar chronologiniu aspektu (pasaulinė, regioninė, nacionalinė ir vietinė istorija; pirmykštės bendruomenės, senovės, vidurinių amžių, naujųjų ir naujausiųjų amžių istorija). Savarankiškomis istorijos mokslo šakomis laikomos archeologija ir etnografija. Pagalbinės istorijos disciplinos yra archeografija, archyvistika, chronologija, heraldika, šaltinotyra, numizmatika, paleografija, sfragistika ir kitos.
------------------------------------
Istorinė kalbotyra
Lyginamoji istorinė kalbotyra. Mokslo apie kalbą kryptis, lyginanti giminingas kalbas ir tirianti jų evoliuciją. Čia taikomi tokie metodai: lyginamasis istorinis, filologinis, vidinės rekonstrukcijos.
------------------------------------
Istoriografija
Istoriografija. 1. Mokslas apie istorijos mokslo raidą. 2. Istorijos mokslo darbų visuma.
------------------------------------
Ivanas III
Ivanas III (1440 01 22–1505 10 27). Maskvos didysis kunigaikštis (nuo 1462). Titulavosi Rusios didžiuoju kunigaikščiu bei visos Rusios caru. Jam valdant, po 1492–1494 ir 1500–1503 karų su LDK, prie Maskvos buvo prijungtos Černigvo, Novgorodo, Seversko, Starodubo, Gomelio, Briansko žemės. 1480 m. rusų žemės buvo išvaduotos iš mongolų-totorių jungo. 1472 vedė Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleolog, priėmė Bizantijos herbą – dvigalvį erelį. Ivano III valdymo metais sukurta teorija, kad Maskva – trečioji Roma (Romos ir Bizantijos imperijų tradicijų tęsėja). Ivano III dukrą buvo vedęs Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras.
------------------------------------
Ivanas IV
Ivanas IV Rūstusis (Žiaurusis) (1530 08 25–1584 03 28), pirmasis rusų valstybės caras (nuo 1547), didysis kunigaikštis (1533–1547). Sustiprino vienvaldystę, paspartino valstybės centralizaciją, pradėjo organizuoti šaulių kariuomenę. Centralizuodamas valstybę 1565–1572 ir 1575–1576 m. vykdė opričninos politiką. Norėdamas prieiti prie Baltijos jūros, 1558–1583 m. sukėlė Livonijos karą, kurio metu buvo sutriuškintas Livonijos ordinas. Buvo knygų spausdinimo Rusijoje iniciatorius. Spartino valstiečių vertimą baudžiauninkais, be gailesčio žudė besipriešinusius jo politikai, pražudė dešimtis tūkstančių valstiečių, 1582 m. užmušė savo sūnų. 1572 ir 1575 m. kėlė savo kandidatūrą į Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostą.
------------------------------------
Ivanauskas
Ivanauskas Tadas (1882 12 16–1970 06 01). Lietuvių gamtininkas, biologijos mokslų daktaras. 1919 m. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi, buvo jos vadovas. 1929 m. T. Ivanausko iniciatyva buvo įteigta Ventės rago ornitologinė stotis, 1937 m. – Žuvinto rezervatas, 1938 m. – Kauno zoologijos sodas. Dalyvavo steigiant Aukštuosius kursus Kaune 1920 m., buvo vienas iš dėstytojų. 1922–1940 m. – Kauno universiteto, 1940–1964 m. – Vilniaus universiteto profesorius. Dalyvavo kuriant LSSR mokslų akademijos Biologijos institutą (1945), buvo pirmasis jo direktorius. Dalyvavo ir rengė mokslines ekspedicijas, rinko medžiagą zoologijos muziejams. Išleido darbus „Lietuvos paukščiai“ (1938–1955), „Mūsų paukščiai ir mokykla“ (1923), „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924) bei kt.
------------------------------------
Ivinskis Laurynas
Ivinskis Laurynas (1810–1881 07 29). Kultūros veikėjas, literatas. Dirbo mokytoju. 1845 m. prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. 1864–66 m. priklausė lietuviškų raštų transkribavimo rusų rašmenimis komisijai. Rengė ir leido kalendorius, kuriuose populiarino mokslo žinias, publikavo grožinę literatūrą ir tautosaką. Pats rašė eilėraščius, pasakėčias, vertė iš lenkų kalbos. 1856 m. parengė pirmojo lietuviško laikraščio projektą, tačiau negavo leidimo jį leisti. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui. Parengė lenkų–lietuvių ir rusų–lietuvių kalbų žodynus, kurie liko nepublikuoti. Kūrė lietuvišką augalų vardyną, parengė grybų atlasą. Gamtos mokslų tema parašė veikalą „Prigimtumenė“.
------------------------------------
Ivinskis Zenonas
Ivinskis Zenonas (1908 05 25–1971 12 24). Lietuvių istorikas. 1925–1929 m. studijavo Kauno universitete, 1929–1933 m. – Miunchene ir Berlyne. 1932 m. apsigynė disertaciją apie valstiečių padėtį Lietuvoje nuo seniausių laikų iki XVI a. vidurio. 1933 m. parengė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. 1933–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1940 m. – ekstraordinarinis profesorius. Nuo 1940 m. dėstė ir Vilniaus universitete. 1941–1942 m. – Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, 1949–1963 m. – Romoje, rinko istorinę medžiagą Vatikano archyvuose. Vienas iš „Lietuvių enciklopedijos“ autorių. Dirbo Bonos Baltistikos tyrinėjimo instituto direktoriumi. 1963–1971 m. dėstė Rytų Europos istoriją Bonos universitete. Svarbiausi darbai – „Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida“ (1933), „Lietuvos prekyba su Prūsais“ (1934), „Jogaila valstybininkas ir žmogus“ (1935), „Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė“ (1936), „Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo“ (1937), „Senovės lietuvių religijos bibliografija“ (1938), „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955–1956), „Lietuvių tautos istorija“ (1978) ir kt.
------------------------------------
Iždo komisija
Iždo komisija. LDK valstybinis organas, kuris rūpinosi iždo reikalais. Veikė 1764–1790 ir 1794–1795 m. Susidėjo iš 16 narių, renkamų Seimo, kuriam buvo atskaitinga. Rūpinosi LDK iždo pajamomis, transportu, pramonės ir prekybos plėtimu, sprendė finansų ir prekybos bylas bei ginčus.
------------------------------------
Įkapės
Įkapės. Baltų pagonybės laikų paprotys, susijęs su pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimu. Manyta, kad ir žemiškame, ir „vėlių“ gyvenime reikia darbo įrankių, ginklų, papuošalų, net žirgų. Todėl mirusieji ir laidoti su gyvenime reikalingais daiktais ir gyvūnais.
------------------------------------
Įsrutis
Įsrutis. Mažosios Lietuvos miestas bei istorinė sritis (dab. Černiachovskas). Miestas įkurtas 1336 m. nadruvių gyvenvietėje. Ordinui pastačius pilį, Įsrutis tapo komtūrija. Ji buvo svarbus sustojimo punktas kryžiuočių riteriams grobiamųjų žygių į Lietuvą metu. Įsruties apskritis buvo centrinė nadruvių žemė. Ją užkariauti Ordinas pradėjo po Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274). Dėl nuolatinių kovų apskritis iš dalies virto dykra. Po didžiojo maro (1710–1711), kai išmirė didžioji dalis srityje gyvenusių Mažosios Lietuvos lietuvninkų, buvo apgyvendinta vokiečių kolonistais.
------------------------------------
Yčas
Yčas Martynas (1885 11 13–1941 04 05). Lietuvių visuomenės veikėjas. Dalyvavo Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje, 1915–1917 m. buvo jo vadovas. Leido ir redagavo laikraštį „Lietuvių balsas“ (1915–1918). Buvo Lietuvių tautos tarybos ir Lietuvos valdymo komiteto, veikusių Petrograde, narys, dalyvavo „Pažangos“ partijos veikloje. Nuo 1918 m. Lietuvos Tarybos narys. 1918 11–1918 12 buvo Lietuvos prekybos ir pramonės ministras, 1918–1919 m. – finansų ministras. 1940 m. emigravo į užsienį. Išleido atsiminimų knygą „Nepriklausomybės keliais“ (1935–1936).
------------------------------------
Jablonskis Jonas
Jablonskis Jonas (1860 12 30–1930 02 23). Kalbininkas. Pasirašinėjo Rygiškių Jono slapyvardžiu. Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. 1889–96 m. dėstė Mintaujos, 1896–1901 m. – Talino gimnazijose. 1902 m. ištremtas į Pskovą už dalyvavimą varpininkų veikloje. 1903 m. apsigyveno Šiauliuose, 1904 m. persikėlė į Vilnių, kur bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“. 1906–18 m. mokytojavo Panevėžyje, Breste, Gardine, Veliže, Voroneže. Nuo 1919 m. gyveno Kaune. 1922–26 m. Kauno universiteto profesorius. Normino lietuvių bendrinę kalbą, taisė raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius apie kalbos kultūrą. 1919 m. išleista jo „Lietuvių kalbos gramatika“ iki šiol tebėra vienas išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Lietuvių kalboje įsigalėjo daugelis J. Jablonskio sukurtų terminų. Kiti žymesni darbai – „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928), „Mūsų rašyba“ (1917) ir kt. Vertė mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros kūrinius, redagavo lietuvių rašytojų kūrinius.
------------------------------------
Jablonskis Konstantinas
Jablonskis Konstantinas (1892 08 23–1960). Istorikas. Nuo 1956 m. buvo Lietuvos SSR mokslų akademijos narys. Kartu su kitais 1929 m. Kaune įsteigė Lietuvos istorikų draugiją. Nuo 1935 m. dėstė Kauno, nuo 1944 m. – Vilniaus universitetuose. Nuo 1941 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1941 04–06 buvo jo direktorius. Išleido knygą „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (1941), kurioje paskelbė ir paaiškino daug senovinių žodžių ir istorinių sąvokų. Sudarė leidinius „XVI a. Lietuvos inventoriai“ (1934), „Lietuvos inventoriai XVII a.“ (su M. Juču, 1962), „Lietuvos istorijos šaltiniai“ (su kitais, 1955), „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (1959) ir kt.
------------------------------------
Jadvyga
Jadvyga (lenkiškai Jadwiga) (1374 02 0?–1399 07 17). Lenkijos karalienė (1384–1499), Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I jauniausioji duktė. Jadvygą buvo numatyta ištekinti už Austrijos kunigaikščio Vilhelmo Habsburgo. Tačiau, suvokusi, kad taip bus prarasta galimybė užimti Lenkijos sostą, Jadvygos motina Elžbieta nutraukė dukters sužadėtuves. 1384 10 13 Jadvyga iškilmingai atvyko į Krokuvą, kur po poros dienų buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Trylikametė karalienė pati valdyti Lenkijos negalėjo. Lenkijos ponų akys nukrypo į Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą, valdantį dideles teritorijas. Pagal 1385 m. Krėvos sutartį 1386 02 18 Krokuvoje įvyko Jogailos ir Jadvygos vedybos. Lenkijos valstybės įpėdinystės teisės buvo pripažintos ir patvirtintos Jadvygai. Jogailos elekcijos aktuose apie jo įpėdinystę nekalbama. Jadvyga nepaliko vaikų. Po jos mirties Jogailos ryšys su Lenkija susilpnėjo ir iškovoti paveldėjimo teises savo ir kitos žmonos vaikams jam buvo gana sunku. Pirmiausia tokia teisė buvo patvirtinta Jogailos dukrai, pavadintai taip pat Jadvygos vardu. Karalienė Jadvyga prisidėjo prie taikaus konflikto su kryžiuočiais sprendimo, priešinosi Vytauto siekimui išlaikyti LDK savarankiškumą. Karalienė rūpinosi Krokuvos akademijos (Jogailos universiteto) atkūrimu, lietuvių studentų bursos Prahos universitete atidarymu.
------------------------------------
Jaknavičius
Jaknavičius Jonas (1589–1668 04 11). Lietuvių raštijos darbuotojas, pedagogas, jėzuitas. Kražių, Smolensko ir Vilniaus kolegijų rektorius. Parengė ir 1637 m. išleido „Lenkiškas ir lietuviškas evangelijas“ (XVII–XIX a. išėjo apie 40 leidimų). Spėjama, kad išvertė į lietuvių kalbą evangelijų ištraukas Konstantino Sirvydo „Punktams sakymų“ (1629), prisidėjo prie Sirvydo žodyno 2-ojo leidimo (1631). 1644 m. išleido Sirvydo „Punktų sakymų“ II dalį. Parašė eilėraščių lotynų kalba.
------------------------------------
Jakštas-Dambrauskas Aleksandras
Jakštas-Dambrauskas Aleksandras (1860 09 08–1938 02 19). Visuomenės veikėjas, filosofas, poetas, literatūros kritikas. 1888 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. 1889 m. ištremtas į Ustiužną už dalyvavimą lietuvių tautiniame judėjime. 1898–1900 m. buvo Kauno kunigų seminarijos, 1900–05 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. 1905 m. dalyvavo rengiant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą. Buvo žurnalų „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“, esperantininkų laikraščio „Litova stelo“ redaktorius. 1919 m. buvo vienas iš Lietuvos esperantininkų sąjungos steigėjų. 1922 m. tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos pirmininku. Parašė straipsnių apie literatūrą, meną, filosofiją, teologiją, matematiką, kalbotyrą, politiką, eilėraščių (rinkiniai „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911), „Lyrika“ (1930)), trigonometrijos, logikos, esperanto kalbos vadovėlių. Filosofijoje – agnostikas, neotomizmo šalininkas.
------------------------------------
Janavičius Liudvikas
Janavičius Liudvikas (1859 09 05–1902 05 30). Visuomenės veikėjas. 1876–80 m. mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje, priklausė slaptiems moksleivių būreliams. 1880 m. priklausė Lenkijos socialistų bendrijai, 1881 m. Lenkijos ir Lietuvos socialinei revoliucinei partijai. Nuo 1882 m. Maskvos vertėjų ir leidėjų draugijos narys. 1883 m. subūrė Maskvos studentų visuotinę sąjungą. Dalyvavo narodnikų veikloje, buvo vienas iš Proletariato partijos vadovų. 1886–96 m. kalėjo Petropavlovske, Šliselburge, 1897 m. ištremtas į Sibirą. Parašė atsiminimų apybraižų, veikalą „Lenkijos pramonės raidos bruožai“ (1902).
------------------------------------
Jankus Martynas
Jankus Martynas (1858 08 07–1946 05 23). Visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis. Vienas iš žurnalo „Aušra“ kūrėjų, 1884 04–1885 08 – atsakingasis redaktorius. 1885 m. kartu su kitais įsteigė kultūros draugiją „Birutė“. 1886–87 m. leido laikraštį „Garsas“, 1891–93 m. – „Tetulė“, 1894 m. – „Lietuviškas darbininkas“, 1900–02 m. – „Saulėteka“, 1909–10 m. – „Dienos laps“. Prisidėjo leidžiant žurnalus „Varpas“, „Ūkininkas“. Organizavo draudžiamų lietuviškų knygų prekybą. Parašė eilėraščių, šviečiamųjų knygelių, rinko tautosaką. 1922–23 m. buvo Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas. Dalyvavo judėjime dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją.
------------------------------------
Janulaitis Augustinas
Janulaitis Augustinas (1878 03 19–1950 05 22). Teisininkas, istorikas. Studijavo teisę Maskvos ir Berno universitetuose. 1900 m. pašalintas iš Maskvos universiteto už anticarinę veiklą, 1900–01 m. kalintas. 1902 m. pabėgęs apsigyveno Mažojoje Lietuvoje, paskui Škotijoje. 1896–1901 m. bendradarbiavo su varpininkais, iki 1923 m. – su socialdemokratais. 1902–05 m. – laikraščio „Darbininkų balsas“ redaktorius. 1918 m. buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, 1919–25 m. – Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas. Nuo 1922 m. Kauno universiteto profesorius. Nuo 1941 m. LSSR Mokslų akademijos akademikas. Išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso darbų, parengė populiarios politinės literatūros knygelių. Svarbiausi istorijos ir teisės istorijos darbai – „Simanas Daukantas“ (1913), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amžiais“ (1927), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.“ (1936) ir kt.
------------------------------------
Jaroševičius Juzefas
Jaroševičius Juzefas (1793–1860 02 01). Istorikas, teisininkas. 1827–32 m. dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1832 m. priklausė Vilniaus laikinajam mokslų komitetui. Svarbiausias darbas – „Lietuvos civilizacijos bruožai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos“ (1844–45).
------------------------------------
Jasinskis
Jasinskis Jokūbas (1759 ar 1761 07 24–1794 11 04). 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Nuo 1790 m. Vilniaus karo inžinerijos mokyklos viršininkas. 1794 04 22–23 vadovavo Vilniaus išvadavimui. 1794 05 03 sukilimo vyriausybės – Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos – paskirtas Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu. 1794 05 11 gavo generolo leitenanto laipsnį. 1794 05 07 mūšyje ties Polianais privertė pasitraukti iš Vilniaus prieigų caro kariuomenę. Nepatenkintas J. Jasinskio radikalumu vyriausiasis sukilimo vadas T. Kocsciuška 1794 06 04 pašalino J. Jasinskį iš Lietuvos sukilėlių vado pareigų. Žuvo vadovaudamas Varšuvos priemiesčio Prahos gynybai.
------------------------------------
Jaunalietuviai
Jaunalietuviai. Lietuvių tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. 1927–1940 m. veikusi lietuvių jaunimo organizacija. Veikė pagal tautininkų pavyzdį. Vadovavo B. Grebliūnas, A. Kaulėnas, J. Skaisgiris. Vyriausiuoju vadovu buvo laikomas A. Smetona, kuris skirdavo organizacijos vadovybę. Turėjo žurnalą „Jaunoji karta“, nuo 1931 m. sporto padalinį – jaunalietuvių sporto organizaciją. 1940 m. uždaryta.
------------------------------------
Jaunutis
Jaunutis. Lietuvos didysis kunigaikštis (1341–1345). Jauniausias Gedimino sūnus. Iki tėvo mirties (1341) nevaldė jokios srities, todėl broliai Algirdas ir Kęstutis nepripažino jo valdžios. 1345 m. Kęstutis netikėtai užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio valdžią perdavė Algirdui. Jaunutis pabėgo į Maskvą pas seserį, kunigaikščio Semiono žmoną. Negavęs paramos ir susitaikęs su broliais, valdė Zaslavlio sritį prie Minsko. Minimas dar 1366 m. Iš Jaunučio kilo kunigaikščių Zaslavskių giminė.
------------------------------------
Jehovos liudytojai
Jehovos liudytojai. Religija, atsiradusi 1872 m. JAV. Iki 1931 m. vadinosi „Tarptautinė Biblijos tyrinėtojų draugija“. Įkūrėjas – Č. Raselas. Neigia šv. Trejybę, sielos nemirtingumą, pragaro egzistavimą, vieninteliu Dievu pripažįsta Jehovą. Laukia greitos pasaulio pabaigos ir po jos ateisiančios tūkstantmetės karalystės.
------------------------------------
Jekaterina II
Jekaterina II (1729 05 02–1796 11 17). Rusijos imperatorė (1762–1796). Kilusi iš neturtingų vokiečių kunigaikščių. 1745 m. ištekėjo už Rusijos sosto įpėdinio. Jam tapus imperatoriumi Petru III, remdamasi gvardija, jį nuvertė ir tapo imperatore. Susirašinėjo su Volteru, prancūzų enciklopedistais. 1767 m. sudarė naujo teisyno rengimo komisiją. Dėl baudžiavos stiprėjimo kilo Pugačiovo vadovaujamas valstiečių karas (1773–1775). Nuo 8 dešimtmečio Jekaterinos politika tapo atvirai reakcinė, ji stiprino centralizuotą valdžią. Užsienio politikoje po 1768–1774 ir 1787–1791 m. Rusijos–Turkijos karų prie Rusijos prijungtas Krymas, teritorija tarp Dniepro ir Bugo. Po Respublikos padalijimų Rusijai atiteko didelė dalis vakarinės Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Jekaterina II parašė straipsnių, komedijų, istorinių knygų.
------------------------------------
Ježovskis Juzefas
Ježovskis Juzefas (apie 1793–1855 07 16). Lenkų filologas, vertėjas. 1821–22 m. dėstė Vilniaus universitete. Buvo Filomatų draugijos prezidentas ir vienas iš organizatorių. 1824 m. ištremtas į Rusiją. Parašė darbų apie klasikinę filologiją, vertė antikos poetų kūrinius.
------------------------------------
Jėzuitai
Jėzuitai, jėzuitų ordinas. Katalikų vienuolių ordinas, kurį 1534 m. Paryžiuje įkūrė smulkus ispanų bajoras Ignotas Lojola kovai su reformacija. 1569 m. jėzuitus į Vilnių pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jėzuitų veiklą Žemaitijoje plėtė vyskupas Merkelis Giedraitis. Vilniuje jėzuitai gavo rūmus, Šv. Jonų bažnyčią, už miesto turėjo keletą dvarų. Kovodami su protestantais, leido religinio turinio lietuviškas knygas (Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, 1595; „Postilė“, 1599). Steigė savo mokyklas-kolegijas (1570 m. Vilniuje, 1654 m. Nesvyžiuje, 1616 m. Kražiuose, 1621 m. Gardine, 1632 m. Naugarduke ir Daugpilyje, 1642 m. Kaune ir kitur). Jiems atiteko Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijos. Kad patrauktų Lietuvos bajorų jaunimą, kurio nemaža dalis vykdavo studijuoti į protestantiškus Vokietijos universitetus, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus universitetą (akademiją) – pirmąją aukštąją Lietuvos mokyklą 1726 m. jėzuitams suteikta išimtinė mokymo teisė. Jėzuitų mokyklose daugiausia dėmesio buvo skiriama religiniam auklėjimui, lotynų kalbai, retorikai. Savo priešininkus jėzuitai stengėsi apkaltinti erezija ir, pasaulietinės valdžios remiami, įvairiais būdais susidoroti su jais (jėzuitų vadovaujama maldininkų minia 1611 m. sudegino Vilniuje protestantų sinodą, biblioteką, kunigų namus). Ordino panaikinimo metu (1773) Lietuvos jėzuitų turtai buvo 20 mln. auksinų vertės. Ordiną atkūrus (1814), Lietuvoje jėzuitai gyvavo iki 1820 m. (tais metais jie buvo išvaryti iš Rusijos imperijos). Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos Respublikos vyriausybė pasikvietė jėzuitus iš Vokietijos. Kaune jie įkūrė vienuolyną ir gimnaziją, Šiauliuose, Pagryžuvyje – vienuolynus. 1930 m. buvo suformuota Lietuvos jėzuitų viceprovincija. Leido laikraščius „Žvaigždė“, „Misijos”. Karui baigiantis, daugelis emigravo. JAV gyvenantys lietuvių jėzuitai leidžia žurnalą „Žvaigždė“ ir „Laiškai lietuviams“. Šiuo metu ordino provinciolas Lietuvoje yra vyskupas J. Boruta.
------------------------------------
Joga
Joga. 1. Žmogaus psichikos ir kūno valdymo metodas siekiant ypatingos psichinės ar fizinės būsenos. Indijos filosofinių ir religinių sistemų dalis. Šiuo metu plačiai paplito ir Vakaruose.
------------------------------------
Jogaila
Jogaila (Vladislovas II Jogaila) (gimė apie 1351 m. Vilniuje (?), mirė 1434 06 01 Gorodoke (Lvovo sritis). Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1381 ir 1382–1392), Lenkijos karalius (1386–1434). Algirdo sūnus. Jogailaičių dinastijos Lenkijoje pradininkas. Algirdas prieš mirtį (1377) paskyrė savo įpėdiniu, 1377–1381 m. valdė su Kęstučiu. 1379–1381 m. kovojo su vyriausiojo brolio, pretendento į sostą, Polocko kunigaikščio Andriaus, brolių Dmitrijaus, Vladimiro ir Livonijos ordino koalicija, kurią rėmė ir Maskvos didžioji kunigaikštystė. Vidaus karo inspiratorius buvo Kryžiuočių ordinas. Jogaila, ieškodamas išeities, 1379 09 29 su Kryžiuočių ordinu, o 1380 02 27 ir su Livonijos ordinu sudarė paliaubų sutartis. 1380 05 31 su kryžiuočiais sudarė slaptą nuo Kęstučio Dovydiškių sutartį. Sužinojęs apie tai, Kęstutis 1381 m. lapkričio mėn. pašalino Jogailą iš valdžios ir išstūmė į Vitebską. 1382 06 12 Jogaila, remiamas Skirgailos ir Kaributo, užėmė Vilnių ir susigrąžino valdžią. Dėl to 1382 m. liepos 6 d. su kryžiuočiais sudarė Bražuolės sutartį, kuria šie pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Liepos 20 d. Jogaila ir kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus, klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą. Kęstutis Krėvos pilyje buvo nužudytas. Už paramą 1382 10 31 Dubysos sutartimi Ordinui buvo atiduota Žemaitija iki Dubysos. Pabėgęs iš nelaisvės Vytautas prisiglaudė pas kryžiuočius ir šie 1383 07 30 paskelbė Jogailai karą. Jogaila priėmė pasiūlymą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir sujungti LDK su Lenkija. 1385 08 14 buvo sudaryta Krėvos sutartis. 1386 02 15 pasikrikštijo Vladislovo vardu, 1386 02 18 vedė Jadvygą ir 1386 03 14 buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1387 m. pradėjo Lietuvos krikštą. Įkūrė Vilniaus vyskupiją. Bajorams suteikė privilegijų, Vilniaus miestiečiams – savivaldą. 1386 m. uždraudė katalikų santuokas su stačiatikiais. Tai sukėlė Vytauto šalininkų bajorų nepasitenkinimą. 1392 m. Jogaila Astravo sutartimi grąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir paskyrė jį vietininku Lietuvoje. 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi Jogaila patvirtino Vytautui Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią iki gyvos galvos. 1410 m. Žalgirio mūšyje buvo nominalus vyriausiasis kariuomenės vadas. 1413 10 02 Harodlės sutartimi pripažino LDK teisę ir po Vytauto mirties turėti atskirą didįjį kunigaikštį, išrinktą su Lenkijos karaliaus žinia. 1411–1422 m. su Vytautu karinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis kovojo dėl kryžiuočių užgrobtų LDK ir Lenkijos žemių. 1429 m. Lucko suvažiavime parėmė Vytauto karūnavimą, vėliau tam priešinosi. Po Vytauto mirties didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Švitrigailą. Valdydamas Lenkiją, Jogaila 1386 02 18 Krokuvos, 1386 03 29 Korčyno ir 1388 02 29 Piotrkovo privilegijomis patvirtino šlėktų teises, įsipareigojo nesuteikti tarnybų svetimšaliams. 1387 m. prie Lenkijos baigė prijungti Raudonąją Rusią. 1404 05 23 Racionžo sutartimi atnaujino 1343 m. Kališo sutartį su Kryžiuočių ordinu, išpirko iš jo Dobrynės žemę ir sankcionavo 1398 m. Salyno sutartį. 1420–1421 m. atsisakė husitų jam siūlomo Čekijos sosto, 1424 04 09 Velūnės ediktu uždraudė Lenkijos gyventojams remti husitus. 1430 03 04 Jedlnios ir 1433 m. Krokuvos privilegijomis išplėtė lenkų šlėktų teises. 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu patvirtino Žygimantą Kęstutaitį.
------------------------------------
Jogailaičiai
Jogailaičiai, Jogailaičių dinastija. Gediminaičių dinastijos atšaka, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių dinastija. Valdė taip pat Vengrijoje ir Čekijoje. Pradininkas – Jogaila. Po jo mirties Jogailaičiai valdė Lenkijoje, o nuo 1440 m. – ir LDK. Keturios Jogailaičių kartos asmeninės unijos (1386–1392, 1447–1492, 1501–1569) būdu siekė LDK ir Lenkijos politinės, ekonominės ir kultūrinės integracijos. Jogailaičių ir diduomenės politikos padarinys buvo Liublino unija (1569). Remdamiesi kovos su turkais idėja, Jogailaičiai siekė valdyti Vengriją ir Čekiją. Mirus bevaikiam Žygimantui Augustui dinastija pasibaigė.
------------------------------------
Jogailos privilegija bajorams
Jogailos privilegija bajorams. 1387 m. Jogailos suteikta privilegija Lietuvos bajorams katalikams užtikrino jų tėvonijų nuosavybės teisę, pažadėjo neatiminėti tėvonijų iš neištekėjusių antrą kartą bajorų našlių. Bajorus atleido nuo kelių tiesimo ir paliko tik prievolę statyti pilis ir eiti karo tarnybą. Ši privilegija davė pradžią bajorų luomo įforminimui.
------------------------------------
Jogailos privilegija katalikams
Jogailos privilegija katalikams. 1387 m. Jogailos privilegija katalikų dvasininkijai įkūrė Vilniaus vyskupiją. Davė pradžią katalikų Bažnyčios žemėvaldai Lietuvoje.
------------------------------------
Jogailos privilegija miestiečiams
Jogailos privilegija miestiečiams. Jogailos 1387 m. privilegija Vilniaus miestiečiams suteikė Magdeburgo teises, teisiškai įformino miestiečių valdžios institutus.
------------------------------------
Joldijos jūra
Joldijos jūra. Baltijos jūros raidos stadija (8000–7300 m. pr. Kr.). Pavadinta jūrų moliusko „Joldia arctica“ vardu.
------------------------------------
Jomantas Augustinas
Jomantas Augustinas (apie 1525–1576 05). Vienas iš pirmųjų žinomų lietuvių rašytojų, baigė Karaliaučiaus universitetą. 1563 m., mirus M. Mažvydui, paskirtas į jo vietą Ragainės klebonu. 1570 m. M. Mažvydo giesmyne Jomanto vardu išspausdintos dvi psalmės.
------------------------------------
Jonas Albrechtas
Jonas Albrechtas (1459–1501). Lenkijos karalius (1492–1501), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus. Kai Lenkijos karaliumi buvo Jonas Albrechtas, o LDK didžiuoju kunigaikščiu – Aleksandras, abi valstybes – Lietuvą ir Lenkiją – tesiejo faktas, jog abu valdovai – broliai. Jonas Albrechtas nesuteikė LDK pagalbos karuose su Maskva. Po jo mirties 1501 m. Lenkijos karaliumi buvo išrinktas LDK didysis kunigaikštis Aleksandras.
------------------------------------
Jonas III
Jonas III (1537–1592). Švedijos karalius (1569–1592), Gustavo I Vazos antrasis sūnus. 1569 m. švedų didikams nuvertus nuo sosto vyresnįjį Jono brolį Eriką XIV, Jonas III tapo Švedijos karaliumi. Jonas III nenorėjo atsisakyti pretenzijų į Livoniją. Mirus Steponui Batorui, jo našlė Ona Jogailaitė kreipėsi į Joną III, prašydama jo sūnaus Zigmanto kandidatūros į Respublikos sostą. 1587 m. Zigmantas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (Vazų dinastija Respublikoje išsilaikė 1587–1668). Jonas III Švedijos sostą paliko jaunesniam broliui Karoliu IX.
------------------------------------
Jonas XXII
Jonas XXII. Tikrasis vardas – Žakas Dniezas (1249–1334 12 04). Romos popiežius (1316–1334), rezidavęs Avinjone. Surengė religines misijas į Rytų ir Afrikos šalis. Kišosi į Vokietijos valstybinį gyvenimą. 1324 m. ekskomunikavo imperatorių Liudviką IV, nepripažinusį popiežiaus valdžios. Kovojo su jo statytiniu antipopiežiumi Mikalojumi V. Liudvikui IV remiant Lietuvą puldinėjusius kryžiuočius, Jonas XXII susirašinėjo su Gediminu dėl Lietuvos krikšto.
------------------------------------
Jonas Paulius II
Jonas Paulius II, Karolis Voitila (g. 1920). Katalikų bažnyčios veikėjas, popiežius (nuo 1978). Pirmasis popiežius ne italas po 1523 metų.
------------------------------------
Jonynas Antanas
Jonynas Antanas (1923 12 14–1976 07 05). Lietuvių rašytojas, poetas. 1944–1954 ir 1962–1963 m. – Lietuvos SSR aklųjų draugijos pirmininkas. 1963–1964 m. – aklųjų draugijos leidyklos direktorius. 1958–1959 m. žurnalo „Moksleivis“ redaktorius. Išleido poezijos rinkinių („Kad klestėtų žemė“ (1952) ir kt.), poemų („Draugui Stalinui“ (1950)), eilėraščių vaikams, satyrinių apysakų, apysakų ir apsakymų vaikams, publicistikos ir literatūros kritikos straipsnių.
------------------------------------
Jonynas Ignas
Jonynas Ignas (1884 01 24–1954 07 14). Lietuvių istorikas, diplomatas. 1920 m. buvo Lietuvos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Vilniaus kraštui. 1922–1929 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1924–1946 m. dėstė Kauno, 1940–1954 m. – Vilniaus universitetuose. Parašė veikalus „Vytauto šeimyna“ (1932), „Lietuvos istoriografija“ (1955), „Pirmasis Lietuvos statutas“ (1930) bei kt., daug „Lietuviškosios enciklopedijos“ (1933–1941) straipsnių. Iš lotynų į lietuvių kalbą išvertė Mykolo Lietuvio traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“.
------------------------------------
Janušas
Janušas. Mozūrų kunigaikštis. 1380 m. vedė vieną iš trijų Kęstučio ir Birutės dukterų Danutę (Oną). Kai 1382 06 12 Jogaila atsiėmė iš Kęstučio Vilnių, o po poros mėnesių užėmė ir Trakų pilį, Kęstučio padėtis tapo kritiška. Jonušas, į kurį buvo kreiptasi pagalbos, ne tik nepadėjo, bet, pasinaudodamas Lietuvoje kilusia sumaištimi, užėmė LDK pasienio sritis – Drohičiną ir Melniką. Tuo pačiu smarkiai apnaikino Suražą, Bielską, Kamenecą, priartėjo prie Brastos, tačiau nedrįso jos pulti ir grįžo Mozūrijon. Nerasdamas kitos išeities, 1382 m. pabaigoje Vytautas vėl kreipėsi į Mozūrų kunigaikštį. Janušas priėmė iš Krėvos pilies pabėgusį svainį, tačiau Palenkės jam grąžinti nesutiko. Pasižadėjo duoti mažą miestuką ir tai su sąlyga, kad jis pasikrikštytų. Vytautas nesutiko su tokiomis sąlygomis ir kreipėsi pagalbos į Kryžiuočių ordiną.
------------------------------------
Jonuškaitė-Zaunienė Vincė
Jonuškaitė-Zaunienė Vincė (1901 01 22–1997 05 18) Dainininkė, mecosopranas. 1925–1944 m. dainavo Valstybės teatre. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 m. gyveno JAV. Sukūrė apie penkiasdešimt vaidmenų: Karmen (Ž. Bizė „Karmen“), Dalilė (K. Sen-Sanso „Samsonas ir Dalilė“), Marina (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ ir kt.). Gastroliavo įvairiose Europos šalyse.
------------------------------------
Jordanas
Jordanas. VI a. gotų istorikas. Svarbiausias darbas – sutrumpintas neišlikusios romėnų istoriko Kasiodoro 12 tomų „Gotų istorijos“ atpasakojimas. Jis papildytas Jordano stebėjimais ir pavadintas „Apie getų kilmę ir veiklą“. Aprašomi įvykiai iki 551 metų. Yra duomenų apie slavus ir Didįjį tautų kraustymąsi, minimi aisčiai ir jų pasiuntinybė pas ostgotų karalių Teodoriką.
------------------------------------
Jotvingiai-sūduviai
Jotvingiai-sūduviai. Baltų gentis. Jos arealas – pietinė Užnemunė ir dešinysis Nemuno krantas tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose. Jotvingių paminklai išsiskiria IV a. antroje pusėje ir atsekami iki VII a. Vėlyvajame geležies amžiuje jotvingių teritorija sumažėjo: dešiniajame Nemuno krante atsiranda lietuviškųjų pilkapių. Tuo pačiu metu jotvingiai skilo – atsirado trys grupės: sūduviai, dainaviai, poleksėnai. Pirmieji jotvingiai mirusiuosius laidojo nedegintus pilkapiuose. Dažniausiai po vieną. Virš mirusiojo sukraudavo ovalų grindinį ar akmenų krūsnis. Nuo V a. paplito deginimo paprotys. Sudeginti palaikai laidoti negiliose duobėse po sampilu arba pačiame sampile, apdėti akmenimis. Kryžiuočių ordinui užėmus jų žemes, XIII–XIV a. jotvingiai išnyko – dalį išnaikino kryžiuočiai, kiti pasitraukė į Lietuvą ir asimiliavosi.
------------------------------------
Jovaiša
Jovaiša Eugenijus (g. 1950 04 24 Klaipėdoje). Lietuvių archeologas, istorijos daktaras (1988), docentas (1989). 1973 m. baigė Vilniaus universitetą. Vilniaus pedagoginio universiteto Baltų proistorės katedros vedėjas, žurnalo „Istorija“ redkolegijos pirmininkas. Pagrindinės tyrimų kryptys – romėniškojo laikotarpio (I–V a.) baltiškosios kultūros Lietuvos teritorijoje, kompiuterinių technologijų taikymas propaguojant archeologiją ir istoriją. Parašė apie 40 mokslinių straipsnių, išleido kompaktinį diską „Žvilgsnis į „Aukso amžių““ (1998), kompaktinio disko „Lietuva iki Mindaugo“ (1999) bendraautoris, redaktorius ir sudarytojas.
------------------------------------
Jucevičius
Jucevičius Liudvikas Adomas. Etnografas, tautosakininkas, biografas, poezijos vertėjas (1813 12 15–1846 03 24). Vilniaus universitete studijavo mediciną, 1838 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1843 m. metė kunigystę, mokytojavo Lepelyje. L.A. Jucevičius – vienas iš aktyviausių lituanistinio sąjūdžio veikėjų. Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, parengė bibliografinius veikalus apie Žemaitijos šviesuolius – „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius“. 1836 m. parašė trumpą Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams. Vertingų žinių apie tradicinius papročius paskelbta jo knygose „Žemaitijos bruožai“ (1840), „Žemaitijos atsiminimai“ (1842), „Lietuva“ (1846). Išleido tautosakos rinkinių „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (1840), „Lietuvių dainos“ (1844).
------------------------------------
Jučas
Jučas Mečislovas (g. 1926 04 26). Lietuvių istorikas, istorijos mokslų hab. daktaras. 1952–1985 m. dirbo Lietuvos istorijos institute. 1958–1966 m. ir nuo 1972 m. dėsto Vilniaus universitete, nuo 1976 m. – profesorius. Svarbiausi veikalai – „Baudžiavos irimas Lietuvoje“ (1972), „Žalgirio mūšis“ (1959), „Lietuvos metraščiai“ (1968), „Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos“ (1970) ir kt. Vienas iš knygų „ Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (1964), „Vilniaus universiteto istorija“ (1966–1977), „Lietuvos TSR istorija“ (1978 m., rusų k.) autorių. Kartu su kitais parengė dokumentų rinkinius „Lietuvos inventoriai XVII a.“ (1962), „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (1968), „Lietuvos ir Lenkijos unija“ (2000).
------------------------------------
Judaistai
Judaistai, judėjai. Judaizmo – monoteistinės etninės religijos – išpažinėjai, daugiausia žydai. Jų religinė doktrina remiasi Biblija (Senuoju Testamentu) ir Talmudu. Į Lietuvą judaistų žydų atsikėlė XIV amžiuje. Vyraujanti religijos kryptis buvo talmudinis judaizmas. 1388 ir 1389 m. Vytautas ir 1514 m. Žygimantas Senasis judaistams suteikė privilegijas. XVI a. LDK gyveno apie 10 000 judaistų, buvo apie 15 kahalų (žydų bendruomenių).
------------------------------------
Judaizmas
Judaizmas. Monoteistinė religija. Išpažįsta daugiausia žydai. Valstybinė religija Izraelyje. Doktrina remiasi Senuoju Testamentu ir Talmudu. Pripažįsta vieną Dievą – Jahvę, pasaulio sukūrėją. Tiki, kad žydai yra Dievo išrinktoji tauta, laikosi įvairių normų (apipjaustymo, maitinimosi apribojimo, nesusitepimo taisyklių, švenčia šabą). Atsirado II tūkstantmetyje prieš Kristų Palestinoje. Lietuvoje atsirado XIV a., atsikėlus čia žydams.
------------------------------------
Julijaus kalendorius
Julijaus kalendorius, romėnų kalendorius, senojo stiliaus kalendorius. Laiko skaičiavimo sistema, pagrįsta vidutiniais Saulės metais (365,25 d.). Pradėtas vartoti Romoje 45 m. pr. Kr. Naudojant šį kalendorių, per 128 metus susidarydavo 1 dienos paklaida. Vartotas iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo.
------------------------------------
Julijona
Julijona. LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo antroji žmona. 1350 m. Algirdas siuntė pasiuntinį pas Didįjį Maskvos kunigaikštį Semioną, prašydamas Tverės kunigaikščio Aleksandro dukters Julijonos rankos. Maskvos kunigaikštis, pasitaręs su metropolitu Teognostu, tokį sutikimą davė. Algirdo ir Julijonos sąjunga buvo ir 1350 m. taikos su Maskva ratifikacija. Vilniuje, prie kunigaikščio rūmų, Julijona turėjo savo cerkvę ir stačiatikių dvasininką. Visus 30 Vilniuje pragyventų metų ji liko ištikima stačiatikybei ir nė kiek nesuaugo su lietuvių tauta. Julijona ir Algirdas susilaukė kelių dukterų ir septynių sūnų: Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vygunto ir Švitrigailos. Žinomi trijų dukterų vardai: Aleksandra (ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Ziemovito), Teodora ir Marija – rusų kunigaikščių žmonos. Dviejų dukterų vardai nežinomi, tačiau šaltiniai mini, kad viena tapo Šcecino kunigaikščio Kazimiero žmona, o kita – ruso Jono Novosiliškio žmona.
------------------------------------
Jundzilas Stanislovas Bonifacas
Jundzilas Stanislovas Bonifacas (1761 05 06–1847 04 27). Gamtininkas, botanikas. Nuo 1792 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Išplėtė Vilniaus universiteto botanikos sodą. Vienas iš žurnalo „Dziennik Wilenski“ redaktorių. Svarbiausi veikalai – „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas“ (1791), „Taikomoji botanika“ (1799), „Botanikos pradmenys“ (1804–05), „Trumpasis zoologijos kursas“ (1807), „Lietuvos augalų aprašymas“ (1811).
------------------------------------
Jungtinių Tautų Organizacija
Jungtinių Tautų Organizacija, JTO. Tarptautinė organizacija, įkurta 1945 06 25 vietoj Tautų Sąjungos. Tikslas – stiprinti pasaulinę taiką, saugumą, bendradarbiavimą. Svarbiausi organai – Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba, Tarptautinis Teismas, Sekretoriatas. Būstinė – Niujorkas.
------------------------------------
Juodoji Rusia
Juodoji Rusia. Istorinė sritis Nemuno aukštupio kairiųjų intakų baseine. Manoma, kad senovėje apgyventa jotvingių ir kitų baltų genčių, o nuo I tūkstantmečio III ketvirčio ir rytų slavų (dregovičių). XI–XIII a. joje buvo Gardino, Naugarduko, Slonimo kunigaikštystės, susijungusios su Haličo-Volynės kunigaikštyste. XIII a. II–IV ketvirčiuose prijungta prie LDK. 1507–1795 m. dauguma buvusios Juodosios Rusios žemių priklausė LDK Naugarduko vaivadijai.
------------------------------------
Juozaitis
Juozaitis Arvydas (g. 1956 04 18). Lietuvių visuomenės, kultūros veikėjas, filosofas. Vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigėjų. Redagavo „Sąjūdžio žinias“, „Šiaurės Atėnus“. Nuo 1995 m. – vyriausiasis kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius. Išleido knygas „Sąjūdis ir demokratija“ (1990), „Valdžia ir laisvė“ (1990), „Nepriklausomybės kryžkelė“ (1992) ir kt. Nuo 2001 m. – Ministro Pirmininko patarėjas.
------------------------------------
Jurgelis
Jurgelis Jurgis (g. 1942 08 09). Lietuvos valstybės veikėjas. Baigė Vilniaus Pedagoginio universiteto ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetus. Studijavo Valstybinėje konservatorijoje režisūrą. 1967–1975 m. dirbo Vilniaus 21–osios vidurinės mokyklos matematikos mokytoju, 1975–1990 m. – Lietuvos MA Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis darbuotojas. 1990–1992 m. – LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992 m. – LR Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas, 1993–1998 m. – LR Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Nuo 1998 m. dirba LR Valstybės saugumo departamento patarėju. 1996 m. suteiktas LR Valstybės saugumo generolo laipsnis.
------------------------------------
Jurgutis Vladas
Jurgutis Vladas (1885 11 17–1966 01 09). Ekonomistas, kunigas. 1915–1920 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius. Vienas ateitininkų organizacijos steigėjų. 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas. 1921 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras. 1922–1929 m. Lietuvos banko valdytojas. Vadovavo pinigų emisijos politikai. 1925–1940 m. Kauno, 1940–1946 m. Vilniaus universitetų profesorius. Svarbiausi darbai: „Finansų mokslo pagrindai“ (1938), „Pinigai“ (1938), „Bankai“ (1940).
------------------------------------
Juršėnas
Juršėnas Česlovas (g. 1938 0518). Lietuvos valstybės veikėjas. 1955 m. aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą. 1960 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Dirbo „Tiesos“ redakcijoje. Nuo 1964 metų – Lietuvos RTV tarptautinis apžvalgininkas, po ketverių metų – televizijos Informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius. 1973 m. baigė Leningrado (Sankt Peterburgas) aukštąją partinę mokyklą. 1973–1975 ir 1983–1988 metais – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius, Spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vedėjas. 1975–1978 metais – LTSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas. 1978–1983 metais vadovavo „Vakarinių naujienų“ redakcijai. 1988 m. rudenį tapo Televizijos ir radijo komiteto kolegijos nariu, politikos apžvalgininku, vedė LTV „Atgimimo bangos“ ir kitas populiarias laidas. 1989–1990 metais – Vyriausybės spaudos atstovas. LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir savarankiškos LKP pertvarkymo socialdemokratiniais pagrindais dalyvis.1990–1992 metais – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992 metais – AT – AS seniūno pavaduotojas. Nuo 1992 metų – Seimo narys. Šeštojo Seimo pirmininkas (1993 02 25 – 1996 11 25). Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas, Seimo LDDP frakcijos seniūnas. Parlamentinės ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininkas, ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininko pavaduotojas. Išleido keletą knygų ir žinynų apie pasaulį ir politiką.
------------------------------------
Juška Antanas
Juška Antanas (1819 06 16–1880 11 01). Etnografas, tautosakininkas. Buvo kunigu Antazavėje, Obeliuose, Zarasuose, nuo 1879 m. gyveno Kazanėje. Rinko liaudies dainas, šnekamosios kalbos žodžius, aprašinėjo papročius, publikavo etnografinę medžiagą. Išleido keletą dainų rinkinių („Lietuvių liaudies dainos“ (1867), „Lietuviškos dainos“ (1880–82), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883)), etnografijos darbą „Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių“ (1880), elementorių. Sudarė lenkų–lietuvių, latvių–lenkų–lietuvių kalbų žodyną.
------------------------------------
Juška Jonas
Juška Jonas (1815 06 08–1886 05 11). Tautosakininkas, kalbininkas. Dirbo mokytoju įvairiuose Rusijos miestuose, nuo 1875 m. – Kazanėje. Tyrė lietuvių kalbą, recenzavo lituanistinius darbus. Rašė „Lietuvių kalbos šaknų žodyną“, tačiau nebaigė. Klasifikavo lietuvių tarmes, sukūrė kai kuriuos lietuviškus gramatikos terminus. Tyrė lietuvių kalbos ir sanskrito santykius. Kartu su broliu Antanu Juška skelbė lietuvių etnografijos medžiagą.
------------------------------------


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:52
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Kadencija
Kadencija. Įstatymo numatytas laikotarpis veikti kokiam nors valstybiniam organui ar eiti pareigas pareigūnui.
------------------------------------
Kačiušytė Lina
Kačiušytė Lina (g. 1963 01 01). Plaukikė. 1978 m. 200 m plaukimo krūtine pasaulio rekordininkė (nuplaukė per 2 min 33,11 s). Šį rekordą pagerino 1978 ir 1979 m. (2 min 31,42 s ir 2 min 28,36s). 1978 m. pasaulio, 1979 m. SSRS, 1981 m. universiados čempionė. 1978–1979 m. daugiakovės varžybose laimėjo SSRS taurę. 1980 m. olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtoja.
------------------------------------
Kahalas
Kahalas. Pirma prasmė – savivaldą turinti žydų bendruomenė. Susidarymą lėmė tai, kad žydams buvo varžomas gyvenamosios vietos pasirinkimas, migracija, veikla. Rytų Europoje paplito XIV–XVIII amžiuje. Kahalas buvo kolektyviai atsakingas už žydų gyventojų mokesčius valstybei. Kahalo seniūno kompetencijai priklausė bendruomenės administracijos tvarkymas, prekybinų ir finansinių operacijų reguliavimas, narių šalpa, sanitarija, pravažiuojančių žydų globa. Šalyse, kur žydai turėjo plačią autonomiją (Ispanija, Sicilija, Respublika), susidarė ištisa kahalų sistema. LDK pirmieji kahalai atsirado XIV a. (Breste, Gardine). XVI a. jų būta keliolika (Vilniuje susidarė XVI a. pab.–XVII a. pr.). 1623–1762 m. veikė atskiras LDK kahalų seimas. XVII a. vid.–XVIII a. pr. karų sukelti ekonominiai sunkumai ardė kahalų organizaciją. 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, kahalų savivalda susiaurinta, išliko kolektyvinė atsakomybė už mokesčius valstybei. Antroji prasmė – žydų bendruomenių savivaldos organas. Įėjo 22–34 žmonės (Krokuvoje 40, Vilniuje 35). Branduolį sudarė vyresnieji (parnesai iš 4–5 narių) ir garbės nariai (tuvai, iš 3 narių). Savivaldos organui buvo pavaldžios kahalo komisijos: administracijos, teismo, mokesčių, švaros, religijos. Kahalai būdavo renkami kasmet (Rusijoje kas 3 metai).
------------------------------------
Kaimynai
Kaimynai. Bajoro kieme (kaime) gyvenantys ir savo ūkį turintys valstiečiai ankstyvaisiais viduramžiais. Sudarė tarpinį sluoksnį tarp dvaro šeiminykščių ir didžiojo kunigaikščio valdinių – sodžiaus ar valsčiaus bendruomenės narių. Nuo šeiminykščių skyrėsi tuo, jog prievoles bajorui davė ne nuo šeimos nario atskirai, o nuo ūkio. Neturėjo savo žemės (naudojosi dvaro skirta) ir buvo asmeniškai priklausomi nuo žemvaldžio.
------------------------------------
Kaimo bendruomenė
Kaimo bendruomenė. Žemdirbių bendruomenė, Lietuvoje vadinta lauku. Jos nariai – laukininkai.
------------------------------------
Kairiūkštis
Kairiūkštis Jonas (1896 10 13–1957 10 09). Lietuvių mokslininkas, gydytojas terapeutas, farmakologas. Vienas iš laisvamanių sąjūdžio Lietuvoje pradininkų. Eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos Lietuvoje pradininkas. Iki 1937 m. dirbo gydytoju, nuo 1937 m. dėstė Kauno, vėliau – Vilniaus universitetuose. Sukūrė neobenzinolio preparatą. Žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius (1933–1939). Išleido darbų apie tuberkuliozę, bronchinę astmą, laisvamanybę.
------------------------------------
Kairys Jurgis
Kairys Jurgis (g. 1952 05 06). Lakūnas akrobatas, sportinių lėktuvų bandytojas. Daugkartinis akrobatinio skaidymo Lietuvos, pasaulio bei Europos čempionas. Garsėja originaliais parodomaisiais skrydžiais po Lietuvos miestų tiltais. Keleto išradimų, kuriant sportinius lėktuvus, bendraautorius. Apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
------------------------------------
Kairys Steponas
Kairys Steponas (1879 01 03–1964 12 16). Visuomenės veikėjas, politikas, publicistas. Dirbo inžinieriumi Samaroje, nuo 1912 m. – Kaune, Vilniuje. Dalyvavo socialdemokratų veikloje, 1901–44 m. Lietuvos socialdemokratų partijos centrinio komiteto narys. 1917 m. dalyvavo organizuojant Vilniaus konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos tarybos nariu. 1917–19 m. buvo laikraščio „Darbo balsas“, 1919–28 m. – laikraščio „Socialdemokratas“ redaktorius. 1919 m. – Lietuvos Respublikos tiekimo ir maitinimo ministras, 1920–27 m. – seimo narys. 1923–43 m. dėstė Kauno universitete. 1943–45 m. buvo Vliko pirmininkas. Po II pasaulinio karo emigravo į Vakarus. Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą, straipsnių, feljetonų, atsiminimų, politinių brošiūrų.
------------------------------------
Kalavijuočių ordinas
Kalavijuočių ordinas. 1202 m. įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Ordinui vadovavo magistras, svarbiausius reikalus tvarkė kapitula (magistro taryba). Karių būriams vadovavo komtūrai ir fogtai. Pilys buvo administracinio vieneto kastelatūros (pilies apygardos) centras. Rygos vyskupo ir Kalavijuočių ordino susitarimu du trečdaliai užkariautų žemių tekdavo Kalavijuočių ordinui, likusios – Rygos, vėliau ir Saremos, Lenemos, Tartu bei Kuršo vyskupams. Remiami popiežiaus, Albertas ir kalavijuočiai iki 1212 m. užkariavo lyvių žemes. 1208 m. surengė karo žygį į Lietuvą, tačiau buvo sumušti. Iki 1209 m. užėmė latgalių Aizkrauklės, Kuoknesės, Jersikos pilis. XIII a. antrajame dešimtmetyje kartu su danais pavergė estus. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Ordinas užvaldė dalį sėlių, kuršių ir žiemgalių žemių. Didžiausia neužkariauta greta kalavijuočių valdų liko pagonių šalis Lietuva. 1236 02 09 popiežius Grigalius IX paskelbė kryžiaus žygį į Lietuvą. Tais pačiais metais Kalavijuočių ordinas ir kryžeiviai buvo sumušti Saulės mūšyje. Po šio mūšio 1237 05 13 popiežius prijungė Kalavijuočių ordiną prie Kryžiuočių ordino. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.
------------------------------------
Kalbotyra
Kalbotyra (kalba). Mokslas, tiriantis garsinę žmonių kalbą, jos struktūrą, sąryšį su mąstymu bei raidą, sąlygotą visuomenės istorijos. Pagal tyrimo objektą kalbotyra skirstoma į bendrąją ir konkrečiąją. Pirmuoju atveju tiriami bendrieji kalbos dėsniai, antruoju – atskiros kalbos, jų grupės, tarpusavio ryšiai. Pagal tyrimo metodus kalbotyra gali būti lyginamoji istorinė, tipologinė (tam tikro istorinio laikmečio), struktūrinė bei matematinė.
------------------------------------
Kalėdos
Kalėdos. Viena iš svarbiausių krikščionių švenčių – Kristaus gimimo šventė. Jos dabartiniam datavimui (gruodžio 25–26 dienos) įtvirtinti įtakos turėjo romėnų kalendorius ir saulėgrįžos šventė. Šventės data buvo skaičiuojama nuo pirmosios kito mėnesio dienos, vadinamųjų kalendų. Iš šio žodžio kilęs ir lietuviškas Kalėdų pavadinimas. Lietuviškų Kalėdų papročiuose daug saulėgrįžos pagoniškų švenčių liekanų.
------------------------------------
Kalimachas
Kalimachas Pilypas. Italų filosofas, istorikas (1437–1496). Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sekretorius, diplomatinių misijų patikėtinis ir sūnų auklėtojas (drauge su J. Dlugošu). Lietuvoje gyveno 1474–1475, 1480–1484 ir 1495–1496 m. Apie 1479–1480 m. parašė lenkų kardinolo ir politiko Zbignievo Olesnickio biografiją, kur išdėstė savo žinias ir samprotavimus apie lietuvius, jų kilmę ir religinius papročius. Mini, kad lietuviai garbinę žaltį, šventais laikę miškelius, akmenis, ežerus, nuošalias vietas. Ten jie, kaip ir galai, atlikdavo apeigas. Manė, kad lietuviai kilę iš galų.
------------------------------------
Kalinauskas Kostas
Kalinauskas Kostas, Kalinovskis Konstantinas (1838 02 02–1864 03 22). Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Teisininkas. Nuo 1861 m. gyveno Gardine, ten įsteigė slaptą spaustuvę, kurioje 1862–63 m. spausdino laikraštį „Mužyckaja prauda“. 1862 10–1863 03 vadovavo Lietuvos provincijų komitetui. Atsakė už sukilimo propagandą, ginklus, instrukcijų rengimą. 1863 03 11 tapo Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įgaliotuoju komisaru Gardino gubernijoje. Nuo 1863 06 įėjo į naują sukilimo vadovybę, kurioje daugumą sudarė raudonieji. 1864 02 09 suimtas. Nubaustas mirties bausme.
------------------------------------
Kalpokas Petras
Kalpokas Petras (1880 03 31–1945 12 05). Dailininkas tapytojas. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose, surengė individualių parodų. Kūryboje vyrauja peizažai („Auksiniai berželiai“, 1907, „Upelis pavasarį“, 1907, „Miško kelias“, 1912 ir kt.) ir portretai (nutapė J. Jablonskio, S. Neries ir kt. portretus). Nutapė kompozicijų, freskų. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930).
------------------------------------
Kalvinistai
Kalvinistai (Evangelikai reformatai). Protestantų atšaka, atsiradusi XVIa. Šveicarijoje kaip J. Kalvino ir U. Cvinglio pasekėjai. Lietuvoje pasirodė XVI a. viduryje. 1565 m. nuo kalvinistų atsiskyrė arijonai. Kalvinistai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentai. Jais buvo Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis, Andrius Volanas ir kt. XVII a. kalvinistų veikla ėmė silpnėti. Stipriausios kalvinistų bendruomenės buvo Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, Papilyje. Įtakingiausi judėjimo globėjai – Biržų-Dubingių šakos Radvilos.
------------------------------------
Kamarauskas Juozas
Kamarauskas Juozas (1874 04 29–1946 10). Inžinierius, architektas, dailininkas piešėjas. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus vyriausiojo architekto valdyboje. Nupiešė įvairių Lietuvos miestų, miestelių, pilių, senosios architektūros paminklų piešinių, plakatų, ekslibrių, buitinių scenų, restauravo senus paveikslus.
------------------------------------
Kanceliarija
Kanceliarija, raštinė. Įstaigos skyrius, kur tvarkomi raštai, dokumentai. LDK pastovi valstybės kanceliarija susiformavo XIV a. pabaigoje, Vytauto ir Jogailos laikais. XV–XVI a. atsirado kanclerio, vicekanclerio pareigybės. Kancleriai rūpinosi valstybės kanceliarija, saugojo valstybės antspaudus. Kanceliarijoje dirbo raštininkai, notarai, sekretoriai, vertėjai. Lietuvos valstybės kanceliarija išliko ir po 1569 m. Liublino unijos kaip viena iš svarbiausių valstybinio Lietuvos savarankiškumo įstaigų. XVIII a., pabaigoje žlugus Lietuvos valstybei, likviduota ir Lietuvos kanceliarija.
------------------------------------
Kancleris
Kancleris. Antrasis pagal rangą ir pirmasis pagal reikšmę LDK vyriausybės narys. Šis didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos kanceliarijos reikalų tvarkytojas (urėdas) LDK žinomas nuo XV a. pirmosios pusės. Kancleris turėjo tvarkyti valstybės įstatymų leidybą bei kontroliuoti, kaip jie vykdomi. Per jo rankas eidavo ir visi iš užsienio gaunami valstybinės reikšmės dokumentai. Kancleris dalyvaudavo formuojant valstybės administracijos aparatą, skiriant jo pareigūnus, skirstant jiems už tarnybas duodamus valdyti valstybės turtus. Kancleris saugojo ir didįjį valstybės antspaudą, be kurio negaliojo nė vienas valstybinis aktas. XVI a. pradžioje susiklostė tradicija kancleriu skirti Vilniaus arba (labai retai) Trakų vaivadą. Šio vyriausybės nario rankose faktiškai būdavo sutelkta aukščiausioji LDK valdžia. Kanclerio ir valstybės kanceliarijos raštininkų, sekretorių žinioje buvo valstybės archyvas ir Lietuvos Metrika.
------------------------------------
Kantas Imanuelis
Kantas Imanuelis (1724 04 22–1804 02 02). Vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos ir kritinės filosofijos pradininkas. 1755–96 m. dėstė Karaliaučiaus universitete, nuo 1770 m. profesorius. Žymiausi veikalai – „Grynojo proto kritika“ (1781), „Praktinio proto kritika“ (1788). Nagrinėjo pažinimo, moralės problemas.
------------------------------------
Kapitalizmas
Kapitalizmas. Ekonomikos sistema, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Kartais apibūdinamas kaip sistema, kurioje dirbantieji nėra gamybos priemonių – kapitalo – savininkai. Vyraujanti pasaulyje ūkio sistema nuo XIX amžiaus.
------------------------------------
Kapitula
Kapitula (1). Katalikų ir anglikonų vyskupo patariamasis organas – dvasininkų kolegija, esanti prie katedros. Vyskupui mirus, iš savo tarpo kapitula išrenka vikarą, kuris valdo vyskupiją tol, kol paskiriamas naujas vyskupas. Kita kapitulos samprata – katalikų vienuolių arba religinį riterių ordiną valdančių asmenų kolegija.
------------------------------------
Kapsai
Kapsai. Pietiniai vakarų aukštaičiai. Vietoj „kaip“ taria „kap“. Gyvena Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kybartų, Vilkaviškio apylinkėse.
------------------------------------
Kapsukas-Mickevičius Vincas
Kapsukas-Mickevičius Vincas (1880 04 07–1935 02 17). Vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių, visuomenės veikėjas, publicistas. Iki 1902 m. priklausė varpininkams, nuo 1903 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1904 m. įsteigė socialdemokratinę jaunimo organizaciją „Draugas“ (nuo 1905 m. pavasario – Lietuvių socialdemokratų darbininkų partija), kuri 1905 09 susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija. 1904–06 m. – socialdemokratų žurnalų „Draugas“ ir „Darbininkas“ redaktorius, 1906–07 m. kartu su kitais redagavo žurnalus „Naujoji gadynė“ ir „Skardas“, 1913–14 m. bendradarbiavo bolševikinės krypties laikraštyje „Vilnis“. Vienas iš 1905–07 m. revoliucijos Lietuvoje vadovų. Prasidėjus I pasauliniam karui, išvyko į Šveicariją, paskui į Škotiją. Redagavo laikraščius „Socialdemokratas“, „Rankpelnis“, „Kova“, žurnalą „Naujoji gadynė“. Po 1917 m. Vasario revoliucijos apsigyveno Rusijoje, įstojo į Rusijos socialdemokratų–bolševikų partiją. Nuo 1917 12 RTFSR tautybių reikalų liaudies komisariato Lietuvos reikalų komisaras. Prisidėjo prie Lietuvos komunistų partijos organizacijų Lietuvoje kūrimo, dalyvavo Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės veikloje. Nuo 1921 m. pabaigos gyveno Maskvoje. Parašė knygų, brošiūrų, straipsnių politine, istorine tematika, atsiminimų.
------------------------------------
Karaimai
Karaimai. Juos į Lietuvą XIV a. pab.–XV a. pr. atsivedė didysis kunigaikštis Vytautas. Administraciniu ir dvasiniu Lietuvos karaimų centru tapo Trakai. Čia jie ėjo karinę tarnybą (saugojo pilis), vertėsi daržininkyste. 1441 m. Kazimieras Jogailaitis Trakų karaimų bendruomenei suteikė Magdeburgo teises.
------------------------------------
Karaliaučiaus universitetas
Karaliaučiaus universitetas (veikė 1544–1945). Įsteigė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Iš pradžių turėjo 4 fakultetus: filosofijos, teisės, teologijos, medicinos. 1544 m. jame dirbo 11 profesorių (tarp jų Abraomas Kulvietis – graikų kalbos ir Stanislovas Rapolionis – teologijos), studijavo apie 200 studentų. Svarbiausias dėstomas dalykas buvo teologija. 1755–1796 m. čia dėstė Imanuelis Kantas. 1544–1546 m. mokėsi apie 20 lietuvių iš LDK, o 1744 m. – apie 60. Veikė studentų organizacija „Lithuania“. Studentams iš LDK Albrechtas Brandenburgietis skyrė stipendijų, o šie stodami turėjo prisiekti, kad baigę mokslus skelbs protestantizmą tarp lietuvių. XVI a. universitete mokėsi Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Augustinas Jomantas, Merkelis Giedraitis, Jonas Bretkūnas. Prie universiteto 1718 m. įsteigtas lietuvių kalbos seminaras, mokęs lietuvių kalbos būsimus lietuvių parapijų kunigus.
------------------------------------
Karamzinas Nikolajus
Karamzinas Nikolajus (1766 12 01–1826 05 22). Rusų istorikas, rašytojas, publicistas. Peterburgo mokslų akademijos garbės narys (nuo1818), Rusijos akademijos (nuo 1818) narys. Priklausė masonų draugijoms. 1791–92 m. leido žurnalą „Moskovskij žurnal“, 1802 m. įkūrė pirmąjį Rusijoje privatų literatūrinį–politinį žurnalą „Vestnik Evropy“. Nuo 1803 m. – oficialus Rusijos istoriografas, kuriam imperatorius Aleksandras I pavedė parašyti visą Rusijos istoriją. Parašė 11 tomų „Rusijos valstybės istoriją“ (1816–24). Rašė apsakymus, straipsnius apie literatūrą. Rusų sentimentalizmo pradininkas. „Užrašai apie Maskvos įžymybes“ (1818) – pirmasis kultūrinis–istorinis vadovas po Maskvą.
------------------------------------
Kaributas Dmitrijus
Kaributas Dmitrijus (mirė po 1404). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. 1380 m. stačiatikių papročiu pakrikštytas Dmitrijumi. LDK valstybės veikėjas. Iki 1393 m. buvo Novgorodo Seversko kunigaikštis. 1382 m. sukilo prieš Kęstutį. Kai šis 1382 m. gegužės mėn. išvyko malšinti sukilimo, Jogaila užėmė Vilnių. Už paramą Kaributas gavo valdyti Naugarduko kunigaikštystės dalį – Lydą. Su kitais patvirtino Jogailos ir Kryžiuočių ordino 1382 m. Dubysos sutartis. Su savo broliais ir pusbroliu Vytautu patvirtino 1385 m. Krėvos sutartį. 1392 m. atsisakė prisiekti Vytautui. 1393 m. prie Dokudavo kautynėse su Vytauto kariuomene pateko į nelaisvę; ir jo valdos buvo paverstos didžiojo kunigaikščio domenu. Kaributas gavo valdyti Volynėje Zbaružą, Podolėje Braclavą ir Vinicą.
------------------------------------
Karinė demokratija
Karinė demokratija. Visuomenės organizavimosi forma, dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Civilizacijos istorijoje pirmosios karinės demokratijos visuomenės žinomos graikuose (XII–IX a. pr. Kr.), romėnuose (IX–VI a. pr. Kr.), vėliau ji būdinga ir daugeliui kitų tautų – skitams, keltams, germanams, baltams, normanams, slavams ir kt. Karinei demokratijai būdinga paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija – liaudies susirinkimas. Valdžia – kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. – renkama liaudies susirinkimuose. Jie negali perduoti valdžios paveldėjimo keliu.
------------------------------------
Karnišovas Artūras
Karnišovas Artūras (g. 1971 04 27). Krepšininkas. 1987 m. su SSRS rinktine iškovojo bronzos medalį Europos jaunių čempionate. 1989–1990 m. žaidė Vilniaus komandoje „Statyba“. 1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse su Lietuvos rinktine iškovojo bronzos medalius. 1995 m. Atėnuose su Lietuvos rinktine tapo Europos vicečempionu. 1994–1995 m. žaidė Pičo komandoje „Šole“ (Prancūzija), 1995–1997 m. – Barselonos komandoje „Barselona“. Du kartus tapo Ispanijos čempionu. 1996 m. išrinktas geriausiu Europos metų krepšininku. 1997 ir 1999 m. dalyvavo Europos visų žvaigždžių rungtynėse. 1997 m. paskelbtas naudingiausiu rungtynių žaidėju. 1997–1998 m. žaidė Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija), 1998–2000 m. Bolonijos „Paf“, tapo Italijos čempionu. 2000–2002 m. žaidė Barselonos „Barselona“ (Ispanija). Laimėjo Ispanijos karaliaus taurę, trečią kartą tapo Ispanijos čempionu.
------------------------------------
Karo tarnyba
Karo tarnyba. Vienintelė bajoro prievolė. Kiekvienas bajoras turėjo joti į karą su savo žirgu, apranga ir ginkluote. Bajorai, kurie turėjo valdinių, turėdavo išruošti Lietuvos didžiojo kunigaikščio normatyviniais aktais nustatytą karui parengtų karių skaičių.
------------------------------------
Karolis IV
Karolis IV (1316 05 14–1378 11 29). Čekijos karalius (nuo 1346), Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vokietijos karalius (nuo 1347). Siekdamas Centrinėje Europoje sukurti didelę valstybę, įsigijo Brandenburgą, dinastine unija sujungė Lenkiją ir Vengriją. 1358 m. pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Algirdui krikštytis.
------------------------------------
Karolis IX
Karolis IX (1550 06 27–1574 05 30). Prancūzijos karalius (nuo 1560). Iš Valua dinastijos. Iki 1670 m. valdė jo motina Kotryna Mediči. Po Sen Žermeno edikto (1570), kuriuo buvo laikinai nutraukti. religiniai karai, suartėjo su hugenotų vadu G. de Kolinji. Pastarojo veikiamas, pradėjo užtarti kalvinistus, buvo linkęs kariauti su Ispanija. Ši politika nepatiko Kotrynai Mediči: ji išreikalavo leisti 1572 m. surengti hugenotų žudynes, vadinamas Baltramiejaus naktimi.
------------------------------------
Karolis X
Karolis X Gustavas (1622 11 08–1660 02 13). Švedijos karalius (nuo 1654). Rėmėsi smulkiais dvarininkais, pasiturinčiais valstiečiais, miestiečiais. Per 1655–1660 m. Šiaurės karą Kėdainių sutartimi buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Išplėtė Švedijos valdas, sutvirtino jos padėtį Baltijos jūros regione.
------------------------------------
Karolis XII
Karolis XII (1682 06 17–1718 11 30). Švedijos karalius (nuo 1697). Karolio XI sūnus. Stiprino absoliutizmą, buvo didžiavalstybinės politikos šalininkas. Vadovavo švedų karo žygiams per 1700–1721 m. Šiaurės karą. Nugalėjo Daniją ir 1700 m. rugpjūčio mėn. privertė ją išstoti iš Šiaurės sąjungos. 1700 m. lapkričio mėnesį prie Narvos sumušė Rusijos kariuomenę. 1701 m. prie Rygos nugalėjo Augusto II saksų kariuomenę ir įsiveržė į Lietuvą (užėmė Skuodą, Kėdainius, Kauną, Vilnių). 1702 m. įsiveržė į Lenkiją. 1708 m. lapkričio mėnesį Karolio XII vadovaujami švedai užpuolė Rusiją, 1709 m. prie Poltavo jie buvo sumušti. Karolis XII pabėgo į Turkiją, kurią kurstė kariauti su Rusija. 1715 m. grįžo į Švediją. Per norvegų tvirtovės Frederikshalio apsiaustį buvo mirtinai sužeistas. 15 metų kariaudamas užsienyje, apleido šalies vadovavimą. Po Karolio XII pralaimėjimo Rusijoje Švedija tapo antraeile valstybe.
------------------------------------
Karpačiauskas Vitalijus
Karpačiauskas Vitalijus (g. 1966 07 06). Boksininkas. Daugkartinis Lietuvos čempionas. 1992 m. olimpinių žaidynių Barselonoje IV vietos laimėtojas. 1993 m. laimėjo I vietą Europos bokso čempionate, tais pačiais metais II vietą pasaulio čempionate, 1995 m. III vietą pasaulio bokso čempionate.
------------------------------------
Karpavičius Jurgis
Karpavičius Jurgis (1884 05 05–1941 12 22). Kompozitorius. Iki 1941 m. dėstė Kauno konservatorijoje, profesorius. Sukūrė operas „Gražina“ (1932), „Radvila Perkūnas“ (1937), baletų („Gražuolė“, 1926, „Baroko“, 1938, „Apsišaukėlis“, 1940 ir kt.), kantatų, simfoninių poemų, instrumentinių pjesių, romansų, dainų, muzikos dramos teatro spektakliams.
------------------------------------
Karpiai
Karpiai. Lietuvos bajorų giminė. Minima nuo XVI amžiaus. Daugiausia dvarų turėjo Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, Palenkėje. Labiausiai išgarsėjo XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje. Žymiausi atstovai – Benediktas Karpis (1734–1805), 1794 m. sukilimo dalyvis, Ignas Karpis (1780–1809), Upytės vėliavininkas, Juozapas Mykolas Karpis (1679–1739), Žemaitijos vyskupas, Maurikis Pranciškus Karpis (1749–1817), vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, Pranciškus Karpis (1693–1755), jėzuitas.
------------------------------------
Karsavinas
Karsavinas Levas (1882 12 01–1952 07 12). Filosofas, istorikas. 1916–1922 m. dėstė Petrogrado universitete. 1922 m. ištremtas iš Rusijos. 1928–1940 m. dėstė Kauno, 1940–1946 m. – Vilniaus universitetuose. 1944–1949 m. buvo Vilniaus dailės muziejaus direktorius. Išleido darbus lietuvių ir rusų kalbomis „Istorijos įvadas“ (1920), „Istorijos teorija“ (1929), „Istorijos filosofija“ (1923), „Apie pradus“ (1925), „Apie asmenybę“ (1929), „Viduramžių kultūra“ (1914), „Europos kultūros istorija“ (1931–1937) bei kt.
------------------------------------
Karšuva
Karšuva. Istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Įėjo dabartinės Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų dalys. XIII–XIV a. Karšuvoje buvo Bisenės, Aukaimio, Veliuonos ir kt. pilys. Svarbiausia Karšuvos pilis minima 1385 m. ir galėjo stovėti prie Akmenos upės. Karšuva buvo labai nusiaubta XIV a. kovose su kryžiuočiais. 1404–1409 metais, kryžiuočiams valdant Žemaitiją, ji nebeteko ankstesnės reikšmės. Po Žalgirio mūšio (1410) ir Torūnės taikos (1411), kai Žemaitija tapo atskira LDK seniūnija, ji buvo padalinta į valsčius. Karšuvos žemė tapo valsčiumi.
------------------------------------
Kartelis
Kartelis. Monopolistinė vienos gamybos šakos įmonininkų ar jų susivienijimų sąjunga.
------------------------------------
Karusės mūšis
Karusės mūšis (ties Karuse, vakarinė Estija). 1270 m. vasario mėnesį įvykęs mūšis tarp Lietuvos ir Livonijos ordino bei danų kariuomenės. Mūšis vyko ant užšalusio Baltijos jūros Muhaus sąsiaurio ledo. Traidenio vadovaujamiems lietuviams, grįžtantiems iš antpuolio Saaremos saloje, kelią pastojo Livonijos ir danų riteriai. Jų raitelių atakuojami lietuviai pasitraukė už rogių užtvaros, išbadė įsipainiojusius riterių žirgus ir sutriuškino priešus. Žuvo 52 riteriai, danų vadas Eilartas ir apie 600 eilinių karių. Karusės mūšis – trečioji žymiausia XIII a. lietuvių pergalė prieš vokiečių riterius (po Saulės ir Durbės mūšių).
------------------------------------
Kasiodoras
Kasiodoras Flavijus Magnas Aurelijus. Romėnų senatorius, ostgotų valstybės veikėjas (apie tarp 480 ir 490 – tarp 585 ir 590). Ilgą laiką buvo karaliaus Teodoriko patarėjas, o senatvėje įkūrė Vivarijaus vienuolyną, tapusį viduramžių kultūros centru. Parašė reikšmingų veikalų: 12 dalių „Gotų istoriją“, „Dieviškų ir žmogiškų mokslų pagrindus“, įtvirtinusį 7 pakopų mokyklos struktūrą. Veikale „Įvairenybės“ paskelbė karaliaus Teodoriko laišką aisčiams, rašytą tarp 523 ir 526 metų. Jame pateikiama žinių apie baltų ir ostgotų ryšius bei gintaro kelią.
------------------------------------
Kasparaitis Darius
Kasparaitis Darius (g. 1972 10 16). Ledo ritulio žaidėjas. 1987–1992 m. žaidė Maskvos „Dinamo“, 1992–1996 m. – Niujorko „Islanders“ komandose, nuo 1996 m. NHL klubo „Pittsburgh Penguins“ gynėjas. 1992 m. olimpinis čempionas. 2000 m. įkūrė Lietuvoje savo vardo labdaros ir paramos fondą.
------------------------------------
Kašarauskis Pranciškus Ambraziejus
Kašarauskis Pranciškus Ambraziejus (1821–1882 12 14). Kraštotyrininkas, gamtininkas, kunigas. 1852–64 m. – Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Bendradarbiavo su Vilniaus archeologijos komisija, dalyvavo geologinėse ekspedicijose, tyrė Dubysos slėnį, aprašinėjo retus Žemaitijos augalus, rinko etnografinę medžiagą. 1865 m. ištremtas į Sibirą. Aprašinėjo Altajaus kalnus. Parašė straipsnių rinkinius „Apie Visatos kilmę“, „Botanika“.
------------------------------------
Kaširskis
Kaširskis Vladimiras. Rusų archeologas (1883 06 23(13)–1908 09 22(9). 1904 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1906 m. V. Kaširskis susidomėjo Rytų Lietuvos archeologijos paminklais. Kreipėsi į Imperatoriškąją archeologijos komisiją ir tais pačiais metais gavo leidimą kasinėti. Netoli Kavino palivarko iškasė du pilkapius. Žvalgė Vajuonio ežero apylinkių paminklus – Akmeniškių, Papravalės, Lygumų, Rėkučių, Pajevonio pilkapynus. Tyrė Cegelnės, Papravalės, Rėkučių pilkapius, Mažulonių piliakalnį. Ankstyva mirtis nutraukė pradėtus darbus. Jo kasinėjimų medžiagą skelbė A. Spicynas.
------------------------------------
Kaštelionas
Kaštelionas. Aukštas LDK vietinės valdžios pareigūnas. Pareigybė įvesta Lenkijos pavyzdžiu 1413 m.(po Horodlės unijos). Vaivadijoje buvo antras (po vaivados) pareigūnas. Per visuotinį bajorų šaukimą iš apskrities vėliavininko priimdavo susirinkusią bajorų kariuomenę ir perduodavo vaivadai. Vilniaus ir Trakų kaštelionai buvo Ponų tarybos nariai.
------------------------------------
Kašuba Vytautas
Kašuba Vytautas (1915 08 15–1997). Skulptorius. Per II pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Parodose dalyvavo nuo 1937 m. Sukūrė skulptūrų (obeliskas „Perkūno žirgai“, 1939, „Tremtis“, 1953 ir kt., reljefų, antkapinių paminklų, medalių.
------------------------------------
Katalikai
Katalikai. Labiausiai paplitusios krikščionybės krypties – katalikybės išpažinėjai. Katalikybė remiasi Biblija ir katalikų bažnyčios tradicija. Bažnyčiai vadovauja popiežius. Katalikai tikti triasmeniu Dievu, Kristaus prisikėlimu ir dieviškumu, Bažnyčios vaidmeniu išganyme.
------------------------------------
Katkovas Michailas
Katkovas Michailas (1818 11 13–1887 08 01). Rusų publicistas. 1850–55 ir 1863–87 m. laikraščio „Moskovskyje vedomosti“ redaktorius, 1856–87 m. leido žurnalą „Russkij vestnik“.
------------------------------------
Kaufmanas Konstantinas
Kaufmanas Konstantinas (1818 03 02–1882 05 16). Rusijos valstybės veikėjas, generolas adjutantas. 1853–56 m. Krymo kare buvo žygio štabo viršininkas. 1861–65 m. Karo ministerijos kanceliarijos direktorius. 1865 04–1866 10 Vilniaus generalgubernatorius, karo apygardos kariuomenės vadas. Tęsė M. Muravjojo politiką, persekiojo spaudą lotyniškais rašmenimis.
------------------------------------
Kauno pilis
Kauno pilis. Įkurta Nemuno ir Neries santakoje. Pirmoji mūrinė pilis, pastatyta XIII a. antroje pusėje. Ją sudarė 0,5 ha kiemas, kurį juosė 2 m storio ir 12–13 m aukščio gynybine siena. 1362 m., ginant Vaidoto įgulai, pilį sugriovė kryžiuočiai. Antroji pilis buvo pastatyta iki 1368 m. Po Žalgirio mūšio Kauno pilies karinė reikšmė sumažėjo. XVIII a. ji buvo apleista. 1970–1974 m. pilies griuvėsiai konservuoti ir iš dalies restauruoti. Pietrytiniame jos bokšte 1964 m. įrengtas muziejus.
------------------------------------
Kauno rotušė
Kauno rotušė. Gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stilių statinys. Dabar ji stačiakampio plano, dviaukštė, su aukštu mansardiniu stogu ir 6 tarpsnių bokštu. Rotušė pirmą kartą paminėta 1493 m. Hanzos dokumentuose. 1542–1562 m. Vilniaus meistras Benediktas Choinovskis pastatė naują rotušę. Po 1638 m. rekonstrukcijos rotušė buvo trečdaliu sutrumpinta. 1838 m. architektas Karolis Podčašinskis rotušę pertvarkė į reprezentacinius rūmus.
------------------------------------
Kazakevičius
Kazakevičius Vytautas. Lietuvių archeologas, istorijos daktaras (1984 ), habilituotas daktaras (1998). 1974 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, instituto tarybos pirmininkas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – geležies amžiaus baltų laidojimo paminklai, baltų genčių karyba ir ginkluotė. Parašė apie 100 mokslinių straipsnių, monografijas „Plinkaigalio kapinynas“ (1993), „Baltų genčių ginklai“ (1988), „IX–XIII a. baltų kalavijai“ (1996).
------------------------------------
Kazimieras
Kazimieras (1458 10 03–1484 03 04). Katalikų šventasis, Lietuvos globėjas. Buvo kandidatas į Vengrijos sostą, bet po nesėkmingo karo žygio į Vengriją (1471) jo negavo. 1475 ir 1479 m. kurį laiką gyveno Lietuvoje, Vilniaus pilyje. Buvo ligonis (sirgo džiova), palaidotas Vilniaus katedros kriptoje. Po mirties Kazimierą pradėta garsinti kaip stebukladarį. Jo kanonizavimas tęsėsi 120 metų. 1604 m.popiežius Klemensas VIII paskelbė Kazimierą šventuoju.
------------------------------------
Kazimieras Jogailaitis
Kazimieras Jogailaitis (1427 11 30–1492 06 07), jaunesnysis Jogailos sūnus. Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–1492), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447–1492). 1440 m., nužudžius Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį, Lietuvos didikai prieš Lenkijos ponų valią Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė trylikametį Kazimierą. Šitaip buvo nutraukta unija su Lenkija. Kol Kazimieras buvo nepilnametis, už jį LDK valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. 1444 m. mūšyje su turkais ties Varna (Bulgarija) žuvo vyresnysis Kazimiero Jogailaičio brolis Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis. Lenkų didikai, norėdami atnaujinti asmeninę uniją su LDK, pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Šis pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos sąlygomis (to reikalavo Lietuvos didikai). Ta proga LDK bajorams 1447 m. Kazimiero privilegija buvo suteikta naujų teisių ir laisvių. Kazimieras nepakankamai rūpinosi LDK interesais, nes retai buvo Lietuvoje. Daugiau rūpinosi, kad Jogailaičių dinastija gautų Vengrijos ir Čekijos sostus. Jam valdant, Lietuvoje itin sustiprėjo Ponų tarybos įtaka. Atsargi Kazimiero laviravimo politika padėjo išvengti Lenkijos ir LDK karo dėl Podolės ir Volynės. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai. Jis turėjo šešis sūnus. Garsiausi iš jų – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II.
------------------------------------
Kazimiero privilegija
Kazimiero privilegija. 1447 05 05 duota LDK bajorams, katalikų dvasininkams ir miestiečiams už LDK ponų sutikimą, kad didysis kunigaikštis Kazimieras priimtų Lenkijos karaliaus vainiką. Šiuo aktu Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias LDK sienas, kokios buvo Vytauto laikais. Didysis kunigaikštis įsipareigojo valstybines pareigas skirti tik vietos bajorams, teikti jiems pirmenybę skiriant dvasininkus į vakuojančias vietas. Ši privilegijos nuostata turėjo apsaugoti nuo galimo Lenkijos bajorijos kišimosi į Lietuvos valstybės vidaus gyvenimą. Pažadėta nesuimti bajoro be teismo, leisti laisvai išvykti į užsienį. Didysis kunigaikštis atsisakė prievolių, kurias jam iki tol atlikdavo bajorų valstiečiai, išskyrus pilių statymą. Pažadėta nepriimti į didžiojo kunigaikščio žemes pabėgusių bajorų žmonių, o bajorams drausta priimti didžiojo kunigaikščio valstiečius-bėglius. Bajorams leista teisti savo valstiečius. Pirmą kartą garantuotos LDK miestiečių luominės teisės. Privilegija dar kartą išplėtė LDK bajorų ekonomines ir socialines teises, suvaržė (finansiškai ir politiškai apribojo) didžiojo kunigaikščio valdžią. Nuo Vytauto laikų dalindami bajorams didžiojo kunigaikščio domeno žemes ir jose gyvenusius valstiečius, Lietuvos valdovai darėsi ekonomiškai ir politiškai vis labiau priklausomi nuo bajorų luomo.
------------------------------------
Kazimiero teisynas
Kazimiero teisynas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero patvirtintas teismo sprendimų rinkinys, galiojęs 1468–1529 metais Aukštaitijoje ir Juodojoje Rusijoje. Pirmas Lietuvoje teisės kodifikavimo bandymas. Teisyną sudaro 25 straipsniai.
------------------------------------
Kazokai
Kazokai. XIV–XVII a. Rusijos pakraščių laisvose žemėse apsigyvenę laisvieji žmonės ir pabėgėliai. Taip pat ir asmenys, tarnavę kariuomenėje valstybės pakraščiuose. XVIII–XX a. pradžioje Rusijos karinis luomas. Kazokais vadinti ir rusų, Lenkijos, LDK valstiečiai ir miestiečiai, pabėgę į laisvas žemes. Jie apsigyveno prie Dnepro, Dono, Volgos, Tereko upių. Nuolatinės kovos su gretimomis valstybėmis ir pusiau klajoklių tautomis vertė kazokus vienytis į karines bendruomenes. XV–XVI a. pr. susikūrė Dono, Volgos, Dnepro bendruomenės, XVI a. I pusėje – Zaporožės sečė. Sienoms nuo totorių ginti ir Ukrainos gyventojų sukilimams malšinti Respublikos vyriausybė XVI a. II pusėje sukūrė rejestrinių kazokų kategoriją. Ukrainos kazokai buvo svarbiausi XVI–XVII a. I pusės sukilimų prieš Respubliką jėga. Ypač pasižymėjo B. Chmelnickio vadovaujamas 1648–1654 m. sukilimas.
------------------------------------
Keltai
Keltai. Indoeuropiečių gentys, I tūkstm. pr. Kr. pirmoje pusėje gyvenusios Reino, Senos, Luaros upių baseine ir Dunojaus aukštupyje. Antroje šio tūkstantmečio pusėje keltai paplito beveik visoje Vakarų ir Vidurio Europoje. Romėnai pagrindinę jų gyvenamos teritorijos dalį vadino Galija; kurią pavergė II a. pr. Kr.–I a. po Kr. Keltų kilmės tautos nūdienėje Europoje yra bretonai, valai, airiai, škotai.
------------------------------------
Kernavės kompleksas
Kernavės pilių kompleksas. Jį sudaro 4 piliakalniai: Aukuro kalnas, Kriveikiškių kalnas, Pilies kalnas, II Pilies kalnas. Aukuro kalne rastas 4 m storio XIII–XIV a. kultūrinis sluoksnis. Į rytus nuo Aukuro kalno už gilios daubos yra Kriveikiškių kalnas, dar vadinamas Smailiakalniu. Į šiaurę nuo Aukuro kalno yra Pilies kalnas. Jame rasta gynybinių sienų, pastatytų iš akmens ir medžio. Spėjama, kad II Pilies kalno vietoje XIII–XIV a. stovėjo Kernavės pilis, kurią mini XVI a. metraščiai kaip Lietuvos sostinę. Jau antras dešimtmetis, kai Kernavės kompleksus tyrinėja A. Luchtanas. Rasta daiktų, kurie liudija giliausią praeitį siekiančią Kernavės senovę. Rasti pilkapiai su degintų mirusiųjų kapais datuojami maždaug V a. pr. Kr. Pilių vietoje ir gyvenvietėse rasta IX–XVI a. namų, įvairiausių to laikotarpio dirbinių ir žmonių kapų.
------------------------------------
Ketleris
Ketleris Gotardas (1517–1587). Paskutinysis Livonijos ordino magistras (1559–1561). Už LDK žadamą pagalbą Livonijos kare pasidavė LDK globai. 1561 11 28 Livonijos ordinas buvo panaikintas, Ketleris tapo LDK vasalinės Kuršo kunigaikštystės valdovu.
------------------------------------
Ketverių metų seimas
Ketverių metų seimas, Didysis seimas. Respublikos seimas, posėdžiavęs 1788 10 06–1792 05 29 Varšuvoje (nuo 1790 12 16 dvigubos sudėties). Pirmininkai – Stanislovas Malachovskis (Lenkija), Kazimieras Nestoras Sapiega (LDK). Seime vyravo vadinamoji Patriotų partija (Hugas Kolontajus, Ignacas Potockis), ji atstovavo buržuazėjantiems bajorams ir miestiečiams, orientavosi į Prūsiją. Prie šios grupuotės prisidėjo karalius Stanisovas Augustas Poniatovskis. Seimas priėmė įstatymų, kuriais buvo siekiama sustiprinti valstybę, reformuoti jos santvarką ir pritaikyti ją kapitalizmo raidai, išsivaduoti iš Rusijos politinės įtakos. 1788 10 20 nutarė padidinti kariuomenę iki 100 000 žmonių, jai išlaikyti įvedė bajorams ir dvasininkams aukos mokestį. 1789 01 19 panaikino Nuolatinę tarybą, kurią laikė Rusijos įtakos valstybėje įrankiu, vietoj jos įkūrė bendrus Lenkijai ir LDK centro valdžios organus – Abiejų tautų komisijas, taip pat vietinės vykdomosios valdžios organus – civilines ir karines tvarkomąsias komisijas. Seimo reikalavimu 1789 m. pavasarį Rusija išvedė iš Respublikos kariuomenę. Nuo 1789 07 Seimo darbą veikė Didžioji Prancūzijos revoliucija, Lenkijos ir LDK miestiečių judėjimas. 1791 04 18 miestų įstatymu Seimas daugeliu atveju sulygino miestiečių ir bajorų teises. Svarbiausias įstatymas – Gegužės trečiosios konstitucija. 1791 10 20 priimtas Lenkijos ir LDK savitarpio garantijos įstatymas. Juo buvo patvirtinta, kad LDK ir ateityje turės atskirą iždą, tiek pat ir tokios pat kompetencijos kaip Lenkija ministrų pareigybių, pusę vietų centro valdžios organuose, seimas kas 3 metai posėdžiaus Lietuvoje, Gardine. 1792 02 pusėje Targovicos konfederacija ir 1793 Gardino Seimas Ketverių metų seimo reformas panaikino.
------------------------------------
Kėdainių unija
Kėdainių unija (Kėdainių sutartis). LDK didikų ir dalies bajorų 1655 10 20 Kėdainiuose pasirašyta sutartis su Švedijos atstovais. Sudaryta per Respublikos – Švedijos ir Respublikos – Rusijos (1654–1667) karus. Buvo nutraukiama LDK ir Lenkijos unija, išsižadama pavaldumo Jonui Kazimierui, skelbiama, kad sudaroma LDK ir Švedijos unija. Karolis Gustavas paskelbtas LDK didžiuoju kunigaikščiu. Buvo paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, bet naujojoje unijoje buvo akivaizdus LDK pavaldumas naujajam partneriui. Per 1656 m. pavasario lietuvių sukilimą prieš švedus ir juos išvijus unija buvo nutraukta.
------------------------------------
Kęsgailos
Kęsgailos. LDK didikų giminė, vieni iš didžiausių LDK žemvaldžių, Žemaitijos seniūnai. XV–XVI a. I pusėje jų tėvonija buvo Deltuva. Kęsgailos, paveldėdami Žemaitiją tarsi savo tėvoniją, valsčių tijūnus ėmė skirti patys, nesiskaitydami su didžiuoju kunigaikščiu ir bajorais. Giminės pradininkas Buseika 1366 m. vadovavo 400 lietuvių būriui, kuris kovėsi su Ragainės komtūro kryžiuočiais, žygiavusiais į Maišiagalą. Kaip didžiojo kunigaikščio bajorų atstovas 1379 m. dalyvavo sudarant Jogailos ir Kęstučio Trakų sutartį su Kryžiuočių ordinu. Jo sūnus Stanislovas-Valimantas dalyvavo sudarant 1398 m. Salyno sutartį. Šio sūnus Mykolas-Kęsgaila Valimantaitis iš Deltuvos 1409–1412 m. buvo Ukmergės vietininkas, 1412–1432, 1440–1441, 1443–1450 m. – Žemaitijos seniūnas, o 1443–1448 m. – Vilniaus kaštelionas. Pasižymėjo krikštijant žemaičius. Skirsnemunės (1431), Gardino (1432) sutarčių dalyvis. Vyriausiasis Mykolo Kęsgailos sūnus Mykolas buvo pirmasis (1446–1451 ir nuo 1459) LDK kancleris, 1451–1458 m. – didžiojo kunigaikščio vietininkas Smolenske, nuo 1458 m. – dar ir Vilniaus vaivada. Tris dešimtmečius su broliu Jonu faktiškai vadovavo LDK politikai. Kitas sūnus Jonas 1451–1485 m. buvo Žemaitijos seniūnas, 1477 m. Trakų, 1478 m. Vilniaus kaštelionas. Jono sūnus Stanislovas 1485–1527 m. buvo Žemaitijos seniūnas, 1499–1522 m. Trakų, 1522–1526 m. – Vilniaus kaštelionas, 1501–1503 m. – LDK didysis etmonas. 1494 m. su kitais Maskvoje sudarė taikos sutartį su didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III. Jo sūnus Stanislovas nuo 1527 m. buvo Žemaitijos seniūnas (paskutinis iš Kęsgailų), nuo 1528 m. – Trakų kaštelionas. 1528 m. vedęs Oną Kiškaitę, tapo turtingiausiu Lietuvos didiku. Po šio Kęsgailos mirties Kęsgailų įtaka valstybėje sunyko. Paskutinis iš Kęsgailų buvo Stanislovas. 1545–1552 m. LDK stalininkas, nuo 1549 m. – Kražių grafas. Su giminaičiu Mikalojumi Radvila Juoduoju buvo vienas iš pirmųjų reformacijos Lietuvoje globėjų.
------------------------------------
Kęstutis
Kęstutis (gimė apie 1300, nužudytas 1382 08 Krėvoje). Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis. Iš tėvo Gedimino paveldėjo Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją, persikėlė iš Senųjų Trakų į Naujuosius. Jo atrama – Trakų kunigaikštystės taryba ir bajorai. Savo valdose buvo visiškai savarankiškas. 1342 m. Kęstutis bandė užmegzti prekybinius santykius su Anglija. 1345 m. su broliu Algirdu pašalino iš sosto brolį Jaunutį ir lygiomis teisėmis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Atrėmė daugiau nei 710 Kryžiuočių ordino ir apie 30 Livonijos ordino žygių į Lietuvą; pastatydino atsparos pilis prie Nemuno. Kartu su Algirdu surengė apie 40 žygių į Kryžiuočių ordino valdas. Per 1361 m. žygį Įsručio apylinkėse pateko į nelaisvę, bet pabėgo iš Marienburgo pilies. 1382 m. Jurbarko apylinkėse pirmą kartą panaudojo artileriją. Dalyvavo ir Algirdo žygiuose į Maskvą, o broliui Liubartui padėjo kovoti su Lenkija dėl Voluinės ir Galičo. Po Algirdo mirties Lietuvą valdė kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, jį pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau 1381 m. rugsėjį, sužinojęs apie slaptą Jogailos sutartį su Kryžiuočių ordinu, pašalino Jogailą iš sosto. Derybų metu Kęstutis buvo suimtas, įkalintas Krėvos pilyje ir 1382 m. nužudytas. Pagonišku papročiu jo kūnas sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje. Su dviem žmonomis turėjo šešis sūnus. Garsiausi antrosios žmonos Birutės vaikai Vytautas ir Žygimantas.
------------------------------------
Kiaupa Zigmantas
Kiaupa Zigmantas (g. 1942 01 29 Ignalinos raj. Pakiaunio kaime). Lietuvių istorikas, docentas, humanitarinių mokslų (istorijos) daktaras. 1965 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. Dirbo Vilniaus archyvuose, nuo 1970 metų – Lietuvos istorijos institute įvairiose pareigose. 1983 m. apgynė daktaro disertaciją „Šiauliai XV-XVIII a.: Lietuvos mažųjų miestų raidos problemos“. Šiuo metu yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vyresnysis mokslinis darbuotojas. Nuo 1993 m. dėsto Vytauto Didžiojo universitete, yra istorijos katedros docentas. Lietuvos heraldikos komisijos ir Valstybinės paminklosaugos komisijos narys. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė istorija, miestų ir miestiečių istorija, šaltinotyra. Šiais klausimais paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių mokslinėje spaudoje. Kartu su J. Kiaupiene ir A. Kuncevičiumi parašė Lietuvos istorija iki 1795 m. (3 leidimai 1995-2000 m., taip pat anglų kalba The History of Lithuania before 1795, Vilnius, 2000). Yra knygų Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) (Šiauliai, 1991) ir Palangos istorija (Klaipėda, 1999) skyrių, skirtų XV-XVIII a. istorijai, autorius. Naujausia pozicija – The History of Lithuania (Vilnius, 2002). Sudarė ir redagavo keliolika mokslinių straipsnių rinkinių, yra Lietuvos istorijos metrađčio ir Kauno istorijos metrađčio, taip pat kasmetinės einamosios Lietuvos istorijos bibliografijos redakcinių kolegijų pirmininkas.
------------------------------------
Kiaupienė Jūratė
Kiaupienė Jūratė (g. 1947 11 23 Vilniuje). Lietuvių istorikė, docentė, humanitarinių mokslų (istorija) daktarė. 1969 m. Vilniaus universitete baigė istorijos studijas. Mokslo tiriamąjį darbą pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Feodalizmo istorijos skyriuje. Čia parengė ir apgynė daktaro disertaciją „Agrariniai santykiai Žemaitijoje XVI-XVIII a.“. Greta mokslo tyrimų dėstė Vilniaus pedagoginiame institute; o nuo 1992 m. – Vytauto Didžiojo universitete. Rengia bakalaurus, magistrus ir doktorantus. Šiuo metu dirba Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriuje vyresniąja mokslo darbuotoja ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docente. Tyrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ūkio, visuomenės ir politinę istoriją. 1988 m. paskelbė monografiją „Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI-XVIII a.“. Kartu su bendraautoriais – Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius – išleido veikalą „Lietuvos istorija iki 1795 metų“ (1995; 1998; 2000); tas pats anglu kalba – „The History of Lithuania before 1795“.( Vilnius, 2000). Parengė eilės šaltinių publikacijas: „Instrukcijos feodalinių valdų administracijai“ (1985); 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas (2002); Elijas Pilgrimovijus. Didžioji Leono Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą, 1600-1601 m. (2002). Už publikaciją „1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas“ 2002 metais apdovanota Pasaulio Lietuvių bendruomenės premija. Lietuvos ir užsienio mokslinėje spaudoje yra paskelbusi kelias dešimtis straipsnių, dalyvauja mokslinėse konferencijose.
------------------------------------
Kiemas
Kiemas, dūmas. Valstiečio sodyba su žeme, nuo XIV a. prievolinis ir mokestinis vienetas.
------------------------------------
Kijevo Rusia
Kijevo Rusia. IX – XII a. pradžios rytų slavų valstybė Dniepro ir Dnestro baseinuose, Volgos aukštupyje. Sostinė – Kijevas. Valdžia priklausė didžiajam Kijevo kunigaikščiui. IX–X a. valstybės valdyme didelę reikšmę turėjo liaudies susirinkimas – večė. XI – XII a. pr. večė neteko ankstesnės svarbos: valstybėje šalia didžiojo kunigaikščio iškilo bojarinai. Po mongolų įsiveržimo ir Kijevo Rusios pavergimo prasidėjo didysis Kijevo Rusios slavų migravimas į šiaurę ir šiaurės vakarus. Apie Maskvą ėmė formuotis nauja rusų valstybė ir rusų tautybė.
------------------------------------
Kiprijonas
Kiprijonas (Kiprijanas) (1336–1406 09 16), šventasis, rusų stačiatikių bažnyčios veikėjas. 1375 m. Konstantinopolio patriarchas paskyrė Kiprijoną Kijevo ir Lietuvos metropolitu. Kiprijonas vykdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo politiką. 1381–1382 m. tapo Maskvos, o nuo 1390 m. Rusios metropolitu. Vadovavo stačiatikių bažnyčių suvienijimui visose rusų žemėse (ir tose, kurios priklausė LDK).
------------------------------------
Kirilica
Kirilica. Viena iš dviejų (greta glagolicos) seniausių slavų abėcėlių. Pavadinimą gavo iš slavų švietėjo Kirilo vardo. Manoma, kad sukurta IX a. pab. pietinėje Bulgarijoje. Kirilicos pagrindas – graikų raštas. Turi 43 raides. Nuo glagolicos skiriasi raidžių forma. 1708 m. Petro I iniciatyva modifikuota kirilicos forma (vadinamoji graždanka).
------------------------------------
Kirkoras Adomas Honorijus
Kirkoras Adomas Honorijus (1818 01 21–1886 11 23). Lenkų archeologas. Kasinėjo pilkapius ir kapinynus Baltarusijoje bei Lietuvoje. Priklausė Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, buvo Senienų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas. Leidinių „Pamiatnaja knižka Vilenskoj gubernii“ (1850–54), „Teka Wilenska“ (1857–58), „Kurier Wilenski“ (1860–65) redaktorius. Pirmojo vadovo po Vilnių ir Vilniaus apylinkes (1856), Senienų muziejaus katalogo (1858) leidėjas. Priklausė Rusijos archeologų (narys korespondentas) ir geografų draugijoms, Lenkijos mokslų akademijai.
------------------------------------
Kirša Faustas
Kirša Faustas (1891 02 25–1964 01 05). Poetas. Vienas lietuvių simbolistinės poezijos pradininkų. Vienas Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizatorių. 1941–1944 m. Lietuvių rašytojų draugijos vadovas. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Išleido eilėraščių rinkinius „Verpetai“ (1918), „Aidų aidužiai“ (1921), „Tolumos“ (1947) ir kt., satyrinę poemą „Pelenai“ (1930–1938).
------------------------------------
Kiseliovo reforma
Kiseliovo reforma. Rusijos imperijos valstybinių valstiečių valdymo sistemos reforma 1837–41 metais. Reformai vadovavo valstybės turto ministras P. D. Kiseliovas. Įsteigta valstybės turto ministerija ir gubernijų rūmai, įvesta valsčių savivalda. Duoklė pakeista rinkliava, nustota nuomoti valstybinius dvarus. Bandyta tobulinti žemės ūkį, veterinariją ir mediciną. Prievartiniai reformos vykdymo metodai sukėlė valstiečių protestus.
------------------------------------
Kiškos
Kiškos. XVI–XVII a. LDK didikų giminė. XVI a. pradžioje iškilo į ponus. Daugiausia valdų turėjo Palenkėje ir Vakarų Baltarusijoje. Nors XVI a. rėmė reformaciją, vėliau grįžo į katalikybę. 1542–1614 m. valdė Kėdainius – vieną iš reformatų centrų. Paskutinis žymus iš LDK gyvenusių Kiškų – Jonušas Kiška (mirė 1654). 1646–1653 m. buvo LDK didžiuoju etmonu.
------------------------------------
Kleinas
Kleinas Danielius (1609 05 30–1666 11 28). Kalbininkas. 1636 m. filosofijos magistro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą ir iki mirties kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje. 1653 m. išleido lotynų kalba pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“. 1654 m. išleido jos santrauką vokiečių kalba. D. Kleino gramatikoje pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos to meto bendrinės lietuvių kalbos normos. Šio kalbininko gramatikomis sekė beveik visi XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos gramatikų autoriai. D. Kleinas koregavo J. Bretkūno Biblijos vertimo 4-ąją dalį, išleido giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666) ir prie jo pridėjo naujas maldų knygeles. Buvo parengęs vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, kuris liko neišspausdintas.
------------------------------------
Klemensas IV
Klemensas IV. Tikrasis vardas Guido Fulcodi (mirė 1268 11 29), popiežius (1265–1268).
------------------------------------
Klemensas VIII
Klemensas VIII (1592–1605), popiežius. Tikras vardas Ippolito Aldobrandini, teisininkas. 1588 m. vyko kaip legatas į Respublikos rinkiminį seimą po Stepono Batoro mirties. 1595 m. Romoje priėmė rytinės Lietuvos vyskupus Hipatijų Pociejų ir Kirilą Terleckį. 1595 12 23 patvirtino Rytų Lietuvos vyskupų susitarimą dėl bažnytinės unijos. 1569 02 23 dekretu nustatė naujos metropolijos organizaciją.
------------------------------------
Klimas
Klimas Petras. Lietuvos diplomatas, istorikas (1891 02 23–1969 01 16). 1917 m. išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, tapo Nepriklausomybės Akto signataru. 1919–1923 m. užsienio reikalų viceministras, 1923–1925 m. – Lietuvos pasiuntinys Italijoje, 1925–1940 m. – Prancūzijoje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dėstė universitete, buvo pirmasis „Lietuvos aido“ redaktorius. Parašė istorijos vadovėlių gimnazijoms ir mokslo studijų. Karo metais kalintas hitlerininkų, 1945–1953 m. – sovietiniame gulage. Iš Čeliabinsko srities lagerių į Lietuvą grįžo palaužta sveikata. Rašė filosofijos ir Lietuvos diplomatijos studijas, atsiminimus.
------------------------------------
Klimka
Klimka Libertas (g. 1940 09 18). Fizikas, mokslo istorikas, etnologas. Fizikos mokslų daktaras. Dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, docentas. Etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas. Etninės kultūros draugijos, Lietuvos mokslo istorikų asociacijos vicepirmininkas. Astronomijos kalendoriaus „Lietuvos dangus“, žurnalų „Istorija“, „Fizikų žinios“ redakcinių kolegijų narys. 1975–1992 m. VISI docentas, nuo 1975 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto docentas. Vienas ar kartu su kitais parengė leidinius „Puslaidininkių technikos naujovės“ (1976), „Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais“ (1989), „Iš fizikos istorijos Lietuvoje“ (1991), „Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas“ (1994), „Tikslieji mokslai Lietuvoje“ (1994), „Po tėviškės dangumi“ (1997), „Lietuvių kalendorius“ (1995) ir kt.
------------------------------------
Klingenbergas Nikolajus
Klingenbergas Nikolajus (m. 1908). Rusijos generolas. Vilniuje dirbo prokuroro padėjėju, policijos viršininku, vėliau – Kauno vicegubernatorius. Vadovavo Kražių skerdynėms.
------------------------------------
Klova
Klova Vytautas (g. 1926 01 31). Lietuvių kompozitorius. Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius (nuo 1982). Sukūrė operas „Pilėnai“ (1956), „Vaiva“ (1958), „Duktė“ (1960), simfoninės muzikos kūrinių, simfoninę poemą „Jūratė ir Kastytis“.
------------------------------------
Klušino kautynės
Klušino kautynės. 1610 07 04 įvykusios kautynės tarp Vasilijaus Šuiskio (jam talkino švedai) bei Respublikos armijos. 1610 m. Maskvoje vykusios suirutės metu Lžedmitrijui II kartu su kazokais ir lenkų bei lietuvių bajorų savanoriais kovojant prieš carą Vasilijų Šuiskį, Respublikai susidarė palanki proga atgauti dalį prarastų sričių. 1609 m. Zigmantas Vaza paskelbė karą Rusijai, tuo metu bendradarbiavusiai su Švedija. 1609 m. Zigmantas Vaza su Respublikos kariuomene apgulė Smolenską. Caras Vasilijus Šuiskis pasiuntė rusų kariuomenę su pagalbiniais švedų būriais padėti apgultai Smolensko įgulai. Lenkijos etmonas Stanislovas Žolkievskis su Respublikos kariuomene sutriuškino rusus Klušino kautynėse. Po Klušino pergalės, Žolkievskiui įžengus į Maskvą, Vladislovas Vaza buvo išrinktas caru. Maskvoje įsitvirtino lenkų ir lietuvių įgula.
------------------------------------
Knituva
Knituva. Istorinė žemaičių žemė. Buvo Knituvos–Ventos dešiniojo intako – pakrantėse. Minima XIV–XVI a. vidurio dokumentuose.
------------------------------------
Knygnešiai
Knygnešiai. Lietuviškų spaudinių gabentojai per Vokietijos–Rusijos sieną į Lietuvą arba platintojai Lietuvoje spaudos draudimo (1864–1904) metu. Įveždavo Mažojoje Lietuvoje išleistas knygas, laikraščius. Kūrėsi knygnešių ir spaudos platinimo draugijos – „Atgaja“, „Sietynas“, Garšvių draugija. Knygnešių veikla buvo baudžiama. Žymiausi knygnešiai – Jurgis Bielinis, Motiejus Baltūsis, Matas Slančiauskas ir kiti.
------------------------------------
Knyva
Knyva Valerijonas (1909 11 29–1941 10 02). Lietuvių visuomenės veikėjas. Dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos, Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos veikloje. 1940–1941 m. – Lietuvos SSR komunalino ūkio liaudies komisaras. Parašė knygą „Nūdienės šeimos tragedija“ (1931), eilėraščių, vertė į lietuvių kalbą V. Hugo ir kitų užsienio autorių kūrinius.
------------------------------------
Kociela
Kociela Mykolas Kazimieras (mirė 1722). Nuo 1700 m. Trakų kaštelionas, 1703–1706 m. Trakų vaivada. 1707 m., atleistas iš pareigų, išvyko su Augustu II į Saksoniją. Grįžęs kartu su juo, nuo 1710 03 09 buvo didžiuoju Lietuvos paiždininkiu.
------------------------------------
Kojelavičius
Kojelavičius-Vijūkas Albertas. Istorikas (1609–1677 10 06). 1654–1655 m. buvo Vilniaus universiteto rektorius. 1650–1669 m. lotynų kalba išleido pirmąją spausdintą „Lietuvos istoriją“ nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572 m.). Svarbiausias veikalo šaltinis – Motiejaus Strijkovskio kronika. Ją papildė žiniomis iš Petro Dusburgo kronikos bei Radvilų archyvo Nesvyžiuje metraščių išrašais. Jis rašė bajoriškos valstybės politinę istoriją, ją periodizavo pagal valdovus. Vertingiausia antroji knygos dalis, skirta 1387–1572 m. įvykiams, kurie ypač objektyviai ir detaliai nušviesti. Nors A. Kojelavičius-Vijūkas ir buvo unijos su Lenkija šalininkas, bet smarkiau nei M. Strijkovskis kritikavo lenkų feodalų pastangas įsigalėti LDK priklausomose Ukrainos žemėse, smerkė kryžiuočių agresiją. Patriotiškai (nors ir nenuosekliai) aukštino Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, pabrėžė Lietuvos svarbą Lenkijos istorijoje. „Lietuvos istorijoje“ jaučiama silpstanti bajorų tautinė sąmonė, Lietuvos visuomeninių interesų nykimas, lenkėjimas.
------------------------------------
Kolaborantas
Kolaborantas. Asmuo, bendradarbiaujantis su okupantu ar politiniu priešu.
------------------------------------
Kolainių pilis
Kolainių pilis. XIII a. lietuvių pilis prie Nemuno, žemiau Veliuonos. 1290 m. kryžiuočiai apsiautė pilį. 120 pilėnų įgula, vadovaujama Surmino, puolimą atrėmė. Po to lietuviai pilį paliko. 1291 m. kryžiuočiai rado ją tuščią ir sudegino.
------------------------------------
Kolčiakas
Kolčiakas Aleksandras (1874 11 16–1920 02 07). Rusų karo veikėjas. 1916–1917 m. – Juodosios jūros laivyno vadas. 1918–1920 m. – Rusijos baltagvardiečių kariuomenės vyriausiasis vadas. 1920 m. bolševikų sušaudytas.
------------------------------------
Kolegijos
Kolegijos. Viduramžiais – vidurinės mokyklos. Buvo 2 tipų: 5 klasių nepilnos (turėjo retorikos, poetikos ir 3 gramatikos klases) ir 7 klasių pilnos (turėjo 3 metų filosofijos ir 4 metų teologijos kursą). Kolegijos, turinčios 3 skyrius (humanitarinį, filosofijos, ir teologijos), galėjo gauti akademijos teises. Lietuvoje pirmąją kolegiją 1539 m. Vilniuje įsteigė Abraomas Kulvietis. Joje mokėsi bajorų ir miestiečių jaunuoliai. Tarp jų, atrodo, ir Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis. Kulviečio įsteigta kolegija nustojo veikti 1542 m. Kovodamas su reformacija, teisę steigti kolegiją gavo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Jo pavedimu kolegiją 1570 m. Vilniuje įsteigė jėzuitai (1579 m. pertvarkyta į akademiją). XVII a. jėzuitai įsteigė Kražių (1614), Kauno (1648), Pašiaušės (1655) kolegijas. Iš viso LDK jų buvo įkurta apie 20. Panašias mokyklas steigė evangelikai reformatai. 1613 m. kolegiją Vilniuje įsteigė unitai. Panašios į kolegijas buvo bernardinų, dominikonų, pranciškonų, trinitorių vienuolynų mokyklos. Kadangi kolegijos priklausė įvairių tikėjimų bažnyčioms, jų mokymo turinys ir metodai skyrėsi. Pagrindinė dėstomoji kalba buvo lotynų. XVIII a. pab. kolegijas pakeitė apygardų ir apygardėlių mokyklos.
------------------------------------
Kolyška Boleslovas Kajetonas
Kolyška Boleslovas Kajetonas (1837 08 07–1863 06 09). 1863 m. sukilimo veikėjas. 1863 03 netoli Kauno subūrė sukilėlių būrį. Prie šio būrio prisijungus B. Žarskio ir A. Norvaišos būriams, rinktinė, pavadinta „Dubysos pulku“, kovėsi prie Aukštadvario (1863 03 29), Lenčių (1863 04 01), Misiūnų (1863 04 11). Vadovavo sukilėlių kolonai, kuri 1863 05 07–09 kovėsi prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Patekęs į nelaisvę, sušaudytas.
------------------------------------
Kolonija
Kolonija. 1. Nesavarankiška šalis, neturinti valstybingumo, valdoma valstybės – metropolijos. 2. Persikėlusių iš vienos šalies į kitą išeivių apgyventa vieta svetimoje šalyje.
------------------------------------
Kolupaila Steponas
Kolupaila Steponas (1892 09 14–1964 04 09). Lietuvių hidrologas. 1921 m. atvyko į Lietuvą ir dirbo Kauno universitete. Lietuvos upių hidrologijos pradininkas. Parašė darbų, daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją. Propagavo vandens turizmą, išleido knygų su smulkiu Lietuvos upių ir jų pakrančių aprašymu.
------------------------------------
Kolūkis
Kolūkis, kolektyvinis ūkis. SSRS – stambus, žemės ūkio produkciją gaminantis ūkis. Kolūkiai buvo steigiami verčiant valstiečius atsisakyti nuosavų ūkių ir stoti į kolektyvinius ūkius.
------------------------------------
Komjaunuoliai
Komjaunuoliai. Komjaunimo, arba Sąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos, nariai. Ši SSRS jaunimo organizacija veikė 1918–1991 metais.
------------------------------------
Komunikatas
Komunikatas. Oficialus vyriausybės pranešimas.
------------------------------------
Komunistai
Komunistai. Komunizmo ideologijos išpažinėjai. Komunizmo ideologiją paskelbė K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ (1848) ir kituose savo darbuose. Komunistų judėjimas prasidėjo XIX a. viduryje. Po Pirmojo pasaulinio karo atskirų šalių komunistų partijos susitelkė Komunistų internacionale, kuriam vadovavo Maskva, Leninas ir Stalinas. Komunizmas buvo valstybinė ideologija SSRS 1917–1991 m., Kinijoje nuo 1949 m., Šiaurės Korėjoje nuo 1948 m., Vietname nuo 1954 m., Vidurio ir Rytų Europoje 1944–1989 m., Kuboje nuo 1959 metų.
------------------------------------
Konarskis
Konarskis Simonas (1808 03 05–1839 02 25). 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis. Nuslopinus sukilimą, emigravo į Prancūziją. 1833 m. suartėjo su J. Lelevelio vadovaujama Lenkijos emigrantų politine srove. 1834 m. dalyvavo Dž. Madzinio organizuotame žygyje į Savoją, vėliau dalyvavo „Jaunosios Lenkijos“ organizacijos veikloje. 1835 m. Paryžiuje redagavo laikraštį „Pólnoc“. 1835 m. gruodžio mėnesį kaip radikaliųjų emigracijos sluoksnių emisaras perėjo Rusijos imperijos sieną ir užmezgė ryšius su nelegaliomis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Sukūrė Lenkijos liaudies sandraugą, kuri rengė sukilimą prieš caro valdžią. 1836–1837 m. užmezgė ryšius su nelegaliomis Vilniaus politinėmis organizacijomis. 1838 05 27 prie Rukainių (Vilniaus raj.) buvo suimtas, kaltinamas siekęs atkurti Respubliką – buržuazinę demokratinę respubliką – ir nuteistas mirti. Nepasisekus Vilniaus įgulos slapto kovininkų būrelio mėginimui suorganizuoti S. Konarskio pabėgimą, sušaudytas.
------------------------------------
Koncentracijos stovykla
Koncentracijos stovykla. Priverčiamojo darbo ar žmonių naikinimo stovykla totalitaristinėse valstybėse. Daugiausia buvo hitlerinėje Vokietijoje ir stalininėje SSRS.
------------------------------------
Kondė
De Kondė Luji (1621 09 08–1686 12 11). Prancūzijos karvedys. Iš Burbonų giminės. Per 30 metų karą 1643 m. laimėjo lemiamą mūšį su ispanais prie Rokrua ir užėmė Diunkerką. 1651–1652 m. vadovavo didikų maištui (frondai), kuriam pr


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:53
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Kondė
De Kondė Luji (1621 09 08–1686 12 11). Prancūzijos karvedys. Iš Burbonų giminės. Per 30 metų karą 1643 m. laimėjo lemiamą mūšį su ispanais prie Rokrua ir užėmė Diunkerką. 1651–1652 m. vadovavo didikų maištui (frondai), kuriam pralaimėjus pabėgo į Ispaniją. 1660 m. grįžęs į Prancūziją dalyvavo Liudviko XIV karo žygiuose. Amžininkų pramintas Didžiuoju Konde.
------------------------------------
Konfederacija
Konfederacija. Lenkijos (XIV–XVIII a.) ir LDK (XVI–XVIII a.) bajorų politinė ginkluota sąjunga. Vykdė valstybinės valdžios funkcijas (ypač tarpuvaldžiu), ją pavadavo ar siekė, kad vykdytų konfederatų reikalavimus. Konfederacijų rūšys: kaptūrinės (tarpuvaldžiu jos šaukdavo konvokacinius seimus), valstybės gynimo, karaliaus (sudarytos iš karaliaus šalininkų), rokošų (kovojančios su karaliumi). LDK konfederacijos nuo XVII a. pakeitė bajorų konvokacijas. Iš pradžių susidarydavo vaivadijų konfederacijos, vėliau – generalinė konfederacija (atskirai Lenkijai ir LDK). Konfederacijoms vadovavo magnatai. Vykdomąją valdžią sudarė renkamas maršalka ir patarėjai (konsilioriai), jos turėjo savo kariuomenės vadus (regimentorius). Konfederacijos buvo anarchijos, Respublikos irimo išraiška, pagreitino jos žlugimą. Žymiausiomis konfederacijomis buvo generalinė Vilniaus (1767), Radomo (1767–1768), Baro (1768–1772), Targovicos (1792–1793).
------------------------------------
Konfesija
Konfesija. Išpažįstama tikyba, religija.
------------------------------------
Konformizmas
Konformizmas. Prisitaikymas supanašėjimas, suvienodinimas, savanoriškas prisitaikymas prie skirtingų įsitikinimų, ideologijų, kultūrų, individo prisitaikymas prie grupės ar mažumos prie daugumos.
------------------------------------
Kongregacija
Kongregacija. 1. Katalikų vienuolių ar pasauliečių bendruomenių susivienijimas, kurio nariai vadovaujasi bendrais religiniais įžadais. 2. Popiežiaus kurijos įstaiga. 3. Vienuolynų, turinčių vienodus įstatus, sąjunga.
------------------------------------
Konjunkcija
Konjunkcija (sujungimas). Žvaigždžių, Saulės, planetų, Mėnulio ir kitų kosminių kūnų regimoji tarpusavio padėtis dangaus sferoje.
------------------------------------
Konkordatas
Konkordatas. Valstybės sutartis su popiežiumi, kuria nustatoma katalikų bažnyčios padėtis toje valstybėje. Lietuva konkordatą pasirašė 1927 metais. Juo įtvirtintas privalomas tikybos mokymas visose mokyklose, bažnyčiai patvirtinta teisė valdyti turtą, suteiktos mokesčių lengvatos, įsipareigota iš valstybės iždo mokėti dvasininkams algas ir pensijas. Konkordatas galiojo iki 1940 06 26.
------------------------------------
Konradas fon Valenrodas
Konradas fon Valenrodas (mirė 1393 08 20). 1382–1387 m. buvo Kryžiuočių ordino didysis maršalas, nuo 1387 m. – didysis komtūras, 1391–1393 m. – didysis magistras. Dalyvavo sudarant sutartis su Jogaila ir Skirgaila. Vadovavo kryžiuočių žygiams į Lietuvą (1383, 1386, 1391). Ordino politikos tikslais rėmė Vytautą, kovojusį su Jogaila ir Skirgaila dėl LDK sosto. 1392 m. prijungė prie Ordino Dobrynės žemę, kurią lenkų kunigaikštis Vladislavas Opolietis užstatė kryžiuočiams.
------------------------------------
Konservatoriai
Konservatoriai. Konservatizmo šalininkai, konservatorių partijų nariai. Terminas „konservatorius“ pradėtas vartoti 1830 m. Anglijoje. Konservatorių partijos įvairuoja – vienos griežtai seka tradicijomis, kitos yra švelniai reforminės, trečios – liberaliai konservatyvios. Skiriamas trejopas konservatizmas: 1. Laipsniškas naujovių suliejimas su esamomis tradicijomis; 2. Vyrauja kariškių, aristokratų, stambių žemės savininkų ar pramoninkų pažiūros, pabrėžiamas tautiškumas, bažnyčios vaidmuo; 3. Bendras nusistatymas prieš socialistines naujoves, nors pačios partijos labiau liberalios.
------------------------------------
Konsistorija
Konsistorija. 1. Kardinolų susirinkimas, kuriam pirmininkavo popiežius. Skirtas aptarti visai katalikų bažnyčiai svarbiems klausimams. 2. Evangelikų liuteronų bažnyčios valdymo organas. 3. Iki 1917 m. revoliucijos Rusijoje – stačiatikių vyskupijos įstaiga, atliekanti bažnytinės administracijos ir bažnytinio teismo funkcijas.
------------------------------------
Konstancos susirinkimas
Konstancos susirinkimas. 1414–1418 m. Konstancoje (Vokietija) įvykęs visuotinis katalikų bažnyčios susirinkimas. Svarbiausi iniciatoriai buvo Vokietijos imperatorius Zigmantas I ir Pizos popiežius (antipopiežius) Jonas XXIII. Konstancos susirinkimas likvidavo Vakarų katalikų bažnyčios „didįjį skilimą“, svarstė bažnyčios reformas, Jano Huso erezijas, bažnytinės unijos klausimus. Susirinkime siekta užbaigti Šimtametį karą tarp Prancūzijos ir Anglijos, sutelkti Europos jėgas kovai su turkais. To meto dvasininkų, politikų ir intelektualų elitas turėjo spręsti LDK ginčą su Ordinu dėl Žemaitijos. Konstancos susirinkimas nepripažino Lietuvai Žemaitijos: nusprendė, kad politiškai ši turi būti pavaldi imperatoriui Zigmantui I, bet pakrikštyti ją turi Jogaila su Vytautu. 1417 m. Žemaitijos bažnytiniams reikalams tvarkyti Konstancos susirinkimo nurodymu buvo įsteigta Medininkų vyskupija.
------------------------------------
Konstantinas Nikolajevičius
Konstantinas Nikolajevičius (1827 09 21–1892 01 25). Rusijos didysis kunigaikštis, imperatoriaus Nikolajaus II sūnus, Aleksandro II brolis. Generolas admirolas. 1855–81 m. vadovavo Jūrų ministerijai, nuo 1860 m. Vyriausiojo valstiečių reikalų komiteto pirmininkas. Dalyvavo rengiant 1861 m. valstiečių reformą. 1862–63 m. Lenkijos karalystės vietininkas. 1868–81 m. Valstybės tarybos pirmininkas.
------------------------------------
Konsteliacijos
Konsteliacijos (žvaigždžių jungtys). Žvaigždynai, regimosios šviesiausių žvaigždžių grupės, kurios padeda lengviau įsiminti žvaigždžių išsidėstymą danguje. Dangaus sfera dabar yra sudalyta į 88 konsteliacijas. Jų pavadinimuose gausu mitologinių senovės įvaizdžių.
------------------------------------
Konstitucija
Konstitucija. Teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos Statutuose, 1564–66 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.
------------------------------------
Konstitucinė monarchija
Konstitucinė monarchija. Monarchijos forma, kai valdovo valdžią riboja įstatymų leidimo ir biudžetą nustatančios institucijos. Valdovui lieka vykdomoji valdžia arba jis tėra valstybės suverenumo atstovas.
------------------------------------
Konsulas
Konsulas. Romos respublikos laikais dviejų vieneriems metams renkamų aukščiausiųjų pareigūnų titulas; imperijos laikais — garbės pareigūno vardas.
------------------------------------
Kontribucija
Kontribucija. 1. Suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai. 2. Prievartinės piniginės rinkliavos iš okupuotų teritorijų gyventojų.
------------------------------------
Kontrimas Kazimieras
Kontrimas Kazimieras (1777?–1836 05 11). Publicistas, bibliotekininkas. 1794 m. ir 1831 m. sukilimų dalyvis. 1803–08 m. ir 1814–25 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekininko padėjėju. 1808–14 m. buvo Vilniaus universiteto sekretorius ir istoriografas. Prisidėjo kuriant Nenaudėlių (Šubravcų), Vilniaus spaudos, Nepasiturinčių mokinių pagalbos draugijas, dalyvavo filomatų veikloje. Bendradarbiavo laikraštyje „Wiadomosci Brukowe“. 1815–18 m. žurnalo „Dziennik Wilenski“, 1820–22 m. – „Dzieje Dobroczynosci“ redaktorius. 1824 m. pašalintas iš universiteto ir ištremtas iš Vilniaus.
------------------------------------
Kontrreformacija
Kontrreformacija. XVI a. vidurio ir XVII a. pabaigos bažnytinis politinis judėjimas, kuriuo siekta įveikti reformaciją, susigrąžinti tai, kas per ją prarasta. Kontrreformacijos ideologinę programą sudarė Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563) nutarimai. LDK kontrreformacija prasidėjo XVI a: 6–7 dešimtmetyje. Nuo 1578 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje galiojo Tridento susirinkimo nutarimai. Kontrreformaciją vykdė aukštosios bažnyčios institucijos ir vienuolių ordinai. Ypač aktyvūs buvo 1564 m. įsikūrę jėzuitai. Viena iš priemonių buvo Bresto bažnytinė unija (1595). Ja siekta pajungti popiežiui stačiatikius ir sustiprinti katalikybę baltarusių ir ukrainiečių žemėse. 1591, I611, 1639, 1682 m. Vilniuje, 1620 m. Gėluvoje (Raseinių raj.) ir kitur įvyko katalikų ir reformatų susirėmimų. Jų metu buvo griaunamos reformatų bažnyčios. Valdant Zigmantui Vazai (1583–1632) iš reformatų atimti ir katalikams sugrąžinti kulto pastatai ir žemės valdos, kurios iki reformacijos priklausė katalikams. Iki XVII a. 4 dešimtmečio baigė susidaryti Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų kapitulos, iš naujo pradėta šaukti sinodus (ypač Žemaičių vyskupijoje). Didžiojo kunigaikščio ir bajorų lėšomis įsteigta daug naujų katalikų bažnyčių. XVII a. I pusėje galutinai sudarytas parapijų tinklas. Kadangi protestantai pirmieji kreipėsi į tikinčiuosius gimtąja kalba, kontrreformacijos laikotarpiu katalikų bažnyčia taip pat išleido lietuvių kalba daug religinių praktikai reikalingų knygų. Imta lietuviškai skelbti popiežių bules. Intelektualinį gyvenimą monopolizavo jėzuitų tvarkomas Vilniaus universitetas (knygų leidimas nuo XVII a. 3 dešimtmečio). Kontrreformacijos pergalė buvo įforminta seimų nutarimais: 1658 m. uždrausta radikaliausia reformacijos srovė arijonizmas, 1668 m. uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į protestantų, 1673 m. uždrausta nekatalikams įgyti bajorystę.
------------------------------------
Konvencija
Konvencija. Tarptautinė sutartis, nustatanti santykius tarp valstybių tam tikroje srityje.
------------------------------------
Kooperatyvas
Kooperatyvas. Įmonė, kurioje darbininkai, gamintojai, tarnautojai veikia susivieniję bendrais ekonominės veiklos tikslais.
------------------------------------
Koranas
Koranas. Islamo šventasis raštas, Alacho apreikštas pranašui Mahometui. Susideda iš 114 sunų (skyrių). Užrašytas VII amžiuje.
------------------------------------
Kornilovas Ivanas
Kornilovas Ivanas (1811–1901). Rusijos valstybės veikėjas. 1864–68 m. Vilniaus mokslo apygardos globėjas. Pasižymėjo Lietuvos rusinimo veikla. Propagavo lietuviškus raštus rusiškomis raidėmis, bandė įvesti stačiatikių apeigas lietuvių kalba, kad būtų galima katalikus patraukti stačiatikybėn. Parašė darbus „Vilniaus mokslo apygardos istorija“ (1898), „Kunigaikštis A. Čartoriskis“ (1896) ir kt.
------------------------------------
Korporacinis pradas
Korporacinis pirklių veiklos pradas. Bendros konkretaus miesto privilegijos ir lengvatos, kolektyviniai kreipimaisi į valdovą, svečių teisė, reglamentavusi užsienio šalių pirklių prekybą mieste ir kita.
------------------------------------
Kosakovskiai
Kosakovskiai (Kasakauskai). XVI–XX a. pradžios Lietuvos bajorų giminė. Kilę iš Mazovijos. Daugiausia dvarų LDK įsigijo XVII a. viduryje vedybomis. Daugiausia dvarų turėjo vidurinėje Lietuvos dalyje.
------------------------------------
Kosakovskis Juozas
Kosakovskis (Kasakauskas) Juozas (1738 03 16–1794 05 09). Lenkų rašytojas ir politinis veikėjas. Nuo 1781 m. infliantų vyskupas. Dalyvavo Baro konfederacijoje ir Ketverių metų seime. Reformų ir Gegužės trečiosios konstitucijos priešininkas. Vienas iš Targovicos konfederacijos vadų Lietuvoje. T. Kosciuškos sukilėlių pakartas už bendradarbiavimą su Rusija.
------------------------------------
Kosakovskis Simonas
Kosakovskis (Kasakauskas) Simonas (1741–1794 04 25). LDK politinis, karo veikėjas. Prisidėjęs prie Baro konfederacijos. 1768 m. pirmasis suorganizavo konfederatų būrius Lietuvoje. Žlugus Baro konfederacijai (1772), orientavosi į Rusiją. 1790 m. įstojo į Rusijos kariuomenę, generolas leitenantas. Dalyvavo Lenkijos emigrantų – 1791 05 03 konstitucijos priešininkų – veikloje, padėjo caro vyriausybei 1792 m. suorganizuoti Targovicos konfederaciją. 1792 06 14 su caro kariuomene atvyko į Vilnių, 06 25 paskelbė naujos valdžios – LDK generalinės konfederacijos –sudarymą. Jos vardu pasiskelbė LDK lauko etmonu. Nuo 1793 m. liepos mėnesio LDK didysis etmonas. Gynė LDK atskirumą nuo Lenkijos. 1793 m. Gardino seimo paskirtas LDK karo komisijos pirmininku. 1794 04 23 Jokūbo Jasinskio vadovaujamų sukilėlių suimtas ir pakartas.
------------------------------------
Kosciuška
Kosciuška Tadas (1746 02 04–1817 10 15). Lenkijos politinis ir karo veikėjas, generolas. 1769–1774 m. tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje, dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare (1775–1783). 1789 m. paskirtas Lenkijos kariuomenės brigados vadu. 1792 m. pasižymėjo kare su Rusijos kariuomene, rėmusia Targovicos konfederaciją. Emigravo į Saksoniją. Vienas iš 1794 m. sukilimo organizatorių. 1794 m. kovo mėnesį Krokuvoje paskelbtas vyriausiuoju sukilimo vadu – diktatoriumi. 1794 m. kovo–birželio mėnesiais vadovavo sukilėlių pajėgoms. Liepos pradžioje vadovavo Varšuvos gynimui nuo Prūsijos ir Rusijos kariuomenių. Poloneco universalu (1794 05 07) suteikė asmens laisvę baudžiauninkams. 1794 10 10 mūšyje ties Macejovicais buvo sužeistas ir pateko į caro kariuomenės nelaisvę, kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. paleistas. Gyveno JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Laiškuose pabrėždavo esąs LDK pilietis, nors, vadovaudamas sukilimui, prisidėjo prie nepripažinusių LDK savarankiškumo.
------------------------------------
Kosciuškos sukilimas
Kosciuškos sukilimas, 1794 m. sukilimas. Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš Targovicos konfederacijos (1792–1793) ir Gardino seimo (1793) įvestą režimą bei II Respublikos padalijimą (1793), Rusijos ir Prūsijos okupaciją. Sukilėliai norėjo atkurti Respubliką su 1772 m. sienomis ir toliau vykdyti Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas. Tiesioginė sukilimo priežastis – pradėtas Lenkijos ir LDK kariuomenių mažinimas. Sukilimas prasidėjo kovo mėn. 12 d. Lenkijoje. Jam vadovavo generolas Tadas Kosciuška. Lietuvoje pirmiausia sukilo bajorų vadovaujamos LDK kariuomenės dalys. 1794 04 16 Šiauliuose paskelbtas LDK kariuomenės sukilimo I aktas. Vėliau prie sukilimo prisijungė visos LDK kariuomenės dalys. 1794 04 22–23 dienomis išvaduotas Vilnius (vadas – Jokūbas Jasinskis). Vilniuje ir apylinkėse veikė iš miesto gyventojų sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija (iki 1794 06 24 vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius). 1794 04 24 Vilniaus rotušės aikštėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas. Iš bajorų ir miestiečių sudaryta sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba (LTAT). Jos vykdomieji organai buvo deputacijos. 1794 05 03 vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu Kosciuška paskyrė Jasinskį. Apskričių vykdomosios valdžios organai Civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos (1782–1792, 1794) buvo perorganizuotos į Tvarkomąsias komisijas. LTAT taikė terorą prieš vidaus priešus (buvo pakartas LDK etmonas Simonas Kosakovskis, suimti žymesni targovicininkai). Leido laikraštį „Gazeta narodova Wilenska“. 1794 04 30 atsišaukimu (pirmasis žinomas lietuviškas atsišaukimas) kreipėsi į valstiečius, ragindamas pradėti partizaninį karą prieš Rusijos kariuomenę. Žadėjo suteikti valstiečiams asmens laisvę. 1794 m.gegužę sukilimas apėmė visą LDK (pagal 1973 m. ribas), į jį buvo įtraukti visi gyventojų sluoksniai. Sukilimo I etape (1794 04 23–1794 06 25) iniciatyvą turėjo sukilėliai. Iš pradžių kovėsi apie 10000 reguliariosios kariuomenės karių, rekrūtų ir apskričių bajorų milicija. Laikėsi puolamosios taktikos, stengėsi sumušti spėjusias iš Vilniaus pasitraukti Rusijos kariuomenės dalis. Kautasi daugiausia Vilniaus, Trakų apskrityse, išilgai 1793 metų LDK ir Rusijos sienos šiaurinėje Lietuvoje. Ties Palanga sukilėliai blokavo Peterburgo-Berlyno kelią ir nutraukė Rusijos ryšius su Prūsija. Šiaurės Lietuvą gynė Žemaičių divizija (gyvavo tarp 1794 05 ir 1794 12). LTAT savarankiška politika, siekimas išsaugoti Lietuvos valstybinį savarankiškumą, Jasinskio ir kitų sukilimo vadovų respublikoniškos pažiūros nepatiko nuosaikiajai Respublikos sukilimo vyriausiajai vadovybei. T. Kosčiuskos 1794 05 21 nurodymu LTAT panaikinta. Dalį jos funkcijų perėmė 1794 06 12 įkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacija (LDK CD). Ji Lietuvoje pradėjo įgyvendinti Poloneco universalą dėl asmens laisvės suteikimo ir lažo sumažinimo valstiečiams. 1794 06 04 iš vyriausiojo vado pareigų atleistas J. Jasinskis. Jo vietoje iš Lenkijos atsiųstas generolas Michalas Velhorskis. Antrajame sukilimo etape (1794 06 26–1794 08 11) Rusijos kariuomenė aktyviau puolė Ašmenos ir Vilniaus apskrityse. Čia su ja kovėsi Vilniaus divizija. 1794 06 25 divizija pralaimėjo Salų kautynes. 1794 07 19–20 dienomis Rusijos kariuomenė pirmą kartą nesėkmingai šturmavo Vilnių. Tuo pat metu kitos Rusijos kariuomenės dalys įsiveržė į šiaurinę Rytų Lietuvos dalį iki Linkmenų. Tik Žemaičių divizijos dešiniojo sparno jėgos sumušė Rusijos kariuomenės dalis Saločių kautynėse. Sukilėliai užėmė Liepoją ir dalį Kuršo. Vilniui ginti T. Kosciuška atsiuntė į LDK Karolio Sierakovskio vadovaujamą Lenkijos kariuomenę. Liepos pabaigoje ji susijungė su Lietuvos sukilėlių Volkovysko divizija. Po 1794 08 04 kautynių Slonime ji atsitraukė į Kobriną ir Brestą. Sukilėliai užėmė Daugpilį. Ilūkstėje paskelbė Uždauguvio (Livonijos) sukilimo aktą. Tačiau 1794 08 12 kapituliavo Vilnius, sukilėlių kariuomenė pasitraukė į Jonavą. Trečiojo etapo (1794 08 12–1794 09 30) pradžioje kapituliavo Vilnius (1794 08 12). Civilinė valdžia buvo dezorganizuota, ėmė didėti netikėjimas pergale. 1794 09 10 Rusijos kariuomenė užėmė Kauną. Giliau į Užnemunę Rusijos kariuomenė nesiveržė, tad LDK ginkluotosios pajėgos čia liko iki 1794 m. rugsėjo. Pirmojoje rugsėjo pusėje be Užnemunės sukilėliai dar turėjo valdžią Merkio ir Nemuno tarpupyje (Eišiškių ir Lydos apskrityse), Gardino, Volkovysko, Bresto apskrityse. 1794 11 05 kapituliavus Varšuvai, LDK sukilėlių ir Lenkijos kariuomenės likučiai visai išsiskirstė. 1794 m. rugsėjo pabaigoje ir spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė Lietuvą iki Nemuno, o spalio pabaigoje Prūsija – Užnemunę. LDK teritorija 1795 m. atiteko Rusijai ir Prūsija. Nuslopinus sukilimą Lenkijoje, Lietuvos generalgubernatorius Repninas 1794 12 10 manifestu buvusios LDK gyventojams, prisiekusiems ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrino asmens saugumą, tikėjimo, prekybos ir verslo laisvę. Lietuvoje atkurta tokia baudžiava, kokia buvo iki Polaneco universalo. LDK sukilimas, atitraukęs dalį Rusijos kariuomenės jėgų, palengvino Lenkijos sukilėlių kovą, sužadino lietuvių tautinę savimonę (pirmieji atsišaukimai lietuvių kalba, politiniai eilėraščiai), pagreitino baudžiavinių santykių irimą.
------------------------------------
Kosmograma
Kosmograma (tvarka + rašytinis ženklas). Pasaulio modelio piešinys, schema.
------------------------------------
Kosmogonija
Kosmogonija (pasaulio atsiradimas). Astronomijos šaka, tirianti Visatą kaip visumą, jos geometrinę struktūrą, evoliuciją bei jos objektų kilmę.
------------------------------------
Kotryna Habsburgaitė
Kotryna Habsburgaitė (1533–1572 02 28), trečioji Žygimanto Augusto žmona. Išblėsus vilčiai sulaukti įpėdinio, Žygimantas 1565 10 08 išsiuntė ją atgal į Austriją, pareiškęs popiežiaus legatui, kad greičiau sosto ir gyvybės neteksiąs, nei su ja vėl gyvensiąs.
------------------------------------
Kotryna Jogailaitė
Kotryna Jogailaitė (1526–1583 09 16). Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė. Švedijos karalius Jono II žmona. Upsaloje karūnuota Švedijos karaliene (1569). Jos sūnus Zigmantas Vaza, gimęs 1566 07 20, tapo Respubliką valdžiusios Vazų dinastijos atšakos pradininku.
------------------------------------
Kotrynietės
Kotrynietės, šv. Kotrynos seserų kongregacija. Moterų vienuolija. Įsteigta 1571 metais. Kotryniečių tikslas buvo dirbti rankų darbus, siūti bažnytinius drabužius, mokyti mergaites ir lankyti ligonius. Lietuvoje įsikūrė apie XVII a. Krakėse. 1933 m. buvo sudaryta atskira Lietuvos kotryniečių provincija su centru Krakėse.
------------------------------------
Kraniologija
Kraniologija (kaukolė + mokslas). Mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų kaukolių formą, sandarą, raidą.
------------------------------------
Kraniometrija
Kraniometrija (kaukolė +matavimas). Kaukolės matavimas, vienas iš antropologijos tyrimo metodų.
------------------------------------
Krasinskis Adomas
Krasinskis Adomas (1810 12 24–1891). Katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus vyskupas (1858 09 27–1863). Rūpinosi kunigų ruošimu, skatino blaivybę, rengdavo literatų susirinkimus. 1863 m. rusų valdžios suimtas ir ištremtas į Viatką. 1883 m. apsigyveno Krokuvoje. Priklausė Krokuvos mokslų akademijai.
------------------------------------
Kraševskis Juzefas Ignacas
Kraševskis Juzefas Ignacas (1812 07 28–1887 03 19). Lenkų rašytojas, istorikas. Studijavo Vilniaus universitete, dalyvavo anticariniame studentų judėjime. 1863 m. emigravo į Vokietiją. 1841–1851 m. Vilniuje leido mokslo, literatūros ir meno žurnalą „Athenaeum“. Parašė romanų, apsakymų, poemų, eilėraščių, istorijos, literatūros kritikos veikalų. Kai kuriuos kūriniuose vaizduoja Lietuvos praeitį (poemos „Anafielas“, 1840–1845, „Vitolio rauda“, 1881–1882 ir kt.). Parašė istorinį kraštotyrinį veikalą „Senovės Lietuva“, kuriame paskelbė daug lietuviškų patarlių.
------------------------------------
Kraštovaizdis
Kraštovaizdis. Žmonių įsavinta ir apgyventa teritorija. Jį sudaro medžiaginis pamatas (reljefas, gruntas, pažemio oras, vidaus vandenys, dirvožemis, augalija, gyvūnija, žmonių sukurtas kultūrinis krašto rūbas).
------------------------------------
Kreivoji pilis
Kreivoji (Vilniaus) pilis. Ji stovėjo kalvoje (dar vadintoje Plikuoju kalnu) priešais dabartinį Gedimino kalną. Pilis buvo medinė, ją per Vilniaus apgultį 1390 m. sudegino kryžiuočiai.
------------------------------------
Kremacija
Kremacija (sudeginimas). Kūno rengimo laidojimo apeigoms forma, kai kūnas sudeginamas. Lietuvos teritorijoje yra žinomos dvi kūnų deginimo papročio bangos: ankstyvoji (pradžia apie 1100 m. pr. Kr.) ir vėlyvoji (pradžia IV–V a.).
------------------------------------
Kresai
Kresai. Lenkijos valstybės rytiniai ir šiaurės rytų pakraščių (Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, Vilniaus krašto) 1919–39 m. vartotas neoficialus pavadinimas. Oficialiai – rytų žemės.
------------------------------------
Krikščionybė
Krikščionybė. Viena iš pasaulinių religijų. Susikūrė I a. pradžioje Romos imperijoje, IV a. tapo Romos imperijos valstybine religija. Turi keletą šakų: katalikybę, stačiatikybę, protestantizmą. 1251 m. pasikrikštijo Lietuvos valdovas Mindaugas, tačiau pati šalis liko pagoniška. 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės. Kelis kartus dėl krikšto derėjosi Gediminas, Algirdas ir Kęstutis. Krikščionybė (katalikybė) Aukštaitijoje įvesta 1387 m., Žemaitijoje – 1413 metais.
------------------------------------
Krikščionys demokratai
Krikščionys demokratai, krikdemai. Politinė srovė. Propaguoja krikščioniškąsias vertybes, tautos vienybės idėją. Lietuvoje veikė įvairios krikščionių demokratų organizacijos – Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga (1905–06), ateitininkai (įsteigti 1911), angelaičiai (1922–40) ir kt. 1917 m. susikūrė Lietuvių krikščionių demokratų partija. Įvairios lietuvių krikščionių demokratų organizacijos veikia JAV, Vakarų Europoje, Kanadoje, Lotynų Amerikoje. Krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas (1920–26). Krikščionys demokratai leido laikraščius ir žurnalus „Nedėldienio skaitymai“ (1905–07), „Tėvynės sargas“ (1917–26), „Židinys“ (1924–1940) ir kt.
------------------------------------
Krišna
Krišna. Induizmo dievas, dievo Višnaus įsikūnijimas, gyvenęs Žemėje. Vaizduojamas kaip išmintingas karalius ir karys bei kaip piemuo.
------------------------------------
Krėvė-Mickevičius Vincas
Krėvė-Mickevičius Vincas (1882 10 19–1954 07 07). Rašytojas. 1909–20 m. dirbo mokytoju Baku, 1919–20 m. Lietuvos Respublikos konsulas prie Azerbaidžano vyriausybės. 1922–40 m. Kauno universiteto profesorius. Buvo leidinių „Skaitymai“ (1920–23), „Tauta ir žodis“ (1924–31), „Gaisai“ (1930–31), „Mūsų tautosaka“ (1930–35), „Darbai ir dienos“ (1930–40), „Literatūra“ (1936), „Dienovidis“ (1940) redaktorius. 1939–40 m. Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1941 m. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas. 1944 m. emigravo į užsienį, nuo 1947 m. gyveno JAV, dėstė Pensilvanijos universitete. Parašė eilėraščių, prozos (rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–22), apysaka „Raganius“ (1939)), dramaturgijos („Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1922)) kūrinių. Rinko ir skelbė lietuvių tautosaką.
------------------------------------
Krėvos pilis
Krėvos pilis (dabartinė Baltarusija, Smurgainių raj.). Stovėjo dešiniajame Krėvos upelio krante. Įkurta XIVa. pabaigoje – XV a. pradžioje Priklauso aptvarinių pilių tipui. Sienos sudarė trapecijos formą. Jų storis buvo nuo 2,5 iki 2,8 m. Aukštis – iki 8 m. Turėjo du bokštus. Vienas iš jų, šiaurės vakarinis, buvo didesnis. Šis kelių aukštų bokštas buvo gyvenamas. Pilį apleido XVI a., o bokšte nebegyventa XVIII a.
------------------------------------
Krėvos unija
Krėvos unija. 1385 08 14 dinastinės sąjungos sutartis tarp LDK ir Lenkijos. Sudaryta Krėvoje (dabartinė Baltarusija, Smurgainių raj.). Lenkijos vardu sudarė oficiali karalystės delegacija, LDK vardu – Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Savo antspaudus pridėjo Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Jogaila patvirtino pasižadėjimus: vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su broliais ir valdiniais pasikrikštyti katalikų apeigomis; sumokėti buvusiam Jadvygos sužadėtiniui Austrijos sosto įpėdiniui kunigaikščiui Vilhelmui Habsburgui 200 000 florinų už sužadėtuvių nutraukimą; grąžinti Lenkijai belaisvius ir atgauti jos prarastas žemes; prijungti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Sudaryti Krėvos sutartį su Lenkija LDK labiausiai skatino bendra kova su kryžiuočiais. Lenkijos ponai, pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti LDK suverenumą ir valstybingumą, paversti LDK Lenkijos karalystės provincija. Krėvos sutartis sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam ir socialiniam ekonominiam suartėjimui, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karines jėgas prieš Kryžiuočių ordiną. Krėvos sutartis turėjo ir neigiamų Lietuvai padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta su ja tik asmenine unija, tačiau Krėvos sutartis teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus.
------------------------------------
Kristijonas
Kristijonas (mirė apie 1271), pirmosios Lietuvos vyskupijos, įkurtos po Mindaugo krikšto, vyskupas (1253). Iki tol buvo Kryžiuočių ordino kunigas, tiesiogiai pavaldus popiežiui. Mindaugas jam užrašė pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių (1254). Dėl lietuvių priešiškumo krikščionybei 1259 m. pasitraukė iš Lietuvos.
------------------------------------
Kristoforas
Kristoforas (šv. Kristoforas). Krikščionių šventasis, kankinys, garbintas jau V amžiuje. Pasak legendos, tai buvo milžiniško ūgio žmogus, platinęs Kristaus mokslą tarp pagonių ir todėl pramintas „Kristaus nešėju“ (lotyniškai Christophorus). Vadinamas gelbėtoju nuo staigios mirties, tiltų, keltininkų, keleivių, tvirtovių ir sodininkų globėju. Dažniausiai vaizduojamas brendantis per upę su kūdikėliu Jėzumi ant pečių ir žaliuojančia lazda rankose. Šv. Kristoforas buvo vaizduojamas ir Vilniaus herbe, antspauduose. 1680 m. Vilniaus magistrato užsakymu rotušei nutapytas šio šventojo paveikslas. Šv. Kristoforas paskelbtas Vilniaus globėju.
------------------------------------
Krymo chanatas
Krymo chanatas. XV–XVIII a. totorių valstybė Kryme. Susidarė skylant Aukso ordai. 1475 m. tapo Turkijos vasalu, nuolat puldinėjo LDK. Nuo 1480 m. orientavosi į Maskvos didžiąją kunigaikštystę. XVI–XVIII a. puldinėjo Maskvą, Lenkiją, LDK, Moldaviją. Nuo XVI a. vidurio, iškilus Maskvos grėsmei, pradėjo gerinti santykius su LDK. 1783 m. Krymas buvo prijungtas prie Rusijos.
------------------------------------
Krymo karas
Krymo karas (1853–1856 m.), Rytų karas. Rusijos karas su Turkija ir jos sąjungininkėmis Didžiąja Britanija, Prancūzija, Sardinijos karalyste dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose. 1853 m. Rusijos kariuomenė užėmė Moldaviją ir Valachiją, pasiekė keletą pergalių Kaukaze, sutriuškino turkų laivyną prie Sinopo. 1854 m. Turkijos sąjungininkių kariuomenės puolė Krymą ir apgulė Sevastopolį, užblokavo Baltijos jūros Suomių įlanką, bandė pulti Petropavlovską Kamčiatkoje. 1855 m. Rusija tapo diplomatiškai izoliuota. Paėmus Sevastopolį, karo veiksmai nutrūko. Krymo karas baigėsi 1856 m. Paryžiaus taika. Rusija pripažino Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti tenai karinį laivyną bei bazes, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį, pripažino didžiųjų valstybių protektoratą Moldavijai, Valachijai ir Serbijai.
------------------------------------
Kryžiuočių ordinas
Kryžiuočių ordinas (dar vadinamas Teutonų ar Vokiečių ordinu). Rytų Pabaltijyje pradėtas kurti 1226 metais. Mozūrų kunigaikštis Konradas 1226–1230 m. didžiajam magistrui Hermanui fon Zalcai atidavė didžiąją Kulmo žemės dalį ir leido plėsti valdas prūsų žemėse. Ordinas gavo teisę valdyti užkariautas prūsų ir lietuvių žemes. Konrado ir H. fon Zalcos sutartis 1234 m. patvirtino popiežius Grigalius IX, o 1226, 1245, 1337 m. – imperatoriai Frydrichas II ir Liudvikas IV. 1230 m. pirmieji Ordino daliniai atsikėlė į Kulmo žemę. Užkariautose Prūsijos žemėse XIII a. susikūrė vokiška teokratinė Kryžiuočių ordino valstybė. Jos sostinė ir didžiojo magistro būstinė 1309–1466 m. buvo Marienburgas. Didžiausią galybę Kryžiuočių ordinas pasiekė XIV a. viduryje ir antroje pusėje valdant didžiajam magistrui Vinrichui fon Kniprodei. Nuolatines kovas su LDK ir Lenkijos karalyste užbaigė 1410 07 10 Žalgirio mūšis. Čia Kryžiuočių ordinas buvo sutriuškintas. Nesėkmingi tolesni Kryžiuočių ordino karai su LDK ir Lenkija, Čekija sukėlė ordino politinę ir ekonominę krizę. 1440 m. susidarė opozicinė Prūsijos sąjunga – miestiečių ir pasauliečių riterių organizacija. 1454 m. ji pradėjo sukilimą ir su visomis Prūsijos žemėmis, pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Po Trylikos metų karo (1454–1466) Kryžiuočių ordinas neteko didžiosios dalies savo žemių, o 1466 m. jo sostinė perkelta į Karaliaučių. 1470 m. didysis magistras Henrikas Richtenbergas prisiekė vasalo ištikimybę Lenkijos karaliui. XVI a. pradžioje kilus reformacijai, didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis perėjo į liuteronybę. Prūsija buvo paskelbta pasaulietine kunigaikštyste. 1525 04 10 Krokuvoje didysis magistras davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Kryžiuočių ordinas nustojo gyvuoti. Livonijoje ordinas išliko iki 1562 m. 1809 m. Napoleonas I panaikino ir patį ordiną. 1834 m. jis buvo atkurtas Austrijoje kaip riterių garbės institucija. 1929 m. statutu Kryžiuočių ordinas paverstas religine organizacija su centru Vienoje.
------------------------------------
Krokuvos universitetas
Krokuvos (Jogailos) universitetas. Seniausias Lenkijos ir vienas iš seniausių Centrinės Europos universitetų. 1340 m. įkūrė Kazimieras III. 1400 m. jį perorganizavo Jogaila. Krokuvos universitetas ypač klestėjo XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. 1406 m. universitete įsteigta lietuvių studentų bursa (bendrabutis). XV a. čia studijavo apie 300 lietuvių. 1442–1492 m. iš Krokuvos į Lietuvą grįžo 40 bakalaurų, 13 magistrų ir 2 daktarai. XVII a. pirmojoje pusėje čia studijavo apie 200 studentų iš Lietuvos.
------------------------------------
Kromanjonieti
Kromanjonietis. Vėlyvojo paleolito žmogus, neoantropas, tiesioginis dabartinių žmonių protėvis (Homo sapiens fossilis), atrastas 1868 metais. Neoantropų atsiradimas datuojamas 40–35 tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Kromeris
Kromeris Martynas (1512–1589), Varmijos vyskupas, istorikas. 1543–1544 m. Lietuvos ir Lenkijos karaliaus pasiuntinys prie popiežiaus, 1557–1564 m. – prie imperatoriaus. 1579 m. tapo Varmijos vyskupu, kovojo su reformacija, kėlė liaudies švietimą, rėmė jėzuitus. Katalikų tikėjimui ginti parašė keturis dialogus. Svarbiausias jo veikalas yra Lenkijos istorija iki 1509 metų (1555), parašyta naudojantis Lenkijos archyvais.
------------------------------------
Kruvinasis sekmadienis
Kruvinasis sekmadienis (1905 01 09). Taikios Peterburgo darbininkų demonstracijos sušaudymo diena. Daugiau kaip 140 tūkst. darbininkų nešė į Žiemos rūmus peticiją imperatoriui Nikolajui II. Į juos ėmė šaudyti kariuomenė. Žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, 2000 buvo sužeisti. Šis įvykis tapo 1905–07 m. revoliucijos pradžia.
------------------------------------
Kšivickis
Kšivickis Liudvikas. Lenkų sociologas, publicistas, visuomenės veikėjas, archeologas (1859–1941). Nuo 1885 m. mokėsi Paryžiaus antropologijos mokykloje, kur susipažino su archeologija. Nuo 1890 m. pradėjo lankytis Žemaitijoje, susidomėjo piliakalniais ir jų paskirtimi, įrengimu, paplitimu. Studijavo senąsias kronikas, kuriose rašoma apie kryžiuočių žygius į Žemaitiją. Sudarė piliakalnių kartoteką, kurioje 1901 m. buvo žinių daugiau nei apie 200 piliakalnių. Jis žvalgė piliakalnius, juos aprašė, braižė, fotografavo, atliko tyrimus (kartu su P. Višinskiu). Platesnius tyrimus pradėjo 1908 m. Tyrinėjo Padievaičio, Pabalčių, Burbaičių, Bubių, Laukuvos, Kuplės piliakalnius. Tyrimo darbams gavo leidimą iš Peterburgo imperatoriškosios archeologinės komisijos. Dalį piliakalnių radinių L. Kšivickis perdavė Lietuvai prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.
------------------------------------
Kubertavičius Petras
Kubertavičius Petras (1897 06 22–1964 02 14). Aktorius. Vienas iš profesionaliojo lietuvių teatro kūrėjų. 1920–1952 ir 1959–1963 m. vaidino Kauno dramos, 1952–1959 m. Kauno jaunojo žiūrovo teatruose. 1936–1947 m. dėstė vaidybos studijoje Kaune. Sukūrė Blindos (G. Landsbergio „Blinda“), Krūšnos (V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“ ir „Valdovas“), Jago (V. Šekspyro „Otelas“) ir kitus vaidmenis.
------------------------------------
Kubilius Andrius
Kubilius Andrius (g. 1956 12 08). Lietuvos valstybės veikėjas. Nuo 1992 m. seimo narys. 1999–2000 m. – Ministras Pirmininkas.
------------------------------------
Kubilius Jonas
Kubilius Jonas (g. 1921 07 27). Lietuvos mokslo veikėjas, matematikas. 1958–1991 m. – Vilniaus universiteto rektorius. 1962–1992 m. – Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo narys. Parašė vadovėlių, uždavinynų, straipsnių, veikalą „Tikimybių metodai skaičių teorijoje“. Pagarsėjo tyrimais tikimybinės skaičių teorijos srityje.
------------------------------------
Kučingis Antanas
Kučingis Antanas (1899 10 18–1983 07 07). Dainininkas, bosas. Nuo 1924 m. dainavo Valstybės teatre. Iki 1944 m. sukūrė 61 vaidmenį. Sukūrė Mefistofelio vaidmenį Š. Guno „Fauste“ ir kitus vaidmenis. Koncertavo įvairiose Europos šalyse. 1948–1957 m. praleido tremtyje. Grįžęs dainavo Vilniaus, Kauno teatruose.
------------------------------------
Kudaba Česlovas
Kudaba Česlovas (1934 07 24–1993 02 09). Lietuvos valstybės ir mokslo veikėjas. 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, įgydamas geografo specialybę. Geografijos mokslų daktaras, profesorius. 1959–1978 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, vyresniuoju dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu, profesoriumi. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją ir iškart buvo išrinktas Gamtos mokslų fakulteto dekanu ir dirbo iki 1968 m. 1967 m. pripažintas docento vardas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1974 m. – profesorius. Nuo 1978 m. vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai. Buvo Lietuvos geografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Svarbiausia mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema yra parašęs abi disertacijas, paskelbęs monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą 1984 m. paskirta Valstybinė premija. Visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra. Nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas „Žinijos“ draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai. 1987 m. išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1991 m. iki mirties – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.Yra parašęs 13 knygų ir parengęs su bendradarbiais 31 atskirą leidinį. Publikavo 1944 straipsnius. Iš jų 275 kitomis kalbomis.Už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą Č.Kudabai po mirties 1993 m. paskirta valstybinė J.Basanavičiaus premija, 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidiumas paskyrė V.Kudirkos premiją už knygą „Septyni keliai iš Varnių“, 1994 m. apdovanotas V.Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai, 1999 m. paskirta Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą.
------------------------------------
Kudaba Jeronimas
Kudaba Jeronimas (1909 10 01–1991). Lietuvių mokslininkas, chemikas. Nuo 1937 m. dėstė Vilniaus universitete. Tyrė baltymų modifikavimą. Kartu su kitais parašė darbus „Chemijos ištakos Lietuvoje“ (1984), „Stambiamolekulių junginių sintezė“ (1978–1983).
------------------------------------
Kudirka Vincas
Kudirka Vincas (1858 12 31–1899 11 16). Visuomenės veikėjas, rašytojas, varpininkų judėjimo dalyvis ir organizatorius. 1889 m. baigė Varšuvos universiteto medicinos fakultetą. 1888 m. prisidėjo kuriant nelegalią Lietuvos studentų draugiją „Lietuva“. 1889–99 m. (su pertraukomis) – žurnalo „Varpas“ redaktorius, žurnalo „Ūkininkas“ (1890) leidimo iniciatorius. Parašė prozos, poezijos, kūrinių, publicistikos, rinko ir vertė tautosaką, kūrė muziką. V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – Lietuvos Respublikos himnas. Žymiausi kūriniai – poezijos rinkinys „Laisvos valandos“ (1899), satyriniai apsakymai „Viršininkai“ (1895), „Vilkai“ (1898), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897). Išvertė Dž. G. Bairono, F. Šilerio, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, I. Krylovo kūrinių.
------------------------------------
Kulakauskas
Kulakauskas Antanas (g. 1952 04 30). Istorikas, hum. mokslų daktaras (nuo 1993). 1975–1978 m. ir 1982–1994 m. dėstė Vilniaus universitete. 1994–1996 m. dirbo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute. Nuo 1995 m. dėsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, nuo 1992 m. – Vytauto Didžiojo universitete, docentas (nuo 1995 m.). Dėsto Vytauto Didžiojo universitete, docentas (nuo 1996). Nuo 2000 m. – Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius. 1988–1992 m. su A. Bumblausku parengė naujas Lietuvos istorijos bei Pasaulio ir Lietuvos istorijos programas Lietuvos vidurinėms mokykloms, vienas – Lenkijos ir Lietuvos lenkų istorijos programą Lietuvos lenkų vidurinėms mokykloms. Parašė knygą „Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva“ (kartu su E. Aleksandravičiumi, 1996), mokslinių straipsnių.
------------------------------------
Kulikauskas
Kulikauskas Pranas. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1949). Studijavo Kauno ir Karaliaučiaus universitetuose. 1936–1944 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944–1955 m. dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1948–1962 m. dirbo Lietuvos istorijos institute archeologijos sektoriaus vadovu. Nuo 1962 iki 1983 m. dėstė Vilniaus universitete: 1962–1966 m. Archeologijos katedros vedėjas, docentas (1964). Tyrinėjo Užnemunės ir Rytų Lietuvos piliakalnius pilkapynus ir plokštinius kapinynus. Parašė „Lietuvos TSR istorijos“ (1958) skyrių apie pirmykštę bendruomenę, „Lietuvos archeologijos bruožų“ skyrių „Gimininės santvarkos irimo laikotarpis (I–IV a.)“ (1961), „Užnemunės piliakalniai“ (1982). Paskelbė mokslinių straipsnių apie lietuvių etnogenezę, lietuvių genčių materialinę kultūrą.
------------------------------------
Kulikauskienė
Kulikauskienė-Volkaitė Regina. Lietuvių archeologė, humanitarinių mokslų daktarė (1950), habilituota daktarė (1971). Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė (1972), nusipelniusi mokslo veikėja (1976). 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. 1941–1952 m. dėstė Kauno, o 1941–1962 m. – Vilniaus universitete. 1952–1962 m. Vilniaus universiteto Archeologijos ir etnografijos katedros vedėja. Nuo 1962 m. dirba Lietuvos istorijos institute. Tyrė plokštinius kapinynus ir Rytų Lietuvos pilkapius, daug Lietuvos piliakalnių. Svarbiausi veikalai: „Lietuvos archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai“ (1958), „Lietuviai IX–XII amžiais“ (1970), „Lietuvio kario žirgas“ (1971), „Punios piliakalnis“ (1974). Drauge su R. Rimantiene parengė „Lietuvių liaudies meno“ albumų dvi knygas – „Senovės lietuvių papuošalai“ (1958, 1966). Parašė „Lietuvos archeologijos bruožų“ (1961) skyrių apie vėlyvąjį geležies amžių (IX–XII a.). Knygų „Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a.“ (1978–1981 m. – dvi knygos.), „Lietuvos archeologija“ (1979–1985 m. – keturios knygos.), „Iš lietuvių etnogenezės“ (1981), „Lietuvių etnogenezė“ (1987) viena iš autorių ir atsakingoji redaktorė. Svarbiausiosios tyrinėjimų kryptys – ankstyvojo feodalizmo visuomenė, jos dvasinė ir materialinė kultūra, senųjų lietuvių drabužiai, lietuvių tautybės susidarymas.
------------------------------------
Kulikovo mūšis
Kulikovo mūšis. 1380 09 08 Kulikovo lauke įvykęs Rusios ir mongolų-totorių kariuomenių mūšis. Dešiniajame Dono krante, prie Nepriavdos upės, rusų kariuomenė (apie 100–150 tūkstančių žmonių) vadovaujama Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijus Doniečio sutriuškino Aukso ordą. Mongolams-totoriams (maždaug tiek pat žmonių) vadovavo Mamajus. Mamajaus sąjungininkas Jogaila su LDK kariuomene į mūšį pavėlavo. Aukso ordos viešpatavimui Rusioje buvo suduotas stiprus smūgis, padidėjo Maskvos vaidmuo vienijant rusų žemes. Galutinai mongolų-totorių jungo nusikratyta 1480 m.
------------------------------------
Kulmas
Kulmas, Kulmo žemė (Chelmno žemė). Istorinė baltų sritis prūsų ir lenkų žemių pasienyje (Vyslos ir jos dešiniųjų intakų Osos ir Drevencos tarpupyje). Svarbiausi centrai – Kulmas (Chelmnas) ir Torūnė. Nuo 1138 m. valdė Mazovijos kunigaikščiai. 1222 m. mozūrų kunigaikštis Konradas atidavė dalį Kulmo Kryžiuočių ordinui. Kulmo žemėje pradėjo kurtis Kryžiuočių ordino valstybė – iš čia prasidėjo prūsų ir kitų baltų žemių nukariavimai. 1446 m. Kulmo žemė atiteko Lenkijai. Nuo 1772 m. priklausė Prūsijai, o Versalio taikos sutartimi (1919 06 28) grąžinta Lenkijai ir įeina į Torūnės vaivadiją.
------------------------------------
Kulminacija
Kulminacija (viršūnė). Dangaus šviesulio perėjimo per dangaus dienovidį momentas. Viršutinės kulminacijos metu šviesulys būna arčiausiai zenito, apatinės kulminacijos – arčiausiai nadyro.
------------------------------------
Kulmo teisė
Magdeburgo teisės atmaina. Atsirado 1233 m., kai Kryžiuočių ordino magistras suteikė Kulmui (Chelmnui) savivaldos teisę. Reguliavo miesto žemės nuosavybę, valstiečių (vadinamųjų kulmiškių) atleidimą nuo dalies feodalinių prievolių, įvedė vieną matų ir pinigų sistemą, nustatė lengvatas vokiečių kolonistams ir daliai vietinių valstiečių (amatininkams, girių prižiūrėtojams, kitiems turtingiesiems valstiečiams). Vėliau kryžiuočių valdomose žemėse Kulmo teisė buvo teikiama ne tik miestams, bet ir valstiečių gyvenvietėms. Lietuvoje Kulmo teisę 1491 m. gavo Medininkai (dabartiniai Varniai), 1610 m. – Nida, 1693 m. – Juodkrantė.
------------------------------------
Kultūra
Kultūra (apdorojimas, ugdymas, tobulinimas, vystymas). Žmogaus aktyvios sąveikos su gamta ir visuomene, jo kūrybinių galių ir gebėjimų realizavimas materialinėms bei dvasinėms vertybėms kurti. Istoriškumo, socialumo ir etniškumo požiūriais kultūros sąvoka išreiškiama epochų, visuomeninių formacijų, tautų, visuomenės sluoksnių, materialinio ir dvasinio gyvenimo lygmenimis, taip pat įvairiomis žmonių veiklos (darbo, žemės ūkio, buities, kalbos, meno, fizine, elgesio, gyvensenos) sferomis.
------------------------------------
Kultūrinis sluoksnis
Kultūrinis sluoksnis. Žmonių gyvenamoje vietoje per ilgesnį laiką iš organinių, buitinių, statybinių, gamybinių liekanų susidarantis sluoksnis, laikomas pagrindiniu gyvenvietės požymiu.
------------------------------------
Kulvietis
Kulvietis Abraomas (apie 1510–1545 06 06), lietuvių kultūros veikėjas. 1528–1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Teisės daktaras (1537). 1538 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir iki 1542 m. jai vadovavo. Persekiojamas už reformacijos idėjų skelbimą, išvyko į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio patarėjas, aukštesniosios mokyklos (partikuliaro) vedėjas. 1544 m. įsteigus universitetą, tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Turėjo turtingą biblioteką. Karalienei Bonai adresuotame „Tikėjimo išpažinime“ (1542) išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Vienas iš pirmųjų išvertė į lietuvių kalbą giesmių, psalmių. A. Kulviečio veikla formavo prielaidas pirmosios lietuviškos knygos pasirodymui.
------------------------------------
Kumetys
Kumetys. XIX a. viduryje–XX a. pirmoje pusėje – samdytas dvaro darbininkas. Gyveno specialiame dvaro sodybos pastate – kumetyne. Kai kurie kumečiai turėjo žemės sklypus. Didžiąją dalį darbo užmokesčio gaudavo natūra – maistu, grūdais, gaudavo gyvenamąją vietą, ganyklą, pašarą gyvuliams, sklypą daržui. Galutinai išnyko 1940–1941 metais.
------------------------------------
Kuncevičius Albinas
Kuncevičius Albinas (g. 1957 11 05). Lietuvių archeologas, istorijos daktaras (1993), docentas (2000). 1980 m. baigė Vilniaus universitetą. Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docentas, viešosios įstaigos „Kultūros paveldo akademija“ direktorius. Pagrindinė tyrimų kryptis – Lietuvos ir Pabaltijo viduramžių archeologija, archeologijos paminklosauga. Svarbiausios publikacijos: katalogas apie Vilniaus miesto ir pilių koklius (atspausdintas vokiečių kalba 1992 m Duisburge), skyrius „Lietuvos proistorė“ knygoje „Lietuvos istorija iki 1795 metų“, kuri parengta kartu su istorikais Z. Kiaupa ir J. Kiaupiene (darbas pirmą kartą išleistas 1995 m., pakartotinas ir papildytas leidinys – 1997 m.). Išverstas ir atspausdintas anglų kalba “The History of Lithuania before 1795”. Vilnius.2000.
------------------------------------
Kundos kultūra
Kundos kultūra. Mezolite buvo paplitusi Šiaurės Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijos Padauguvyje ir pietinėje Suomijoje. Jai itin būdingi kauliniai ir raginiai dirbiniai. Titnago dirbiniai su labai išvystyta skeltine technika. Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 20 Kundos kultūros stovyklų ir apie 40 radimviečių.
------------------------------------
Kurganų kultūra
Kurganų kultūra. Pusiau klajoklių Kurganų kultūrą 1956 m. įvardijo M. Gimbutienė. Kultūra gyvavo nuo 4500 iki 2500 m. pr. Kr. Jai būdingas mirusiųjų laidojimas pilkapiuose. Ji skirstoma į keturis periodus. I ir II kultūros laikotarpiai atitiktų ankstyvąjį Duobinės (Duobinių kapų) kultūros periodą, III etapas – Maikopo (Michailovkos) kultūrą, o IV Kurganų kultūros etapas – vėlyvąjį Duobinės (Duobinių kapų) kultūros periodą. Su Kurganų kultūra M. Gimbutienė sieja indoeuropiečius, nurodydama tris jų migracijos bangas į Europą: pirmoji – 4400–4200 m. pr. Kr., antroji – apie 3500 m. pr. Kr., trečioji – 3000–2800 m. pr. Kr. Jų metu Senoji Europa perėmė indoeuropietišką socialinę struktūrą ir ideologiją.
------------------------------------
Kurija
Kurija. Popiežiaus vykdomosios valdžios organas – Vatikano administracinių įstaigų visuma. Susideda iš valstybės sekretoriato, valstybės reikalų tarybos, kongregacijų, sekretoriatų, tribunolų, žinybų.
------------------------------------
Kuršas
Kuršas. Istorinė Latvijos sritis į pietvakarius nuo Rygos įlankos. Apima Liepojos, Ventspilio, Kuldygos, Talsų rajonus, didesniąją dalį Saldaus ir Tukumo rajonų. Seniausios, III–II tūkstm. pr. Kr., gyvenvietės rastos Purciemyje (Talsų raj.) ir Sarnatės pelkėje (Kuldygos raj.). Nuo I tūkstm. daugiausia gyveno kuršiai, šiauriniame Kurše ir pagal Rygos įlanką ugrofinų gentis lyviai (išliko keliuose kaimuose). XIII a. užkariavo Livonijos ordinas. 1/3 teritorijos atiteko Kuršo vyskupui. Livonijos ordino valdytos Kuršo žemės 1561–1795 m. priklausė Kuršo kunigaikštystei. Per Kuršo uostus (ypač Liepoją) buvo eksportuojami Žemaitijos žemės ūkio gaminiai. 1795 m. Kuršas buvo prijungtas prie Rusijos. 1795–1915 m. įėjo Kuršo gubernija. Dėl kuršių, lyvių, latvių, lietuvių, vokiečių kultūrų sąveikos kai kurių Kuršo vietų (ypač pajūrio kaimų į pietus nuo Liepojos, Alsungos apylinkių, Kuolkasragio pusiasalio) valstiečių materialinė kultūra XVIII–XIX a. įgijo savitų bruožų. Kai kuriais elementais (Kuršo tradicinio gyvenamojo namo išplanavimu, transporto priemonėmis, namų apyvokos daiktais) ji artima tradicinei Žemaitijos valstiečių kultūrai.
------------------------------------
Kuršiai
Kuršiai. Baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė VI a. Rašytiniuose šaltiniuose minimi IX a. XIII a. pradžioje kuršius pavergė Kalavijuočių ordinas, o XVI a kuršiai išnyko. Pradiniame etape kuršių gyventa teritorija šiaurėje siekė Abavą (Latvijoje), vėliau apėmė beveik visą Kuršo pusiasalį. Pietuose siekė Medingėnus, Endriejavo ir Klaipėdos apylinkes, rytuose ir šiaurės rytuose ribojosi su žemaičiais ir žiemgaliais. Lietuvos kuršių genties kultūra geriausiai pažįstama iš tyrinėtų plokštinių kapinynų Anduliuose, Aukštkiemiuose, Genčuose, Laistuose, Laiviuose, Lazdininkuose, Palangoje, Gintališkėse, Girkaliuose, Kiauleikiuose ir Pryšmančiuose. VI–VIII a. mirusiųjų kūnų nedegindavo, o nuo VIII a. ima plisti kremacijos paprotys, kuris įsigali XI a. Kuršių kapuose gausu ginklų, darbo įrankių, papuošalų ir aprangos reikmenų. Vyrų įkapėms būdingi puošnūs diržai, kelios segės, šukų pavidalo gintariniai pakabučiai, o vėliau – masyvios apyrankės, puoštos zoomorfiniais motyvais. Moterys dėvėjo po kelias apyrankes, stambius smeigtukus, dažnai su pakabučiais, apgalvius, mėlyno stiklo karolius. Nuo X amžiaus paplinta pasaginės segės. Šio laikotarpio kuršių apranga pasižymi itin masyviais ir sunkiais papuošalais. Būdinga, kad kuršių kapuose dažnai randamos miniatiūrinių (darbo įrankių, ginklų miniatiūrizacija) ir vadinamųjų papildomų įkapių. Jos būdavo dedamos į beržo tošies dėžutes. Papildoma įkapė buvo ir žirgo aprangos reikmenys, tačiau paties žirgo drauge su kariu niekada nelaidojo.
------------------------------------
Kurtinaitis Rimas
Kurtinaitis Rimas (g. 1960 05 15). Krepšininkas. Nuo 1982 m. žaidė Kauno komandoje „Žalgiris“. 1982, 1985–1986 m. SSRS, 1985 m. Europos, 1985 m. universiados čempionas. 1986 m. žaidė komandoje „Žalgiris“, kai ši iškovojo tarpžemyninę W. Joneso taurę. 1986 m. pasaulio čempionato sidabro medalininkas. 1988 m. Seulo olimpinis čempionas. 1992 m. Barselonos olimpiados bronzos medalininkas. 1995 m. Europos vicečempionas. 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas. Buvo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento direktorius.
------------------------------------
Kutkaitė Dalia
Kutkaitė Dalia (g. 1965 02 11). Gimnastė. 1982, 1983, 1984 m. SSRS meninės gimnastikos čempionė, SSRS taurės (1981), kelių tarptautinių turnyrų čempionė, 1983 m. Pasaulio taurės daugiakovės varžybų sidabro medalio ir pratimo su kaspinu aukso medalio laimėtoja, 1984 m. Europos čempionato pratimo su kaspinu sidabro medalio, su kuokelėmis – bronzos medalio laimėtoja, 1985 m. SSRS daugiakovės varžybų sidabro medalio laimėtoja.
------------------------------------
Kutuzovas Michailas
Kutuzovas Michailas, Goleniščevas Kutuzovas Michailas (1745 09 16–1813 04 28). Rusų karvedys, nuo 1812 m. generolas feldmaršalas. 1764–65 m. Respublikoje kovojo prieš Baro konfederaciją, vadovavo mažiems kariniams daliniams. Dalyvavo 1768–74, 1787–91 m. Rusijos–Turkijos karuose. 1795–99 m. vadovavo Rusijos kariuomenei Suomijoje. 1799–1801 ir 1809–11 m. – Lietuvos, 1801–02 m. – Peterburgo, 1806–07 m. – Kijevo generalgubernatorius. 1805 m. Rusijos–Austrijos kare vadovavo Rusijos armijai Austrijoje. 1811 m. paskirtas vyriausiuoju armijos vadu Moldavijoje. Už 1811 m. pergalę prie Slobozijos gavo grafo, už 1812 m. Bukarešto taikos sudarymą – šviesiausiojo kunigaikščio titulą. Kare su Napoleonu – vyriausiasis Rusijos kariuomenės vadas (nuo 1812 08 20).
------------------------------------
Kūlgrinda
Kūlgrinda. Slaptas vingiuotas kelias per pelkę, ežerą ar upę, grįstas medžiais ir akmenimis. Baltų kraštuose kūlgrindų būta 4–6 m pločio, 0,5 km ir daugiau ilgio. Jos dažniausiai vedė į piliakalnius. Prūsų gentys tiesė kūlgrindas jau pirmaisiais amžiais po Kristaus, o lietuviai daugiausiai ankstyvaisiais viduramžiais.
------------------------------------
Kvarteras
Kvarteras (ketvirtinis). Žemės geologinės istorijos dabartinis periodas, dar vadinamas antropogenu. Kvartero terminas atsirado XVIII a. antroje pusėje, kai Žemės geologinė istorija buvo suskirstyta į pirminį, antrinį, tretinį ir ketvirtinį (kvartero) periodus. Nuo 1972 m. priimta laikyti, kad kvarteras prasidėjo maždaug prieš 1,8 mln. m. Skirstomas į pleistoceną ir holoceną.
------------------------------------
Laidosena
Laidosena. Tikėjimo, tradicijų, paprotinės (ar valstybinės) teisės suformuota visuomenės pažiūra, lemianti kūno rengimo laidojimui būdą, „namo“ – kapo mirusiajam įrengimo formą , pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančias apeigas.
------------------------------------
Laikinoji komisija
Vilniaus laikinoji archeologinė komisija. Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įkurta archeologijos mokslo institucija, kurios steigimo dokumentus 1855 05 11 pasirašė imperatorius Aleksandras II. Veiklos pradžioje komisijoje dirbo 15 tikrųjų narių, 9 nariai bendradarbiai, 18 narių rėmėjų ir 8 garbės nariai. Komisijos tikslas – rūpintis Senienų muziejumi, skelbti tyrinėjimų medžiagą, globoti archeologijos paminklus, atlikti jų registraciją, surinkti žinias apie privačias archeologines kolekcijas ir bibliotekas, senų aktų archyvus,paveiklsų galerijas ir kitas muziejines vertybes. Po 1863 m. sukilimo Archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus veikla nutrūko.
------------------------------------
Landsbergis Vytautas
Landsbergis Vytautas (g. 1932 10 18). Lietuvos valstybės, kultūros veikėjas. 1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1969 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją, 1994 m. – habilituoto humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. 1957–1974 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1974–1978 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. 1978–1990 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos profesorius. 1953 m. – Lietuvos šachmatų čempionato prizininkas. 1952–1956 m. – Lietuvos šachmatų rinktinės narys. Ilgai buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys. Dabar – šios sąjungos narys. 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – aukščiausias valstybės pareigūnas Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. 1990–1992 m. – vienas iš Baltijos valstybių tarybos vadovų. Po 1992 m. – seimo narys, 1996–2000 m. – seimo pirmininkas. 1999–2000 m. – NATO reikalų komisijos narys. Nuo 2000 m. – užsienio reikalų komiteto narys, seimo delegacijos Baltijos asamblėjoje narys. Nuo 2001 m. – Europos reikalų komiteto, komisijos Konstitucijos pataisoms rengti narys. Tarpparlamentinių ryšių su JAV, Izraelio valstybe, Kanada grupių narys. 1988–1990 m. – Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas. Nuo 1991 m. – Lietuvos sąjūdžio garbės pirmininkas. Nuo 1993 m. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) pirmininkas. Išleido knygų apie muzikos ir kultūros istoriją, politinių tekstų, redagavo muzikos kūrinius, rengė M. K. Čiurlionio paveikslų albumus. Įvairių premijų laureatas. 1991 m. Norvegų tautos Taikos premijos pagrindu įsteigė V.Landsbergio fondą, kuris rūpinasi vaikų invalidų globa ir gydymu bei jaunaisiais menininkais. 1992 m. inicijavo Tremtinių grįžimo fondą. Nuo 1995 m. – tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso pirmininkas. Lietuvos šachmatų federacijos garbės prezidentas. Apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono Didžiuoju ordinu, Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu, Norvegijos Karališkojo nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Lenkijos Didžiojo kryžiaus ordinu, Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Graikijos garbės ordino Didžiuoju kryžiumi, Komunizmo aukų memorialo fondo Trumeno ir Reigano laisvės apdovanojimu, Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu. Čikagos Loyolos universiteto teisės garbės daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaras, Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų garbės daktaras, Klaipėdos universiteto garbės daktaras, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys, Lietuvos teisės universiteto, Helsinkio universiteto (Suomija) garbės daktaru bei Kardifo universiteto (Didžioji Britanija) garbės nariu, 2001 m. – Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaras.
------------------------------------
Lankauskas
Lankauskas Romualdas (g. 1932 04 03). Lietuvių rašytojas, dailininkas. Bendradarbiavo publicistiniuose leidiniuose „Jaunimo gretos“, „Literatūra ir menas“, „Šluota“, „Kultūros barai“. Išleido prozos knygų, pjesių, vertė E. Hemingvėjaus kūrybą, surengė tapybos parodų.
------------------------------------
Laisvamanybė
Laisvamanybė. Religijos nepripažinimas. Pradėjo sklisti XVII a. pab.–XVIII a. pr. XIX a. pab.–XX a. pr. veikė nemažai JAV lietuvių laisvamanių draugijų („Spindulys“, Lietuvių laisvamanių sąjunga, Laisvamanių etinės kultūros draugija ir kt.). 1924–41 m. Laisvamanių etinės kultūros draugija veikė Lietuvoje, leido laikraštį „Laisvoji mintis“ (1933–41). Draugija turėjo laisvamanių kapines, bibliotekas, orkestrus. Svarbiausi draugijos veikėjai – Jonas Šliūpas, Jonas Vabalas-Gudaitis, Petras Leonas ir kiti. Pasisakė už bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, netikinčiųjų vaikų atleidimą nuo tikybos mokymosi, civilinės metrikacijos įvedimą.
------------------------------------
Laisvieji žmonės
Laisvieji žmonės. XV–XX a. I ketvirčio Lietuvos valstiečių kategorija. Susidarė iš laisvųjų valstiečių – žemdirbių nebaudžiauninkų. Turėjo asmens laisvę, teisę kilnotis, žemę perleisti kitiems valstiečiams, o pastatus galėjo parduoti. Po 1795 m. jų skaičius mažėjo, nes valstybiniuose dvaruose buvo priskirti valstybinių valstiečių kategorijai. Baudžiavos panaikinimo metu caro valdžia juos traktavo kaip bežemius, be teisių į naudotą žemę. XX a. pr. laisviesiems žmonėms prilyginti bajorai su nepripažinta bajoryste. Išnyko XX a. 3 deš. sulyginus jų ir kitų valstiečių kategorijų teises.
------------------------------------
Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius
Landsbergis-Žemkalnis Gabrielius (1852 02 02–1916 08 28). Dramaturgas. Už dalyvavimą lietuvių tautiniame sąjūdyje 1884 m. ištremtas iš Lietuvos, kalintas. 1904–08 m. dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. Prisidėjo kuriant draugiją „Vilniaus kanklės“ (1905). Parašė romantinį kūrinį „Birutė“ (1906), pagal kurią M. Petrauskas sukūrė pirmąją lietuvišką operą, dramą „Blinda“ (1907), komedijas „Pagavo“ (1908), „Jurgis Durnelis“ (1908), „Tarnaitė pamokė“ (1908), didaktinių vaizdelių vaikams, straipsnių apie teatrą, spektaklių recenzijų, statė pjeses, vaidino dramos spektakliuose, operetėse.
------------------------------------
Lamatiečiai
Lamatiečiai. Gimininga kuršiams baltų gentis, gyvenusi dabartinės Šilutės, Švėkšnos ir Priekulės apylinkėse. Ši gentis, kaip ir kuršiai, išsiskiria VI a. ir žinoma iki XIII a. Lamatos kultūra pažįstama iš tyrinėtų plokštinių kapinynų Vėžaičiuose, Jurgaičiuose, Rubokuose, Vilkų Kampe. Lamatiečiai VI–VII a. mirusiųjų nedegino, tačiau (panašiai kaip ir kuršiuose) VII–VIII a. sandūroje tarp jų ima plisti kremacijos paprotys. Vyrams į kapus dėdavo įmovinius kirvius, dalgius, peilius, galąstuvus, kalavijus, ietis, po vieną pentiną. Dažna įkapė – žirgo kaukolės ar kitų kūno dalių liekanos. Dėdavo ir žirgo aprangos reikmenų, tačiau jie, lyginant su kuršiais, gana kuklūs. Moterys nešiojo


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:54
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Lamatiečiai
Lamatiečiai. Gimininga kuršiams baltų gentis, gyvenusi dabartinės Šilutės, Švėkšnos ir Priekulės apylinkėse. Ši gentis, kaip ir kuršiai, išsiskiria VI a. ir žinoma iki XIII a. Lamatos kultūra pažįstama iš tyrinėtų plokštinių kapinynų Vėžaičiuose, Jurgaičiuose, Rubokuose, Vilkų Kampe. Lamatiečiai VI–VII a. mirusiųjų nedegino, tačiau (panašiai kaip ir kuršiuose) VII–VIII a. sandūroje tarp jų ima plisti kremacijos paprotys. Vyrams į kapus dėdavo įmovinius kirvius, dalgius, peilius, galąstuvus, kalavijus, ietis, po vieną pentiną. Dažna įkapė – žirgo kaukolės ar kitų kūno dalių liekanos. Dėdavo ir žirgo aprangos reikmenų, tačiau jie, lyginant su kuršiais, gana kuklūs. Moterys nešiojo kepuraites, plaukus susegdavo ilgu, virbo formos smeigtuku. Dažniau nei kitur nešioti įvijų ir gintaro karolių vėriniai. Drabužį susegdavo dviem smeigtukais arba lankine sege.
------------------------------------
Lasickis
Lasickis Jonas. Lenkų istorikas, protestantų publicistas (1533 ar 1534–1602). 1556–1581 m. keliavo po Vakarų Europą, o nuo 1582 m. gyveno Vilniuje bei Zaslavlyje (prie Minsko). 1615 m. lotynų kalba išleido traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“. Jo įžangoje yra žinių apie žemaičių buitį, jų tikėjimus, kultūrą, būdą ir papročius.
------------------------------------
Lašas
Lašas Vladas (1892 01 13–1966 01 02). Lietuvių gydytojas, medicinos mokslų daktaras. 1920–1921 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, nuo 1922 m. – Kauno universitete, nuo 1951 m. – Kauno medicinos institute. Kauno akių, ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos statybos iniciatorius (1929). Tyrinėjo Lietuvos gyventojų mitybą, anafilaksiją, sukūrė alergologų mokyklą. Parašė darbus „Anafilaksija“ (1926), „Mitybos mokslo pagrindai“ (1945), „Žmogaus fiziologija“ (1965) ir kt., vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms medicinos mokykloms, straipsnių.
------------------------------------
Latgala
Latgala. Istorinė sritis dabartinės Latvijos teritorijoje, į šiaurę nuo Dauguvos, išskyrus Rygos įlankos pakrantę. Pirmųjų gyventojų pėdsakų aptinkama nuo mezolito epochos (VIII–IV tūkstm. pr. Kr.). I m. e. tūkstantmečio viduryje čia susiformavo baltų gentis latgaliai. Istorijos šaltiniuose Latgala pirmą kartą paminėta XII a. pr. rusų metraščiuose. XII a.–XIII a. pradžioje Latgalą sudarė keletas žemių: Atzelė, Idumėja, Talava, Jersika, Kuoknesė. Nuo XIII a. pradžios Latgala tapo Livonijos dalimi, nuo XIV a. jos vardas išnyko iš istorijos šaltinių.
------------------------------------
Latgaliai
Latgaliai. Baltų gentis, turėjusi didžiausios įtakos latvių tautos susidarymui. X–XIII a. gyveno rytinėje Latvijos dalyje. Mirusiuosius laidodavo plokštiniuose kapinynuose, rečiau pilkapiuose, nedegintus. Žinomiausi kapinynai: Nukšų, Erglų, Kivtų, Zvirgsdenės, Jaunakenio. Piliakalniai – Rezeknės, Jersikos, Asotės, Koknesės.
------------------------------------
Latifundija
Latifundija. Didelė privati žemės valda. Dažniausiai nesusijusi su savininko gyvenviete (dvaru). Pirmosios latifundijos atsirado Romoje respublikos laikais.
------------------------------------
Latviai
Latviai. Baltų tauta, gyvenanti rytiniame Baltijos jūros pakraštyje, kalbanti latvių kalba (indoeuropiečių kalbų šeima). Latviai susiformavo iš dviejų etninių grupių – baltų ir Pabaltijo suomių (finougrų). Baltai gyveno pietinėje dalyje, o finougrai – šiaurinėje. Riba buvo nuo Gaujos žiočių pro Lubano ežerą Dauguvos ir Dniepro aukštupių link. Finougrai gyveno ir Kuršo pusiasalio šiaurinėje dalyje – Abavos baseine. I tūkstm. po Kr. susiformavo genčių sąjungos: latgaliai – į šiaurę, sėliai – į pietus nuo Dauguvos. Kuršiai – prie Baltijos jūros. Žiemgaliai – į pietus nuo Rygos įlankos. XVII a. pradžioje iš latgalių, dalies sėlių, žiemgalių ir kuršių, taip pat iš dalies lietuvių, gyvenusių rytinėje Latgaloje, galutinai susidarė latvių tauta.
------------------------------------
Latvis
Latvis Henrikas. Kronikininkas ir istoriografas (apie 1187–po 1259). Rygos vyskupo istoriografas. 1225 m. baigė rašyti „Senosios Livonijos kroniką“, pagrįstą trijų pirmųjų vyskupų darbais. 1226–1227 m. parašė priedą, skirtą popiežiaus legato vizitui. „Senosios Livonijos kronika“ – vienas iš svarbiausiųjų šaltinių apie Kalavijuočių ordino susikūrimą ir šiaurinių baltų bei finougrų žemių užkariavimo (1185–1227) istoriją. H. Latvis aprašo 17 lietuvių karo žygių prieš kalavijuočius, mini Kalavijuočių ordino susidūrimus su latgaliais ir žiemgaliais. Čia daug autentiškos medžiagos apie vietos gyventojų tikėjimus, papročius, apie jų krikštą, apie tai, kaip ir kokiais ginklais kovota su užkariautojais.
------------------------------------
Laukininkai
Laukininkai. Lietuvos kaimo bendruomenės nariai, žemdirbių kolektyvas, susidedantis iš atskirų ūkių, tačiau bendrai atliekantis kai kurias funkcijas. Pasidalintą dirbamą žemę kiekvieno laukininko sodyba tvarkė kaip savo nuosavybę, o visa kita naudota (pievos, miškai, vandenys) bendrai.
------------------------------------
Lauko etmonas
Lauko etmonas. XV–XVIII a. kariuomenės vadas. Kiemo (vėliau lauko) etmono pareigybė atsirado 1521 metais. Lauko etmonas vadovavo XV–XVI a. atsiradusiai samdytai kariuomenei. Mūšio metu buvo pavaldus didžiajam etmonui. Mirus didžiajam etmonui, lauko etmonas dažnai užimdavo jo vietą.
------------------------------------
Laukuva
Laukuvos žemė. Pirmą kartą minima XIII a. 1257 m. Mindaugas ją kartu su puse Ariogalos žemės padovanojo Ordinui. Manoma, kad kitą pusę galėjo užrašyti vyskupui Kristijonui. XIV a. Laukuva kurį laiką priklausė Medininkų valsčiui, o vėliau buvo prijungta prie Šiauduvos valsčiaus. Kartais XIV a. dokumentuose Laukuva minima kaip priklausanti ir Karšuvos ar Pajūrio valsčiui. Matyt, į visus šiuos 3 valsčius įėjo po dalį Laukuvos žemės.
------------------------------------
Lazdynų Pelėda
Lazdynų Pelėda. Seserų rašytojų Sofijos Pšibiliauskienės (1867 09 28–1926 03 14) ir Marijos Lastauskienės (1872 06 01–1957 07 19) slapyvardis. 1898–1908 m. Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašyti kūriniai beveik visi parašyti Sofijos Pšibiliauskienės, po 1908 m. – ir Marijos Lastauskienės. Parašė apsakymų („Našlaitė“, 1898, „Motulė paviliojo“, 1908 ir kt.), apysakų („Naujasis takas“, 1912 ir kt.), romaną „Iki mirties“ (1924).
------------------------------------
Lazijus
Lazijus Volfgangas. Istoriografas, daugelio veikalų ir žemėlapių autorius (1514–1565).
------------------------------------
Lažas
Lažas, baudžiava, kunigysta, kunigystė, ponysta. Žemės rentos forma. Tai priverstinis ir nemokamas valstiečio darbas su savo inventoriumi pono dvare. Lietuvoje reguliarus lažas ėmė plisti nuo XV a. pabaigos, įsigalint palivarkiniam ūkiui. Apie XVI a. vidurį lažą ėjo jau dauguma valstiečių. XVII–XVIII a. labiausiai paplitusi lažo norma buvo 3 dienos per savaitę nuo kiekvieno kiemo. XVIII a. pab. lažo dienos darbą pradėta normuoti ir vertinti pinigais. XIX a. dvarininkai daliai valstiečių lažą keitė činšu. Kai kuriems činšą didino, juos nuvarydavo nuo žemės. Versdavo dirbti dvaro padargais ir duodavo mėnesinį išlaikymą. Dėl 1863 m. sukilimo lažas Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo panaikintas pagal 1863 03 13 nuostatus.
------------------------------------
LDDP
LDDP, Lietuvos demokratinė darbo partija. Lietuvos politinė partija, įkurta 1990 12 09, reorganizavus nuo TSKP atsiskyrusią LKP. LDDP pirmininku išrinktas A. Brazauskas, 1993 m. A. Brazauską išrinkus Prezidentu, partijos pirmininku tapo A. Šleževičius, 1996 m. – Č. Juršėnas. 2001 m. susivienijo su Lietuvos socialdemokratų partija.
------------------------------------
Lebedys
Lebedys Jurgis (1913 01 25–1970 07 12). Lietuvių mokslininkas, literatūrologas. Nuo 1946 m. dėstė Vilniaus universitete. Svarbiausi darbai - „Simonas Stanevičius“ (1955), „Mikalojus Daukša“ (1963), kartu su J. Palioniu – „Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas“ (1964). Parengė senųjų lietuviškų raštų leidimų.
------------------------------------
Leksika
Leksika (žodis). Kurios nors kalbos, tarmės žodžių visuma, žodyninė kalbos sudėtis.
------------------------------------
Leksikografija
Kalbotyros šaka, apimanti žodynų kūrimo praktiką ir teoriją. Praktinės leksikografijos užuomazga – nesuprantamų žodžių reikšmės aiškinimas rankraščiuose. Teorinė leksikografija nustato žodynų tipus (pvz., aiškinamieji, dvikalbiai ir t. t.), antraštinių žodžių atrankos kriterijus, išdėstymo tvarką (abėcėlinė, lizdinė, teminė) ir kitus žodynų sudarymo principus. Lietuvių praktinės leksikografijos užuomazgos yra vadinamosios glosos J. Bretkūno, M. Daukšos raštų (XVI a.) paraštėse. Pirmasis žodynas yra K. Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų, lietuvių kalbų) žodynas „Dictionarum trium linguarum“ (1620).
------------------------------------
Lektoratas
Lektoratas. Užsienio kalbos kursas aukštojoje mokykloje.
------------------------------------
Lelevelis
Lelevelis Joachimas. Lenkų ir lietuvių istorikas, visuomenės veikėjas (1786 03 22–1861 05 29). 1808 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1822 m. Vilniaus universiteto profesorius. 1824 m. po filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš Vilniaus universiteto. 1829–1831 m. Lenkijos karalystės seimo narys. Per 1830–1831 m. sukilimą Patriotų draugijos (Varšuvoje) narys. Buvo respublikoniškų pažiūrų, siūlė radikalių socialinių reformų. Po sukilimo apsigyveno Paryžiuje. Čia pirmininkavo Lenkijos tautiniam komitetui. Ištremtas iš Prancūzijos 1833–1861 m. gyveno Briuselyje. Idealizavo XV–XVIII a. Lenkijos valstybinę santvarką, bajorų demokratiją laikė pažangiausia valdymo forma. Jam monarchizmo ir absoliutizmo priešprieša – Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Jos žlugimą siejo su stambiosios bajorijos savanaudiškumu, politinių teisių kitiems luomams nepripažinimu. Ragino lietuvius studijuoti savo kalbą ir istoriją. Tai turėjo įtakos istoriniams tyrimams Vilniaus universitete. Lietuvos istorijai svarbūs jo veikalai „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“, „Lietuvos ir Rusios istorija“. Dar parašė darbų iš vidurinių amžių numizmatikos, istorinės geografijos.
------------------------------------
Lengvenis
Lengvenis. XIII a. sritinis Lietuvos kunigaikštis, Mindaugo seserėnas ir vasalas. Šaltiniuose minimas 1242–1260 m. Manoma, kad valdė sritį šiaurės rytų Lietuvoje (centras tikriausiai buvo Linkmenų pilis Ginučių piliakalnyje). 5 dešimtmetyje vadovavo Mindaugo kariuomenei kare su Volyne. Buvo pagrobtas Mindaugo priešų ir Livonijos ordino laikytas nelaisvėje. Lietuvių išpirktas grįžo į tėvynę. Jo vadovaujama kariuomenė sutriuškino Ordino Cėsių komtūro (pastarasis žuvo) kariuomenę.
------------------------------------
Lengvenis Algirdaitis
Lengvenis Algirdaitis (apie 1360–1431 06 19), Algirdo sūnus, sritinis Lietuvos kunigaikštis. Vienas iš žymiausių Vytauto karvedžių. 1387 m. mūšyje su kryžiuočiais vadovavo LDK kariuomenės daliniui. 1389–1392 m. buvo Jogailos, o 1406–1411 m. Vytauto vietininkas Novgorode. Vadovavo Novgorodo kovai su Pskovo respublika, Livonija ir Švedija. Apie 1393 m. iš Vytauto gavo Mstislavlio kunigaikštystę. Vienas iš Torūnės taikos (1411) sudarymo dalyvių. Lengvenio sūnus Jurijus vadovavo Žalgirio mūšyje Smolensko vėliavoms.
------------------------------------
Leninas-Uljanovas Vladimiras
Leninas-Uljanovas Valdimiras (1870 04 22–1924 01 21). Valstybės veikėjas, Sovietų Rusijos įkūrėjas. Nuo 1893 m. dalyvavo Peterburgo darbininkų revoliuciniame sąjūdyje, pasireiškė kaip marksistas. 1895 m. įsteigė Peterburgo darbininkų kovos organizaciją. 1895 m. pabaigoje suimtas, 1897 m. ištremtas į Sibirą. 1900 m., grįžęs iš tremties, keliavo po Vakarų Europą. 1903 m. tapo bolševikų lyderiu, redagavo pagrindinį rusų socialdemokratų leidinį „Iskra“. Vadovavo 1917 m. spalio revoliucijai Rusijoje. Po revoliucijos tapo sovietų Rusijos liaudies komisarų tarybos pirmininku ir komunistų partijos vadovu. Parašė „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje“ (1898), „Ką daryti?“ (1902), „Materializmas ir empiriokriticizmas“ (1908) bei kt.
------------------------------------
Lenkija
Lenkija. Centrinės Europos valstybė prie Baltijos jūros, pietinė Lietuvos kaimynė. Sostinė Varšuva. Lenkijos valstybė susikūrė X a. pabaigoje. 1025 m. tapo karalyste. 1569 m. Liublino unija susivienijusi su Lietuva sudarė Respublikos valstybę. Po III Respublikos padalijimo 1795 m. Lenkija prarado valstybingumą. Didžioji jos dalis atiteko Rusijai,dalis žemių – Austrijai, vakarinės vaivadijos, Silezija ir Pamarys – Prūsijai. 1918 m. Lenkija tapo nepriklausoma respublika, kurią 1939 m. okupavo ir pasidalino Vokietija ir SSRS. Po II pasaulinio karo Lenkija tapo socialistine valstybe. Socialistinė santvarka čia žlugo 9 dešimtmečio pabaigoje. 1989 m. Lenkijoje įvyko laisvi demokratiški rinkimai.
------------------------------------
Leonas
Leonas Petras (1864 11 16–1938 05 12). Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas. Bendradarbiavo „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“, „Varpe“. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1908–1912 m. pirmininkavo „Dainos“ draugijai. Dalyvavo organizuojant lietuvių dailės parodas Kaune. 1914 m. dalyvavo steigiant Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1915–1918 m. buvo tos draugijos vicepirmininkas Rusijoje. Vienas iš „Santaros“ partijos kūrėjų ir vadovų. 1918–1919 m. buvo Lietuvos Respublikos teisingumo, 1919 m. vidaus reikalų ministras. 1920–1922 m. dėstė Kauno Aukštuosiuose kursuose, nuo 1922 m. – Kauno universiteto profesorius, iki 1933 m. teisės fakulteto dekanas. 1922 m. gruodį buvo numatytas į Lietuvos Prezidento postą, tačiau vietoj jo buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Nuo 1933 m. redagavo žurnalą „Kultūra“. Išleido darbus „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1924), „Teisės filosofijos istorija“ (1928–1936), „Sociologijos paskaitos“ (1939).
------------------------------------
Leonas XIII
Leonas XIII (1810 03 02–1913 07 20). Popiežius (nuo 1878). 1846–77 m. Perudžijos arkivyskupas, 1853–78 m. kardinolas. Suformulavo socialinę katalikų doktriną, bandė vienyti krikščionių bažnyčias. Oficialia katalikybės doktrina paskelbė neotomizmą.
------------------------------------
Lepneris
Lepneris Teodoras (1633–1691 11 07). Prūsijos lietuvių kultūros tyrinėtojas. Būdviečių (dab. Malomažaiskojė, Kaliningrado sr.) parapijos kunigas. 1690 m. parašė knygą „Prūsijos lietuvis“ (1744). Joje yra duomenų apie XVII a. Prūsijos lietuvių materialinę ir dvasinę kultūrą, lietuviškų tekstų.
------------------------------------
Leskovskis Ignotas
Leskovskis Ignotas, Leskauskis Ignas (1833–1871). 1863 m. sukilimo dalyvis. Rusijos kariuomenės kapitonas, dalyvavo Krymo kare (1853–56). 1863 04 paskirtas Kauno vaivadijos sukilėlių štabo viršininku, nuo 1863 05 08 ėjo Kauno karo vaivados pareigas. 1864 01 02 pasitraukė į užsienį.
------------------------------------
Leščinskis
Leščinskis Stanislovas (Stanislovas I) (1677–1766). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1704–1709). Jo valdymas susijęs su vienu iš audringiausių ir tragiškiausių Respublikos laikotarpių – Šiaurės karu. 1703 m. Leščinskis prisidėjo prie prošvediškos konfederacijos. Pasirašė Augusto I, formaliai valdžiusio Respubliką (1697–1733), detronizacijos aktą. Švedijos kariuomenės valdomoje Varšuvoje sušaukto elekcinio seimo metu buvo išrinktas Respublikos valdovu. Iš LDK jį rėmė tik Sapiegos. 1706 09 24, Augustui II oficialiai atsisakius Respublikos sosto, iki Poltavos mūšio (1709) Leščinskis buvo formalus Respublikos valdovas. Po Karolio XII pralaimėjimo ties Poltava pasibaigė ir Leščinskio viešpatavimas Respublikoje. Toliau gyveno emigracijoje, o valdovu vėl tapo Augustas II. 1733 m., mirus Augustui II, remiamas Potockių Lenkijoje ir Čartoriskių Lietuvoje, Leščinskis vėl buvo išrinktas karaliumi, tačiau dėl Rusijos spaudimo nesugebėjo išsilaikyti soste ir pagal Vienos sutartį (1735 m.) turėjo jį užleisti Augusto II sūnui Augustui III.
------------------------------------
Levas I
Levas I Danilovičius (mirė 1301), Haličo kunigaikštis (1264–1301). Po tėvo Danilo mirties Haličo-Volynės kunigaikštystė buvo padalyta tarp dviejų jo sūnų Levo ir Švarno. Jo jaunesnysis brolis Švarnas palaikė draugiškus ryšius su Mindaugo sūnumi Vaišvilku, kuris 1265–1268 m. valdė Lietuvą ir buvo vedęs Mindaugo dukterį. 1268 m. Vaišvilkas grįžo į vienuolyną, užleisdamas valdyti Lietuvą Švarnui. Levas, pasikvietęs į vaišes, nužudė Vaišvilką, bet net ir mirus Švarnui (1269) neužvaldė Lietuvos, nes ten įsigalėjo Traidenis. Po Švarno mirties visa Haličo-Volynės kunigaikštystė atiteko Levui, kuris perkėlė jos sostinę iš totorių sunaikinto Haličo į Lvovą.
------------------------------------
Liaudies komisariatas
Liaudies komisariatas. 1917–1946 m. – SSRS ir sovietinių respublikų centrinis valstybės valdymo organas, vadovavęs tam tikrai valdymo šakai. Ministerijos atitikmuo. Komisariatui vadovavo liaudies komisaras (ministro atitikmuo).
------------------------------------
Liaudies Seimas
Liaudies Seimas. Sovietinis aukščiausias Lietuvos valdžios organas, veikęs 1940 07 21–1940 08 25. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
------------------------------------
Liaudies vyriausybė
Liaudies vyriausybė. 1940 06 17 sudaryta sovietinė Lietuvos vyriausybė. Ministras Pirmininkas – J. Paleckis. Paleido Tautininkų, Šaulių sąjungas, 1940 06 27 paleido seimą, legalizavo komunistų partiją. Baigė darbą, kai 1940 08 25 buvo sudaryta Lietuvos SSR liaudies komisarų taryba.
------------------------------------
Liaudininkai
Liaudininkai. Lietuvių politinė srovė. Artima Rusijos liberaliajai narodnikystės krypčiai. Pradėjo formuotis XIX a. pab. varpininkų organizacijose. Iki 1902 m. vadinosi varpininkais, nuo 1902 m. – demokratais. Kritikavo carinę politiką, radikalesni liaudininkai protestavo prieš monarchinę santvarką, skelbė Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjas. Liaudininkai sukūrė Lietuvos demokratų partiją, Lietuvos valstiečių sąjungą, Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje. Turėjo savo organizacijas: „Žiburėlis“ (1894–1940), „Šviesa“ (1905–1909), „Aušra“ (1907–1908), Agronomijos teisių draugija (1915–1918), „Grūdas“ (1916–1918), Jaunimiečiai (1922–1936), studentų draugija „Varpas“ (1923–1940) ir kt. Rūpinosi periodiniais leidiniais „Varpas“ (1889–1905), „Ūkininkas“ (1890–1905), „Lietuvos ūkininkas“ (1905–1940) ir kt.
------------------------------------
Liauksminas
Liauksminas Žygimantas (1596 ar 1597–1670 09 11). Filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, pedagogas, jėzuitas. 1619–1622 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją, 1625–1629 m. teologiją. Čia įgijo laisvųjų menų ir filosofijos magistro (1638) ir teologijos daktaro (1642) laipsnius. Vienas iš pirmųjų Vilniaus universiteto profesorių lietuvių. Lietuvių muzikologijos pradininkas. Parašė retorikos vadovėlį „Iškalbos praktika arba Retorikos meno dėsniai“ (1648), pirmą originalią Lenkijoje ir Lietuvoje graikų kalbos gramatiką (1655), pirmąjį Lenkijoje ir Lietuvoje muzikos vadovėlį (1667), panegirikų ir eilėraščių.
------------------------------------
Liberalai
Liberalai. Politinė srovė, propaguojanti parlamentinę santvarką, demokratiją, verslo laisvę. Lietuvoje veikė Lietuvos liberalų sąjunga, Lietuvos liberalų partija.
------------------------------------
Liberum veto
Liberum veto (iš lotynų kalbos – laisvė drausti (aš draudžiu)). Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą galima buvo priimti tik vienbalsiai. Šiai teisei atsirasti įtakos turėjo Liublino unija (1569). Pamažu įsigalėjo paprotys seimo nutarimus priimti vienbalsiai. Pirmą kartą „liberum veto“ panaudota 1652 metais. Dalis bajorų šią teisę laikė demokratijos dalyku. Tačiau ji didino didikų įtaką seimuose ir seimeliuose, palengvino galimybes užsienio valstybėms kištis į Respublikos vidaus reikalus. 1652–1733 m. 26 seimai išsiskirstė nieko nenutarę, o iš jų 13 buvo nutraukti atskirų atstovų. Dauguma seimų ardytojų buvo paperkami. Dažnai nutraukiami seimai nebegalėjo spręsti svarbių valstybės problemų. Respublikoje pamažu įsivyravo anarchija. 1768 m. seimų reforma kiek sumažino teisės galią. Ji nebegaliojo sprendžiant ekonominius klausimus. Visiškai „liberum veto“ panaikino 1791 05 03 konstitucija.
------------------------------------
Lietuva
Lietuva. Baltijos jūros rytinėje pakrantėje įsikūrusi baltų valstybė. Vietovardis, manoma, kilęs iš hidronimo Lietava, Lietauka (Neries intakas). Pirmieji Lietuvos vardą minintys šaltiniai yra Kvedlinburgo (Quedlinburg, Vokietija) analai („Annales Quedlinburgenses“), aprašantys teutonų misionieriaus Brunono ir jo pasekėjų nužudymą 1009 02 23, bei 1113 m. Kijevo Pečeros vienuolio Nestoro sudarytas metraštis „Senųjų laikų pasakojimas“, kur atpasakojamas kunigaikščio Jaroslavo žygis į Lietuvą. XIII a. pradžioje ir viduryje, kuriantis Lietuvos valstybei, šiame procese dalyvavo daugelis baltiškųjų gentinių junginių – prūsai, jotvingiai-sūduviai, skalviai, lamatiečiai, kuršiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, aukštaičiai, lietuviai. Valstybės įkūrimo data yra 1253 07 06 – pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.
------------------------------------
Lietuviai
Lietuviai. Baltų gentis. Su ja siejamas lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimasis. Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I tūkstm. antrojoje pusėje. Manoma, kad jos šaknys siekia Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Lietuvių tautybė susiformavo XIII–XV a., susikūrus ir stiprėjant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos valstybę sudarė daugelis kitų baltų genčių – aukštaičiai, jotvingiai (šiauriniai), kuršiai (pietiniai), sėliai (pietiniai), skalviai (šiauriniai), žemaičiai, žiemgaliai (pietiniai). Kuriantis valstybei įvairiai klostėsi šių genčių likimas. Kai kurios iš jų – jotvingiai, sėliai, skalviai, šiauriniai jotvingiai – dėl Kryžiuočių ordino agresijos bėgo į Lietuvą, kur ir asimiliavosi. Tačiau iki šių dienų Lietuvoje išliko etninė įvairovė: skiriasi žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių ar dzūkų prigimtis, charakteris ir kultūra. XVI a. susiformavo etninė lietuvių grupė ir vokiečių pavergtoje teritorijoje, kuri vadinama Mažąja Lietuva. Ją sudarė prigimtinėse žemėse likę skalviai, nadruviai, sulietuvėję prūsai (šiaurės bartai, šiaurės notangai, sembai), jotvingiai ir dalis pietinių kuršių. XIX a. pabaigoje šviesuomenės pastangomis buvo suformuota lietuvių literatūrinė kalba. Jos pagrindas – pietinė vakarų aukštaičių (zanavykų) tarmė. Dabar lietuvių tautą sudaro keturios etninės grupės: žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai.
------------------------------------
Lietuvininkai
Lietuvininkai, lietuvninkai. Lietuvių etninė grupė – Rytų Prūsijos lietuviai, senieji Mažosios Lietuvos gyventojai. Susiformavo XV ir XVI a. iš vakarinių lietuvių (nadruvių ir skalvių), vakarų žemaičių, jotvingių, pietinių kuršių ir sulietuvėjusių prūsų (šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, sembų). Lietuvininkais vadinosi patys. Kalbėjo vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių tarmėmis. Kai XIII a. minėtas gentis pavergė kryžiuočiai, dauguma gyventojų buvo paversti stambių valstiečių dvarų baudžiauninkais-lažininkais. Vietos gyventojai buvo verčiami katalikais, tačiau dauguma jų, kaip ir Didžiosios Lietuvos lietuviai, toliau laikėsi pagonybės. Krikščionybę lietuvininkai pripažino tik po 1525 m. – Ordinui tapus pasaulietine valstybe ir jos valdovui priėmus liuteronybę. Dėl skirtingų politinių, socialinių ekonominių (baudžiava Prūsijoje panaikinta 1803 m.), kultūrinių sąlygų, kitokios religijos susiformavo šiek tiek kitokie nei kitų lietuvių papročiai, buitis, kai kurie materialinės kultūros bruožai. Lietuvininkų kultūra svarbi bendrajai lietuvių kultūros raidai. Iki XVIII a. pabaigos lietuvininkų kultūra buvo plėtojama labiau negu Didžiosios Lietuvos lietuvių. Ir XIX a. lietuvininkų krašte buvo daugiau mokyklų, leidžiama daugiau periodinių leidinių. Lietuvininkai dažniau nei Didžiosios Lietuvos lietuviai namų stogus puošė iš medžio pjaustytais žirgeliais-paukščiais. Jie statė profiliuotų lentų ir kryžiaus pavidalo antkapinius paminklus – krikštus. Tarp lietuvininkų Prūsijos valdžia XVIII a. I pusėje apgyvendino apie 24 tūkst.kolonistų (daugiausia vokiečių valstiečių). Patys lietuvininkai buvo prievarta germanizuojami. 1910–1912 m. Mažojoje Lietuvoje dar buvo apie 150 tūkst. lietuvininkų. 1925 m. Klaipėdos krašte apie 47% gyventojų buvo lietuvininkai, dalis jų (34 tūkst. žmonių arba 24% krašto gyventojų), norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo kitų Lietuvos gyventojų, užsirašė esą ne lietuviai, o klaipėdiškiai. Po 1923 m. dalis lietuvininkų įsiliejo į lietuvių naciją, dalis tebebuvo vokiečių įtakoje. Likusių Vokietijos ribose (apie Tilžę, Ragainę) lietuvininkų kultūrinė veikla buvo trukdoma, o 1933 m. ir visai uždrausta.
------------------------------------
Lietuviški ilgieji
Lietuviški ilgieji. Sidabrinis LDK pinigas (100–200 g), turėjęs lazdelės ar laivelio pavidalą. Dar vadintas ilguoju, muštiniu. Apyvartoje buvo XIII a. pr.–XV a. viduryje. Smulkesniems mokėjimams lazdeles kapodavo.
------------------------------------
Lietuvių dailės draugija
Lietuvių dailės draugija. Lietuvos dailininkų ir kultūros veikėjų organizacija. Įsteigta 1907 09 02 Kaune. Steigėjai buvo Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius, Anatnas Jaroševičius. Draugija vienijo ir rėmė dailininkus, rengė parodas, konkursus, leido dailės leidinius, rinko liaudies dailės kūrinius. Dėl Pirmojo pasaulinio karo draugijos veikla nutrūko. Ji atnaujinta 1926 metais. Draugija panaikinta 1940 metais.
------------------------------------
Lietuvių mokslo draugija
Lietuvių mokslo draugija. 1907–40 m. veikusi mokslo, švietimo ir kultūros draugija. Įvairių mokslo šakų požiūriu tyrė su Lietuva susijusias problemas, rinko tautosaką, liaudies meną, archeologinius radinius, rankraščius, lietuviškus spaudinius, geologijos, biologijos ir zoologijos eksponatus, leido mokslo leidinius, vadovėlius, rengė paskaitas, rūpinosi istorijos paminklų apsauga. Draugijai priklausė Juozas Balčikonis, Jonas Basanavičius (ilgametis draugijos pirmininkas), Kazimieras Būga, Liudas Gira, Jonas Jablonskis, Jonas Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Žemaitė ir kiti. Lietuvos mokslo bei kultūros veikėjai, užsienio mokslininkai lituanistai. 1941 m. draugijos veiklą perėmė Mokslų akademija.
------------------------------------
LDK
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, LDK. XIII – XVIII a. gyvavusi valstybė. LDK priklausė lietuvių (išskyrus Mažosios Lietuvos), baltarusių, dauguma ukrainiečių ir vakarinių rusų žemių. 1561–1629 m. LDK autonominė provincija buvo Uždauguvis, 1561–1795 m. LDK vasalė buvo Kuršo kunigaikštystė (nuo 1569 m. abu kraštai valdyti bendrai su Lenkija). LDK valdė didysis kunigaikštis. Nuo XIV a. pradžios LDK sostine tapo Vilnius. LDK valstybės pradininku XIII a. laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. Nuo XIII a. pabaigos iki 1572 m. LDK valdė Gediminaičių dinastija. Įsigalėjo paveldima ir tvirta didžiojo kunigaikščio valdžia. XIV a. I pusėje prie LDK prijungta daug slavų žemių, valstybės plotas išsiplėtė iki 650 000 kv. km. Prijungtas sritis valdė Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai. Iki XIV a. pradžios LDK kovojo su Vokiečių ir Livonijos ordinais. 1385 m. LDK didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Lenkai ėmė reikšti pretenzijas į LDK. 1392 m. Astravos sutartimi LDK iškovojo atskirą valdovą, kuriuo tapo Vytautas. XV a. pabaigoje suintensyvėjo LDK karai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, kuri prisijungė dalį rusų žemių. 1569 m. LDK sudarė Liublino uniją su Lenkija ir susijungė su ja į federacinę Respublikos valstybę. Nors išlaikiusi savarankiškumą, LDK turėjo taikytis prie stipresnės Lenkijos. Silpnėjo valdovo valdžia, stiprėjo bajorų įtaka valstybės valdyme. XVII–XVIII a. smuko LDK ir Lenkijos politinė galia, ekonominė padėtis. Valstybėje įsigalėjo anarchija. Vyko karai su Švedija, Rusija, Turkija. Po III respublikos padalijimo 1795 m. LDK valstybė nustojo egzistuoti. Didžioji LDK dalis atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai.
------------------------------------
Lietuvos aktyvistų frontas
Lietuvos aktyvistų frontas. Organizacija, įkurta Berlyne 1940 11 11 K. Škirpos. Turėjo pogrindinius centrus ir organizacijas Lietuvoje. Tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės, kilus SSRS ir Vokietijos karui. Uždarytas 1941 09 06 vokiečių valdžios įsakymu.
------------------------------------
Lietuvos ir Lenkijos valstybė
Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Respublika, Žečpospolita. 1569–1795 m. egzistavusi federacinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Sudaryta po 1569 m. Liublino unijos. Turėjo bendrą seimo renkamą valdovą, kuris buvo tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bendrą seimą, bendrą užsienio politiką. Galutinai žlugo po Trečiojo Respublikos padalijimo 1795 metais. Buvusias Lietuvos ir Lenkijos valstybės žemes pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija.
------------------------------------
Lietuvos kunigaikščių metraštis
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Ankstyviausioji Lietuvos metraščių dalis. Joje aprašoma 1379–1392 m. Kęstučio ir Vytauto kova su Jogaila dėl valdžios. Parašyta XIV a. pabaigoje Vytauto aplinkoje ir jo iniciatyva. Iškilus Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi idėjai, kūrinys papildytas XV a. 3 dešimtmečio įvykiais ir pavadintas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu.
------------------------------------
Lietuvos laisvės lyga
Lietuvos laisvės lyga. 1978 06 14 įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Vadovas – A. Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę. 1995 11 08 įregistruota kaip politinė partija. Pirmininkas – Antanas Terleckas.
------------------------------------
Lietuvos metraščiai
Lietuvos metraščiai. XIV–XVI a. literatūriniai-istoriografiniai kūriniai, kuriuose dėstoma LDK politinė istorija. Skiriasi nuo rusų metraščių, kuriems būdingi pametiniai kalendorinio tipo užrašai. Lietuvos metraščiuose vyrauja pasaulietinio turinio ištisiniai, dažnai be datų pasakojimai apie svarbiausius istorinius įvykius. Autoriai nežinomi, parašymo laikas ir aplinkybės nustatomi hipotetiškai. Parašyti LDK kanceliarine slavų, kai kurie – lenkų kalba. Pirmasis istorinis kūrinys (jame aprašoma 1379–1392 m. Kęstučio ir Vytauto kova su Jogaila dėl valdžios) parašytas XIV a. pabaigoje Vytauto aplinkoje ir jo iniciatyva. Iškilus Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi idėjai, kūrinys papildytas XV a. 3 dešimtmečio įvykiais ir pavadintas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu. 1446 m. veikiausiai Smolenske sudarytas pirmasis Lietuvos metraščių sąvadas. Daugiausia vietos šiame sąvade užima rusų metraščių žinių santrauka. XVI a. buvo sudaryti dar du Lietuvos metraščių sąvadai: Platesnysis (vadinamas dar Viduriniuoju) arba Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika ir Platusis (arba Bychovco kronika). Šių sąvadų sudarymo iniciatorius greičiausiai buvo didikas Albertas Goštautas. Nuo Trumpojo sąvado XVI a. sąvadai skiriasi tuo, kad juose Kijevo Rusios ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kronika pateikiama tik sutrumpintai – jos vietą užima legendinė Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki Gedimino valdymo imtinai. XVI a. Augustinas Rotundas lotynų kalba parašė Lietuvos metraščių santrauką. Paskutinis žinomas Lietuvos metraštis yra Lietuvos ir Žemaitijos kronika, parašyta XVI a. pabaigoje. Lietuvos metraščiuose pirmą kartą pateikta Lietuvos istorija. Visiems jiems būdinga LDK valstybinis patriotizmas, o XVI a. sąvadų legendinei daliai ir lietuviškas patriotizmas.
------------------------------------
Lietuvos metrika
Lietuvos metrika. Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai. Seniausi įrašai iš 1367 metų, vėliausi – iš XVIII a. pabaigos. Dauguma jų – gaunamų ir išduodamų raštų aktavimo įrašų knygos. Į metriką būdavo įrašomi svarbiausieji valstybės vidaus ir užsienio reikalus liečią dokumentai. Reikalui esant, išduodami jų išrašai. Įrašus LDK kanceliarine slavų, lenkų kalba darė rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, dar yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Iki XVI a. pradžios archyvas laikytas Trakų pilyje iždininko, vėliau Vilniaus žemutinėje pilyje kanclerio žinioje. Dalis knygų žuvo per XVII a. vidurio karus. Lietuvą prijungus prie Rusijos (1795), Lietuvos metrika buvo išvežta į Peterburgą ir laikoma Senato rūmuose. 1809 m. dalis knygų perduota Peterburgo viešajai bibliotekai, XIX a. Metrika pervežta į Maskvą. XX a. laikyta SSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve (iš viso pagal 1983 m. duomenis išliko 664 knygos).
------------------------------------
Lietuvos–Rusijos sutartis
1920 m. sutartis, 1920 m. Lietuvos-Rusijos taikos sutartis. Pasirašyta 1920 07 12. Šia sutartimi sovietų Rusija pripažino Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, įsipareigojo sumokėti Lietuvai už padarytus nuostolius, grąžinti archyvus.
------------------------------------
Lietuvos Taryba
Lietuvos Taryba. Lietuvos valstybės kūrimo organas 1917–1920 m. Lietuvos Taryba buvo išrinkta 1917 09 21 Vilniaus konferencijos metu. Iki 1918 02 16 vadinosi Lietuvos krašto taryba. Iš pradžių Lietuvos Tarybą sudarė 20 žmonių – daugiausia krikščionių demokratų ir Lietuvių tautos pažangos partijos atstovų, buvo ir socialdemokratų bei liaudininkų. 1919 m. rudenį Lietuvos Tarybą sudarė jau 40 narių. 1917 09 24 buvo išrinktas Lietuvos Tarybos prezidiumas. Tarybos pirmininku tapo Antanas Smetona, 1919 04 04 jį pakeitė Stasys Šilingas. 1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir pažadėjo, kad Lietuva susisies sąjunginiais ryšiais su Vokietija. Tačiau pasikeitus tarptautinei situacijai nutarta dar kartą paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe. 1918 02 16 Taryba paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir pasivadino Lietuvos valstybės taryba. 1918 07 11 Taryba išrinko Lietuvos karaliumi Viurtembergo kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą. Protestuodami prieš tai, iš Lietuvos Tarybos pasitraukė socialdemokratai 1919 11 02 Lietuvos Taryba priėmė laikinąją Lietuvos konstituciją, pagal kurią Taryba ir jos prezidiumas tapo laikinais aukščiausiais valstybinės valdžios organais. 1919 04 04 buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentas, kuriam Lietuvos Taryba perdavė savo prezidiumo funkcijas. Lietuvos Taryba baigė savo veiklą 1920 05 15, sušaukus Steigiamąjį seimą.
------------------------------------
Lietuvos valstiečių sąjunga
Lietuvos valstiečių sąjunga. Valstiečių politinė partija, veikusi 1905–15 ir 1918–22 m. Įsteigta 1905 12 05 Vilniuje. Steigėjais buvo Juozas Gabrys-Paršaitis, Ernestas Galvanauskas, Petras Ruseckas. Leido laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. Pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, valstiečių gyvenimo pagerinimą, žemės suteikimą bežemiams ir mažažemiams.
------------------------------------
Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas
Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. 1. Aukščiausiasis LDK teismas, veikęs 1581–1795 m., žemesniųjų teismų išspręstų bylų apeliacinė instancija. Nagrinėjo žemesniųjų teismų teisėjų, pareigūnų tarnybinių nusižengimų bylas. Narius rinko apskričių bajorų seimeliai. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, 1797 m. vietoj Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo buvo įsteigtas Lietuvos Vyriausiasis Teismas. 2. Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismo organas.
------------------------------------
Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika
Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika. XVI a. pradžios literatūrinis-istoriografinis kūrinys, kurį sudaro legendinė Lietuvos istorija nuo pirmųjų amžių po Kr. iki Gedimino ir perredaguotas Lietuvos metraščių Trumpasis sąvadas. Dar vadinama ir Lietuvos metraščių Platesniuoju arba Viduriniuoju sąvadu. Legenda pasakoja, kaip romėnai, vedami Palemono ir bėgdami nuo Nerono, įsikūrė Lietuvoje (tai pakartota ir Bychovco kronikoje). Iš Palemono sūnaus Kuno kilę Lietuvos didieji kunigaikščiai, o jo palydos – didikų giminių pradininkai. Tad iš romėnų kilę bajorai turi teisę valdyti valstybę ir jos gyventojus. LDK istorija nuo Gedimino mirties iki 1446 m. perrašyta iš perdirbto Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado (išmestos Kijevo Rusios ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos žinios, įtraukta naujų pasakojimų: apie Vilniaus įkūrimą, Kęstutį ir Birutę, Algirdo žygius į Maskvą). Kronika parašyta LDK kanceliarine slavų kalba, greičiausiai prieš 1519 metus. Autorius neišaiškintas. XVI a. 6–7 dešimtmetyje kronika buvo perdirbinėjama ir papildoma žiniomis apie vėlesnius įvykius. Kronika atspindėjo išaugusį Lietuvos bajorų tautinį ir valstybinį patriotizmą.
------------------------------------
Lietuvos žemė
Lietuvos žemė. Istorinė lietuvių žemė. XIII a. taip vadinta viena iš dabartinės Aukštaitijos sričių, buvusi Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje. Manoma, kad čia susiklostė būsimosios lietuvių tautybės branduolys. XIII a. čia galėjo būti Mindaugo domenas, jungęs kitas lietuvių žemes į Lietuvos valstybę. Pats vietovardis, spėjama, kilęs iš hidronimo Lietava, Lietauka (Neries intakas dabartiniame Jonavos raj.). Pirmą kartą Lietuvos žemė paminėta 1009 m. Kvedlinburgo analuose. Seniausiuose rusų metraščiuose Lietuva minima kaip Kijevo Rusiai gretima žemė ir kaip tauta, kalbanti atskira kalba. Kijevo Rusios metraštyje „Senųjų laikų pasakojimas“ pirmą kartą Lietuva minima žinioje apie Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo 1040 metų žygį. Kai kurių mokslininkų nuomone, Lietuva galėjo būti vadinama visos lietuviškai kalbančios baltų gentys ir jų teritorija. Kiti mano, kad Lietuva buvo lietuviškai kalbėjusių genčių sąjunga (vėlesnieji rytų aukštaičiai ir jos teritorija į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios).
------------------------------------
Ligeikis
Ligeikis. Deltuvos kunigaikštis. 1219 m. Volynės sutartyje minimas kaip vienas iš keturių Deltuvos kunigaikščių.
------------------------------------
Limnėjos jūra
Limnėjos jūra. Baltikos jūros stadija (nuo 2500–2300 m. pr. Kr. iki XVI–XVII a.), pavadinta pakrančių moliusko „Limnaea ovata“ vardu.
------------------------------------
Linėjus Karlas
Linėjus Karlas (1707 05 23–1778 01 10). Švedų gamtininkas. Nuo 1741 m. Upsalos universiteto profesorius, nuo 1762 m. Paryžiaus mokslų akademijos narys. Dalyvavo kuriant Švedijos mokslų akademiją, pirmasis jos prezidentas (1739). Įvedė dvigubus lotyniškus giminės ir rūšies pavadinimus, sukūrė augalijos ir gyvūnijos sistemas. Pagrindinis darbas – „Gamtos sistema“ (1788–93).
------------------------------------
Litorinos jūra
Litorinos jūra. Baltijos jūros raidos stadija (tarp 5800–2500/2300 m. pr. Kr.). Pavadinta sūriavandenio moliusko „Littorina Littorea“ vardu.
------------------------------------
Liubartas
Liubartas (mirė apie 1385), jauniausias Gedimino sūnus. Apie 1320 ar 1322–1323 m. vedė Volynės kunigaikščio Adrejaus Jurjevičiaus dukrą ir gavo valdyti Lucką. Mirus žmonai, 1350 m. vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio giminaitę Olgą. Tapęs visos Volynės kunigaikščiu, ją prijungė prie LDK. Dėl Volynės ir Haličo nuolat kariavo su Lenkija. Kęstučio ir Algirdo padedamas 1370 m. iš Lenkijos atsiėmė Volynės Vladimirą. 1382 m. rėmė Kęstutį prieš Jogailą. Manoma, kad turėjo tris sūnus. Jo palikimą perėmė sūnus Teodoras.
------------------------------------
Liublino unija
Liublino unija. 1569 metų sutartis tarp LDK ir Lenkijos. LDK susijungė su Lenkija į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę (respubliką), dabar kai kurių istorikų vadinamą „Abiejų tautų respublika“.LDK bajorai linko į uniją, norėdami tokių pat teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorai. LDK taip pat reikėjo Lenkijos paramos Livonijos kare su Maskva. Lietuvos didikai stengėsi, kad unija būtų lygiateisių valstybių sąjunga. Dėl unijos 1569 m. sausio 10 d. Liubline sušauktas bendras Lenkijos ir LDK atstovų seimas. LDK delegacijos vadovai – kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, vicekancleris Eustachas Valavičius, Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius – norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Lenkijos senatoriai ir Seimo atstovai reikalavo sudaryti uniją remiantis XIV a. pabaigos ir XVI a. pradžios unijų aktais, kuriuos jie aiškino kaip LDK inkorporavimą į Lenkiją. Žygimantas Augustas palaikė lenkų ponų reikalavimus. LDK atstovai 1569 02 28–1569 03 01 išvyko iš Liublino. Tuomet 1569 m. kovo–birželio mėnesių Žygimanto Augusto įsakais LDK Kijevo, Braclavo, Volynės, Palenkės vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos. LDK negalėjo ginklu priešintis Lenkijai, jos atstovai 1569 06 06 grįžo į Liubliną. Nuosaikesni Lenkijos atstovai Seime formaliai sutiko, kad LDK būtų traktuojama kaip lygiateisė su Lenkija. 1569 07 01 Lenkijos ir LDK seimai sudarė raštus, skelbiančius abiejų valstybių susijungimą. 1569 07 04 raštus patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jie skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną Respubliką (Žečpospolitą) su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju organu (Seimu) ir bendra užsienio politika. Valstybės valdovas turėjo būti tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, renkamas Lenkijoje bendro Lenkijos ir LDK bajorų seimo ir vainikuojamas Krokuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio atskiras rinkimas ir inauguracijos ceremonija Vilniuje panaikinama. Visi LDK ponai, dignitoriai, pareigūnai ir seniūnai privalėjo duoti ištikimybės priesaiką Lenkijos karaliui ir karalystei. Bajorų luomo žmonės ir jų pavaldiniai Lenkijoje ir LDK atleidžiami nuo žemės ūkio gaminių muitų, suteikiama teisė įsigyti dvarus Lenkijos bajorams LDK teritorijoje, LDK bajorams Lenkijoje. LDK įstatymai, draudžiantys Lenkijos piliečiams įgyti dvarų LDK, panaikinami. Liublino unija įgalino Lenkijos ir Lietuvos valstybę laimėti Livonijos karą. Dėl LDK feodalų pasipriešinimo Lenkijos ponams dar ilgą laiką nepavyko sulieti Lietuvos su Lenkija. Valstybė buvo oficialiai skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkiją) ir LDK. LDK buvo atskiras autonominis politinis vienetas, turintis pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seime LDK atstovai LDK reikalus svarstė ir įstatymų projektus parengdavo savo atskiruose posėdžiuose. Kai kurie įstatymai (konstitucijos) būdavo priimami atskirai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Karūnos (Lenkijos) bajorai negalėjo gauti valstybinių tarnybų LDK, nes to neleido Lietuvos Statutas. Nesuvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Santykius su rusų valstybe daugiau tvarkydavo LDK aukštieji pareigūnai, o su Lenkijos kaimynais – Lenkijos. Deryboms su užsienio valstybėmis būdavo sudaromos mišrios – Karūnos ir LDK atstovų – delegacijos. Vis dėlto po Liublino unijos LDK valstybingumas ir savarankiškumas ėmė nykti. Smuko politinė ir ekonominė padėtis, LDK reikšmė bendroje valstybėje buvo gerokai menkesnė, valstybės politiniam gyvenimui ėmė vadovauti Lenkijos feodalai. Liublino unija sudarė palankias sąlygas lenkų šlėktų diktatūrai stiprėti, jų ekspansijai į lietuvių žemes. Sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimas.
------------------------------------
Liubomirskio rokošas
Liubomirskio rokošas. 1666 m. prieš Lenkijos karalių Joną Kazimierą Vazą Lenkijos lauko etmono J. Liubomirskio organizuotas maištas. Liubomirskis vadovavo daugelio Lenkijos didikų ir bajorų opozicijai prieš karaliaus valdžios stiprinimą. Pasitraukęs į emigraciją, Austrijos ir Prūsijos lėšomis samdytos kariuomenės ir dalies Lenkijos samdinių remiamas Liubomirskis įsiveržė į Lenkiją. 1666 m. pradėjo atvirą maištą (rokošą). 1666 m. ties Matvi (Matwi) sumušė karaliaus pajėgas, bet netrukus susitaikė su Jonu Kazimieru (Liubomirskį nustojo remti Austrija ir Brandenburgas). Jonas Kazimieras buvo priverstas atsisakyti planuotų reformų.
------------------------------------
Liudvikas I
Liudvikas I Didysis (1326 03 03–1382 09 11), Anžu dinastijos atstovas, karalienės Jadvygos tėvas. Vengrijos (1342–1382) ir Lenkijos (1370–1382) karalius. Vengrijoje skatino feodalinių santykių plėtotę, miestų augimą. Po karų su Neapolio ir Venecijos karalystėmis prie Vengrijos prijungė daug žemių. Lenkijoje sustiprino šlėktų ekonomines ir politines pozicijas. 1351, 1372 ir 1377 metais kariavo su LDK. Po jo mirties nutrūko Vengriją ir Lenkiją jungusi asmeninė unija. Lenkai 1384 m. karaliene išrinko jo dukterį Jadvygą, kurią vėliau vedė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
------------------------------------
Liudvikas II
Liudvikas II (1506–1526 08 29), Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II sūnus. Čekijos ir Vengrijos (nuo 1516) karalius iš Jogailaičių dinastijos. Žuvo Mohačo mūšyje.
------------------------------------
Liudvikas IV
Liudvikas IV Bavarietis (1287–1347 10 11). Vokietijos karalius (nuo 1314), Šv. Romos imperijos imperatorius (nuo 1328). Įtvirtinti karaliaus valdžią Vokietijoje Liudvikui IV nepavyko, nes dalis kurfiurstų karaliumi išrinko Karolį IV.
------------------------------------
Liuksemburgai
Liuksemburgai, imperatorių ir karalių dinastija. Šv. Romos imperijos imperatoriai (1308–1313, 1377–1400, 1410–1437), Čekijos (1310–1437), Vengrijos (1387–1437) karaliai. Liuksemburgų ekonominės ir politinės valdžios pagrindas buvo Čekija. Imperijoje Liuksemburgai stiprino kunigaikščių valdžią.
------------------------------------
Liuteronai
Liuteronai (evangelikai liuteronai). Protestantų atšaka, atsiradusi XVI a. Vokietijoje kaip M. Liuterio pasekėjai. Reformacijos pradininkai. Lietuvoje ėmė veikti apie 1536 metus. Stengėsi mažinti bažnyčios turtus, decentralizuoti valdymą. Pirmaisiais lietuvių liuteronais buvo A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis, M. Mažvydas. 1542 m., uždarius A. Kulviečio mokyklą Vilniuje, daugelis jų buvo priversti emigruoti į Karaliaučių, kur tapo pirmaisiais 1544 m. įkurto Karaliaučiaus universiteto profesoriais (S. Rapolionis, A. Kulvietis). Pastarieji buvo ir pirmosios Mažvydo parengtos bei išleistos lietuviškos knygos bendradarbiai ir vertėjai. Naujas liuteronizmo pakilimas Lietuvoje prasidėjo apie 1555 m. Vilniuje, Kaune, vėliau Biržuose, Kėdainiuose. Vienas iš žymiausių veikėjų buvo Vaclovas Agripa. Prūsijoje nuo 1525 m. liuteronizmas – oficiali valstybės religija. Iki XX a. ji vyravo ir Mažojoje Lietuvoje.
------------------------------------
Livijus
Livijus Titas (59 m. pr. Kr.g.–17 m. po Kr.), Romos istorikas. Parašė Romos istoriją „Nuo miesto įkūrimo“, kurią sudarė 142 knygos.
------------------------------------
Livonija
Livonija. Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos, Kuršo, Saremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų konfederacija. Gyvavo XIII–XVI a. vokiečių feodalų užgrobtose latgalių, lyvių, estų, dalies kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse. Daugiausia žemių (67 tūkst. km²) priklausė Livonijos ordinui, kita dalis – Rygos arkivyskupui (18 400 km²) ir jam pavaldiems vyskupams. Politiniu atžvilgiu Livonija buvo priklausoma nuo 3 siuzerenų: vyskupai nuo popiežiaus ir nominaliai nuo Šv. Romos imperijos imperatoriaus, Ordinas – (nuo 1237 m. iki XV a. pradžios) nuo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro. Aukščiausia bažnyčios valdžia priklausė Rygos arkivyskupui. XIII a. Livonijos ordinas sugebėjo atsikratyti vasalinės vyskupų priklausomybės. 1330 m. Livonijos ordinas politinėje kovoje nugalėjo arkivyskupą ir privertė jo sąjungininką bei vasalą Rygos miestą pripažinti Ordino valdžią. Livonijos ordino viešpatavimą XV a. pirmoje pusėje pakirto Kryžiuočių ordino pralaimėjimai karuose su LDK ir Lenkija. 1419 m. Livonijos ordinui teko sudaryti Landtagą – Livonijos aukščiausią valdžios organą, o Ryga nuo 1452 m. pripažino ne tik Ordino, bet ir arkivyskupo valdžią. XV a. antroje pusėje ir XVI a. pirmoje pusėje Livonija palengva nyko – karinė galia buvo pakirsta 1435 m. Pabaisko mūšyje. Livonijos konfederacija galutinai suiro Livonijos karo (1558–1583) pradžioje. Dalyje jos žemių 1561 m. susidarė LDK vasalas – Kuršo kunigaikštystė. Uždauguvis po 1569 m. atiteko Švedijai ir Danijai.
------------------------------------
Livonijos karas
Livonijos karas. 1558–1583 metų rusų valstybės karas su Livonija,o nuo 1561 m. ir vėliau su LDK, Lenkija bei Švedija. Tikslas – užimti Livoniją ir gauti uostus Baltijos jūroje. Dingstį kariauti davė 1557 m. Pasvalio sutartis tarp Livonijos ir LDK. 1558 m. rusai užėmė apie 20 tvirtovių, tarp jų Narvą ir Tartu. Paskutinysis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris ir Rygos arkivyskupas Vilhelmas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, prašydami pagalbos. LDK sutiko ją suteikti, nes ir pačiai reikėjo priėjimo prie Baltijos Dauguvos upe ir Rygos uosto (KIaipėdą tuo metu valdė Prūsijos kunigaikštystė). Vilniaus 1559 08 3I ir 1559 09 15 sutartimis Livonijos ordinas ir Rygos arkivyskupija pasidavė politinei LDK globai. 1560 m. karo veiksmai buvo atnaujinti: Rusijos kariuomenė užėmė Alūksnę ir Viljandį, pasiekė Taliną. 1560 07 02 Ergemės mūšyje rusai sutriuškino Livonijos kariuomenę. Rusijos sėkmę didino latvių ir estų valstiečių sukilimai prieš vokiečių feodalus. 1561 06 05 Taliną, o vėliau ir visą šiaurinę Estiją užvaldė Švediją. I561 11 28 Vilniaus sutartimi likusi Livonija (be danų Magnaus valdomų žemių) autonomijos teisėmis buvo prijungta prie LDK. 1561–1562 metais suiro Livonijos valstybių konfederacija, ir Livonijos ordinas Pabaltijyje buvo likviduotas. Po Livonijos žlugimo, antrajame karo etape (1561–1583), Rusija dėl Livonijos kariavo su LDK ir Švedija. 1563 m. rusai užėmė Polocką. 1564 m. sausio 24 d. LDK kariuomenė sumušė rusus Ulos mūšyje, o to paties mėnesio pabaigoje – Oršos mūšyje. 1564 metais nuo Ivano Rūsčiojo persekiojimų pabėgo rusų kunigaikštis Andrejus Kurbskis. Po 1569 metų Liublino unijos prie LDK kovų prisijungė ir Lenkijos karalystė. 1570–1578 m. Rusija nesėkmingai bandė sukurti jai pavaldžią, danų Magnaus valdomą Livonijos valstybę. 1577 m. Rusijos kariuomenė užėmė beveik visą Uždauguvį, išskyrus Rygą, tačiau nuo 1578 metų karinė sėkmė, vadovaujant Mikalojui Radvilai Rudajam ir Kristupui Radvilai Perkūnui, perėjo į LDK pusę. 1579 m. Steponas Batoras atsiėmė PoIocką, 1580 m. – Velikije Lukus, Nevelį. 1581 m. viduryje apsupo Pskovą. 1581 m. Švedijos kariuomenė užėmė Narvą ir Korelą. 1582 m. Rusija su Lenkijos ir Lietuvos valstybe sudarė Jam Zapolskio paliaubas, 1583 m. su Švedija –Pliusos paliaubas. Livonija buvo perdalinta: jos didžioji dalis – Uždauguvis su Ryga, pietinė Estija su Tartu ir Pernu – atiteko Respublikai. Respublikos vasale tapo pasaulietinė Kuršo kunigaikštystė. Ji buvo atiduota valdyti paskutiniajam Livonijos magistrui Gotardui Ketleriui ir jo įpėdiniams. Švedijai atiteko šiaurinė Estija su Talinu ir Narva bei Hyjumos sala, Danijai – Saaremos sala, Aizputės ir Piltenės sritys Kurše.
------------------------------------
Livonijos ordinas
Livonijos ordinas. Autonominė Kryžiuočių ordino šaka, įkurta 1237 m. Iš pradžių Livonijos ordinas buvo glaudžiai susijęs su savo centru Prūsijoje. XV a. Livonijos ordino viduje vyko kova tarp glaudžių ryšių su Prūsija šalininkų (Reino partija) ir savarankiškumo šalininkų (Vestfalijos partija). Po Žalgirio mūšio laimėjo pastaroji partija, o Livonijos ordinas tapo beveik nepriklausomas nuo Kryžiuočių ordino. XVI a. antrame ketvirtyje Livonijoje įsigalėjo reformacija; prie jos prisidėjo daugelis Livonijos ordino riterių, tačiau Ordino vadovybė tebesilaikė katalikybės. Livonijos ordinas suiro Rusijai pradėjus Livonijos karą (1558). Galutinai likviduotas 1561–1562 metais. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą ir tapo pirmuoju Kuršo kunigaikščiu ir LDK vasalu.
------------------------------------
Lydos pilis
Lydos pilis. Z. Ivinskio teigimu, pastatyta XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje. Šiaurės rytuose ir pietryčiuose buvo du kvadratiniai bokštai. Pilis buvo apleista po 1794 metų.
------------------------------------
Lygiadienis
Lygiadienis (pavasario, rudens). Momentas, kai Saulės skritulio centras yra dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taške. Tad Žemėje (išskyrus ašigalių sritis) dienos trukmė maždaug lygi nakties trukmei. Pavasario lygiadienis būna apie III.21 – tai astronominė pavasario pradžia. Rudens lygiadienis – apie IX.23.
------------------------------------
Lyviai
Lyviai. Finougrų kiltis, gyvenusi žemėse prie Rygos įlankos, Dauguvos ir Gaujos baseinuose. Mirusiuosius laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose, nedegintus. Žinomiausias piliakalnis – Kenteskalns. Kapinynai – Aizkrauklės, Kabelės, Laikskolos, Stederų, Čiekurų. X–XIII a. gyveno daugiausia apie Rygos įlanką. Vertėsi žemdirbyste, žvejyba, drevine bitininkyste, prekyba. XII–XIII a. dėl intensyvios Kalavijuočių ordino agresijos savo valstybės nesukūrė. Kalavijuočių ordinas 1212 m. užkariavo Padauguvio ir Gaujos lyvių žemes, o XIII a. 5 dešimtmetyje Livonijos ordinas – Kuršo lyvių žemes. XIV – XIX a. dauguma lybių sulatvėjo. Nedidelė jų grupė gyvena Ventspilio rajone.
------------------------------------
Lovmianskis
Lovmianskis Henrikas (1898 08 22–1984 09 04). Lenkų istorikas. 1934–1939 m. dėstė Vilniaus, nuo 1945 m. – Poznanės universitetuose. Nemažai darbų skyrė Lietuvos istorijai („Lietuvių visuomenės ir valstybės atsiradimo studijos“ (1931–1932), „Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis“ (1930) ir kt.)). Kiti svarbesni darbai – „Slavų valstybių susidarymo ekonominiai pagrindai“ (1953), „Normanų poveikio slavų valstybių genezei problema“ (1957), „Lenkijos valstybės susidarymas“ (1963–1973) ir kiti. Publikavo Vilniaus cechų aktus (1939).
------------------------------------
Lozoraitis (jaunesnysis)
Lozoraitis Stasys (jaunesnysis) (1924 08 02–1994 06 13). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. Nuo 1943 m. dirbo lietuvių pasiuntinybėje Vatikane. 1944–1948 m. studijavo teisę Romos universitete. Dalyvavo išeivijos lietuvių veikloje. Nuo 1950 m. priklausė Tarptautinės tremtinių intelektualų sąjungos valdybai, bendradarbiavo leidiniuose „Santarvė“, „Europos lietuvis“, italų spaudoje, 1946–1948 m. – „Lietuvių balso“ redakcijoje. Nuo 1968 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone, nuo 1970 m. – Lietuvos atstovas Vatikane. 1991 m. paskirtas Lietuvos Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1992 m. grįžo į Lietuvą. 1993 m. kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Rinkimuose patyręs nesėkmę, toliau dirbo Lietuvos ambasadoriumi JAV. 1993 m. pradėjo eiti Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje. Palaidotas JAV, Konektikuto valstijoje, 1999 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. 1994 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
------------------------------------
Lozoraitis (vyresnysis)
Lozoraitis Stasys (vyresnysis) (1898 09 05–1983 12 24). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. 1918–1923 m. dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje. 1923–1929 m. buvo Lietuvos diplomatas Vokietijoje, 1929–1932 m. – Vatikane. 1932–1934 m. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos politikos departamento direktorius. 1934–1938 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. 1939–1940 m. – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. 1940 m. birželio 2 d. Lozoraičiui buvo pavestos visų užsienyje likusių Lietuvos diplomatinių atstovybių šefo pareigos. Iniciavo Pabaltijo valstybių santarvės sutarties pasirašymą Ženevoje 1934 m. Nuo 1935 m. Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos narys.
------------------------------------
Lubinas Pranas
Lubinas Pranas (1910 01 07–1999 07 08). Lietuvių kilmės JAV krepšininkas. Buvo JAV komandos kapitonas 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, kuriose pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje žaistas krepšinis. JAV komanda šiose žaidynėse laimėjo aukso medalius. Daug nuveikė, populiarindamas krepšinį Lietuvoje. 1939 m. Lietuvoje vykusiose Europos krepšinio pirmenybėse žaidė už Lietuvos komandą.
------------------------------------
Lubys
Lubys Bronislovas (g. 1938 10 08). Lietuvos valstybės veikėjas. 1957 m. baigė Plungės vidurinę mokyklą, 1963 m. Kauno politechnikos institutą, 1976 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos neakivaizdinę aspirantūrą. 1978 m. suteiktas Lietuvos Respublikos Nusipelniusio inžinieriaus vardas.1979 m. Kauno politechnikos institutas suteikė chemijos mokslų kandidato laipsnį. 1979 m. paskirta Respublikinė premija. 1983–1991 m. dėstė Kauno politechnikos institute. 1989 m. Kauno politechnikos instituto Mokslinė taryba suteikė docento vardą. Apsigynė disertaciją tema: „Karbamido nitrato fizikinių cheminių savybių tyrimas NP trąšų gamybos požiūriu“. Registruoti 47 išradimai.1993 03 16 Lietuvos Mokslo taryba nostrifikavo technikos mokslo daktaro mokslinį laipsnį ir technikos mokslo docento vardą. 1963–1971 m. Jonavos azotinių trąšų gamyklos skyriaus viršininkas. 1971–1985 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ vyriausiasis inžinierius. 1985–1991 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“ direktorius, generalinis direktorius. 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Nuo 1990 m. yra IFA tarptautinės trąšų asociacijos Paryžiuje Tarybos narys. 1991–1992 m. Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojas. 1992–1993 m. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas. 1993–1994 m. Valstybinės įmonės “Azotas” generalinis direktorius – valdybos pirmininkas. Nuo 1993 m. Lietuvos Respublikos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Nuo 1994 m. Akcinės bendrovės “Achema” valdybos pirmininkas – prezidentas. Nuo 1998 m. Lietuvos Prezidento A.Brazausko fondo narys. 1998 07 01 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 111 apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 2–ojo laipsnio ordinu. Nuo 1999 06 07 AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ prezidentas.
------------------------------------
Luchtanas
Luchtanas Aleksejus. Lietuvių archeologas, istorijos daktaras, docentas. 1978 m. baigė Vilniaus universitetą, Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docentas. Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – Lietuvos bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus paminklai, ankstyvasis feodalizmas Lietuvoje, numizmatika. Nuo 1979 m. vadovauja Kernavės archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimams. Parašė apie 50 mokslinių straipsnių.
------------------------------------
Lucko suvažiavimas
Lucko suvažiavimas. 1429 01 09–1429 01 29 Lucke įvykęs Lietuvos ir Lenkijos valdovų – Vytauto ir Jogailos – susitikimas su Šv. Romos imperatoriumi ir Vengrijos karaliumi Zigmantu I. Dalyvavo Maskvos, Tverės didžiųjų kunigaikščių, popiežiaus, Kryžiuočių ordino, Bizantijos imperatoriaus, Danijos, Moldavijos ir Aukso ordos pasiuntiniai. Čia buvo svarstyta husitų problema, Moldavijos padalijimas tarp Vengrijos ir Lenkijos, Kryžiuočių ordino ir Lenkijos nesutarimai dėl sienų, Danijos konfliktas su Hanza, katalikų ir stačiatikių bažnyčių unija. Suvažiavimo pabaigoje Zigmantas I iškėlė Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi klausimą. Jogaila, iš pradžių pritaręs Vytauto vainikavimui, vėliau Lenkijos ponų verčiamas savo sutikimą atšaukė. 1429 01 29 į Vengriją išvyko ir Zigmantas I. LDK paskelbimo karalyste klausimas liko neišspręstas.
------------------------------------
Lukoševičius Juozas
Lukoševičius Juozas (1863 12 13–1928 10 19). Geologas. Nuo 1918 m. buvo Geografijos instituto rektorius. 1920 m. dirbo Vilniaus Universitete ir suorganizavo geofizikos katedrą, įkūrė kristalografijos ir mineralogijos kabinetus. Svarbiausi veikalai: „Neorganinis Žemės gyvenimas“ (1908–1911, 3 dalys, rusų kalba).
------------------------------------
Lukša-Daumantas
Lukša-Daumantas (1921 08 10–1951). Lietuvos partizanas, vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų. 1940–1941 m. – Lietuvos aktyvistų fronto narys. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antihitlerinio Lietuvių fronto, nuo 1944 m. vasaros – Lietuvos išlaisvinimo tarybos veikloje. Nuo 1945 m. įsitraukė į Lietuvos partizanų sąjūdį. Nuo 1947 m. – Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas. 1948–1950 m. gyveno Vakaruose, ruošėsi sudaryti Lietuvoje vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą. 1950 m. grįžęs į Lietuvą, žuvo kovoje.
------------------------------------
Luomai
Luomai. Ikikapitalistinės visuomenės socialinės grupės, turinčios paveldimas, įstatymo ar papročių nustatytas teises ir pareigas. Luomų uždarumą sąlygojo privilegijų ir pareigų paveldimumas. Priklausymas dvasininkų luomui nebuvo paveldimas. LDK buvo du privilegijuoti luomai: bajorų arba šlėktų (susidarė XIV a. pab.–XVI a.) ir katalikų dvasininkų (nuo 1387). Miestiečiai ir valstiečiai buvo nepilnateisiai prievoliniai luomai.
------------------------------------
Maceina
Maceina Antanas (1908 01 27–1987 01 27). Lietuvių katalikiškos krypties kultūros ir religijos filosofas. 1935–1943 m. buvo Kauno universiteto profesorius. 1944 m. emigravo į Vakarus, gyveno Vokietijoje, dėstė Friburgo, Miunsterio universitetuose. Svarbiausi darbai – „Tautinis auklėjimas“ (1934), „Kultūros filosofijos įvadas“ (1936), „Didysis inkvizitorius“ (1946), „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Religijos filosofija“ (1976), Jas


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:55
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Maceina
Maceina Antanas (1908 01 27–1987 01 27). Lietuvių katalikiškos krypties kultūros ir religijos filosofas. 1935–1943 m. buvo Kauno universiteto profesorius. 1944 m. emigravo į Vakarus, gyveno Vokietijoje, dėstė Friburgo, Miunsterio universitetuose. Svarbiausi darbai – „Tautinis auklėjimas“ (1934), „Kultūros filosofijos įvadas“ (1936), „Didysis inkvizitorius“ (1946), „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Religijos filosofija“ (1976), Jasmanto slapyvardžiu išleido poezijos rinkinių.
------------------------------------
Mackevičius Antanas
Mackevičius Antanas (1828 06 26–1863 12 28). Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. 1853–63 m. kunigavo Krekenavoje, Paberžėje. 1863 m. surinko sukilėlių būrį. 1863 04 01, prisijungęs prie Z. Sierakausko rinktinės, tapo vienos jos kolonos vadu. 1963 11–12 – Kauno gubernijos sukilėlių karinis organizatorius ir vadas. 1863 12 17 pateko į nelaisvę, pakartas.
------------------------------------
Mačernis Vytautas
Mačernis Vytautas (1921 06 05–1944 10 07). Poetas. Išleido eilėraščių ciklus „Vizijos“, „Metų sonetai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of myself“. Eilėraščiuose ryški egzistencializmo filosofijos įtaka, nerimo, nevilties motyvai, pastovių žmogiškų vertybių ilgesys.
------------------------------------
Mačys-Kėkštas Jonas
Mačys-Kėkštas Jonas (1867–1902 12 15). Poetas, publicistas. 1886–1900 m. dirbo caro valdžios įstaigose. Dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje, prisidėjo prie „Varpo“, „Ūkininko“ leidimo, platino lietuvišką spaudą. Po 1900 m. išvyko į JAV. Leidinio „Vienybė lietuvninkų“ redaktorius. Rašė straipsnius publicistikos, literatūros, visuomenės gyvenimo temomis. Rašė eilėraščius (rinkinys „Eilės“ (1919)), išvertė J. V. Getės, H. Heinės, V. Hugo, M. Lermontovo, A. Puškino ir kitų kūrinių.
------------------------------------
Madleno epocha
Madleno epocha. Septintasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (15000–9000–8000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Maciejovkis
Maciejovkis Bernardas (1548–1608 01 14). Gniezno arkivyskupas, kardinolas. Mokėsi Vienos jėzuitų kolegijoje, studijavo kanonų teisę Perudžoje ir teologiją Romoje. Grįžęs į Lenkiją 1587 m. paskirtas Lucko vyskupu. XVI a. pab. bandyta Maciejovskį paskirti Vilniaus vyskupu. Tačiau tam pasipriešino LDK didikai, gynę 1588 m. Lietuvos Statuto nuostatą, draudžiančią užsieniečiams užimti LDK bet kokias dvasininkų ir pasauliečių pareigybes. Maciejovskiui teko pasitenkinti Krokuvos vyskupija, o Vilniaus vyskupu paskirtas Benediktas Vaina. 1603 m. Maciejovskis tapo kardinolu, o 1605 m. – Gniezno arkivyskupu ir Lenkijos primu.
------------------------------------
Magdeburgo teisė
Magdeburgo teisė. Vokiečių prekybos centro Magdeburgo savivaldos teisė, susiklosčiusi XII–XIII amžiuje. Seniausia miestų teisės atmaina. Įtvirtino miestiečių kovoje su feodalais iškovotą teisę turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų posėdininkų (vadinamųjų suolininkų), patiems tvarkyti prekybą ir amatus. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė Magdeburgo arkivyskupo Vichmano XII a. II pusėje Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. XIII a. I pusėje sudarytas vokiečių paprotinės teisės rinkinys „Saksų veidrodis“ – Magdeburgo prisiekusiųjų teismo teisė. Lietuvoje pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai. Ją 1387 m. suteikė Jogailos privilegija krikščionybės įvedimo proga. Iš privilegijos matyti, kad miestiečiai jau laikomi atskiru privilegijuotu luomu (greta bajorų ir dvasininkų). Vilniaus miestiečių teises gerokai išplėtė 1432 m. Žygimanto privilegija. Vėliau Magdeburgo teisė buvo teikiama ir kitiems miestams (XV a. I pusėje Magdeburgo teisę gavo Kaunas, Trakai, XVI a. – Merkinė, Veliuona, Žiežmariai). Lietuvos miestai ir miesteliai labai stengėsi tą teisę gauti, nes ji atpalaiduodavo miestiečius nuo tiesioginės didikų bei dvasininkų priklausomybės ir nuo mokesčių. Likdavo tik mokestis didžiojo kunigaikščio iždui. Didikai siekė turėti savo miestus arba stiprinti savo įtaką valstybės miestuose. XVI–XVII a. įsigalint Lietuvoje feodalinės žemėvaldos imunitetui (neliečiamumui), perkeliant jį į miestus ir sudarant juose jurisdikas, Magdeburgo teisės reikšmė ėmė nykti. Miestuose pradėjo stiprėti didikų ir dvarininkų įtaka. Nuo patekimo į feodalinę priklausomybę miestiečius Magdeburgo teisė saugojo tik tada, kai amatininkai priklausydavo cechams, o pirkliai – gildijoms. Mažesnių miestų ir miestelių, kurių gyventojai vertėsi žemės ūkiu feodalo žemvaldžio žemėje, Magdeburgo teisė nuo feodalo priklausomybės neapsaugodavo, tačiau leisdavo jiems turėti turgus ir imti iš prekybininkų rinkliavas. Tokie gyventojai turėjo teisę patys rinkti vaitą, jis buvo mažiau priklausomas nuo dvaro negu gyvenvietėse, neturinčiose Magdeburgo teisės. 1776 m. Magdeburgo teisė buvo palikta tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 m. seimas priėmė laisvųjų (feodalams nepavaldžių) miestų valdymo ir sutvarkymo nuostatus, kurie suvienodino miestų administracijos ir teismo organus. Remiantis tais nuostatais, modifikuotos magdeburginės savivaldos teisė daugeliui miestų ir miestelių (tarp jų Anykščiams, Biržams, Darsūniškiui, Joniškiui, Kėdainiams, Prienams, Puniai, Raseiniams, Šiauliams, Ukmergei, Vilkaviškiui) 1791–1792 m. buvo atnaujinta. Magdeburgo teisę naujai gavo Ariogala, Daugai, Kernavė, Marijampolė, Plungė, Rumšiškės, Stakliškės, Telšiai, Vabalninkas ir kai kurios kitos gyvenvietės. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, Magdeburgo teisė pamažu panaikinta.
------------------------------------
Magistratas
Magistratas. LDK miesto, turinčio Magdeburgo teisę ar jos modifikaciją, savivaldos organas XV–XVIII a. Iki XVII a. I pusės dokumentuose buvo vadinamas miesto taryba. Atstovavo miestui, vykdė teismines ir policines funkcijas, tvarkė miesto vidaus gyvenimą, pirklių ir amatininkų veiklą. Vilniuje ir Kaune susidarė XV a. I ketvirtyje, kituose miestuose susiformavo XVI–XVII a. Magistratą sudarė burmistrai ir tarėjai (Vilniuje atitinkamai 12 ir 24, Kaune 4 ir 12), o XVII a. taip pat vaitai ir suolininkai. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija (Vilniuje ją sudarė 60 vyrų). LDK prijungus prie Rusijos, XIX a. pertvarkyti Rusijos magistratų pavyzdžiu.
------------------------------------
Maglemozės kultūra
Maglemozės kultūra. Pirmoji mezolitinė kultūra Šiaurės Europos zonoje, paplitusi nuo Britanijos iki Baltijos jūros rytinio pakraščio. Kultūrai būdingi kaulo bei rago dirbiniai (dalis jų net ornamentuoti taškučių linija) ir titnago dirbiniai. Dirbiniai stambūs, išsiskiria ovaliniai kirveliai. Lietuvoje stovyklų nedaug. Ryškiausia yra Maksimonių 4 stovykla (Varėnos raj.).
------------------------------------
Maironis-Mačiulis Jonas
Maironis-Mačiulis Jonas (1862 11 02–1932 06 28). Poetas, kunigas. 1909–32 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1894–1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, nuo 1903 m. teologijos daktaras. 1922–24 m. dėstė Kauno universitete. 1905 m. buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos programos rengėjų. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Išleido eilėraščių rinkinius „Pavasario balsai“ (1895), poemas „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Nuo Birutės kalno“ (1904), „Jaunoji Lietuva“ (1907), „Raseinių Magdė“ (1909), „Mūsų vargai“ (1920). Parašė operų libretų, istorinę draminę trilogiją „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Vytautas – karalius“ (1930), literatūros istorijos ir kritikos darbų, publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Kūryboje idealizavo herojišką Lietuvos praeitį, poetizavo gamtą, skelbė tikėjimą lietuvių tautos ateitimi. Vertė A. Mickevičiaus ir kt. poetų kūrybą, Rigvedos himnus.
------------------------------------
Majoratas
Majoratas. 1. Nuosavybės paveldėjimo sistema, kai turtas atitenka vyriausiajam sūnui ar vyriausiajam giminės nariui. 2. Dvaras, paveldėjimo keliu atitenkantis vyriausiajam giminės asmeniui.
------------------------------------
Majuskulai
Majuskulai (lotyniškai „majusculus“ – didėlesnis). Didžiosios raidės (dažniausia senovės graikų ir lotynų rašto).
------------------------------------
Maksimilijonas I
Maksimilijonas I (1459 03 22–1519 01 12), Habsburgų dinastijos Šv. Romos imperijos imperatorius (nuo 1493).
------------------------------------
Maksimilijonas II
Maksmilijonas II (1527 08 01–1576 10 12). Šv. Romos imperijos imperatorius (nuo 1564), Austrijos erchercogas. Iš Habsburgų dinastijos. Imperatoriaus Ferdinando I sūnus. Jo laikais Habsburgų valdose paplito protestantizmas. 1576 m. Respublikos elekcinio seimo dalis išrinko Maksimilijoną II Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet valdovu tapo Steponas Batoras – kitos Seimo dalies kandidatas.
------------------------------------
Malala
Malala Jonas. Bizantijos kronininkas (apie 491–578). Parašė „Chronografiją“ – populiarią pasaulio istoriją nuo jo sukūrimo iki 563 m. Šis veikalas buvo išverstas į senovės slavų kalbą. Vertimo nuorašas, patekęs į Kijevo Rusią, nuo XI iki XVII amžių buvo Rusioje rašytoms pasaulio istorijoms („chronografams“) pagrindinis žinių šaltinis apie mitus, istoriją, literatūrą. Lietuvių mitologijai reikšmingas pasakojimas apie Sovijų, 1261 m. slavų metraštininko įterptas į Malalos kroniką. Tai vienas iš svarbiausių baltų mitologijos šaltinių, aprašančių dievų panteoną ir mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą.
------------------------------------
Manifestas
Politinės partijos, organizacijos, susivienijimo programinis kreipimasis.
------------------------------------
Mantas
Mantas Herkus (Henrikas). Didžiojo prūsų sukilimo vadas (mirė 1273 m.). Kilęs iš notangų genties, jaunystę praleido įkaitu kryžiuočių nelaisvėje. Magdeburge išėjo riterio mokslus. 1260 m., prasidėjus sukilimui, išrinktas Notangos vadu. 1261 01 21 sumušė kryžiuočius ties Pokarvių kaimu, 1262 m. vadovavo Marienburgo apgulai, 1263 m. užėmė Kulmą, o Liubavo žemėje sutriuškino persekiojusią ordino kariuomenę. Jo pergalių dėka didžioji Prūsijos dalis išsivadavo iš Kryžiuočių ordino valdžios. Sukilimui pralaimėjus, Herkus Mantas slapstėsi, tačiau ties Garbio kalnu buvo suimtas ir nužudytas.
------------------------------------
Manufaktūra
Manufaktūra. Įmonė, kuriai būdingas darbo pasidalijimas ir rankinė amatinė gamyba. Lietuvoje atsirado XVI a., daugiausia stiklo, metalo apdirbimo, popieriaus, miško pramonės. Išplito XVIII amžiuje. Nemažai manufaktūrų priklausė dvarams. Galutinai išnyko XX a. viduryje.
------------------------------------
Manvydai
Manvydai. XIV a. pab. – XVI a. pr. LDK didikų giminė. Daugiausia dvarų turėjo į rytus nuo Ašmenos, gyveno Žiuponyse. Albertas arba Vaitiekus (mirė 1423) buvo Vytauto giminaitis, vienas iš artimiausių jo politikų. Sūnus Jonas (mirė 1458) tapo Vilniaus vaivada. Per Žygimanto ir Švitrigailos kovas dėl valdžios rėmė pastarąjį. Manvydų giminė baigėsi 1505 metais.
------------------------------------
Maras
Maras. Žmogaus ir gyvūnų infekcinė liga. Žmogaus maras visuomet būna ūminis. Jį sukelia Pasteurella pestis rūšies bakterijos. Infekcijos šaltinis – sergantys graužikai (pelės, žiurkės), parazitai. Užsikrečiama įkandus užkrėstai blusai, o taip pat nuo sergančio žmogaus per orą. Maro epidemijos žinomas dar prieš Kristaus gimimą Sirijoje ir Egipte. Pirma žinoma epidemija kilo VI a. Bizantijoje. Antra epidemija, nuo kurios išmirė 1/5 Europos gyventojų, buvo XIV a. Trečia epidemija, apėmusi apie 100 uostamiesčių, kilo XIX a. Tada marą platino žiurkės. Lietuvą maras pasiekė 1205–1207 m. Daug marų buvo XIV–XVIII a., kai po nederlių ir karų kildavo badas. Mirdavo daug žmonių, ištuštėdavo sodybos. J. Basanavičiaus duomenimis, 1710–1711 m. nuo maro išmirė visi Ožkabalių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojai, o 1738 m. – dauguma Užnemunės gyventojų.
------------------------------------
Marcinkevičius
Marcinkevičius Justinas (g. 1930 03 10). Lietuvių poetas. Išleido daugiau kaip 100 eilėraščių, poemų, dramos, eseistikos knygų, knygų vaikams. Svarbiausi – eilėraščių rinkiniai „Duoną raikančios rankos“ (1963), „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978) ir kt., poemos „Kraujas ir pelenai“ (1960), „Donelaitis“ (1964) ir kt., draminė trilogija „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“. (1968–1976), eseistikos knyga „Dienoraštis be datų“ (1981). Vertė į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, A. Mickevičiaus kūrinius, suomių epą „Kalevala“, estų epą „Kalevo sūnus“. Įvairių premijų laureatas.
------------------------------------
Marčiulionis Šarūnas
Marčiulionis Šarūnas (g.1964 06 13). Krepšininkas. 1982–1989 m. žaidė Vilniaus komandoje „Statyba“, 1989–1997 m. – įvairiose JAV NBA komandose.1982 Europos jaunimo, 1983 m. pasaulio jaunimo, 1985 m. universiados Kobėje čempionas. 1987 m. Europos vicečempionas, išrinktas į geriausių čempionato Atėnuose žaidėjų penketuką. 1987 m. geriausio Europos krepšininko rinkimuose užėmė antrąją vietą. 1987 m. išrinktas geriausiu Lietuvos bei SSRS krepšininku. 1987, 1989, 1990, 1991 m. išrinktas populiariausiu Lietuvos sportininku. 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių čempionas. 1989 m. Europos čempionato Zagrebe bronzos medalininkas. 1992 m. su Lietuvos rinktine iškovojo Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalius. 1995 m. Europos vicečempionas. 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas. 1992 m. įkūrė savo vardo krepšinio mokyklą Vilniuje. 1993 m. įkūrė Lietuvos krepšinio lygą LKL ir tapo jos prezidentu. 1999 m. Įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą NEBL ir tapo jos komisaru. Nuo 1999 m. nepaprastasis ir įgaliotasis ministras prie JAV ambasados Lietuvoje.
------------------------------------
Margas
Margas. Europos šalių žemės ploto matavimo vienetas, LDK lygus 0,71 ha. Iš pradžių atitiko plotą, kurį vienas žmogus galėjo suarti ar nupjauti nuo ryto iki pietų. Lietuvoje imtas naudoti per Valakų reformą XVI a. viduryje. Mažojoje Lietuvoje margo dydis buvo 0,25–0,56 ha. Užnemunėje nuo 1819 m. paplito lenkiškasis margas (0,56 ha).
------------------------------------
Margiris
Margiris. Lietuvių kunigaikštis. Vygando Marburgiečio ir Kasparo Šiūco kronikose minima, kad jis vadovavo Pilėnų pilies gynybai (1336). Nepajėgdami atsilaikyti prieš pranašesnes priešo pajėgas Margiris ir likę gynėjai nusižudė. XIX ir XX a. istoriografinėje ir grožinėje literatūroje išgarsintas kaip nacionalinis didvyris.
------------------------------------
Marienburgas
Marienburgas, Malborkas. Dabartinės Lenkijos šiaurėje, Elbliongo vaivadijoje 1274 m. kryžiuočių įkurtas miestas – teokratinės kryžiuočių valstybės sostinė. Prūsų žemėje, Pamedėje, XIII–XIV a. buvo pastatyta gotikinė Aukštutinė pilis. 1399 m. buvo užbaigta vėlyvosios gotikos stiliaus Vidurinė pilis su Karališkaja sale ir Žemutinė pilis. 1309–1457 m. Marienburgas buvo Kryžiuočių ordino sostinė, didžiojo magistro būstinė. Čia 1361 m. buvo kalintas Kęstutis. Po 1410 m. Žalgirio mūšio pilį apgulė LDK ir Lenkijos kariuomenės, bet neįstengė paimti. 1446 m. Marienburgas buvo prijungtas prie Lenkijos, o 1722 m. – prie Prūsijos.
------------------------------------
Marijonai
Marijonai. Katalikų vienuolių ordinas (iki 1909), vėliau – kongregacija. Įkurta Lenkijoje 1673 metais. Iš pradžių buvo globojami pranciškonų, nuo 1787 m. veikė savarankiškai. Lietuvoje pirmasis marijonų vienuolynas įsteigtas 1750 m. Marijampolėje. Nuo 1909 m. nariais gali būti ir pasauliečiai.
------------------------------------
Marksas
Marksas Karlas (1818 05 05–1883 03 14). Vokiečių filosofas, visuomenės veikėjas. Marksizmo pradininkas. 1848 m. kartu su F. Engelsu parašė „Komunistų partijos manifestą“. Organizavo ir vadovavo I Internacionalui (1846–1876). Svarbiausias veikalas – „Kapitalas“ (1867–1894).
------------------------------------
Maršalas
Maršalas (maršalka). 1. XV–XVIII a. LDK aukšto rango centrinės valdžios pareigūnas. XV a. I pusėje – XVI a. pabaigoje mažesnės svarbos funkcijas vykdė keli valdovo maršalai. Maršalų valdžios ženklas buvo lazda. Iki Liublino unijos visi maršalai buvo LDK Ponų tarybos nariai; nuo 1569 m. didysis ir dvaro maršalai – Respublikos senatoriai.2. XV a. II pusės – 1566 m. LDK didžiojo kunigaikščio vietininkas Voluinėje. 3. LDK bajorų atstovaujamų institucijų (seimų, konfederacijų), teismo organų (Vyriausiojo tribunolo) pirmininkas. 4. 1566–1795 m. LDK bajorų renkamas vyriausias apskrities (pavieto) pareigūnas. Pirmininkavo bajorų seimeliams. Karo metu, paskelbus visuotinį šaukimą, privalėjo atvesti apskrities bajorus į kariuomenės telkimo vietą.
------------------------------------
Martynas V
Martynas V. Tikras vardas Oddo Colonna (1368 02 20–1431 02 20), popiežius (1417–1431), išrinktas Konstancos bažnytiniame susirinkime. Martynas V patvirtino Medininkų vyskupijos įsteigimą ir paskyrė jai vyskupą. Vytauto karnacijos priešininkų paveiktas 1430 08 05 prašė Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I Liuksemburgiečio atidėti Vytauto karūnavimą.
------------------------------------
Masalskiai
Masalskiai. LDK ir Rusijos bajorų giminė. Save kildino iš Riurikaičių, giminystės ryšiais siejosi su Algirdaičiais. Jie turėjo kunigaikščių titulą. Žymesnės reikšmės politiniame Lietuvos gyvenime Masalskiai turėjo tik XVIII a. II pusėje (vyskupas Ignacas Masalskis).
------------------------------------
Masalskis Ignotas
Masalskis Ignotas Jokūbas (1726 07 30 ar 1729 07 22–1794 06 28). Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinis ir bažnytinis veikėjas. 1762 m. paskirtas Vilniaus vyskupu. Rūpinosi Vilniaus katedros rekonstrukcija. 1773 ir 1793 m. seimuose veikė Rusijos naudai. 1773–1780 m. buvo Edukacinės komisijos pirmininkas. Ketverių metų (1788–1792) seimui anuliavus Masalskio paveldimos nuosavybės teises į Palangos, Maišiagalos, Širvintų seniūnijas, stojo prieš pažangias to seimo reformas. Prasidėjus 1794 m. sukilimui buvo Varšuvoje, T. Kosčiuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavimu ir pakartas.
------------------------------------
Masalskis Mykolas
Masalskis Mykolas Juozapas. (mirė 1768 01 20). Gardino maršalkos Jono Masalskio sūnus. 1726 m. ėjo Lietuvos raštininko pareigas, 1737 m. – Mstislavlio vaivada, 1744 m. tapo Vilniaus kaštelionu ir Lietuvos lauko etmonu. Nuo 1762 m. – didysis Lietuvos etmonas.
------------------------------------
Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. XIV a. vid.–XV a. pab. Rusios feodalinė valstybė. XV a. užėmė 430 000 km2 plotą, gyveno apie 3 mln. žmonių. 1492–1505 m., Ivanui III prijungus Jaroslavlį, Rostovo, Tverės kunigaikštystes, Novgorodo Respubliką, susidarė rusų valstybė.
------------------------------------
Masonai
Masonai. Tarptautinis judėjimas. Teigia žmonių brolybę, meilę, lygybę, nesavanaudišką pagalbą. Atsirado 1717 m. Londone, netrukus paplito Europoje, Amerikoje. Lietuvoje pirmoji masonų organizacija įkurta 1776 m. (Lenkijos ir Lietuvos valstybės šv. Karolio kavalierių organizacijos padalinys). 1778 m. iš šios organizacijos atsirado „Gerojo ganytojo ložė“, 1780 m. suskilusi į „Uoliojo lietuvio“, „Gerojo ganytojo“ ir „Išminties šventovės“ ložes. Visoms ložėms vadovavo Didžioji Lietuvos sąjunga. Vėliau steigėsi kitos masonų ložės („Tobuloji vienybė“, „Palemonas“, „Sokrato mokykla“ ir kt.). Masonams priklausė Laurynas Stuoka-Gucevičius, Kazimieras Kontrimas, Jonas Rustemas ir kiti visuomenės bei kultūros veikėjai. Lietuvos masonai įtakojo Šubravcų, Filomatų draugijas. 1822 m. masonų veikla buvo uždrausta, vėl suaktyvėjo XX a. pradžioje. XX a. 4 dešimtmečio pradžioje įsteigtas masoniškas „Rotary“ klubas.
------------------------------------
Masonų ložė
Masonų ložė. Masonų teritorinė organizacija. Keletas ložių sudaro šalies didžiąją ložę. Turi simbolinius skiriamuosius ženklus. 1921 m. įsteigta nacionalinių didžiųjų ložių sąjunga. Lietuvoje 1778 m. susidarė „Gerojo ganytojo ložė“, vėliau veikė „Uoliojo lietuvio“, „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“, „Tobulosios vienybės“, „Palemono“ ir kt. ložės.
------------------------------------
Mašiotas
Mašiotas Pranas (1863 12 19–1940 09 14). Lietuvių rašytojas, kultūros veikėjas, pedagogas. Iki 1918 m. gyveno Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje. 1919–1923 m. Lietuvos Respublikos švietimo viceministras. Rygoje subūrė scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“ (1904), švietimo draugiją „Žvaigždė“ (1906). Įvairiais slapyvardžiais rašė „Aušroje“, „Varpe“, „Rygos garse“ ir kituose leidiniuose. Parašė straipsnių, skirtų pedagogikai, filosofijai, etnografijai, kalbos kultūrai, aritmetikos, trigonometrijos, fizikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Itin daug nusipelnė vaikų literatūrai. Parengė ir išleido apie 150 grožinių, mokslo populiarinimo knygų vaikams. Iš jų apie 30 parašė pats („Mano dovanėlė“, „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“, „Pasakos – nepasakos“ ir kt.), išvertė ir sulietuvino D. Defo, H. Loftingo, E. Setono Tompsono ir kitų autorių kūrinius.
------------------------------------
Matriarchatas
Matriarchatas. Pirmykštės visuomenės organizavimosi forma, kai visuomeninį gyvenimą tvarko moterys, giminystė ir paveldėjimas vedami motinos linija.
------------------------------------
Matrilinearumas
Matrilinearumas (motina + linija). Paveldėjimas pagal motinos liniją. Tai vienas iš motiniškos giminės arba matriarchato požymių.
------------------------------------
Matulaitis Jurgis
Matulaitis Jurgis (1871 04 13–1927 01 27). Katalikų vyskupas, bažnyčios veikėjas. Prisidėjo prie marijonų kongregacijos Lietuvoje atkūrimo, 1911–1927 m. buvo jos generolas. 1918–1925 m. – Vilniaus vyskupas, 1925 m. Adulio arkivyskupas ir Vatikano vizitatorius Lietuvai. Dalyvavo rengiant Lietuvos bažnytinės provincijos projektą, redagavo Vatikano konkordato su Lietuva tekstą. Parašė straipsnių sociologijos temomis, darbą „Rusų doktrina apie pirmykštį teisingumą“ (1903).
------------------------------------
Matulaitis Stasys
Matulaitis Stasys (1866 10 24–1956 04 10). Visuomenės veikėjas, publicistas, gydytojas. Nuo 1934 m. istorijos mokslų daktaras. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1895–96 m. „Ūkininko“ redaktorius. 1896 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją. 1898–1901m. buvo tremtyje Rusijoje. 1906–07 m. kartu su V. Kapsuku redagavo laikraščius „Naujoji gadynė“ ir „Skardas“, 1917–18 m. – „Socialdemokratas“. 1919 03–04 vienas iš „Tiesos“ redaktorių. 1927–37 m. gyveno Minske. 19374–37 m. Baltarusijos mokslų akademijos akademikas. 1945 m. apsigyveno Vilniuje, iki 1948 m. dirbo Istorijos institute. Rašė ir vertė publicistines ir mokslo populiarinimo brošiūras, sukūrė eilėraščių, apsakymų, satyrinių apysakų, istorijos darbą „1863 metai Lietuvoj“ (1933).
------------------------------------
Matuzevičius
Matuzevičius Eugenijus (1917 12 24–1994). Lietuvių poetas. Išleido eilėraščių rinkinių („Pavasario taku“, 1941, „Audros paukščiai“, 1944, „Negeski, švyturio ugnele“, 1960 ir kt.), parašė tekstų dainoms. Vertė į lietuvių kalbą M. Lermontovo, A. Puškino, P. Nerudos ir kitų užsienio rašytojų kūrinius.
------------------------------------
Matų sistema
Matų ir saikų sistema. Matavimo priemonių sistema fiziniams dydžiams (ilgiui, tūriui, plotui, masei) nustatyti. Didelė dalis matų ir saikų kilo iš ankstyvųjų prekybinių santykių su kaimynais ir išliko per visą LDK gyvavimą. Pirmaisiais ilgio matais buvo standartizuoti žmogaus kūno dalių atitikmenys: pėda (pagal kojos pėdos ilgį), uolektis (atstumas nuo pirštų galų iki alkūnės), sieksnis (atstumas tarp išskėstų rankų). Pirmieji svorio matai buvo bronzinės svirtinės svarstyklės su svarsteliais, skirtos sverti sidabrui. Nuo XIII a atsirado akmuo (12, 5 kg), kuriuo sverti metalai, išskyrus geležį. Šienui, šiaudams, linams sverti naudotas birkavas, kurį sudarė 10 pūdų (1 pūdas – 16, 38 kg). Stambiausias svorio matas buvo laštas (2000 kg), skirtas masinėms prekėms – druskai, grūdams, dervai – sverti. Pagrindinis tūrio matas buvo statinė, kuri naudotas ne tik biralams ir skysčiams seikėti bei laikyti, tačiau jų skaičiumi žymėtas ir sėjamų laukų plotas.
------------------------------------
Mazepa
Mazepa Ivanas (1644–1709 09 08). Kairiakrantės Ukrainos etmonas (1687–1708). Vienas iš turtingiausių Ukrainos žemvaldžių. Siekė atskirti ją nuo Rusijos. Dėl to slapta tarėsi su Žečpospolitos ir Švedijos karaliais. Per 1700–1721 m. vykusį Šiaurės karą Mazepa perėjo į Švedijos karaliaus Karolio XII pusę (1708 m.). Po pralaimėjimo 1709 m. Poltavos mūšyje su švedų karaliumi pabėgo pas turkus.
------------------------------------
Mazovija
Mazovija. Istorinė Lenkijos sritis Vyslos vidurupio baseine. Apytikriai sutampa su dabartinėmis Lodzės, Skernevicų, Plocko, Varšuvos, Cechanovo, Lomžos vaivadijomis. Srities centru buvo Plockas. Nuo X a. pradžios Mazoviją įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį. XII a. viduryje suskilo į smulkias kunigaikštystes, tačiau buvo įjungtos į Lenkijos karalystę.
------------------------------------
Mažeika Juozas
Mažeika Juozas (1907 11 18–1976 07 31). Dainininkas, baritonas. 1927–1930 m. dainavo Valstybės teatro chore, nuo 1930 m. šio teatro solistas. 1944–1958 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Sukūrė apie 40 vaidmenų. 1937 m. Vienos tarptautiniame vokalistų konkurse laimėjo II vietą.
------------------------------------
Mažylis
Mažylis Pranas (1885 01 24–1966 02 28). Lietuvių gydytojas, ginekologas. 1922 m. Kaune įsteigė akušerių mokyklą. 1922–1966 m. dėstė Kauno universitete ir Kauno medicinos institute. Jo iniciatyva Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje imta perpilti kraują, radžio spinduliais gydyti vėžį (1926). Patobulino gimdymo pagalbą. Parašė darbų apie gimdymo ir nėštumo komplikacijas.
------------------------------------
Mažoji Lenkija
Mažoji Lenkija. Istorinė pietinės ir pietrytinės Lenkijos sritis Vyslos upės aukštupyje ir vidurupyje. Nuo X a. pabaigos įėjo į Lenkijos valstybės sudėtį. Per Respublikos padalijimus diduma Mažosios Lenkijos atiteko Austrijai.
------------------------------------
Mažoji Lietuva
Mažoji Lietuva. Istorinė sritis, susidariusi XVI a. apibus Priegliaus, jo intakų ir Nemuno žemupio baseine. 1525–1701 m. Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai.
------------------------------------
Mažvydas
Mažvydas Martynas (apie 1510–1563 05 21), pirmosios lietuviškos knygos autorius. Spėjama, kad kilęs iš Pietų Žemaitijos. 1539–1542 m. dėstė A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje, buvo persekiojamas už dalyvavimą reformacijos judėjime. Kunigaikščio Albrechto Branderburgiečio kviečiamas 1546 m. atvyko į Karaliaučių. 1548 m. baigė Karaliaučiaus universitetą ir įgijo bakalauro laipsnį. 1549 m. paskirtas Ragainės kunigu, o 1554 m. – arkidiakonu. 1547 m. parengė ir gotiškais rašmenimis atspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“. Eiliuotoji jo prakalba – pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. M. Mažvydas dar parengė ir išleido: „Giesmų šv. Ambraziejaus“ (1549 m.); „Forma krikštymo“ (1559 m.); „Parafrazės“ (1589 m.); taip pat parengė dviejų dalių „Giesmes krikščioniškas“, kurias 1566–1570 m. išleido B. Vilentas.
------------------------------------
Mecenatas
Mecenatas. Menininkų ir literatų, kitų kūrybinių profesijų žmonių globėjas. Gajus Cilnijus Mecenatas (Gaius Cilnius Maecenas; tarp 74 ir 64–8 m. pr. Kr.), Romos valstybės veikėjas, rašė prozos ir poezijos kūrinius, globojo Vergilijų, Horacijų, Propercijų ir kitus žymiausius tų laikų poetus. Ilgainiui jo vardas tapo bendrinis.
------------------------------------
Mečetė
Mečetė. Musulmonų šventykla. Turi maldų salę (haramą), sakyklą (minbarą), pakylą (daką), nuo kurios skaitomas Koranas. Šalia mečetės dažnai statomas (kai kada sujungiamas su mečete) minaretas. Pastato tipas susiformavo VII–VIII a. Mažosios Azijos šalyse. Lietuvoje mečetes pradėta statyti nuo XV a. Trakų, Alytaus, Vilniaus, Kauno ir kituose rajonuose (daugelis mečečių neišliko).
------------------------------------
Mediatorius
Mediatorius (tarpininkas). Mitologijoje tarpininkas tarp dievų ir žmonių pasaulių. Dažnai jais būna paukščiai, šliužai.
------------------------------------
Medininkų mūšis
Medininkų mūšis. 1320 07 27 netoli Medininkų (dabartinių Varnių) įvykęs mūšis tarp Kryžiuočių ordino ir Medininkų žemės žemaičių kariuomenių. Kryžiuočių kariuomenė – 40 riterių, Klaipėdos įgulos kariai, sembų vitingai – vadovaujama Ordino maršalo Henriko Plockės užpuolė Medininkų žemę. Dalis kryžiuočių pasklido plėšti apylinkių. Žemaičiai netikėtai smogė jų pagrindinėms jėgoms. Žuvo maršalas, 29 riteriai, daug vitingų. Į nelaisvę buvo paimtas Sembos fogtas Gerardas Rudė. Medininkų mūšis sustabdė Kryžiuočių ordino puolimus į Medininkų žemę iki pat Gedimino sudarytų su kryžiuočiais paliaubų 1324–1328 m.
------------------------------------
Medininkų pilis
Medininkų pilis. Buvo įkurta dabartiniame Medininkų (Vilniaus raj.) kaime, 31 km į pietryčius nuo Vilniaus. Tai didžiausio ploto (pilies kiemas – 2 ha) ir mažiausiai perstatinėta mūrinė Lietuvos pilis. Turėjo 4 bokštus ir 4 vartus. Manoma, kad pastatyta XIII amžiuje. Po 1655 m. Lenkijos-Lietuvos ir Rusijos karo apgriauta ir nebeatstatyta.
------------------------------------
Medininkų vyskupystė
Medininkų vyskupystė. Kaip ir Žemaičių vyskupystė.
------------------------------------
Medininkų žemė
Medininkų žemė. Istorinė XIV–XV a. žemaičių žemė. Sudarė Karklėnų, Laukuvos, Medininkų, Šiauduvos, Tverų valsčiai (dabartiniai Plungės, Šilalės ir Telšių rajonai). Svarbiausia pilis buvo Medvėgalis, centras – Medininkai (dabartiniai Varniai). Kryžiuočių pulta 1314, 1316, 1320 (Medininkų mūšis), 1329, 1355, 1370, 1381, 1389, 1399 m. 1418 m. Medininkų valstiečiai dalyvavo Žemaitijos valstiečių sukilime. Žemė iširo XV a. antroje pusėje. XVI a. išnyko ir Medininkų pavadinimas.
------------------------------------
Medvėgalio pilis
Medvėgalio (Medevagen, Medevag, Medovagle) pilis. Ant Medvėgalio (Šilalės raj.) piliakalnio stovėjusi medinė pilis šaltiniuose minima 1316 metais. 1329 m. ją buvo apgulusi kryžiuočių, Bohemijos karaliaus Jono ir kitų kryžininkų kariuomenė. 1329 02 01 pilis sudeginta.
------------------------------------
Medžioklės magija
Medžioklės magija. Pirmykščio žmogaus pirmosios pastangos valdyti, paveikti supantį pasaulį. Medžiokės magija pagrįsta nuostata, kad burtais, maginiais veiksmais įmanoma valdyti gamtos jėgas, užsitikrinti medžioklės sėkmę.
------------------------------------
Meinhardas
Meinhardas (mirė 1196), pirmasis Livonijos vyskupas. Su jo vardu siejamas naujas vokiečių veržimosi į rytus etapas. Augustinų ordino kanauninkas. 1180 m. kartu su pirkliais atvyko pas lyvius, tapo misionieriumi. 1185 m. pastatydino Ikškilėje pirmąją bažnyčią. Savo tiesioginių ryšių su popiežiumi dėka pasiekė, kad naujoji vyskupija priklausytų Brėmeno arkivyskupijai (1186 m.), išsirūpino teisę pasirinkti pagalbininkus steigiamoje vyskupijoje. Taip Šiaurės Vokietijos dvasininkija įgijo lemiamą vaidmenį popiežių monopolizuojamoje Baltijos misijų veikloje. 1186 m. Meinhardas įšventintas vyskupu.
------------------------------------
Melanchtonas
Melanchtonas Pilypas. Tikrasis vardas Švarcerdas (1497 02 16–1560 04 19), vokiečių humanistas, reformacijos veikėjas, M. Liuterio bendražygis.
------------------------------------
Meliaro kirvis
Meliaro tipo žalvarinis kirvis. Įmovinis kirvis su ąsele šone kotui pritvirtinti. Lietuvoje randami ir įvežtiniai, ir pagal įvežtus pavyzdžius gaminti vietoje. Lietuviški datuojami VIII–VII a. pr. Kr.
------------------------------------
Melniko aktas
Melniko aktas. LDK ir Lenkijos karalystės aktas, sudarytas 1501 10 03 Piotrkove, o 1501 11 23 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir keliolikos LDK Ponų tarybos narių patvirtintas Melnike (Bialystoko vaivadija). Šiuo aktu deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius. Aleksandras sutiko, kad būtų šaukiamas bendras seimas, būtų viena kariuomenė ir vieninga pinigų sistema. 1501 m. Melniko aktas turėjo pajungti LDK naujiems Jogailaičių dinastiniams planams. Įgyvendinti šios užduoties Aleksandrui taip ir nepavyko. Melniko susitarimą parėmė tik nedidelė grupė Lietuvos politikų. Jis niekada nebuvo LDK seimo patvirtintas ir liko tik politinė deklaracija. Daugelis Ponų tarybos narių ir bajorai 1505 m. LDK Bresto seime atmetė šią valstybės savarankiškumą ribojusią sutartį.
------------------------------------
Melno taika
Melno taika. 1422 09 27 LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu. Sudaryta LDK ir Lenkijos kariuomenių stovykloje prie Melno ežero. Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos. Ordinui liko Nemuno žiotys ir Klaipėda, o Lietuvai buvo pripažintas pajūrio ruožas nuo Palangos iki Šventosios. Taip Lietuva atgavo Baltijos pajūrį, o Ordinas buvo perskirtas į dvi valdas. Melno taika anuliavo visas ankstesnes sutartis su Ordinu. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas atsisakyti visų teritorinių, politinių ir kitokių pretenzijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
------------------------------------
Memorandumas
Memorandumas. Diplomatinis aktas, kuriame išdėstoma kokio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai. Gali būti rašomas vienos valstybės kitos valstybės vyriausybei, kaip priedas prie notos ar atskiras dokumentas.
------------------------------------
Mengli Girėjus
Mengli Girėjus (mirė 1515). Krymo chanas (1468–1515). 1475 m. tapo Turkijos sultono vasalu. 1480 m., sudaręs sutartį su Maskvos kunigaikščiu Ivanu III, įsiveržė į LDK. 1486–1491 m. jo kariuomenė sutriuškino Didžiosios ordos karius ir ši 1502 m. žlugo. M. Girėjus nuolat puldinėjo pietines LDK sritis ir Moldaviją. 1512 m. sudarė sąjungą su Žygimantu Senuoju prieš Maskvą.
------------------------------------
Merkys Vytautas
Merkys Vytautas (g. 1929 05 05). Lietuvių istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Nuo 1953 m. dirba Lietuvos istorijos institute. 1987–1992 m. buvo Lietuvos istorijos instituto direktorius. Kurį laiką dirbo Lietuvos ekonomikos institute. Nuo 1969 m. istorijos mokslų daktaras. Iki 2000 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, profesorius. Parašė veikalus „Vilniaus miesto istorija: Nuo seniausių laikų ligi Spalio revoliucijos (su kitais, 1968), „Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.)“ (1978), „Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pab. – XX a. pr.“ (1982), „Knygnešių laikai. 1864–1904“ (1994), „Draudžiamos lietuviškos spaudos kelias 1864–1904“ (1994), „Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ (1999) ir kt. Vienas iš „LTSR istorijos“ (1963, 1978 (rusų kalba), 1985) autorių. Su kitais rengė Lietuvos istorijos vadovėlius VII–IX klasei (1969, 1978). Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys. Gardino universiteto garbės daktaras. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Lietuvos mokslo premija (1997).
------------------------------------
Metono ciklas
Metono ciklas. 6490 parų trukmės periodas, keleto valandų tikslumu prilygstantis Mėnulio ir Saulės kalendoriaus 19 atogrąžinių metų arba 235 sinodiniams mėnesiams. Praėjus Metono ciklui, Mėnulio fazės kartojasi tomis pačiomis metų dienomis. Ciklo trukmę 433 m. pr. Kr. apskaičiavo graikų mokslininkas Metonas. Jis buvo naudojamas sudarant senovės graikų, o vėliau ir krikščionių kalendorius.
------------------------------------
Metropolija
Metropolija. Katalikų, stačiatikių bažnytinė provincija, valdoma arkivyskupo metropolito.
------------------------------------
Metropolitas
Metropolitas. Vyskupas, tvarkantis vyskupijų grupę ir reziduojantis mieste, kuris savo padėtimi, paskirtimi ir dydžiu yra natūralus šalies centras. Paprastai metropolitas turi arkivyskupo titulą ir vadovauja bažnytinei provincijai. Jo vadovybėje esantys vyskupai vadinamai sufraganais.
------------------------------------
Mezolitas
Mezolitas (vidurinis, tarpinis + akmuo). Vidurinis akmens amžius. Pasaulio mastu truko įvairiai: Artimuosiuose Rytuose – nuo XII iki IX tūkstm. pr. Kr., Europoje – apie VIII–V tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje mezolitas datuojamas VIII–V tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Mezobrachikraniškas tipas
Mezobrachikraniškas tipas (tarpinis + trumpas + kaukolė). Tarpinis tipas tarp mezokranijos ir brachikranijos.
------------------------------------
Mezokraniškas tipas
Mezokraniškas tipas (tarpinis + kaukolė). Vidutiniagalvystė, vidutinis galvos matmuo.
------------------------------------
Mėlynieji Vandenys
Mėlynųjų Vandenų mūšis. 1363 LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis prie Mėlynųjų Vandenų (veikiausiai prie dabartinės Siniuchos, pietinio Bugo kairiojo intako). LDK kariuomenei vadovavo Algirdas, Aukso ordai – Chadžibėjus, Kutlubugas, Dmitrijus. Aukso ordos pajėgos buvo sumuštos, o jos valdos iki Baltosios pakrantės (tarp Dniepro žemupio ir pietinio Bugo žiočių) nuniokotos. Manoma, kad Baltoji pakrantė tapo priklausoma nuo LDK. Išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – savo sūnui Vladimirui. Tai buvo pirmas stiprus smūgis, kurį mongolai-totoriai patyrė Rytų Europoje. LDK valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietų kelią iš Centrinės Europos per Podolę į Genujos kolonijas šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje.
------------------------------------
Mėnulio atmainos
Mėnulio atmainos. Žemės palydovo matomo skritulio vaizdas, kintantis priklausomai nuo Mėnulio padėties žvaigždžių atžvilgiu. Vadinamos jaunatimi, priešpilniu, pilnatimi, delčia.
------------------------------------
Mėnulio ciklas
Mėnulio ciklas, mėnuo. Laikas, susijęs su Mėnulio apskriejimu aplink Žemę. Skiriamas anomalinis, atogrąžinis, drakoniškasis, sinodinis ir žvaigždinis mėnuo, priklausomai nuo pradinio taško ar linijos, kurių atžvilgiu skaičiuojama trukmė.
------------------------------------
Mėnulio kalendorius
Mėnulio kalendorius. Laiko skaičiavimo sistema, paremta sinodiniu mėnesiu, kurį sudaro 29,5306 paros (laiko tarpas tarp vienodų Mėnulio fazių). Pagal fazių kaitą mėnuo skirstomas į savaites. Norint mėnesio pradžią susieti su kuria nors Mėnulio faze, tenka keisti mėnesio dienų skaičių. Mėnulio kalendorius pats archajiškiausias, pirmasis žmonijos civilizacijos istorijoje.
------------------------------------
Mėnulio kultas
Mėnulio kultas. Atsirado dar primityvios religinės formos – animizmo – laikais, pastebėjus, kad Mėnulio fazių kaitai pavaldūs daugelis gyvosios gamtos reiškinių. Jo reliktai ryškūs daugelyje pasaulio religijų ir tradicinių kultūrų.
------------------------------------
Mėnulio neomenija
Mėnulio neomenija. Pirmą kartą po jaunaties tą mėnesį pasirodantis plonas Mėnulio pjautuviukas. Lietuvių etninėje kultūroje kartais vadinamas „trijų vakarų“ Mėnuliu.
------------------------------------
Michelbertas
Michelbertas Mykolas. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1965), habilituotas daktaras (1987). 1960 m. baigė Vilniaus universitetą. 1960–1969 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, 1969–1984 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 1984 m. dirba Vilniaus universitete, Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas, profesorius (1988). Tyrė senojo geležies amžiaus vakarų ir centrinės Lietuvos kultūrų plokštinius kapinynus, pilkapių kultūros laidojimo paminklus. Paskelbė darbų apie senojo geležies amžiaus baltų kultūras, gyventojų visuomeninius santykius, pasaulėžiūrą, darbo įrankių ir papuošalų chronologiją ir topologiją, baltų genčių prekybinius ryšius. Yra knygos „Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a.“ (1972) pirmojo skyriaus „Prekybiniai ryšiai su Romos imperija“ autorius, knygų „Lietuvos archeologiniai paminklai. Lietuvos pajūrio I–VII a. kapinynai (1968) ir „Lietuvos TSR archeologijos atlasas“ (1978) bendraautoris. 1986 m. paskelbė veikalą „Senasis geležies amžius Lietuvoje“, 1997 m. – „Paragaudžio pilkapynas“.
------------------------------------
Mickevičius Adomas
Mickevičius Adomas (1798 12 24–1855 11 26). Lenkų rašytojas, poetas, žymiausias lenkų romantizmo atstovas. 1817 m., studijuodamas Vilniaus universitete, dalyvavo Filomatų draugijos veikloje, buvo vienas iš jos organizatorių. 1824–29 m. gyveno Rusijoje, nuo 1832 m. daugiausia Paryžiuje. Rinkinys „Poezija“ (1822–23) davė pradžią lenkų romantizmui. Parašė draminę poemą „Vėlinės“ (1823), poemas „Gražina“ (1823), „Konradas Valenrodas“ (1828), „Ponas Tadas“ (1834), rinkinį „Krymo sonetai“ (1826).
------------------------------------
Miesteliai
Miesteliai. Kaimo tipo gyvenvietės, sudariusios tarpinę grandį tarp miesto ir kaimo. Jų gyventojai miestelėnai nesinaudojo savivaldos teise ir miestiečių luomui nepriklausė, nors atlikinėjo panašias prievoles. Nuo kaimų miesteliai skyrėsi turgumi, juose gausu karčemų, prekeivių ir amatininkų, daugelyje jų yra bažnyčios, gudų žemėse – cerkvės. Su kaimu miestelius siejo tai, kad dauguma miestelėnų šalia prekybos ar amatų versdavosi ir žemės ūkiu, už valdomą žemę greta specifinių miestietiškų prievolių atlikdavo tokias pačias prievoles kaip valstiečiai. Valdoje miestelis būdavo išskirtas į atskirą administracinę ir prievolių apygardą, turėdavo vaitą, dažnai naudodavosi, kad ir ribota, savitvarka (ne savivalda). Svarbiausia – miestelėnai buvo asmeniškai laisvi, jie galėdavo išeiti ir tapti didelių ar mažų miestelių gyventojais. Ypač miestelių padaugėjo po 1776 m., kai daugeliui miestų buvo atimta Magdeburgo teisė ir jie teisiškai virto miesteliais.
------------------------------------
Miestiečių gyvenvietės
Miestiečių gyvenvietės. Jos buvo nedidelės, neįtvirtintos, nors jau gana tankiai užstatytos, su gatvėmis ir turgaus aikšte. Ten daugiausia gyveno pirkliai ir amatininkai, asmeniškai laisvi, atliekantys valdovui specifines miestietiškas prievoles. Mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus ir kita.
------------------------------------
Migracinė teorija
Migracinė baltų kilmės teorija. Atsirado 1872 m. Jos pradininkas K. Grevingkas (1819–1887) įrodinėjo, kad pirmieji Lietuvos gyventojai buvę finougrai. Lietuvių protėviai čia pasirodę tik V–VI a. po Kr.
------------------------------------
Mijos jūra
Mijos jūra. Baltikos jūros stadija (nuo XVI–XVII a. iki mūsų dienų), pavadinta Amerikos pakrančių moliusko vardu.
------------------------------------
Mikėnas Antanas
Mikėnas Antanas (g. 1924 02 24). Lengvaatletis. Daugkartinis 10, 15, 20, 30, 50 km ėjimo Lietuvos čempionas ir rekordininkas. 10 ir 15 km ėjimo SSRS rekordininkas. 1965 m. Melburno olimpinėse žaidynėse iškovojo 20 km ėjimo sidabro, 1957 m. tarptautinėse jaunimo žaidynėse – aukso medalį. Nuo 1959 m. Vilniaus universiteto dėstytojas.
------------------------------------
Mikšas Jurgis
Mikšas Jurgis (1862 03 18–1903 05 01). Visuomenės veikėjas. Nuo 1883 m. redagavo ir leido „Aušrą“, 1885–86 m. – laikraštį “ Nemuno sargas“. 1885 m. – draugijos „Birutė“ pirmininkas.
------------------------------------
Milašius
Milašius, Milošas Oskaras (1877 05 28–1939 03 02). Lietuvių kilmės prancūzų poetas. 1920–1925 m. buvo Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. Parašė eilėraščių (rinkiniai „Nuopolių poema“ (1899), „Septynios vienatvės“ (1906) ir kt.), dramų („Migelis Manjara“ (1913), „Mefibosetas“ (1914) ir kt.), filosofinių etiudų, brošiūrų apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, apie lietuvių tautos kilmę. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies dainas ir pasakas.
------------------------------------
Miliutinas Dmitrijus
Miliutinas Dmitrijus (1816 06 28–1912 01 25). Rusijos valstybės veikėjas, kariškis. 1861 m. – karo ministras. Pertvarkė armijos valdymą, kadetų korpusus pertvarkė į karo gimnazijas. 1878 m. suteiktas grafo titulas. 1881 m. Valstybės tarybos narys. Nuo 1898 m. generolas feldmaršalas. Parašė veikalą „1799 m. Rusijos–Prancūzijos karo istorija“ ir kt.
------------------------------------
Miliutinas Nikolajus
Miliutinas Nikolajus (1818–1872). Rusijos valstybės veikėjas. Vadovavo 1861 m. valstiečių reformos vykdymui. Nuo 1863 m. sekretorius Lenkijos reikalams, vykdė rusinimo politiką. 1864 m. vadovavo valstiečių reformai Lenkijos karalystėje. Nuo 1865 m. Valstybės tarybos narys, Kanceliarijos Lenkijos karalystės reikalams Peterburge viršininkas.
------------------------------------
Milošas Česlovas
Milošas Česlovas (g. 1911 06 30). Lietuvių kilmės lenkų rašytojas, diplomatas. 1980 m. Nobelio premijos laureatas. 1945–1951 m. Lenkijos diplomatas JAV ir Prancūzijoje. 1960 m. apsigyveno JAV. Išleido poezijos rinkinius „Karalius Popelis ir kiti eilėraščiai“ (1962), „Miestas be vardo“ (1969), „Kur saulė teka ir kur nusileidžia“ (1974) ir kt. Autobiografiniame romane „Isos slėnis“ bei eseistikos knygoje „Ulro žemė“ (1955) pasakojama apie Lietuvą. Vertė į lenkų kalbą lietuvių poeziją.
------------------------------------
Miltinis Juozas
Miltinis Juozas (1907 09 03–1994). Režisierius, aktorius. 1931–1932 m. vaidino Šiaulių dramos teatre. 1940–1980 m. Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas. 1954–1959 m. Lietuvos kino studijos režisierius. Pastatė N. Gogolio „Revizorius“ (1946), Moljero „Tariamasis ligonis“ (1950), A. Čechovo „Žuvėdra“ (1954) ir kitus spektaklius.
------------------------------------
Milukas Antanas
Milukas Antanas (1871 06 13–1943 03 19). Visuomenės veikėjas, kunigas. Nuo 1892 m. gyveno JAV. „Vienybės lietuvninkų“ (1892–93), „Lietuviško knygyno“ (1897), „Garso Amerikos lietuvių“ (1897–98), „Dirvos“ (1989–1906), „Dirvos–žinyno” (1901–02), „Žvaigždės“ (1903–42) redaktorius. Vienas iš lietuvių studentų šelpimo draugijos „Motinėlė“ (1899) kūrėjų. Parašė knygas „Lietuvių albumas“ (1898–1900), „Lietuvių chrestomatija“ (1901) ir kt., išleido lietuvių rašytojų darbų.
------------------------------------
Mindaugas
Mindaugas. Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1236), Lietuvos karalius (1253–1263). Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1219 m. kaip vienas iš penkių vyriausių Lietuvos kunigaikščių, kurie sudarė sutartį su Haliču-Volyne. Pradinės Mindaugo valdos (domenas) apėmė, manoma, Pietų Lietuvą. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius vertė savo vasalais. Mindaugo valdžią pripažino Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas pirmą kartą minimas 1236 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Prie Lietuvos prijungė Juodosios Rusios žemes. Malšino brolėnų Tautvilo ir Edivydo bei jų dėdės Vykinto maištą. 1250 ar 1251 m. priėmė katalikybę ir 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi. Po 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, rėmė prūsus jų Didžiojo sukilimo metu. 1263 m. jo buvęs bendražygis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Repeikį.
------------------------------------
Mindaugo katedra
Mindaugo katedra. Po 1251 m. Mindaugo krikšto katedra. Skirta įkurtai vyskupo rezidencijai ir numatomai Mindaugo karūnacijai 1253 m. Tai ikigotikinės–romaninės statybos pastatas su bokštu vakarų pusėje ir dviem koplyčiomis. Grindys buvo išklotos keraminėmis glazūruotomis plytelėmis. Manoma, kad po Mindaugo nužudymo (1263) katedra buvo paversta pagonių dievo Perkūno šventykla.
------------------------------------
Mindelis
Mindelis (pagal Dunojaus intako Mindelio pavadinimą). Kvartero ledynmetis, prasidėjęs maždaug prieš 500 tūkstm. ir trukęs apie 100 tūkstm.
------------------------------------
Minuskulai
Minuskulai (lotyniškai „minusculus“ – mažytis). Mažosios raidės (dažniausiai senovės graikų ir lotynų rašto).
------------------------------------
Mironas
Mironas Vladas (1880 06 22–1953 02 17). Lietuvos valstybės veikėjas, kunigas. 1906 m. dalyvavo kuriant Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją. 1917–1918 m. buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1929–1938 m. vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas. 1938–1939 m. buvo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. 1947 m. ištremtas iš Lietuvos.
------------------------------------
Misterija
Misterija (slaptas kultas). Slaptos religinės apeigos senovės Graikijoje ir Romoje. Vakarų Europoje – tai viduramžių religinės dramos, vaidintos bažnyčiose, o vėliau ir miestų aikštėse.
------------------------------------
Miškinis
Miškinis Antanas (1905 02 11–1983 12 16). Lietuvių poetas. Išleido eilėraščių rinkinių („Balta paukštė“ (1928), „Varnos prie plento“ (1935), „Eilėraščiai“ (1960) ir kt.), beletrizuotų atsiminimų knygą „Žaliaduonių gegužė“ (1977). Vertė į lietuvių kalbą V. Vitmeno, V. Šekspyro, J. Slovackio ir kitų užsienio rašytojų kūrinius.
------------------------------------
Mitas
Mitas (pasakojimas). Sakmė, perteikianti religines pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, dievus ir herojus.
------------------------------------
Mitologija
Mitologija (mitų aiškinimas). Susisteminta mitų visuma, sudaranti religinės sistemos pagrindą. Tai taip pat mokslas, tiriantis mitus, jų esmę, kilmę ir reikšmę kultūrai.
------------------------------------
Mitologiniai akmenys
Mitologiniai akmenys. Išskirtiniai savo forma, padėtimi arba iškaltais ženklais akmenys, apie kuriuos yra išlikusių pasakojimų, siejančių juos su mitinėmis būtybėmis.
------------------------------------
Mitologinis suvokimas
Mitologinis suvokimas. Mąstymo būdas, pasaulio reiškinius ir jų kilmę aiškinantis ne pagal formaliosios logikos taisykles. Tai yra archajinė visuomeninė sąmonės forma, pasireiškianti sinkretine religinių vaizdinių, meninės kūrybos užuomazgų bei pirmųjų žinių apie gamtą vienove.
------------------------------------
Mykolaitis-Putinas Vincas
Mykolaitis-Putinas Vincas (1893 01 06–1967 06 07). Rašytojas, poetas. Baigė Seinų kunigų seminariją, studijavo Petrogrado dvasinėje akademijoje. 1923–40 m. dėstė Kauno universitete, nuo 1928 m. profesorius. Žurnalų „Židinys“ (1924–32), „Dienovidis“ (1938) redaktorius. 1935 m. atsisakė kunigystės. 1933–37 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas. 1940–54 m. Vilniaus universiteto profesorius. 1945–46 m. Lietuvos literatūros instituto direktorius. Parašė eilėraščių (rinkiniai „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai (1936), „Būties valanda“ (1963) ir kt.), poemų, dramų, romanų („Altorių šešėly“ (1933) ir kt.), literatūros kritikos, literatūros istorijos darbų.
------------------------------------
Mykolas Lietuvis
Mykolas Lietuvis (lotyniškai Michalo Lituanus) (apie 1490 – apie 1560), lietuvių publicistas. Spėjama, kad tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarionis Mykolas Tiškevičius. Pagal naujesnį aiškinimą – nuo Maišiagalos kilęs bajoras Vaclovas Mikalojaitis. 1534–1542 ir 1547–1556 m. buvo didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius, 1536–1537 m. ir 1555–1556 m. dalyvavo derybose su Maskva, 1542–1543 m. buvo Lietuvos pasiuntinys Kryme. Lotynų kalba parašė traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (1615). Traktato tikslas – LDK santvarkos kritika, skatinimas taisyti ir stiprinti valstybę. Analizuojamos LDK smukimo priežastys, kritikuojamos ponų privilegijos, propaguojama stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Autorius nurodė savitą lietuvių kilmės iš romėnų variantą. Mykolas Lietuvis siūlė vietoje LDK kanceliarinės slavų kalbos vartoti lotynų kalbą kaip senąją lietuvių kalbą. Autorius Lietuvą stengėsi iškelti, išaukštinti jos valdovus.
------------------------------------
Mykolas Žygimantaitis
Mykolas Žygimantaitis (mirė 1452 Maskvoje), Žygimanto Kęstutaičio sūnus. Oficialiai pritarė tėvo su Lenkija sudarytai Gardino sutarčiai (1432 10 15). 1435 m. laimėjo Pabaisko mūšį. Nugalėjus Švitrigailą, rėmė tėvo pastangas apginti LDK savarankiškumą. 1440 03 20, žuvus tėvui, dėl sosto kovojo su Kazimieru Jogailaičiu. 1449 m. Krymo chano Seido Achmato padedamas Mykolas Žygimantaitis buvo užėmęs Starodubą, Novgorodą Severskį, Kijevą, tačiau pralaimėjo Kazimiero Jogailaičio sąjungininkams. Maskvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių totorių buvo išvežtas į Maskvą. Palaidotas Vilniaus katedroje. Mykolui Žygimantaičiui mirus, pasibaigė Kęstučio giminė.
------------------------------------
Mnemotechnika
Mnemotechnika (atmintis + technikos). Visuma būdų, kaip įsiminti kuo daugiau žinių ir faktų. Dažniausiai jie pagrįsti asociacijos dėsniais.
------------------------------------
Mobilizacija
Mobilizacija. 1. Karo metu – taikos metu turėtų valstybės ginkluotųjų pajėgų papildymas, pertvarkymas. 2. Atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karinę tarnybą.
------------------------------------
Mohačo mūšis
Mohačo mūšis (Mohačas, 170 km į pietus nuo Budapešto). 1526 08 29 mūšis tarp vengrų ir Otomanų imperijos kariuomenių. Mūšyje dalyvavo apie 20 tūkstančių vengrų karių, kuriems vadovavo vengrų karalius Liudvikas II (Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkas) ir apie 100 tūkstančių Otomanų imperijos karių. Mūšiui vadovavo pats sultonas Suleimanas I. Vengrai buvo sutriuškinti, karalius Liudvikas II žuvo. Po šio mūšio Vengrija neatsigavo: prasidėjęs pilietinis karas baigėsi tuo, kad centrinė ir pietinė Vengrijos dalys 1547 m. buvo įjungtos į Otomanų imperiją.
------------------------------------
Mohyla
Mohyla Petras (1596–1647). Ukrainiečių religinis veikėjas, Kijevo metropolitas. Rūpinosi religiniu švietimu, įkūrė Kijevo akademiją. Parašė katekizmą, tačiau svarbiausias veikalas – „Trebnik“ („Tikėjimo išpažinimas“, 1638), kuris stačiatikių bažnyčiai buvo itin reikšmingas.
------------------------------------
Molotovas
Molotovas (Skriabinas) Viačeslavas (1890–1986). SSRS valstybės veikėjas. 1921–1930 m. – SSRS Komunistų partijos CK sekretorius. 1930–1941 m. – SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas, iki 1937 m. – ir SSRS Darbo ir gynybos komiteto pirmininkas. 1939–1949 m. ir 1953–1956 m. – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras. Vienas iš artimiausių Stalino parankinių, masinių represijų organizatorių.
------------------------------------
Molotovo-Ribentropo paktas
Molotovo-Ribentropo paktas. SSRS ir hitlerinės Vokietijos nepuolimo sutartis, pasirašyta 1939 08 23. Prie sutarties buvęs slaptas protokolas nustatė abiejų valstybių įtakos sferas Rytų Europoje. Pagal šį paktą Vokietija gavo veiksmų laisvę Lietuvoje, o SSRS – Suomijoje, Estijoje, Latvijoje ir Besarabijoje. 1939 09 28 protokolas papildytas sutartimi, kuria SSRS pripažino Vokietijai jos okupuotas Lenkijos žemes iki Bugo upės. Už tai vokiečiai atidavė SSRS Lietuvą.
------------------------------------
Monarchija
Monarchija. Valstybės valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui. Skiriama vergvaldinė (sen. Romoje, sen. Rytų valstybėse), luominė (šalia monarcho veikia luomų atstovaujamasis susirinkimas, turintis patariamąjį balsą), absoliutinė (monarcho valdžia neribojama), konstitucinė (šalies valdyme dalyvauja gyventojų renkamos institucijos), dualistinė (įstatymus leidžia parlamentas, o valdo karalius), parlamentinė (reali aukščiausia valdžia priklauso parlamentui, monarcho valdžia tėra nominali) monarchija.
------------------------------------
Mongolai-totoriai
Mongolai-totoriai. Rytų Europos, Vidurio ir Vakarų Azijos nukariavime XIII a. dalyvavę mongolai. Per mongolų užkariavimus susikūrė Aukso ordos valstybė, kurioje iš tiurkų ir mongolų susidarė totorių tautybė.
------------------------------------
Moravskis Alfonsas
Moravskis Alfonsas (1868 04 07–1941 03 15). Ekonomistas, socialdemokratų veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos programos (1895) autorių. 1897 m. emigravo į užsienį. Užsienio lietuvių socialdemokratų sąjungos Šveicarijoje organizatorius (1898). 1902 m. pasitraukė iš LSDP. 1922–33 m. Kauno universiteto docentas. Parašė darbų ekonomikos srityje.
------------------------------------
Morena
Morena. Smėlingos, molingos, žvyringos ir riedulingos uolienos, susidariusios ledyno dugne ir pakraštyje.
------------------------------------
Morkūnas
Morkūnas Jokūbas (apie 1550–po 1611). Spaustuvininkas. Manoma, kad buvo Vilniaus evangelikų reformatų sinodo spaustuvininkas. Pirmoji žinoma jo knyga išspausdinta 1592 m., paskutinė – 1607 m. Išleido apie 25 knygas lietuvių, vokiečių, lotynų, lenkų kalbomis. Spausdino evangelikų reformatų religines, polemines, politines knygas.
------------------------------------
Mormonai
Mormonai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia. XIX a. I pusėje JAV atsiradusi religija. Įkūrėjas – Džozefas Smitas, teigęs, kad mormonų tikėjimo tiesas, surašytas „Mormono knygoje“, jam apreiškęs angelas. Pripažįsta daugelio angelų ir dvasių egzistavimą, tiki, kad žmonės – tai įsikūniję dvasios. Iki XIX a. pabaigos praktikavo daugpatystę.
------------------------------------
Morta
Morta (mirė 1262), Lietuvos karalienė. Antroji Mindaugo žmona. 1251 m. pakrikštyta Mortos vardu ir 1253 m. vainikuota Lietuvos karaliene. Stengėsi, kad valdžią paveldėtų jos, o ne pirmosios Mindaugo žmonos vaikai. Dėl šios priežasties rūpinosi gauti katalikų dvasininkų, gyvenančių Mindaugo dvare, pritarimą. Įkalbinėjo Mindaugą laikytis sąjungos su Livonijos ordinu.
------------------------------------
Motiejus Trakiškis
Motiejus Trakiškis (apie 1370–1453). LDK bažnyčios ir valstybės veikėjas. 1397 m. Vilniaus kanauninkas, 1408 m. Sieno (Italija) universiteto rektorius. Nuo 1417 m. Medininkų, o 1422 m. Vilniaus vyskupas. Apie 1440 m. buvo vienas iš stambiausių LDK žemvaldžių – valdė apie 120 kaimų. Rūpinosi, kad į kunigus būtų šventinami mokantys lietuviškai.
------------------------------------
Motiekaitis Petras
Motiekaitis Petras (g. 1920 01 09). Aviamodelistas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti aviamodelius. 1935 m. surengė pirmąsias aviamodelistų varžybas Lietuvoje. 1948 m. SSRS sklandytuvų modelių klasės čempionas. Pasiekė 22 SSRS ir 16 pasaulio rekordų, padarė išradimų odos gamybos ir spalvotosios fotografijos srityje. Parašė knygą „Jaunasis aviamodelistas“ (su A. Pranskėčiu, 1957).
------------------------------------
Muchamedas
Muchamedas, Mahometas. Islamo pradininkas. VII a. pradžioje ėmė skelbti naują religiją. Medinoje subūrė musulmonų bendruomenę, tapo jos vadovu. Išplatino naują religiją Medinos apylinkėse, 630 m. užėmė Meką, kurią paskelbė naujosios arabų valstybės sostine ir islamo religiniu centru. Muchamedo persikėlimo iš Mekos į Mediną data (622 06 16) laikoma musulmonų eros pradžia.
------------------------------------
Muftijus
Muftijus. Musulmonų dvasininkas, išmanantis islamo teisę ir teologiją, teikiantis oficialius raštiškus sprendimus su islamu susijusiais valstybinio ir privataus gyvenimo klausimais.
------------------------------------
Muitai
Muitai. Netiesioginiai mokesčiai, kuriais valstybė apmokestina prekes ir kt. daiktus, gabenamus per sieną. Muitai yra vieni iš seniausių Lietuvos mokesčių.
------------------------------------
Munistai
Munistai. „Susivienijimo bažnyčios“ nariai. „Susivienijimo bažnyčią“ 1954 m. Pietų Korėjoje įkūrė Sung Mjung Mūnas. Jis skelbiasi antruoju mesiju. Bažnyčia pagarsėjo masinėmis savo narių, kuriems gyvenimo draugą parenka pats Mūnas, santuokomis. Turi daug įvairių dukterinių organizacijų.
------------------------------------
Muravjovas Michailas
Muravjovas Michailas (1796 10 01–1866 08 29). Rusijos valstybės veikėjas, generolas. Nuo 1826 m. Vitebsko vicegubernatorius, nuo 1828 m. Mogiliovo gubernatorius. Nuo 1850 m. Valstybės tarybos narys. Nuo 1857 m. Peterburgo mokslų akademijos garbės narys. 1857–61 m. valstybės turto ministras. 1863–65 m. Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatorius. Vadovavo malšinant 1863–64 m. sukilimą. Vykdė rusinimo politiką.
------------------------------------
Musolinis
Musolinis Benitas (1883 07 29–1945 04 28). Italijos valstybės veikėjas, vienas iš fašizmo pradininkų. 1919 m. sukūrė fašistų organizaciją. 1922 m. padaręs valstybės perversmą, atėjo į valdžią, nuo 1926 m. įvedė diktatūrą. Jam vadovaujant, Italija 1940 m. įstojo į Antrąjį pasaulinį karą kaip Vokietijos sąjungininkė. 1943 07 25 nuverstas ir suimtas. Netrukus išvaduotas vokiečių armijos, vadovavo Italijos socialinei respublikai Vokietijos okupuotoje Italijos dalyje. Baigiantis karui, Italijos partizanų buvo suimtas ir nubaustas mirtimi.
------------------------------------
Musulmonai
Musulmonai. Islamo religijos išpažinėjai. Pripažįsta vieną Dievą – Alachą, pasaulio kūrėją. Laikosi penkių pagrindinių reikalavimų – tikėjimo išpažinimo, maldos, labdaros, pasninko, piligrimystės. Atsirado VII a. Arabijoje. Lietuvoje atsirado XIV a. pab., kai Vytautas atgabeno į Lietuvą Krymo totorių.
------------------------------------
Mustjė epocha
Mustjė epocha. Ketvirtasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (nuo 150000–100000 iki 40000–35000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Naciai
Naciai. Nacizmo (nacionalsocializmo), Vokietijos v


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:55
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Naciai
Naciai. Nacizmo (nacionalsocializmo), Vokietijos valstybinės ideologijos 1933–1945 m., išpažinėjai. Pripažino individo pavaldumą valstybei, valstybės – nacionalsocialistų partijai, o partijos – fiureriui (Hitleriui), teigė rasių nelygiavertiškumą, arijų rasės išskirtinumą, neigė demokratiją ir liberalizmą.
------------------------------------
Nacionalinio gelbėjimo komitetas
Nacionalinio gelbėjimo komitetas. 1991 m. prieš Lietuvos valstybingumą veikusi komunistinė organizacija. Įkūrė LKP (SSKP) veikėjai M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir kiti. Komiteto veiklą rėmė SSRS kariškiai. Užgrobinėjo pastatus, bandė įsitvirtinti valdžioje. Turėjo radijo stotis „Baltija“ ir „Tarybų Lietuva“.
------------------------------------
Nacionalsocializmas
Nacionalsocializmas, nacizmas. Vokietijos valstybinė ideologija 1933–1945 m. Nacionalsocializme pripažįstamas individo pavaldumas valstybei, valstybės – nacionalsocialistų partijai, o partijos – fiureriui (Hitleriui), rasių nelygiavertiškumas, arijų rasės išskirtinumas, neigiama demokratija ir liberalizmas.
------------------------------------
Nadruva
Nadruva, nadruviai. Istorinė baltų žemė Priegliaus baseino rytinėje dalyje. Joje buvo nadruvių Kamenisvikos, Auktuolyčių ir Vėluvos pilys, Katavos ir Retavų valsčiai. Pasak Duisburgo kronikos, rytinėje Nadruvos dalyje buvo baltų religinis centras Romuva. Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą 1253 m. padovanojo Livonijos ordinui, bet šis nepajėgė jos užkariauti. 1274–1275 m. Nadruvą užkariavo Kryžiuočių ordinas. Nuo XIV a. Nadruvos centru tapo Įsrutis. XV–XVI a. Nadruva – centrinė Mažosios Lietuvos dalis. XVI a. Kasparas Henenbergeris rašė, kad beveik visi Įsruties apskrities gyventojai kalba lietuviškai. Nadruvių gentį vieni mokslininkai (daugiausia istorikai), kaip ir skalvius, vadina vakarų lietuviais, o kiti (daugiausia kalbininkai) – prūsais. Yra ir tokių, kurie mano, kad tai buvusi tarpinė gentis, turėjusi lietuvių, prūsų ir jotvingių kalbos bruožų. Nadruvą užkariavus kryžiuočiams, dalis gyventojų pasitraukė į Lietuvą, o pasilikę sudarė lietuvininkų branduolį.
------------------------------------
Nagevičius
Nagevičius Vladas. Lietuvių archeologas, muziejininkas, Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas (1881 06 17–1954 09 15). Sankt Peterburge baigė Karo medicinos akademiją ir Archeologijos institutą. 1918 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, ten įsteigė sveikatos tarnybą ir jai vadovavo. 1921 m. įsteigė Karo muziejų Kaune, 1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą. Archeologinius tyrinėjimus atliko Vakarų Žemaitijoje – ištyrė Pryšmančių kapinyną, Apuolės ir Įpilties piliakalnius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
------------------------------------
Nalšia
Nalšia. Istorinė lietuvių žemė. Manoma, ją buvus Aukštaitijoje, į rytus nuo Žeimenos ir Merkio. Turėjo apimti ir vakarinę Baltarusijos dalį. Minima Ipatijaus (Hipatijaus) metraštyje, Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Pietinę Nalšią 1258 m. pabaigoje nusiaubė Burundajus. 1264 m. Vaišvilkui perėmus valdžią, Nalšios kunigaikštis Daumantas (vienas iš Mindaugo žudikų) pabėgo į Pskovą ir čia 1266 m. buvo išrinktas kunigaikščiu. Daumanto tėvonija Nalšioje atiteko Vaišvilko vasalui kunigaikščiui Gerdeniui. Daumanto ir Gerdenio 1266–1267 m. kova dėl Nalšios valdų pasibaigė Gerdenio žūtimi. XIII a. IV ketvirtyje Nalšia buvo įjungta į Lietuvos valstybę.
------------------------------------
Napoleonas I
Napoleonas I, Napoleonas Bonapartas (1769 08 15–1821 05 05). Prancūzų valstybės veikėjas, pulkininkas, 1799–1804 m. Prancūzijos Respublikos pirmasis konsulas, 1804–14 ir 1815 03–06 – Prancūzijos imperatorius. Nuo 1785 m. tarnavo Prancūzijos armijoje jaunesniuoju leitenantu. 1792 m. tapo jakobinu. Sparčiai darė karinę karjerą. 1796 m. tapo armijos operacijai Italijoje vyriausiuoju vadu. Nugalėjęs šioje kampanijoje, organizavo nesėkmingą Egipto ekspediciją (1798–1801). 1799 11 09–10, įvykdęs valstybės perversmą, įtvirtino konsulato režimą, palaipsniui suteikusį Napoleonui absoliučią valdžią. Vystė prekybą ir pramonę. 1804 m. Napoleonas paskelbtas imperatoriumi. Pergalingais karais išplėtė imperijos teritoriją, faktiškai užvaldė visą Vakarų ir Centrinę Europą, išskyrus Didžiąją Britaniją. Pagarsėjo kaip karo vadas, strategas ir taktikas. 1812 m. patyrė pralaimėjimą Rusijoje, 1813 m. prieš Napoleono valdžią sukilo Europos tautos. 1814 03 sąjungininkų kariuomenė įžengė į Paryžių. 1814 04 06 Napoleonas atsisakė sosto. Sąjungininkai nugalėtojai paliko Napoleonui I imperatoriaus titulą ir atidavė jam valdyti Elbos salą. 1815 03 01 Napoleonas atvyko į Prancūziją, 1815 03 20 užėmė valdžią. 1815 06 22, pralaimėjęs Vaterlo mūšyje, vėl buvo įkalintas ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje ir mirė.
------------------------------------
Napoleono kodeksas
Napoleono kodeksas, Prancūzijos civilinis kodeksas. Priimtas 1804 03 21. Su pakeitimais galioja iki šiol. 1808–1940 m. galiojo Lietuvos Užnemunėje.
------------------------------------
Narbutas
Narbutas Teodoras. Lietuvos istorikas, rašytojas, architektas (1784–1864). 1810 m. pradėjo tyrinėti archeologijos paminklus. 1812 m. apsigyveno savo dvarelyje Šauriuose ir rašė Lietuvos istoriją. Nuo 1817 m. skelbė straipsnius spaudoje („Lietuvių senovės tyrimai“ („Badanie starożytności litewskich“)). Palaikė ryšius su S. Daukantu, I. Onacevičiumi, S. Stanevičiumi ir kitais žymiais to meto istorikais bei rašytojais. T. Narbutas parašė 10 tomų „Lietuvių tautos istoriją“ lenkų kalba („Dzieje starożytne narodu litewskiego“ (1835–1841)), „Trumpą lietuvių tautos istoriją“ („Dzieje narodu litewskiego w krótkości“, 1847), apybraižų knygą iš Lietuvos istorijos (1856), paskelbė plačiausią Lietuvos metraščių variantą – Bychovco kroniką (1846), parengė Lietuvos istorinių paminklų indeksą (darbas nespausdintas), XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių rinkinį (darbas nespausdintas). Rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kurią panaudojo savo veikaluose. Rašė istorines apysakas, satyrinius eilėraščius, vertė grožinę literatūrą. Rėmė 1830 ir 1863 m. sukilėlius. T. Narbutas priskirtinas romantinei istorikų krypčiai, nes ypač domėjosi senąja lietuvių religija ir mitologija, jai skyrė visą savo svarbiausio veikalo „Lietuvių tautos istorija“ pirmąjį tomą, pavadintą „Lietuvių mitologija“ („Mitologia litewska“).
------------------------------------
Narimantas
Narimantas (Narimantaičiai), XIV–XV a. LDK kunigaikščių giminė. Pradininkas – antrasis Gedimino sūnus Narimantas (mirė 1348 02 02). Pinsko, Polocko, Novgorodo (1333–1336) kunigaikštis. Novgorodo bojarinų pakviestas tėvonijos teisėmis gavo Ladogos, Orešeko, Korelos pilis su sritimis ir pusę Koporės žemės. Narimantas rėmė brolių Algirdo ir Kęstučio 1345 m. nuverstą Lietuvos didįjį kunigaikštį Jaunutį. 1346 m., grįžęs į LDK, bendradarbiavo su Algirdu ir Kęstučiu. Manoma, vadovavo LDK kariuomenei Strėvos mūšyje, kuriame ir žuvo. Iš šio Narimanto savo giminę kildino Sapiegos. Narimanto sūnus Jurgis (mirė po 1392) dalyvavo LDK karuose su Lenkija ir Vengrija dėl Volynės ir Haličo, rėmė Vytauto kovą dėl LDK sosto (1390–1392). Kitas Narimanto sūnus Aleksandras (mirė po 1348) valdė Orešeką ir Korelą. Trečias Narimanto sūnus Patrikas XIV a. pab.–XV a. pr. valdė Starodubą ir Rilską.
------------------------------------
Naryškinai
Naryškinai. Rusijos bajorų giminė, kilusi iš Krymo totorių. Žinomi nuo XVI a. vidurio. Natalija Naryškina 1671 m. ištekėjo už caro Aleksejaus Michailovičiaus. XVIII a. Naryškinų įtaka valstybėje ėmė mažėti.
------------------------------------
Narodnikai
Narodnikai. XIX a. Rusijos politinė srovė, valstiečių utopinio socializmo atmaina. Pradininkai – Aleksandras Gercenas, Nikolajus Černyševskis. 1872–75 m. keli narodnikų būreliai veikė Vilniuje, kuriems vadovavo Aronas Zundelevičius, Leiba Davidovičius ir kiti.
------------------------------------
Narūnavičius
Narūnavičius (Naronskis) Juozas (mirė 1678 04). Kartografas, karo inžinierius, matematikas, architektas. Mokėsi Vilniaus ir Karaliaučiaus universitetuose. 1640–1660 m. dirbo pas Radvilas geometru, revizoriumi. Topografavo Biržų, Naugarduko, Vilniaus, Trakų apylinkes. 1660 m., persikėlęs į Prūsiją, dirbo topografu. 1655–1659 m. parašė 3 tomų veikalą „Matematikos mokslų knygos“, traktatą „Artilerija ar Mokslas apie patrankas“ (1665). Kartu su kitais sukūrė Karaliaučiaus įtvirtinimų sistemą.
------------------------------------
Narvos kultūra
Narvos kultūra. Neolito ir senojo žalvario amžiaus kultūra, pavadinta pagal tyrinėtą Narvos vietovę šiaurinėje Rytų Estijos dalyje. Paplitusi Vakarų ir Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Šiaurės Baltarusijoje, Sankt Peterburgo, Pskovo, vakarinėse Novgorodo ir Smolensko srityse, Kaliningrado srityje ir Šiaurės Lenkijoje. Narvos tipo gyvenvietėse maža titnago dirbinių, bet gausu savitų formų kaulo ir rago dirbinių. Puodai smailiadugniai (pietvakarinėje grupėje yra plokščiadugnių), plačiaangiai, statmenomis ar kiek įgaubtomis sienelėmis. Gausu medinių reikmenų ir įrankių. Nuo vidurinio neolito išplinta gintaro apdirbimas. Pastatai keturkampiai, nuo 4 iki 14 m ilgio ir nuo 3 iki 5 m pločio. Viduriniame neolite iš pietų kultūrą veikė Piltuvėlinių taurių ir Rutulinių amforų kultūros, o iš šiaurės – Šukinės-duobelinės keramikos kultūra. Vėlyvajame neolite plito Virvelinės keramikos kultūra, tačiau didesnio poveikio nepadarė. Tyrinėjant lietuvių etnogenezę šiai kultūrai skiriamas didelis dėmesys. M. Gimbutienė ir A. Girininkas mano, jog būtent Šukinės-duobelinės keramikos kultūra sąveikaudama su Virvelinės keramikos kultūra turėjo didelę įtaką formuojantis baltams. R. Rimantienė, neprieštaraudama dėl Narvos kultūros poveikio, pabrėžia didesnį Nemuno kultūros vaidmenį formuojantis baltams.
------------------------------------
Nasvytis
Nasvytis Motiejus (1890 02 04–1971 06 22). Lietuvių visuomenės veikėjas, medikas. Mokydamasis Rusijoje dalyvavo lietuvių jaunimo draugijų veikloje. 1917 m. išrinktas Smolensko lietuvių tarybos pirmininku. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo medicinos srityje. Prisidėjo organizuojant Aukštuosius Kursus 1920 m., juose dėstė. Parašė knygų, straipsnių medicinos temomis. 1944 m. emigravo į užsienį, 1949 m. apsigyveno JAV.
------------------------------------
NATO
NATO, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija. 1949 04 04 Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Italijos, JAV, Kanados, Liuksemburgo, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos ir Prancūzijos sudaryta karinė sąjunga. Vėliau šalių narių skaičius didėjo. Sukurta kaip atsvara prieš SSRS ir komunistinių valstybių bloko grėsmę.
------------------------------------
Natūrinės prievolės
Natūrinės prievolės. Prievolės natūrinio ūkio produktais (žemės ūkio, medžioklės, žvejybos) arba darbu (taisyti kelius, statyti tiltus, pilis).
------------------------------------
Naugarduko pilis
Naugarduko pilis. Medinė ankstyvosios gotikos pilis su didžiuoju mūriniu bokštu (donžonu) buvo pastatyta XIV a pradžioje. Jau 1314 m. ją puolė kryžiuočiai, tačiau tik 1394 m. jiems pavyko pilį sunaikinti. Vytauto nurodymu XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje jos vietoje buvo pastatyta mūrinė vėlyvosios gotikos pilis. Ši sunyko po Respublikos padalijimų.
------------------------------------
Naujalis Juozas
Naujalis Juozas (1869 01 09–1934 09 09). Kompozitorius, vargonininkas. Vienas iš profesionaliosios lietuvių muzikos kūrėjų. 1899 m. Kaune subūrė slaptą „Dainos“ chorą. 1905 m. įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną. Pirmojo lietuviško muzikai skirto žurnalo „Vargonininkas“ leidėjas (1909–1910). 1919 m. Vienas iš pirmosios lietuvių dainų šventės 1924 m. organizatorių. Sukūrė dainų chorui („Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir kt.), simfoninę poemą „Ruduo“ (apie 1930), instrumentinių pjesių, mišių, solo dainų.
------------------------------------
Naujųjų apaštalų bažnyčia
Naujųjų apaštalų bažnyčia. Krikščioniška religinė bendruomenė, atsiradusi XIX a. pradžioje Anglijoje. Teigia atkūrusi apaštalų tarnystę. Struktūra ir apeigomis primena katalikų bažnyčią. Pripažįsta šv. Trejybę, tikėjimo šaltiniu laiko Bibliją.
------------------------------------
Nazimovas Vladimiras
Nazimovas Vladimiras (1802 12 22–1874 02 23). Rusijos valstybės veikėjas. 1855–63 m. Vilniaus generalgubernatorius. Dalyvavo rengiant 1861 m. valstiečių reformą Baltarusijoje ir Lietuvoje. Nuo 1861 m. valstybės tarybos narys.
------------------------------------
Nebylusis seimas
Nebylusis seimas. 1717 m. Varšuvoje įvykęs Respublikos seimas, užbaigęs Tarngorodo konfederaciją bei bajorijos kovas su Augustu II, davęs pretekstą Rusijos carams kištis į Respublikos vidaus reikalus. Nutarimai buvo priimti spaudžiant Petrui I ir Rusijos kariuomenei. Augustas II turėjo atsisakyti savo planų įvesti absoliutizmą, išvesti Saksonijos kariuomenę, Respublikoje patvirtintos senosios bajorijos laisvės – liberum veto, senoji seimelių tvarka. Nustatyta, kad Lenkija tegali turėti 18 000, Lietuva – 6000 kariuomenės.
------------------------------------
Nemuno kultūra (1)
Mezolitinė Nemuno kultūra – pirmoji vietinė Rytų Pabaltijo kultūra. Paplitusi nuo Kaliningrado srities vakaruose iki Pripetės aukštupio rytuose. Apima šiaurinę Lenkijos dalį ir Pietų Lietuvą. Svarbiausi kultūros radiniai yra episvidriniai strėlių antgaliai, įvairūs lancetiniai antgaliai. Iš stambiųjų įrankių pažymėtini ovaliniai kirveliai, laivelio pavidalo skaldytiniai. Retušuojama blogoji dirbinių pusė. Kaulo ir rago dirbinių nėra daug. Paminklų Lietuvoje gausu, o vienodas radinių kompleksas atskleidžia vietinę kultūros kilmę. Pagal topografiją ir inventorių kultūra skirstoma į tris etapus. Pirmojo etapo stovyklos ant salpos, inventorius stambus, nėra trapecijų. Antrojo etapo stovyklos ant aukštųjų terasų, skalda ir dirbiniai smulkėja, atsiranda trapecijos. Trečiojo etapo stovyklos vėl ant salpos, dirbiniai smulkūs. Kultūra datuojama VII–V tūkstm. pr. Kr. Kultūros autochtoniškumą pabrėžia tai, kad ji genetiškai peraugo į neolitinę Nemuno kultūrą.
------------------------------------
Nemuno kultūra (2)
Neolitinės Nemuno kultūros arealas beveik sutampa su mezolitinės Nemuno kultūros teritorija. Jai būdingi titnago dirbiniai – mezolitinės Nemuno kultūros tąsa. Strėlių antgaliai episvidriniai, lancetiniai, trapeciniai, vėliau prisideda trikampiniai ir širdiniai, bet retušuojami plokščiuoju retušu. Ovaliniai kirveliai panašūs į mezolitinius, atsiranda gludinti kirveliai. Skaldytiniai dažniausiai vienagaliai. Skeltės apdorojamos mikrorėžtuko technika. Kaulo ir rago dirbinių nedaug. Keramikos mažai, ji menkai ornamentuota. Puodai smailiadugniai, plačiaangiai. Jų angos ir aukščio santykis – 1:1,5. Kakleliai statmeni ar kiek atlošti. Nuo vidurinio neolito būdingas savitas puošimo būdas, susidarantis iš vidaus išspaudžiant gumburėlius. Pagal molio masę, gamybos technologiją ir ornamentą keramika labai artima Dniepro-Doneco kultūrai. Kultūra datuojama IV tūkstm. pr. Kr. vid. – II tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Nemuno žemupio
Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūra. I–V a. baltų kultūra. Arealas šiaurės rytuose siekia dešinįjį Ančios upės vidurupį, žemyn iki Šešuvies, Šešuvies baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba – Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklų randama tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėse. Toliau paminklai „persikelia“ per Nemuną, į jo kairįjį krantą ir randami Tilžės (dabartinis Sovietskas, Rusijos Federacija) apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra pačiuose Pajūrio žemumos pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Karšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Lumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyškiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad jau nuo I a. po Kr. vidurio mirusieji laidoti nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, juose mažai miniatiūrinių puodelių – tuo skiriasi nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kitos būdingiausios įkapės – įmoviniai kirviai, įmoviniai ietigaliai, trimitinės ir kūginės (tarp jų su pakabučiais) antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, Romos imperijos monetos. Atrodo, kad šios kultūros žmones reikia laikyti skalvių protėviais. Tai patvirtintų tas faktas, kad I–V a. Nemuno žemupio kultūros paminklų arealas ir V–IX a. skalvių paminklų ribos praktiškai sutampa.
------------------------------------
Nenaudėlių draugija
Nenaudėlių draugija, Šubravcų draugija. Lietuvos inteligentų draugija, veikusi 1817–22 metais. Nariais buvo Vilniaus universiteto profesoriai, inteligentai (Andrius Sniadackis, Kazimieras Kontrimas, Jokūbas Šimkevičius ir kt.). Leido satyrinį laikraštį „Wiadomosci Brukowe“ (1816–22). Kritikavo didikų konservatyvumą, piktnaudžiavimą kilme, visuomenės ydas. Laikraštį ir draugiją uždarė caro valdžia.
------------------------------------
Neolitas
Naujasis akmens amžius. Pasaulio mastu truko įvairiai: Mažojoje Azijoje, Egipte ir Pietų Europoje – nuo VIII iki IV tūkstm. pr. Kr., kituose Europos kraštuose – apie V–II tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje neolitas datuojamas IV–II tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Neoromantizmas
Neoromantizmas. XIX a. pab.–XX a. pr. meno srovė. Siekė atgaivinti romantizmo estetikos principus ir išraiškos formas. Romantizmo bruožus derino su realizmo, simbolizmo, impresionizmo bruožais. Lietuvių literatūroje neoromantizmo bruožų turi Juozo Albino Herbačiausko, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Vydūno, dailėje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Rimšos, Juozo Zikaro, muzikoje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio kūryba.
------------------------------------
Nepilnas kalendorius
Nepilnas kalendorius. Dalį metų apimančios laiko skaičiavimo sistemos. Skaičiuojamas tik tas laikas, kuris reikalingas tam tikram darbui atlikti, arba šaltasis metų periodas, kada reikia taupyti maistą.
------------------------------------
Neries žemė
Neries žemė. Istorinė XIII–XIV a. lietuvių žemė. XIII a. 6 dešimtmetyje ją valdė Mindaugo vasalas Parbus. Buvo dešiniajame Neries krante, žemiau Šventosios žiočių. XIV a. įėjo į Trakų kunigaikštystę.
------------------------------------
Neronas
Neronas Klaudijus Cezaris Augustas Germanarikas. Romos imperatorius (37–68). Pagarsėjo konfliktais su Senatu ir ypatingu žiaurumu – įsakė nužudyti savo motiną, paliepė nusižudyti Senekai, Lukanui, Petronijui. Po 64 m. Romos gaisro ėmė persekioti krikščionis. Sukilus vietininkams, bėgo iš Romos ir kelyje nusižudė.
------------------------------------
Nestoras
Nestoras. Kijevo Pečeros vienuolyno vienuolis. Manoma, kad Vladimiro Monomacho valdymo laikas (1113–1125) iš ankstyvųjų Rusios metraščių sudarė Kijevo Rusios metraščių sąvadą, pavadintą „Senųjų laikų pasakojimas“. 1040 m. įvykių aprašyme minimas Lietuvos vardas. Originalus Nestoro metraštis neišliko. Žinomi tik vėlesni jo nuorašai.
------------------------------------
Netimeras
Netimeras (Nethimer). Legendinis jotvingių ar prūsų kunigaikštis, kurį pakrikštijo Brunonas (šv. Bonifacas) 1009 metais. Minimas Brunono tariamo palydovo Viperto surašytoje „Istorijoje apie vyskupo Brunono ir jo dvasininkų pamokslą Prūsuose ir jų mirtį“.
------------------------------------
Nezabitauskis-Zabitis Kajetonas
Nezabitauskis-Zabitis Kajetonas (1800 08 29–1876 04 11). Kultūros veikėjas. Išleido elementorių „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų“ (1824). Šiame elementoriuje paskelbtas pirmasis bibliografinis Didžiojoje Lietuvoje leistų lietuviškų knygų sąrašas iki 1824 m., pirmąsyk paskelbta smulkioji lietuvių tautosaka (patarlės ir priežodžiai). Leido kalendorių „Visuotinis kalendorius“ (1835–48 ar 1850). Parašė lituanistinių straipsnių. Rašė Lietuvos istoriją, lietuvių kalbos žodyną, tačiau šie neišliko.
------------------------------------
Nihil novi
Nihil novi (lotyniškai „ Nihil novi“ – nieko nauja). 1505 05 31 privilegija, kurią Lenkijos karaliaus Aleksandras davė visuotiniame Lenkijos seime Radome. Galutinai įvedė bajorų įstatymų leidžiamąją valdžią ir legalizavo visos Lenkijos seimo politinę galią bei nustatė jo kompetenciją. Karalius pažadėjo nieko naujo nenutarti be jungtinio senatorių ir bajorų atstovų pritarimo seime. Tuo pripažinta bendrojo visos Lenkijos seimo įstatymų leidžiamoji galia. Be seimo pritarimo karalius nebeturėjo teisės išleisti jokio naujo įstatymo. Nihil novi privilegija sudarė bajorams galimybę dar labiau sustiprėti prieš didikus ir įsigalėti politiniame Lenkijos gyvenime.
------------------------------------
Nikolajus I
Nikolajus I (1796 07 06–1855 03 02). Nuo 1825 m. Rusijos imperatorius. Despotiškas valdovas. 1825–26 m. numalšino dekabristų sukilimą, sustiprino cenzūrą, vykdė rusinimo politiką. 1832 m. uždarė Vilniaus universitetą, 1842 m. – Medicinos-chirurgijos akademiją. 1848–49 m. numalšino Vengrijos revoliuciją. Siekė įsitvirtinti Artimuosiuose Rytuose.
------------------------------------
Nikolajus II
Nikolajus II (1868 05 18–1918 07 16). Paskutinis Rusijos imperatorius (nuo 1894). Aleksandro III sūnus. Nuslopino 1905–07 m. revoliuciją. 1906 m. įsteigė Valstybės Dūmą. 1917 03 15 Vasario revoliucijos metu nuverstas nuo sosto, 1918 07 16 bolševikų sušaudytas.
------------------------------------
Nikono bažnytinė reforma
Nikono bažnytinė reforma. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono (1605 05 24–1661 08 27) 1653 m. įvykdyta bažnytinė reforma. Buvo suvienodintos rusų stačiatikių pamaldų knygos bei apeigos su Bizantijos graikų. Įvedė žegnojimąsi 3 pirštais, pamokslų sakymą, daugiabalsį giedojimą. Reformos priešininkus Nikonas ir vyriausybė persekiojo.
------------------------------------
Nyštadto taika
Nyštadto taika. 1721 09 10 Rusijos ir Švedijos taikos sutartis, sudaryta Nyštadte (dab. Ūsikaupunkis, Suomija). Ja baigtas 1700–1721 m. Šiaurės karas. Pagal šią sutartį Rusija gavo Latviją į šiaurę nuo Dauguvos (be Latgalos), Estiją su salomis, teritoriją abipus Nevos ir Ladogos pietvakarinės pakrantės, Vyborgą, dalį Karelijos. Švedijai ji grąžino Suomiją, užimtą Rusijos kariuomenės, sumokėjo kompensaciją. Rusija įsitvirtino prie Baltijos jūros (nuo Vyborgo iki Rygos).
------------------------------------
NKGB
NKGB, KGB. Santrumpa iš rusų kalbos „Komitet gosudarstvenoi bezopasnosti“ (Valstybės saugumo komitetas). Valstybės saugumo komitetas prie SSRS Ministrų Tarybos. Įsteigtas 1954 m. vietoj NGB („Ministerstvo gosudarstvenoi bezopasnosti“ (Valstybės saugumo ministerija)). Prižiūrėjo SSRS politinę policiją, vidaus kariuomenę, žvalgybos aparatą. Panaikintas 1991 metais.
------------------------------------
NKVD
NKVD. Santrumpa iš rusų kalbos „Narodnyj komisariat vnutrennich del“ (Vidaus reikalų liaudies komisariatas). SSRS centrinė valstybės valdžios institucija. Stalino valdymo metais – teroro įrankis, institucija, vykdžiusi valymus bei trėmimus, skelbusi mirties nuosprendžius. 1946 m. pertvarkytas į SSRS vidaus reikalų ministeriją (MVD).
------------------------------------
Nojaus laivas
Nojaus laivas. Senajame Testamente aprašytas laivas, kuriuo teisuolis Nojus išgelbėjo nuo pražūties tvano apsemtus žemės gyvulius ir paukščius.
------------------------------------
Nota
Nota. Oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą valstybę.
------------------------------------
Novosilcevas Nikolajus
Novosilcevas Nikolajus (1768–1838 04 20). Rusijos valstybės veikėjas. Dalyvavo malšinant 1794 m. sukilimą. 1803–10 m. Peterburgo mokslų skademijos prezidentas. 1913–15 m. Varšuvos kunigaikštystės valdymo laikinosios tarybos viceprezidentas, nuo 1821 m. Rusijos vietininko Lenkijoje patarėjas. 1824–30 m. kuravo Vilniaus mokslo apygardą. Nuo 1832 m. Valstybės tarybos, nuo 1834 m. Ministrų kabineto pirmininkas.
------------------------------------
Nuolatinė taryba
Nuolatinė taryba. 1775–1789, 1793–1794 metais aukščiausiasis Respublikos vykdomosios valdžios organas. Susidėjo iš karaliaus (pirmininkas), 18 senatorių ir 18 bajorų atstovų (po 9 nuo Lenkijos ir LDK). Juos rinkdavo seimas. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo trečdalį Nuolatinės tarybos narių. Taryba turėjo 5 departamentus, vadovaujamus ministrų: užsienio reikalų, policijos („geros tvarkos“), kariuomenės, teisingumo, iždo. Taryba vadovavo valstybės vykdomosios valdžios organams. Turėjo įstatymų interpretacijos teisę. Ginčus tarp Tarybos ir kitų centrinės valdžios organų sprendė seimas. Ketverių metų seimas 1789 m. Nuolatinę tarybą panaikino. Mažesnio narių skaičiaus (24 vietoj 36) Nuolatinę tarybą atkūrė Gardino seimas. Nuolatinės tarybos nustojo veikti prasidėjus 1794 m. sukilimui.
------------------------------------
Oberostas
Oberostas. 1915 m. Vokietijos okupuotose Pabaltijo žemėse sudarytas administracinis vienetas. Apėmė Lietuvą be Klaipėdos krašto, Pietų Latviją iki Dauguvos, dalį Vakarų Baltarusijos ir Šiaurės Rytų Lenkijos. Turėjo savo karinius valdininkus, pinigus (ostmarkę). Oberostui vadovavo Vokietijos Rytų fronto vadovybė. Buvo suskirstytas į šešias sritis: Bialistoko, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų, Vilniaus. Oberostas likviduotas po 1918 m. liepos mėnesį.
------------------------------------
Obskurantizmas
Obskurantizmas. Tamsuoliškumas, atgyvenusios pažiūros, pažangos baimė.
------------------------------------
Ochra
Ochra (kraujas). Raudoni (hematitas) arba geltoni (limonitas) gamtoje randami geležies junginiai. Jie vartoti kaip dažai, kuriais paleolite arba mezolite dažnai apibarstydavo mirusiuosius. Taip pat vartoti uolų tapyboje.
------------------------------------
Odisėjas
Odisėjas. Graikiškai „Odysseus“. Legendinis senovės graikų mitologijos herojus, graikų Itakės karalius. Grįždamas iš Trojos karo, patyrė gausybę neįtikėtinų nuotykių, kuriuos aprašė Homeras „Odisėjoje“.
------------------------------------
Ogariovas Nikolajus
Ogariovas Nikolajus (1813 12 06–1877 06 12). Rusijos visuomenės veikėjas, poetas, publicistas. 1856–65 m. Londone,. 1865–72 m. Ženevoje kartu su A. Gercenu vadovavo Laisvajai rusų spaustuvei. 1857–67 m. leido laikraštį „Kolokol“. Dalyvavo kuriant organizaciją Zemlia i volia“. Rėmė 1863 m. sukilimą. Parašė eilėraščių, poemų, literatūros kritikos darbų.
------------------------------------
Oginskiai
Oginskiai. XV a. pab. – XIX a. pr. Lietuvos didikų ir kunigaikščių (nuo 1783) giminė. Svarbiausios valdos Žemaitijoje ir Baltarusijoje. XVII a. buvo stačiatikiai, vėliau perėjo į katalikybę. Nuo XVII a. pab. darė didelę įtaką politiniam ir kultūriniam Lietuvos gyvenimui. Nuo XVI a. iš Oginskių buvo po vieną kanclerį, LDK didįjį maršalką, LDK iždininką. Buvo 3 etmonai, 9 vaivados, 10 kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininkai, 1 Žemaitijos seniūnas, 2 kompozitoriai.
------------------------------------
Oginskis
Oginskis Grigalius Antanas (mirė 1709 11 17). Nuo 1698 m. Žemaitijos seniūnas, nuo 1703 m. – LDK lauko etmonas. 1700 m. jo vadovaujama konfederatų kariuomenė prie Valkininkų sumušė Sapiegų kariuomenę. Per Šiaurės karą (1700–1721) kovojo su švedais ir jų sąjungininkais Sapiegomis. 1703 m. su kitais Rusijos šalininkais suorganizavo LDK generalinę konfederaciją. 1709 m. tapo LDK didžiuoju etmonu.
------------------------------------
Oginskis Irenėjus
Oginskis Irenėjus (1808–1863). Didikas, visuomenės veikėjas. Pagarsėjo ūkio tvarkymu: savo dvaruose įsteigė savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais pareigūnais. 1835 m. savo dvaruose panaikino baudžiavą. Dalyvavo komiteto baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti Kauno gubernijoje veikloje. 1859 m. Rietave įkūrė žemės ūkio mokyklą, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba. Rėmė lietuviškų spaudinių leidimą.
------------------------------------
Oginskis Mykolas Kleopas
Oginskis Mykolas Kleopas (1765 09 25–1833 10 15). Kompozitorius, visuomenės veikėjas. Nuo 1789 m. Respublikos pasiuntinys Olandijoje. 1793–94 m. buvo LDK iždininkas. Dalyvavo 1794 m. sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys, vadovavo sukilėlių daliniams. Nuo 1810 m. Rusijos senatorius. 1823 m. išvyko gyventi į Florenciją. Sukūrė operą, polonezų, valsų, mazurkų, dainų. Parašė knygą „Laiškai apie muziką“ (1828), atsiminimų.
------------------------------------
Oktoeteridė
Oktoeteridė (aštuoni). Ciklas, lygus aštuoneriems atogrąžiniams metams, penkiems Veneros ciklams ir 99 Mėnulio sideriniams metams. Iš viso jį sudaro 2922 paros. Šiuo ciklu buvo grindžiama laiko skaičiavimo sistema, kurią vartojo graikai VI a. pr. Kr.–III a. po Kr. Su oktoeteride susijusi olimpinių žaidynių, rengiamų kas ketveri metai, taisyklė.
------------------------------------
Okupacija
Okupacija. Padėtis, kai prievarta laikinai užgrobiama svetimos valstybės teritorija.
------------------------------------
Oleka Petras
Oleka Petras (1895 10 28–1975 04 17). Dainininkas (bosas), režisierius. Vienas iš lietuvių operos teatro kūrėjų. Iki 1945 m. dainavo operose. 1927–1952 m. pastatė apie 20 operų (J. Karnavičiaus „Gražina“, 1933 ir „Radvila Perkūnas“, 1937, Dž. Verdžio „Otelas“, 1938 ir kt.). Sukūrė dainų, harmonizavo liaudies dainas. Koncertavo JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Argentinoje.
------------------------------------
Oleka-Žilinkskas Andrius
Oleka-Žilinkskas Andrius (1893 01 10–1948 02 03). Režisierius, aktorius. 1922–1924 m. vaidino Maskvoje, 1920–1921 m. Paryžiuje. Nuo 1920 m. filmavosi. 1925–1929 m. dėstė Maskvos konservatorijoje. 1929–1934 m. Kauno Valstybės teatro režisierius, 1930–1933 m. šio teatro direktorius. Po 1935 m. gyveno JAV. Atliko vaidmenų dramos spektakliuose, statė spektaklius.
------------------------------------
Olelkaičiai
Olelkaičiai (Olelkaičių maištas), Gediminaičių dinastijos Slucko kunigaikščių giminė. Stačiatikiai ir stačiatikybės globėjai, Ponų tarybos nariai. XVI a. pagal valdų didumą tarp LDK didikų užėmė ketvirtą vietą. Po Liublino unijos (1569) Olelkaičių reikšmė smuko. Simonas Olelkaitis 1454, 1456 ir 1461 m. buvo dalies LDK didikų kandidatu į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą vietoje Kazimiero Jogailaičio. Mykolas Olelkaitis (mirė 1481 08 30) su Jonu Alšėniškiu, Fiodoru Belskiu buvo sudaręs sąmokslą nužudyti Kazimierą Jogailaitį. Nubaustas mirties bausme. Paskutinis Olelkaičių vyriškos giminės palikuonis Jurgis III mirė 1586 05 06. Jo dukteriai Sofijai 1600 10 01 ištekėjus už Jonušo Radvilos Olelkaičių valdos atiteko Radviloms.
------------------------------------
Olesnickis
Olesnickis Zbignevas (1389–1455 04 01), Lenkijos valstybės veikėjas, Krokuvos vyskupas. Aršus Vytauto Didžiojo karūnavimosi Lietuvos karaliumi ir savarankiškos LDK idėjos priešininkas.
------------------------------------
Oligarchija
Oligarchija. Valdymo forma, kai valstybės valdžia priklauso nedidelei dažniausiai ekonomiškai galingiausių žmonių grupei. Šį terminą pirmieji panaudojo Aristotelis, Platonas.
------------------------------------
Olivos taika
Olivos taika. 1660 05 03 Respublikos ir Švedijos taikos sutartis, pasirašyta Olyvos (dab. Gdansko dalis) vienuolyne. Ja baigtas 1655–1660 m. Šiaurės karas. Respublikos valdovas Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą. Respublikai liko Latgala (su Daugpiliu). Respublika atsisakė pretenzijų į likusią Uždauguvio teritoriją, Švedijos valdomą pagal Altmarko paliaubų sutartį (1629). Respublika patvirtino Prūsijos kunigaikštystės savarankiškumą (iki 1657 m. vasališkai priklausė nuo Respublikos). Taika sustiprino vyraujančią Švedijos padėtį Baltijoje.
------------------------------------
Olšauskas
Olšauskas Konstantinas (1867 04 22–1933 06 18). Lietuvių visuomenės veikėjas, katalikų dvasininkas. 1906 m. įkūrė juozapiečių draugiją, dalyvavo kuriant šv. Kazimiero ir „Saulės“ draugijas, 1918–28 m. buvo „Saulės“ draugijos vadovas. 1914–16 m. dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1916–18 m. veikė Šveicarijoje, buvo Lietuvių informacijos biuro narys.
------------------------------------
Ona
Ona (mirė 1418 07 31). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pirmoji žmona, Eišiškių kunigaikščio Sudimanto duktė. Už Vytauto ištekėjo apie 1370 metus. 1382 m. padėjo Jogailos suimtam Vytautui pabėgti iš Krėvos pilies. Astravos (1392 m.), Salyno (1398 m.) derybų dalyvė. 1413–1414 m. žiemą priėmė flamandų keliautoją ir diplomatą Gilberą de Lanua. Palaidota Vilniaus katedroje.
------------------------------------
Ona Jogailaitė
Ona Jogailaitė (Ona Batorienė) (1523–1596). Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė, karaliaus Stepono Batoro žmona. Kartu su motina priešinosi Žygimanto Augusto vedyboms su Barbora Radvilaite. 1575 12 14 paskelbta Lenkijos karaliene paskiriant jai vyrą Steponą Batorą.
------------------------------------
Onacevičius Ignas
Onacevičius Ignas (1780 ar 1781–1845 03 02). Istorikas. Nuo 1806 m. dėstė Karaliaučiaus universitete ir kolegijoje, nuo 1818 m. – Vilniaus universitete, nuo 1834 m. dirbo Peterburgo archeografijos komisijoje, Rumiancevo muziejaus bibliotekos rankraštyne. Rinko šaltinius Lietuvos istorijai rašyti. Svarbiausi darbai – „Žvilgsnis į ankstyvąją Lietuvos istoriją“ (1846) ir „ Žvilgsnis į LDK istoriją“ (1849).
------------------------------------
Opozicija
Opozicija. 1. Savo pažiūrų ar politikos priešpriešinimas kitai politikai. 2. Partija ar grupė, nesutinkanti su daugumos nuomone ar valdžioje esančios partijos politika.
------------------------------------
Ordinacija
Ordinacija. Nedaloma didikų giminės valda, kurią paveldėdavo vyriausieji sūnūs.
------------------------------------
Ordinarija
Ordinarija. 1. Darbo užmokestis natūra, mokėtas daugiausia dvarų ir didelių valstiečių ūkių nuolatiniams (metiniams) darbininkams, kumečiams. Sudarė dirbamos žemės, ganyklos sklypas, pašaras, butas, grūdai, kiti produktai, kartais net ir negaminami ūkyje (druska, silkės, žibalas). XX a. I pusėje ordinariją dažniausiai sudarė grūdais mokėta darbo užmokesčio dalis. Buvo duodama reguliariai – kas mėnesį arba kas metų ketvirtį. Ordinarija vertė samdomuosius darbininkus laikytis tos pačios darbo vietos, varžė jų kilnojimąsi. 2. Kasmetinis karšinčių išlaikymas natūra, kitaip išimtinė.
------------------------------------
Orinjako epocha
Orinjako epocha. Penktasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (nuo 40000–35000 iki 19000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Ornamentas
Ornamentas (papuošalas). Puošybinis dailės ir architektūros elementas; raštas, sudarytas iš ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių figūrų.
------------------------------------
Oršos mūšis
Oršos mūšis. 1514 09 08 LDK ir Maskvos mūšis. Apie 30 tūkstančių LDK karių, vadovaujamų K. Ostrogiškio puolė I. Čeliadino vadovaujamą 80 tūkstančių rusų kariuomenę. Geriau ginkluota ir manevringesnė LDK kariuomenė sutriuškino rusus. Žuvo apie 30 tūkstančių. Vadas su 5 tūkstančiais karių pateko į nelaisvę. Mūšis sustabdė Maskvos puolimą, bet nesuteikė LDK lemiamos persvaros kare.
------------------------------------
Osmanų imperija
Osmanų imperija. Turkų sultonų Osmanų užkariavimais (daugiausia XV–XVI a.) sukurta imperija, gyvavusi iki Pirmojo pasaulinio karo.
------------------------------------
Ostrogiškiai
Ostrogiškiai. XIV–XVII a. pr. LDK bajorų ir didikų giminė. Kilę iš Pinsko ir Turovo dalinių kunigaikščių. Giminės pradininkas Danielius XIV a. viduryje rėmė LDK kovą su Lenkija dėl Volynės ir Haličo. Mirus Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio sūnui Jonušui (1554–1620) giminė išnyko. Valdos (Voluinėje, Galiče, Kijevo žemėje, Podolėje) atiteko kunigaikščiams Zaslavskiams.
------------------------------------
Ostrogiškis
Ostrogiškis Konstantinas (apie 1460–1530), LDK karinis veikėjas, kunigaikštis. Didysis LDK etmonas 1497–1500, 1507–1530 metais. 1507–1500 m. Lucko seniūnas ir Volynės maršalka. 1511–1522 m. Vilniaus kaštelionas, 1522–1530 m. Trakų vaivada (paprastai tas pareigas eidavo katalikas – stačiatikiui Ostrogiškiui, kaip karų didvyriui, padaryta išimtis). 1500 m. pralaimėjo Vedrošos mūšį ir pateko į Maskvos nelaisvę. 1507 m. pabėgo. Ypač pasižymėjo vadovaudamas LDK kariuomenei karuose su Maskva 1507–1508, 1512–1522 metais. 1508 m. sumušė maištininko Mykolo Glinskio kariuomenę, o 1514 m. laimėjo Oršos mūšį. Pasižymėjo kovose su Krymo totoriais (svarbiausia 1527 m. Olšanicos pergalė). Dėl valdžios varžėsi su Albertu Goštautu. Globojo stačiatikių bažnyčią.
------------------------------------
Otrembskis
Otrembskis Janas (1889 12 08–1971 04 25). Lenkų mokslininkas, kalbininkas. 1921–1945 m. Vilniaus universitete dėstė lietuvių kalbos istorinę gramatiką. Po 1945 m. – Poznanės universiteto profesorius, 1947–1960 m. čia jo iniciatyva buvo įsteigta Baltų filologijos katedra. Tyrė baltų ir slavų kalbų santykius, lietuviškus vietovardžius. Svarbiausi darbai: „Rytų lietuvių Tverečiaus tarmė“ (1932–1934), „Lotynų kalbos istorinė gramatika“ (1937), „Indoeuropiečių kalbų studijos“ (1939), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1956–1965) ir kiti.
------------------------------------
Ozolas
Ozolas Romualdas (g. 1939 01 31). Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas. 1957 m. baigė Bazilionių vidurinę mokyklą Šiaulių rajone. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. Filologas. 1965–1968 m. „Kultūros barų“ žurnalo redakcijos atsakingas sekretorius, skyrių redaktorius. 1968–1973 m. Vilniaus universiteto aspirantas. 1973–1989 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975–1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980–1989 m. dirbo „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. 1989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, TSRS liaudies deputatas, 1990 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. 1990–1991 m. Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojas. 1990–1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys. 1992 m. LR Konstitucijos kūrimo grupės narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų. 1973–1989 m. LKP narys, 1989–1990 m. savarankiškosios LKP, jos biuro narys. Nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, nuo 1993 m. – Lietuvos centro sąjungos pirmininkas. 1988–1990 m. Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas. „Atgimimo“ laikraščio steigėjas. 1992 m. išrinktas į LR Seimą. Buvo frakcijoms nepriklausomų Seimo narių grupėje. 1994–1995 m. LR Seimo Geros valios vykdomasis direktorius, dabar Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms narys. LR Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys. Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos pirmininkas. 1996 m. perrinktas į Seimą Dzūkijos 69 rinkiminėje apygardoje. Dirbo Ekonomikos komitete. Baltijos Asamblėjos narys nuo jos įkūrimo, jos Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys. NATO komisijos narys.Rašo geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998). Stasio Šalkauskio premijos laureatas.
------------------------------------
Ožechovskis
Ožechovskis Stanislovas (1513 11 11–1566), lenkų publicistas, neigęs Lietuvos politinį savarankiškumą. Su juo polemizavo A. Rotundas.
------------------------------------
Pabaltijo Madleno kultūra
Pabaltijo Madleno kultūra. Pirmųjų Lietuvos gyventojų kultūra. Paplitusi daugiausiai Pietų ir Pietryčių Lietuvoje. Manoma, kad šios kultūros gyventojai atsikėlė iš dabartinės Šiaurės Vokietijos ir Danijos teritorijos. Kultūra nevienalytė, šiuo vardu vadinamos kelios giminiškos grupės: Liungbiu, Arensburgo ir Bromės. Jos sutampa su Vakarų Europoje paplitusios Madleno kultūros paskutiniu (šeštuoju) variantu, tačiau ryšys yra netiesioginis – panaši tik skaldymo technika ir dirbinių forma. Svarbiausi kultūros bruožai: platūs strėlių antgaliai su įtvara, trumpi, platūs gremžtukai ir rėžtukai, piramidiniai arba laivelio pavidalo skaldytiniai. Stovyklos mažos, dažniausiai vieno lizdo su negausiu titnago inventoriumi. Nors strėlių antgaliai įvairūs, tačiau vienoje stovykloje nepasitaiko kelių tipų antgalių. Kultūra datuojama alerodo (9800–9000 m. pr. Kr.) pabaigoje ir vėlyvajame driase (9000–8000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Pabaisko mūšis
Pabaisko mūšis, Šventosios mūšis, Ukmergės mūšis. 1435 09 01 įvykęs mūšis tarp pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kariuomenių (manoma, kad abi turėjo po maždaug 15 000 žmonių). Įvyko prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio (apie 10 km į pietus nuo Ukmergės). Švitrigailos kariuomenę sudarė daugiausia jo šalininkai iš LDK rytų žemių, jį rėmė Livonijos ordino karių dalys. Žygimanto kariuomenė buvo sudaryta daugiausia iš Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų, ją rėmė karių dalis iš Lenkijos (vadas Jokūbas Kobilinskis), kurios ponai stojo prieš griežtą LDK savarankiškumo gynėją Švitrigailą. Žygimanto kariuomenei, Lietuvos metraščių žiniomis, vadovavo jo sūnus Mykolas. Auštant Švitrigailos pajėgos nuo vakarinės ežero pusės ėmė trauktis Ukmergės link. Pastebėjusi šį manevrą, Žygimanto kariuomenė, stovėjusi kitoje ežero pusėje, įsiveržė į Švitrigailos kariuomenės vidurį, suskaldė ją į dvi dalis ir sumušė. Ordino magistras Frankė Kerskorlas žuvo, Švitrigaila pabėgo į Polocką. 42 kunigaikščiai, Švitrigailos šalininkai, pateko į nelaisvę. Mūšiu iš esmės baigėsi vidaus karas, prasidėjęs 1432 m., Žygimanto šalininkams pašalinus Švitrigailą iš didžiojo kunigaikščio sosto. Buvo suduotas smarkus smūgis Livonijos ordinui.
------------------------------------
Pabrėža Jurgis
Pabrėža Jurgis (1771 01 15–1849 10 30). Botanikas, kunigas. Nuo 1816 m. bernardinų vienuolis, dėstė Kretingos bernardinų mokykloje. Rinko ir aprašinėjo augalus, daugiausia vaistinius, kūrė lietuviškus botanikos terminus. Pirmasis botanikas, rašęs lietuvių kalba. 1829 m. sudarė lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodyną. Parašė darbų botanikos, medicinos, religinėmis temomis, eilėraščių. Surinko didelį augalų herbariumą, perduotą Odesos ir Kauno universitetams, samanų ir kerpių kolekciją, perduotą Vilniaus universitetui. Svarbiausias darbas – botanikos vadovas „Taislius auguminis“ (1843).
------------------------------------
Pacai
Pacai (Pacevičiai). XV a. vid.–XIX a. I pusės Lietuvos bajorų ir didikų giminė. Svarbiausios valdos buvo Lydos, Gardino apskrityse. Pacai kovojo dėl LDK savarankiškumo. Susilpnėjus Radvilų galiai, XVII a. II pusėje jie tapo įtakingiausia LDK gimine po Sapiegų. Nuo XVI a. iš Pacų giminės buvo po vieną kanclerį, pakanclerį, LDK rūmų maršalką, iždininką ir etmoną, 8 vaivados, 10 kaštelionų, 5 vyskupai.
------------------------------------
Pacas Kristupas
Pacas Kristupas Zigmantas (1621–1684 01 20). LDK valstybės veikėjas. 1658–1684 metais LDK kancleris. Iš pradžių laikėsi Prancūzijos, vėliau Austrijos politinės orientacijos; žavėjosi absoliutizmu. Jo pastangomis 1673 m. Varšuvos seimas nutarė, kad kas trečias Žečpospolitos seimo posėdis vyks Gardine. Jo lėšomis pastatyta Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas. Apie 1670 m. baigta statyti Jiezno bažnyčia.
------------------------------------
Pacas Liudvikas
Pacas Liudvikas Mykolas (1780 05 30–1835 09 12). Napoleono I adjutantas; 1814 m. vadovavo jo kariuomenės divizijai. 1830–1831 m. Lenkijos sukilėlių vyriausybės narys, vadovavo armijos korpusui.
------------------------------------
Pacas Mykolas
Pacas Mykolas Kazimieras (apie 1624–1682 04 14). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. 1658–1659 m. per Respublikos karą su Švedija Kurše kelis kartus sumušė Švedijos kariuomenę. Laimėjo mūšius su Rusijos kariuomene prie Šklovo (1660), Vilniaus (1661), Briansko (1664). 1659–1663 m. LDK kariuomenės stovyklininkas, 1663 – 1667 m. lauko etmonas ir Smolensko vaivada, nuo 1667 m. didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas, nuo 1669 m. ir Vilniaus vaivada. Kariavo su turkais. Mirus valdovui Mykolui Kaributui Višnioveckiui (1673), su Oginskiais sudarė politinę grupuotę prieš Radvilas, Sapiegas ir naują valdovą Joną Sobieskį. Pastatydino Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
------------------------------------
Pacta conventa
Pacta conventa (lotyniškai – priimtinos sąlygos). XVI–XVIII a. Respublikos seimo sutartis su kandidatu į valdovus. Kandidatas pripažindavo karaliaus renkamumą, pasižadėdavo ginti bajorų nuosavybę ir teises, netvarkyti be senatorių žinios užsienio ir karo reikalų, šaukti Seimą ne rečiau kas 2 metus, be Seimo sutikimo neįvesti naujų mokesčių, nešaukti bajorų į karą. Jei karalius „pacta conventa“ dokumente prisiimtų įsipareigojimų nevykdydavo, bajorai galėjo atsisakyti jo klausyti. Pirmoji buvo sudaryta 1573 m. su Henriku Valua. Jos svarbiausi reikalavimai ilgainiui tapo visų „pacta conventa“ pagrindu. Todėl dar kitaip „pacta conventa“ vadina Henriko artikulais. 1576 m. buvo sudaryta atskira LDK bajorų „pacta conventa“ su Steponu Batoru.
------------------------------------
Padujos universitetas
Padujos (Paduvos) universitetas. Įkurtas 1222 metais. Vienas iš žymiausių vidurinių amžių Vakarų Europos universitetų. 1592 – 1610 m. jame profesoriavo G. Galilėjus.
------------------------------------
Pagalvės mokestis
Pagalvės mokestis. Svarbiausias valstiečių, miestiečių, pirklių mokestis valstybei. LDK, Lietuvoje paplitęs XVI–XIX amžiuje. XVI a. I pusėje pagalvės mokestį mokėjo totoriai, nuo XVI a. vidurio – žydai, XIX a. šis mokestis įvestas visiems valstiečiams, miestiečiams ir pirkliams. Buvo apmokestinami visi į revizijų sąrašus įrašyti vyrai. Pagalvės mokestis pirkliams panaikintas 1827, miestiečiams 1863, valstiečiams 1886–87 metais. Vietoj jo pradėta mokėti pajamų ir žemės mokesčius.
------------------------------------
Pagonis
Pagonis (kaimietis). Žmogus, išpažįstantis pagoniškąjį tikėjimą, kurio pagrindą sudaro kosminė tvarka. Visa, kas būdinga žmogui, čia prilyginama gamtiškumui.
------------------------------------
Pagudė
Pagudė, pagudėnai. Prūsų gentis, gyvenusi Pagudėje, tarp Nogato (Vyslos atšaka) žemupio ir Pasargės vidurupio. Gentiniai ryšiai juos siejo su bartais. IX a. svarbiausias prekybos centras buvo Trusas. Apie 1237–1238 m. juos pavergė kryžiuočiai. Pagudėnai dalyvavo Pirmajame prūsų sukilime prieš kryžiuočius (kovėsi nuo 1243 iki 1251 m.).Nuo pat pradžios dalyvavo Didžiajame prūsų sukilime (Pagudėnų vadas – Auktuma). Dar buvo sukilę 1276–1277 ir 1286 metais. Vėliau kai kurie pasitraukė į Lietuvą. Pagudėnai išliko iki XVI a., paskui asimiliavosi su vokiečiais ir lenkais.
------------------------------------
Pakalniškis Kazimieras
Pakalniškis Kazimieras, dėdė Atanazas (1866 02 22–1933 07 01). Rašytojas, kunigas. Laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1893–96) redaktorius. Parašė apsakymų, apysakų, publicistikos.
------------------------------------
Pakamario teismas
Pakamario teismas. XVI–XVIII a. LDK teismo organas, sprendęs žemės bylas, žemės dalijimąsi tarp įpėdinių. Bylas sprendė pakamaris, turėjęs teisę sau į pagalbą menkesnėms byloms spręsti pasikviesti 2 kamarninkus. Pakamario teismų, rezidavusių pavietuose, pareigūnus iki gyvos galvos rinkdavo iš savo tarpo visi pavieto bajorai, susirinkę į seimelį.
------------------------------------
Pakancleris
Pakancleris. Vienas iš aukščiausių LDK centro valdžios pareigūnų – kanclerio – pavaduotojas. Ši pareigybė (Lenkijos pavyzdžiu) buvo įvesta 1566 metais. Pakancleris galėjo atlikti ir kanclerio funkcijas: rengti valdovų potvarkius ir įstatymus, siųsti ir priimti pasiuntinius, sudaryti sutartis. Savo kanceliarijos aktus antspaudavo mažuoju antspaudu. Buvo Ponų tarybos, o nuo 1569 m. Respublikos senato narys.
------------------------------------
Paksas
Paksas Rolandas (g. 1956 06 10). Lietuvos valstybės veikėjas. 1997–1999 m. ir 2000 m. – Vilniaus miesto meras. 1999 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, iš pareigų atsistatydino. Nuo 1999 m. – Lietuvos liberalų sąjungos pirmininkas, nuo 2000 m. – seimo narys.
------------------------------------
Paleckis Justas
Paleckis Justas (1899 01 22–1980 01 26). LSSR valstybės veikėjas, žurnalistas, rašytojas. Iki 1926 m. gyveno Rygoje, vadovavo kultūros draugijai „Rūta“. Redagavo leidinius „Naujas žodis“ (1925–1929), „Laiko žodis“ (1933–1936), bendradarbiavo kitoje spaudoje. 1940 06 17 sudarė Lietuvos liaudies vyriausybę, buvo jos Ministras Pirmininkas, ėjo Prezidento pareigas. 1940 08 buvo komisijos, kuri įteikė SSRS Aukščiausiajai Tarybai rezoliuciją dėl LSSR priėmimo į SSRS, vadovas. 1940–1967 m. – LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, 1941–1966 m. – SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas. Parašė politinių, kelionių įspūdžių knygų, atsiminimų.
------------------------------------
Paleckis Justas Vincas
Paleckis Justas Vincas (g. 1942 01 01). Lietuvos valstybės veikėjas. 1959 m. baigė S. Nėries vidurinę mokyklą Vilniuje. Vilniaus universitete 1964 m. baigė žurnalistiką. 1966–1969 m. studijavo TSRS Užsienio reikalų ministerijos Aukštojoje diplomatinėje mokykloje (nuo 1980 m. – Diplomatinė akademija). Ją baigęs dirbo TSRS ambasados Šveicarijoje III sekretoriumi. 1971–1974 m. dirbo TSRS URM IV–ame, paskui III–ame Europos skyriuose. Nuo 1974 m. II ir I sekretoriumi, patarėju TSRS ambasadoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. 1982–1983 m. dirbo TSRS URM Spaudos skyriaus vedėjo pavaduotoju. 1983–1987 m. dirbo LKP Centro komiteto Užsienio reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoju. Pertvarkos metais tapo Kultūros skyriaus vedėju ir Ideologijos skyriaus vedėju. LKP XX suvažiavime 1989 m. buvo išrinktas atsiskyrusios nuo TSKP savarankiškos LKP CK sekretoriumi. 1990 m. išrinktas Aukščiausios Tarybos deputatu. 1990–1992 m. dirbo AT Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotoju. LDDP I suvažiavime 1990 m. išrinktas pirmininko pavaduotoju užsienio reikalams. 1991 m. įstojo į Socialdemokratų partiją, buvo partijos tarybos narys. 1990–1993 m. dėstė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute užsienio politinių partijų ir spaudos kursą, o 1993–1995 m. – VU Tarptautinių santykių institute diplomatinę praktiką ir protokolą. 1993–1996 m. dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėju užsienio politikai. Nuo 1996 m. buvo LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei bei Airijai, 1997–1999 m. ir LR ambasadorius Portugalijai. Dabar dirba LR Užsienio reikalų ministro pavaduotoju. Žurnalistų sąjungos narys nuo 1996 m. 1974 m. išleido knygą „Šveicarų piramidės“.
------------------------------------
Palemonas
Palemonas. Legendinė asmenybė, kurios vardas paimtas iš platesniojo Lietuvos metraščių sąvado, sudaryto XVI a. pradžioje, legendinės dalies. Šiuo vardu vadinamas romėnų patricijus, imperatoriaus Nerono giminaitis. 500 kilmingų romėnų šeimų, vadovaujamos Palemono, gelbėdamosis nuo imperatoriaus persekiojimų, laivais atvyko į Lietuvą. Palemono sūnūs Kaunas, Barkas ir Speras tapę pirmaisiais krašto valdovais, miestų įkūrėjais.
------------------------------------
Palenkė
Palenkė. Lenkijos ir LDK istorinė sritis. Apėmė vakarų Bugo vidurupio ir jo intako Narevo aukštupio žemes. Palenkės šiaurėje iki XIII a. gyveno jotvingiai. X a. pab.–XI a. pr. priklausė Lenkijai, nuo XI a. antrojo dešimtmečio – Kijevo Rusiai. XIV a. I ketvirtyje buvo prijungta prie LDK. Iš visų LDK žemių XVI a. buvo tankiausiai gyvenama. 1569 m. prijungta prie Lenkijos.
------------------------------------
Paleoastronomija
Paleoastronomija. Astronomijos šaka, kurios metodai remiasi azimutiniais dangaus šviesulių stebėjimais tekėjimo ar laidos metu. Paleoastronomijos praktinis tikslas – kalendoriaus sudarymas ir patikslinimas.
------------------------------------
Paleolitas
Paleolitas (senas + akmuo). Senasis akmens amžius. Pasaulio mastu paleolitas tęsėsi nuo 2–1,75 mln. m. iki IX–VIII tūkstm. pr. Kr. ir skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvasis paleolitas – 2–1,75 mln.m.–150 tūkstm. pr. Kr. (Ikišelio–Oldovajaus), Šelio (Abevilio), Ašelio epochos), vidurinysis paleolitas – 150–40–35 tūkstm. pr. Kr. (Mustjė epocha), vėlyvasis paleolitas – 40–35–9–8 tūkstm. pr. Kr. (Orinjako, Soliutrė, Madleno epochos). Lietuvoje paleolitas datuojamas XI–IX tūkstm. pr. Kr.
------------------------------------
Paliulionis Mečislovas
Paliulionis Mečislovas (1834–1908 05 02). Katalikų bažnyčios veikėjas, Žemaitijos vyskupas (nuo 1883 05 22). Rūpinosi bažnytinės literatūros platinimu, kunigų lavinimu, kovojo dėl lietuvių spaudos lotyniškomis raidėmis grąžinimo. Draudė moksleiviams melstis cerkvėse.
------------------------------------
Paltarokas
Paltarokas Kazimieras (1875 10 22–1958 01 03). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas, teologas, sociologas. 1902 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje gavo teologijos magistro laipsnį. Nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1914 m. buvo šios seminarijos vicerektorius. 1922–1926 m. dėstė Kauno universitete, vadovavo Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos katedrai, profesorius. 1926 m. paskirtas Panevėžio vyskupu, nuo 1949 m. tvarkė ir Vilniaus vyskupiją.
------------------------------------
Palubinskas Edis
Palubinskas Edis Australijos lietuvis, iškiliausias Australijos krepšininkas. 1960 m. Kanberoje buvo įsteigtas sporto klubas „Vilkas“, kurio krepšinio komandai priklausė ir E. Palubinskas. 1963 m. studijuodamas JAV tapo koledžo „žvaigžde“, o 1972 m. Miuncheno olimpiadoje buvo išrinktas geriausiu olimpiados metiku.
------------------------------------
Panegirika
Panegirika. Eiliuotas arba prozinis kūrinys, šlovinantis kokį nors asmenį ar įvykį. Senovės Graikijoje panegirika dažniausiai reiškė laidotuvių kalbą. Romėnų panegirikose šlovinami gyvieji. Romos rašytojų (ypač Plinijaus Jaunesniojo) tradicija pagrįsta panegirika labai populiari buvo Vidurinių amžių, Renesanso ir Baroko (iki XVIII a.) literatūroje. Panegirikos paprastai buvo rašomos kokia nors proga – jos dažnai turėjo sveikinimo, odės, poemos, pamokslo, laiško formą. Lietuvoje sukurta nemaža panegirikų asmenų sukakčių, pareigybių gavimo, apsilankymų, mirčių, istorinių ar kultūrinių įvykių metinių proga. Jose šlovinami valdovai, didikai (Radvilos, Sapiegos, Pacai, Oginskiai, Chodkevičiai, Tiškevičiai), vyskupai, o kai kada – ir eiliniai žmonės (pvz., Vilniaus universiteto studentų panegirikos kolegų mirčių proga). Pirmąja panegirika laikytinas „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (XV a. pradžia, parašytas LDK kanceliarine slavų kalba; lietuvių išspausdintas 1971 m.), įėjęs į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą. XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje lotynų kalba panegirikas rašė Jonas Radvanas, Vaclovas Daujotas Labunauskis (Merkelio Giedraičio nuopelnus lietuvių raštijai aukštinanti panegirika išspausdinta kaip dedikacija Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ 1599 m.), Kazimieras Vijūkas-Kojelavičius („Panegirika Mikalojaus Kazimiero Paco garbei“, 1644 m.; „Lietuvos žemės feniksas“, 1659 m.), Motiejus Kazimieras Sarbievijus („Padėka Kražių gimnazijos statytojui“, 1619 m.), Jonas Rivockis, Jonas Chondzinskis, Tomas Požeckis. Žymiausias prozinių lotyniškų panegirikų autorius Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas išleido rinkinį „Herojų panegirikos“ (1668). Kai kuriose lotyniškose panegirikose reiškiamos LDK patriotinės aspiracijos. Seniausia išlikusi panegirika lietuvių kalba – hegzametru sueiliuotas 9 eilučių anoniminis Zigmanto Vazos sveikinimas, parašytas jo atvykimo į Vilnių proga ir paskelbtas įvairiakalbiame sveikinimų rinkinyje (1589). Išliko Daujoto-Labunauskio panegirikos lietuviškas vertimas (neaišku, ar paties autoriaus, ar vėlesnių laikų), įrašytas ranka viename iš Daukšos „Postilės“ egzempliorių. Petras Tarvainis parašė Jurgį Tiškevičių sveikinančią panegiriką (išspausdint įvairiakalbiame rinkinyje „Linksmas pasveikinimas“, 1634), anoniminis autorius – Vladislovą Vazą sveikinančią dvieilę eleginio disticho panegiriką (išspausdinta įvairiakalbiame rinkinyje „Lukiškių pavasaris“, 1648). Iš XVIII a. išliko hegzametru parašytas dvieilis, skirtas vyskupui Kristijonui Jonui Šembekui (išspausdintas įvairiakalbiame rinkinyje „Kalbų visuma“, 1729) ir 10 eilučių panegirika, šlovinanti vyskupą Domininką Tiškevičių (išspausdinta V. Karafos knygoje „Pėdelis miros“, 1750). Panegirikai būdingi šie baroko literatūros bruožai: retoriškumas, gausios alegorijos, antikinės mitologijos įvaizdžiai. Jos turėjo didaktinius tikslus. Kai kurios vėlyvosios panegirikos nukrypo į mažareikšmį gražbyliavimą, pompastiką. XVI–XVIII a., kai Lietuvos raštijoje vyravo religiniai raštai, panegirikos (kaip ir kiti proginiai kūriniai) sudarė pasaulietinės grožinės literatūros užuomazgas.
------------------------------------
Pamarių kultūra
Pamarių kultūra. Pirmoji baltų kultūra. Dar vadinama Žucevo ir Vyslos-Nemuno kultūra. Manoma, kad Pamarių kultūra kilusi iš trijų komponentų: du iš jų yra vietiniai – Narvos ir Nemuno kultūros, o paskutinis – „atneštinis“ – gautas iš Virvelinės keramikos kultūros. Kultūros raidos požiūriu skiriami du pagrindiniai etapai – ankstyvasis (2400–2100 m. pr. Kr.) ir vėlyvasis (2100–1800 m. pr. Kr.). Tiesa, chronologiškai skiriami trys etapai, nors vidurinis truko labai trumpai. Žymiausi šios kultūros paminklai – Žucevas (Rzucewo), Suchačius, Święty Kamień, Tolmickas, Nida, Šventoji, Donkalnis.
------------------------------------
Papiliai
Papiliai. Pilies, piliakalnio papėdėje įsikūrusi gyvenvietė. Kai kada ji būdavo įtvirtinta ir vadinosi priešpiliu. Čia telkėsi amatininkai, užsukdavo pirkliai. Dalis papilių XIII a. davė pradžią miestams.
------------------------------------
Paprotinė teisė
Paprotinė teisė. Istoriškai susiklosčiusių nerašytinių taisyklių (papročių) visuma. Paprotine teise remtasi Kazimiero teisyne, Lietuvos statutuose.
------------------------------------
Paralelizmas
Paralelizmas. Žmogaus gyvenimo įvykių ir gamtos reiškinių palyginimas, būdingas lietuvių ir kitų archajiškų kultūrų tautosakai.
------------------------------------
Parapija
Parapija. Mažiausias krikščionių bažnyčių (katalikų, sentikių, stačiatikių, evangelikų, baptistų, sekmininkų) administracinis teritorinis padalinys. Pirmosios katalikų parapijos Lietuvoje įsteigtos XIV a. pab.–XV a. pr. Vilniuje, Medininkuose ir kitur. Parapijų sistema susidarė XVII amžiuje. Parapijai vadovauja klebonas. Prie parapijų buvo steigiamos kapinės, mokyklos, prieglaudos. Lietuviškų katalikų parapijų yra JAV, Kanadoje, Argentinoje ir kitose užsienio šalyse.
------------------------------------
Parapinės mokyklos
Parapinės mokyklos. Pradžios mokyklos, veikusios prie parapijų bažnyčių ar jų globojamos. Pradėtos kurti viduramžiais. Dažniausiai buvo įkuriamos specialia fundacija. Pirmosios parapinės Lietuvos mokyklos: 1409 m. Vytauto funduota Trakuose, 1473 m. įsteigta Kaune. XVI–XVIII a. parapinėse mokyklose buvo mokoma tikybos, giedoti, skaityti, kai kur rašyti, skaičiuoti. XVIII a. II pusėje po Edukacinės komisijos reformų mokyklos pradėtos pasaulietinti. XVIII a. pabaigoje Žemaičių vyskupijoje buvo 90, Vilniaus vyskupijoje – 178 parapinių mokyklų. Po 1831 m. sukilimo caro valdžia jas uždarinėjo, steigdama naujas valdiškas pradžios mokyklas.
------------------------------------
Paryžiaus taikos konferencija
Paryžiaus taikos konferencija. Antantės valstybių ir jų sąjungininkių suvažiavimas, vykęs 1919 01 18–1920 01 21 dalyvavo 27 šalys, tarp jų nebuvo Pirmajame pasauliniame kare nugalėtų valstybių ir Sovietų Rusijos. Konferencijos tikslas – pasirašyti Pirmajame pasauliniame kare nugalėjusių valstybių taikos sutartis su pralaimėjusiomis valstybėmis. Parengė Versalio taikos su Vokietija, Sen Žermeno taikos su Austrija, Neji taikos su Bulgarija, Trianono taikos su Vengrija, Sevro taikos su Turkija sutartis. Konferencijoje įkurta Tautų Sąjunga.
------------------------------------
Parlamentas
Parlamentas. Kai kuriose šalyse – renkamas įstatymų leidimo ir aukščiausiasis tautos atstovavimo organas. JAV parlamentas vadinamas Kongresu, Prancūzijos – Nacionaliniu Susirinkimu, Lietuvos, Lenkijos, Suomijos – Seimu.
------------------------------------
Pasaulėžiūra
Pasaulėžiūra. Pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame visuma. Jos turinys dvejopas: pažintinis ir ideologinis (arba vertinamasis). Kadangi pažinimo procesas yra begalinis, tai ir pasaulėžiūra negali būti išbaigta. Kinta ir jos socialinis turinys.
------------------------------------
Pasaulio atsiradimas
Pasaulio atsiradimas. Kosmogoniniai pasakojimai apie pasaulio kilmę, sukurti pagal mitologinius vaizdinius.
------------------------------------
Pasaulio medis
Pasaulio medis. Mitinis vaizdinys, visatos struktūros ašis, jungianti atskiras jos dalis. Žinomas įvairių tautų ir epochų mitologijose, vaizduojamas sakytinio ir vaizduojamojo meno paminkluose. Vertikaliai pasaulio medis struktūrizuojamas į šaknis, kamieną ir šakas, atitinkančias požeminį ir žmogaus gyvenamąjį pasaulius bei dangų.


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:56
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Pasaulio medis
Pasaulio medis. Mitinis vaizdinys, visatos struktūros ašis, jungianti atskiras jos dalis. Žinomas įvairių tautų ir epochų mitologijose, vaizduojamas sakytinio ir vaizduojamojo meno paminkluose. Vertikaliai pasaulio medis struktūrizuojamas į šaknis, kamieną ir šakas, atitinkančias požeminį ir žmogaus gyvenamąjį pasaulius bei dangų. Horizontaliai pasaulio medis modeliuojamas į keturias dalis, reiškiančias metų dalis ir pasaulio šalis.
------------------------------------
Pasaulio modelis
Pasaulio modelis. Susistemintos gamtamokslinės žinios siekiant paaiškinti gamtos reiškinių tarpusavio sąryšį ir priežastis. Pasaulio modeliai civilizacijos priešaušryje buvo kuriami vadovaujantis mitine mąstysena, vėliau jie išsirutuliojo iki kosmologinių schemų. Mūsų laikus pasaulio modeliai pasiekia kaip tradicinių dailės kūrinių archetipai.
------------------------------------
Pasaulio simetrija
Pasaulio simetrija (atitikimas). Mitologijoje pasaulio dualumą išreiškiantis principas.
------------------------------------
Pasėdis
Pasėdis. LDK valstiečių duoklė natūra (maisto produktais) ir pinigais, skirta į valsčių atvykusiam didžiajam kunigaikščiui, jo vietininkui ir jų palydai. Atsirado ankstyvajame feodalizme iš kieminėjimo – feodalo ir jo palydos viešėjimo pavaldžiose valstiečių bendruomenėse. Duoną, kiaušinius, gaidžius kiekvienas valstietis pasėdžiui duodavo atskirai, o meitėlį, telyčią, veršį padarę rinkliavą.
------------------------------------
Pasvalio sutartys
Pasvalio sutartys. LDK ir Livonijos ordino sutartys. Ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas 1557 09 05 Pasvalyje su Žygimantu Augustu sudarė dvi sutartis. Pirmąja magistras įsipareigojo grąžinti arkivyskupui jo valdas, antrąja patvirtino LDK sienas su Livonija. 1557 09 14 trečioji sutartis – LDK ir Livonijos ordino karinė sąjunga prieš Maskvą. Pastarajai tai tapo pretekstu 1558 m. pradėti karą Livonijoje.
------------------------------------
Paštuva
Paštuva. Senovinė lietuvių žemė, buvusi Vilkijos apylinkėse. Šaltiniuose minima XIII–XIV a. Paštuvos žemės centras buvo Paštuvos pilis (veikiausiai Jaučakių piliakalnyje). Ją kryžiuočiai užėmė 1369 m. Manoma, kad lietuviai Paštuvos pilį ir gyvenvietę nuo XIV a. antrosios pusės vadino Vilkija.
------------------------------------
Patriarchatas
Patriarchatas (tėvo valdžia). Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje susiformavusi santykių visuma, pagrįsta tėvo teise ir tėvine paveldėjimo linija.
------------------------------------
Patricijai
Patricijai (turintys tėvus). Senovės romėnai, karalių ir ankstyvosios respublikos laikais turėję visas pilietines ir politines teises. VI a. pr. Kr. patricijai tampa viešpataujančiu Romos respublikos sluoksniu. III a. pr. Kr. pradžioje įtakingoji patricijų ir plebėjų dalis susiliejo ir sudarė uždarą privilegijuotą grupę – nobilitetą.
------------------------------------
Patrilinearumas
Patrilinearumas (tėvas + linija). Paveldėjimas pagal tėvo liniją. Tai vienas iš tėviškosios giminės arba patriarchato požymių.
------------------------------------
Patvenktiniai ežerai
Patvenktiniai ežerai. Ežerų rūšis. Yra trys jų grupės: galinių morenų ežerai; kalvoto moreninio reljefo ežerai; liekaniniai ežerai.
------------------------------------
Paulauskas Modestas
Paulauskas Modestas (g. 1945 03 19). Krepšininkas. 1965, 1967, 1969 ir 1971 m. Europos čempionas. 1967 ir 1974 m. pasaulio čempionas. 1968 m. Meksiko olimpiadoje žaisdamas SSRS rinktinėje iškovojo bronzos medalį. 1970 m. Liublianoje pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį. 1972 m., žaisdamas SSRS rinktinėje, Miuncheno olimpiadoje tapo olimpiniu čempionu. 1973 m. Barselonoje iškovojo Europos čempionato bronzos medalį.
------------------------------------
Pavasarininkai
Pavasarininkai, Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“. 1912–1940 m. veikusi krikščionių demokratų remiama jaunimo organizacija. Kūrė labdaros, švietimo įstaigas, rengė sporto varžybas, dainų šventes. Įkūrė M. Valančiaus liaudies universitetą Kaune. Leido žurnalus „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Vyrų žygiai“, „Liepsnos“.
------------------------------------
Paveldima žemėvalda
Paveldima žemėvalda. LDK jau XIII–XIV a. kunigaikščių ir bajorų žemė ir kitas turtas pagal paprotį buvo paveldimi, nors visos žemės savininku ir laikytas didysis kunigaikštis. Šis tik sekdavo, kad žemę paveldėtų galintys eiti karo tarnybą vyrai. Tad paveldėjimui reikėjo gauti didžiojo kunigaikščio sutikimą. Bajorų šeimai išmirus, jų žemę perimdavo didysis kunigaikštis. Likus moteriškos giminės paveldėtojoms, didysis kunigaikštis pasirūpindavo jas išleisti už galinčio eiti karo tarnybą asmens, kuris ją eidavo už gautą žemę, paverstą tarnybiniu dvaru. XIV a. tokie dvarai virto paveldimu kunigaikščių ir bajorų turtu. Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą rašytiniu teisės aktu pripažinta 1387 m.
------------------------------------
Pavietas
Pavietas (apskritis). XVI a. II pusės – XVIII a. LDK teritorinis administracinis vienetas. LDK apskritys ėmė kurtis naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų galiai. Pavietai buvo sudaromi pagal Lenkijos teritorinio administracinio suskirstymo pavyzdį. Pagal analogišką Lenkijos teritorinio administracinio vieneto pavadinimą „powiat“ LDK apskritys pavadintos pavietais. Pirmąsyk šis terminas paminėtas 1388 m. Vytauto privilegijoje Bresto žydams. Per 1564–1566 m. LDK teritorines, administracines, bajorų teismų ir politines reformas vaivadijos suskirstytos į apskritis (pavietus). Kai kurios jų prilygo senajam valsčiui, kitos apėmė kelis valsčius. Pavietai, tapę bendros bajorų ir didikų mobilizacijos vieta, sudarė LDK pašauktinės kariuomenės organizacinį pagrindą. Karo reikalų tvarkytojais pavietuose buvo skiriami vėliavininkai ir maršalai, pavaldūs didžiųjų karinių apskričių – vaivadijų – kariuomenės vadams – vaivadoms.
------------------------------------
Pavietų seimeliai
Pavietų seimeliai. LDK luominiai vietos valdžios organai. Rinkdavo Seimo atstovus, kandidatus į Žemės bei Pakamario teismus, kitus apskrities pareigūnus, aptardavo svarbius bajorų vietos reikalus. Į juos rinkdavosi ir svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus kartu svarstydavo visi pavieto bajorai – Ponų tarybos nariai, didikai, vidutiniai ir smulkūs žemvaldžiai. Pavietų seimeliai būdavo sukviečiami prieš kiekvieną LDK seimą, svarstydavo jo darbotvarkę, rinkdavo po 2 delegatus į seimą, parengdavo jiems instrukcijas. Naujoji pavietų seimelių sistema suteikė galimybes visiems LDK bajorams realiai svarstyti svarbiausius valstybės gyvenimo reikalus ir per savo delegatus daugiau ar mažiau veikti seimo sprendimus – vadinasi, prisidėti prie įstatymų leidimo. Apie pavieto seimelio šaukimą buvo pranešama visiems pareigūnams ir viešai skelbiama visų miestelių bažnyčiose ir turgavietėse. Seimelio sesijos trukdavo ne ilgiau kaip 4 dienas, nutarimai būdavo privalomi visiems apskrities bajorams ir įrašomi į apskrities pilies teismo knygas.
------------------------------------
Pavlas I
Pavlas I (1754 10 01–1801 03 24). Nuo 1796 m. Rusijos imperatorius. Petro III ir Jekaterinos II sūnus. Įvedė griežtą cenzūrą, uždarė privačias spaustuves, uždraudė įvežti knygas iš užsienio. Centralizavo valstybės valdymą, pertvarkė kariuomenę. Nužudytas gvardiečių sąmokslo metu.
------------------------------------
Perejeslavo sutartis
Perejeslavo sutartis (rada). 1654 01 18 Perejeslave įvykęs sukilusių kazokų ir ukrainiečių suvažiavimas, nutaręs sujungti Ukrainą su Rusija. Sušauktas Zaporožės kazokų etmono B. Chmelnickio. Nutarta Ukrainos valdovu pripažinti Rusijos carą Aleksejų Michailovičių, prisiekti jam ištikimybę. Ukrainos susijungimas su Rusija teisiškai buvo įformintas 1654 03 21 ir 1654 03 27 caro aktais, suteikusiais Ukrainai politinę autonomiją.
------------------------------------
Periodizacija
Periodizacija (apėjimas, judėjimas ratu). Žmonijos istorijos skirstymas į ilgus, iš esmės skirtingus laikotarpius, apimančius kokį nors baigtinį istorinį procesą ar reiškinį.
------------------------------------
Personalinė unija
Personalinė unija, asmeninė unija. Monarchinių valstybių susivienijimas, kai tas pats asmuo tampa kelių valstybių valdovu. Šios valstybės lieka suverenios. Personalinė unija buvo Krėvos sutartis, kai LDK didysis kunigaištis Jogaila tapo ir Lenkijos karaliumi.
------------------------------------
Personifikuoti
Personifikuoti (asmuo + darau). Suteikti žmogaus savybių daiktams, gyvūnams, abstrakčioms sąvokoms.
------------------------------------
Pertvarka
Pertvarka. 1985–1990 m. SSRS vykdyta vidaus ir užsienio politikos permainų programa, inicijuota M. Gorbačiovo. Buvo susilpninta cenzūra, paskelbtas viešumo principas, leista veikti opozicijai, paskelbta nusiginklavimo politika.
------------------------------------
Petkevičius
Petkevičius Merkelis (apie 1550–1608). Lietuvių raštijos propaguotojas. Nuo 1581 m. Vilniaus žemės teismo raštininkas. Parengė ir 1598 m. Vilniuje savo spaustuvėje išspausdino pirmąją evangelikų reformatų knygą Lietuvoje „Lenkišką ir lietuvišką katekizmą“.
------------------------------------
Petras I
Petras I (1672 06 09–1725 02 08). Rusijos caras (nuo 1682), imperatorius (nuo 1721). Iš Romanovų dinastijos, caro Aleksejaus Michailovičiaus sūnus. Iš esmės reformavo valstybės valdymą, 1708–1709 m. suskirstė šalį į gubernijas. Vietoj Bojarinų dūmos 1711 m. įsteigė Senatą, 1717–1721 m. vietoj prikazų – 12 kolegijų. Stačiatikių bažnyčią visiškai pajungė valstybės valdymui. Bajorams išdalijo apytiksliai 43 000 valstybės valstiečių kiemų. Po 1700 m. švedams pralaimėto Narvos mūšio įvykdė karinę reformą: įvedė rekrūtų prievolę, bajorams privalomą karinę tarnybą, sukūrė gerai ginkluotą reguliarią kariuomenę ir laivyną, plėtė ginklų pramonę. Rėmė pirklius, skatino pramonės plėtimą. 1698 06 28 nuslopino Maskvoje šaulių maištą. Norėdamas padaryti Rusiją jūrų valstybe daug kariavo. 1695–1696 m. užėmė turkų Azovo tvirtovę. Per Šiaurės karą 1700–1721 m. iškovojo Rusijai priėjimą prie Baltijos. Rusija tapo didžiąja Europos valstybe. Atkariautoje Švedijos teritorijoje 1703 m. pastatydino Peterburgą ir 1712 m. iš Maskvos perkėlė Rusijos sotinę.
------------------------------------
Petras Gonenzietis
Petras Gonenzietis (lenkiškai Piotrz Goniądza, lotyniškai Petrus Gonesius) (apie 1525–1530–1573). Reformacijos veikėjas, arijonizmo pradininkas LDK. Mokėsi Krokuvos ir Padujos universitetuose. Nuo 1556 m. skelbė antitrinitorių pažiūras, neigiančias trejybės dogmą. 1561 m. veikė Vilniuje, vėliau didikų O. ir J. Kiškų dvaruose. Anabaptizmo, vienos iš arijonizmo srovių, pradininkas LDK. Reikalavo panaikinti šventųjų paveikslus ir apeigas, krikštyti tik suaugusius, skelbė lygybę ir turto bendrumą, neigė sakramentus, bažnyčios organizaciją ir hierarchiją. Lietuvos arijonų radikaliojo sparno ideologas; kritikavo to meto socialinius santykius.
------------------------------------
Petrauskas Kipras
Petrauskas Kipras (1885 12 22–1968 01 17). Lietuvių operos dainininkas, tenoras. 1911–1920 m. – Petrogrado Marijos teatro solistas. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Kartu su kitais įkūrė Lietuvių operos teatrą, pastatė jame pirmąją operą – Dž. Verdžio „Traviatą“. Šiame teatre dainavo iki 1958 metų. Nuo 1949 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytojas. 1959–1963 m. – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos, 1946–1950 ir 1954–1958 m. – SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
------------------------------------
Petrauskas Mikas
Petrauskas Mikas (1873 10 13–1937 03 23). Dainininkas, dirigentas, kompozitorius. Nuo 1901 m., studijuodamas Peterburgo konservatorijoje, vadovavo lietuvių chorams, sukūrė ir pastatė pirmąsias lietuviškas operetes. 1906 m. emigravo į Šveicariją, gyveno JAV. Užsienyje rengė koncertus, vadovavo lietuvių chorams, steigė muzikos mokyklas. 1930 m. apsigyveno Kaune. Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (1906), operą „Eglė žalčių karalienė“ (1920), operečių, kitų muzikinių kūrinių, knygų ir straipsnių apie muziką.
------------------------------------
Pieštvės pilis
Pieštvės pilis. XIV a. lietuvių pilis Pieštvės kairiajame krante, dabartiniame Seredžiaus piliakalnyje (Jurbarko raj.). Pirmą kartą paminėta 1293 m. Dusburgo kronikoje. Kryžiuočiai ją puolė 1293, 1298, 1318 ir 1319 metais, o itin didelėmis pajėgomis – 1322 m. 1363 m. Pieštvės pilis buvo sudeginta.
------------------------------------
Pietaris Vincas
Pietaris Vincas (1850 10 09–1902 10 03). Rašytojas. Parašė apsakymų, apysakų, autobiografinių apybraižų, istorinę pjesę „Kova ties Žalgiriais“ (1906), pasaką vaikams „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930). Svarbiausias kūrinys – pirmasis lietuvių istorinis romanas „Algimantas“ (1904–1905).
------------------------------------
Pietų Lietuvos fazė
Pietų Lietuvos fazė. Paskutinio (Viurmo) ledynmečio ledyno sustojimo riba Lietuvos teritorijoje. Ji eina nuo Bartninkų per Kalvariją, Liudvinavą, Prienus, Aukštadvarį, Trakus. Nuo Trakų riba pasuka į šiaurės rytus ir maždaug (per Paberžę, Labanorą, Dūkštą ir Adutiškį) pakartoja buvusią Pomeranijos ledyno stadijos konfigūraciją.
------------------------------------
Pijorai
Pijorai. Katalikų vienuolių ordinas. 1597 m. Romoje įsteigė Juozapas Kalesancijus. Lietuvoje veikė nuo XVII a. iki 1831 m. Į LDK atsikėlė XVII a. I pusėje iš Lenkijos. Įsikūrė Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje, Raseiniuose, Varenave, Želvoje, Ščiučine. Čia rezidavo LDK pijorų provinciolas, veikė pijorų noviciatas, kunigų seminarija. Pijorai prie vienuolynų steigė mokyklas (kolegijas). Dėl jų steigimo ir mokymo programų varžėsi su jėzuitais. 1736 m. įkurta Lietuvos pijorų provincija. Pijorai mokyklose, be tikybos, gimtosios (lenkų kalbos) ir lotynų kalbos, dėstė gamtos mokslus, užsienio kalbas, aritmetiką, istoriją, etiką, logiką. Kūrė bibliotekas, laboratorijas, botanikos sodus. XVIII a. ypač garsėjo 1726 m. įsteigta Vilniaus pijorų kolegija. Jos rektorius Motiejus Domininkas Dogelis 1758–1764 m. Vilniuje išleido Lenkijos ir Lietuvos istorinių dokumentų rinkinį, pijoras Kazimieras Narbutas – 1769 m. pirmąjį lenkų kalba logikos vadovėlį „Logika, arba samprotavimo ir sprendimo mokslas“. 1790–1792 m.Vilniaus pijorų kolegijoje dėstė Stanislovas Bonifacas Jundzilas. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje pijorų mokyklos ir vienuolynai buvo uždaryti.
------------------------------------
Pijus IX
Pijus IX (1857 05 31–1939 02 12). Popiežius. 1918–19 m. buvo apaštališkuoju Lenkijos ir Lietuvos vizitatoriumi. 1919–21 m. – nuncijus Lenkijoje. Nuo 1921 m. Milano arkivyskupas, kardinolas, nuo 1922 m. popiežius. Vatikano radijo organizatorius (1931). Įsteigė Popiežiaus mokslų akademiją (1936). 1926 04 04 įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.
------------------------------------
Pilėnai
Pilėnai. Pilėnų pilies vieta nenustatyta. Ji tapatinama su Punios piliakalnio pilimi, tačiau labiau tikėtina, kad ji buvo prie Nemuno žemupio. Šaltiniuose minimas garsusis Pilėnų gynimas prasidėjo 1336 02 24. Kryžiuočiai ir jų talkininkai, vadovaujami Ordino didžiojo magistro Dytricho fon Altenburgo, apsupo Pilėnus. Pasak kryžiuočių kronikų, pilyje buvo 4000 žmonių (deja, tai mažai tikėtina), vadovaujamų Margirio. Kilus gaisrui ir dėl priešo persvaros nebegalėdami atsiginti, gynėjai, pasak vokiečių kronikininkų, nusižudė.
------------------------------------
Piktograma
Piktograma (pieštas + užrašytas). Primityvaus rašto ženklas, schematizuotas piešinys.
------------------------------------
Piliakalnis
Piliakalnis. Įtvirtinta senovės gyvenvietė, dažnai piliavietė. Piliakalniai yra vieni iš svarbiausių archeologinių paminklų, būdingi daugeliui genčių ir tautų. Lietuvoje žinoma apie 900 piliakalnių, 2/3 iš jų turi įtvirtinimų arba kultūrinių sluoksnių liekanų. Daugiausiai piliakalnių yra Lietuvos rytuose ir Užnemunėje, mažiau – Žemaičių aukštumoje, mažiausiai Lietuvos šiaurėje ir Vidurio lygumoje. Archeologijos duomenimis ankstyviausi piliakalniai žinomi nuo II tūkstm. pr. Kr. pabaigos.
------------------------------------
Pilies teismas
Pilies teismas. LDK 1566–1791 m. teismo organas, kuriam vadovavo didžiojo kunigaikščio paskirtas apskrities seniūnas (o toje apskrityje, kur buvo vaivadijos centras, – vaivada). Jis kuris skyrė ir likusius teismo narius: savo vietininką, pilies teisėją ir sekretorių. Šio teismo nariais galėjo būti tik vietos bajorai, mokėję kanceliarijoje vartojamą kalbą ir išmanę teisės dalykus. Teismas kolegialiai nagrinėjo baudžiamąsias apskrities bajorų bylas. Dėl jo sprendimų buvo galima apeliuoti kunigaikščiui ir Ponų tarybai, o nuo 1581 m. – ir Vyriausiajam tribunolui.
------------------------------------
Piligrimas
Piligrimas (svetimšalis). Keliaujantis maldininkas, šventųjų vietų lankytojas.
------------------------------------
Pilis
Pilis. Uždaras gynybinių įrenginių bei gyvenamųjų, ūkinių, kulto ir kt. pastatų kompleksas. Lietuvoje nuo IV–V po Kr. įrenginėtos slėptuvinio pobūdžio medinės pilaitės. X–XIV a. medinių pilių plotas Lietuvoje sudarė nuo 4 iki 8000 kv. m. Jų pylimai buvo 6–8 m aukščio, sutvirtinti rąstais ir akmenimis, ant jų – gynybinės sienos su jose įrengtais bokštais ir vartais. XIII–XIV a. pradžioje imta statyti mūrines ankstyvąsias aptvarines pilis (seniausia Kauno, didžiausia Medininkų pilis).
------------------------------------
Pilkapių kultūra
Pilkapių kultūra. I–V a. baltų kultūra. Lietuvoje ši kultūra viena iš didžiausiųjų – ji apima centrinę Žemaitiją, Vidurio, Šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvą. Šventosios upės baseinu ribojasi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dubysos vidurupyje ir Nevėžio aukštupyje siekiasi su Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra. Pilkapių kultūra paplitusi ir kaimyninėje Latvijoje: vakarinėje, centrinėje ir pietrytinėje jos dalyse. Lietuvoje dabar žinomas apie 131 šios kultūros paminklas. I a. pabaigoje–II a. pradžioje pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidodavo nedegintus. Jiems supildavo pilkapį ir apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Kas ir iš kur atnešė šį paprotį, nėra visai aišku. Manoma, kad pilkapių kultūros šaknų reikia ieškoti I a. pr. Kr. ar I a. po Kr. pirmoje pusėje, kai į šią iki tol menkai apgyventą sritį atsikraustė gyventojai iš Lietuvos pajūrio. Tokią prielaidą liudytų šie faktai: seniausieji (I–II a.) šios kultūros kapai turi bendrų bruožų su pajūrio srities to paties laikotarpio pilkapiais su akmenų vainikais. Bendrų bruožų turi ir abiejų sričių įkapės – panašūs iečių įmoviniai antgaliai, analogiškos antkaklės (trimitinės, buoželinės, kūginės), laiptelinės ir kitokios segės. II-ajame amžiuje šioje didžiulėje teritorijoje atsiranda skirtumų. Būtų galima skirti 3 grupes – šiaurės rytų („žemaitiškąją“), vidurio šiaurės („žiemgališkąją“) ir šiaurės rytų („sėliškąją“). Iki šiol dar nėra tiksliai nustatyti skiriamieji šių grupių bruožai.
------------------------------------
Pilkapynas
Pilkapynas (pilkapis). Laidojimo paminklo forma. Pavadinimas, matyt, kilęs nuo „supiltas kapas“. Šiai laidojimo formai būdingas iš žemių, akmenų ar iš žemių ir akmenų supiltas dažniausiai apskritimo formos sampilas. Tokio sampilo pagrindą (aplinkinės žemės horizonto lygyje) dažniausiai juosia stambių akmenų vainikas. Tai paprasčiausia pilkapio konstrukcija. Nelygu istorinis laikas ir kultūra, pilkapių konstrukcija gali būti labai sudėtinga: su keliais koncentriniais vainikais, grįstu pilkapio pagrindu, akmeninėmis laidojimo kameromis ir kita. Sudeginti ar nedeginti mirusieji pilkapiuose gali būti laidojami sampile, ant pilkapio pagrindo ar po sampilu iškastoje duobėje. Tai priklauso nuo kultūros.
------------------------------------
Pilsudskis Jozefas
Pilsudskis Jozefas (1867 12 05–1935 05 15). Lenkijos valstybės veikėjas, politikas, kariškis. Dalyvavo pasikėsinime prieš carą Aleksandrą III, dėl to 1888–92 m. buvo ištremtas į Sibirą. Priklausė Lenkijos socialistų partijai (nuo 1892). 1893 m. Vilniuje įsteigė šios partijos Lietuvos sekciją. Pirmojo pasaulinio karo metu subūrė Lenkijos karinę organizaciją, kovojo dėl Lenkijos valstybės atkūrimo. 1918 11 11–1922 m. Lenkijos valstybės viršininkas (diktatorius). Bandė sukurti Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos federaciją. Kariavo su Baltarusija, Lietuva, Rusija, Ukraina. 1919 m. bandė padaryti Lietuvoje valstybės perversmą. 1920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos. Po 1926 m. karinio perversmo vėl tapo Lenkijos diktatoriumi.
------------------------------------
Pinigėliai
Pinigėliai. Smulkiausios sidabrinės LDK monetos, XIV–XVI a. kartais dar vadintos ir „pinigais“, kol įsigalėjo „denaro“ pavadinimas. Pinigėliais vadintos smulkios sidabrinės Kęstučio, Vytauto, Jogailos, Aleksandro monetos.
------------------------------------
Pipynė Jonas
Pipynė Jonas (g. 1935 11 30). Lengvaatletis. 1956, 1959 m. SSRS tautų spartakiados, 1956–1959 m. SSRS 1500 m. bėgimo, 1957 m. tarptautinių jaunimo žaidynių čempionas. 1957 m. pasaulio studentų žaidynėse iškovojo sidabro medalį. 1500 ir 2000 m. bėgimo SSRS rekordininkas. Nuo 1980 m. treneris.
------------------------------------
Pirmalaikis
Pirmalaikis. Mitinis šventasis laikas, kada buvo kuriamas pasaulis. Šventųjų apeigų metu, per svarbiausias metines kalendorines šventes tarsi grįžtama į pirmalaikį.
------------------------------------
Pirmasis Lietuvos Statutas
I Lietuvos Statutas (1529). LDK teisynas, kurio rengimui vadovavo kancleris Albertas Goštautas. Susidėjo iš 13 skyrių (240 straipsnių) ir apėmė valstybinės, baudžiamosios, civilinės ir kitų teisės šakų normas. Teisiškai įformino LDK valstybinę ir visuomeninę santvarką, privilegijuotą feodalų padėtį ir valstiečių išnaudojimą.
------------------------------------
Pirmasis pasaulinis karas
I pasaulinis karas. 1914–18 m. karas tarp dviejų koalicijų – Trilypės sąjungos (Vokietija ir Austrija–Vengrija, sąjungininkės Turkija, Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija, sąjungininkės Serbija, Japonija, Italija, Rumunija, JAV). Iš viso į karą įsitraukė 34 pasaulio valstybės. Karo pretekstu tapo Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinio Franco Ferdinando nužudymas. 1914 07 15 Austrija–Vengrija paskelbė karą Serbijai, 07 19 – Vokietija – Rusijai, 07 21 – Prancūzijai, 07 22 – Didžioji Britanija – Vokietijai. 1914 m. Vokietija užėmė Liuksemburgą ir Belgiją. 1914 08–09 Rusijos kariuomenė sutriuškino Austrijos–Vengrijos pulkus Galicijoje, 1914 m. pabaigoje–1915 m. pradžioje – turkų kariuomenę Užkaukazėje. 1915 m. rusų kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Galicijos, Lenkijos, dalies Pabaltijo. 1916 m., po nesėkmingo vokiečių kariuomenės bandymo prasimušti pro sąjungininkų pajėgas Verdene (Prancūzija), strateginė karo iniciatyva atiteko Antantei. 1916 05–06 sunkių pralaimėjimų patyrė Austrija–Vengrija. Sudariusi separatinę Bresto taiką su Rusija 1918 03 03, Vokietija sutelkė jėgas Vakarų fronte, tačiau buvo sutriuškinta Antantės valstybių. 1918 09 29 kapituliavo Bulgarija, 10 30 – Turkija, 11 03 – Austrija–Vengrija, 11 11 – Vokietija. I pasaulinio karo metu žuvo daugiau kaip 10 mln. žmonių.
------------------------------------
Pirmasis Respublikos padalijimas
I Respublikos padalijimas. I padalijimą įtvirtino 1772 08 05 Austrijos, Prūsijos ir Rusijos pasirašyta I Peterburgo konvencija. Iš LDK valdų Rusijai atiteko šiaurinės Rytų Baltarusijos žemės, iš LDK ir Lenkijos bendrų valdų – Latgala. Prūsija ir Austrija prisijungė Lenkijos valdas: Prūsija – lenkų šiaurines žemes, Austrija – vakarinę Ukrainos dalį su Lvovo miestu ir Lenkijos pietines žemes. Pirmasis padalijimas sužlugdė Rusijos pastangas vienai kontroliuoti Respubliką ir nepaprastai sustiprino Prūsiją, kurios dvi viena nuo kitos atskirtos dalys (Brandenburgas ir Rytų Prūsija) buvo sujungtos. Atkirtusi Lenkiją nuo jūros, Prūsija ėmė kontroliuoti beveik visą Lenkijos prekybą su Vakarų Europa.
------------------------------------
Pirmoji Rusijos revoliucija (1905)
1905 m. revoliucija. Pirmoji Rusijos revoliucija. Po darbininkų demonstracijos sušaudymo 1905 01 09 Rusijoje prasidėjo masiniai darbininkų streikai, valstiečių sukilimai, neramumai armijoje ir laivyne (sukilimas šarvuotyje „Potiomkinas“, Vladivostoko sukilimas). Liberalūs visuomenės sluoksniai reikalavo reformų. Atsirado darbininkų ir inteligentų profsąjungos, daugėjo kairiųjų partijų, kūrėsi liberalios, konservatyvios ir kraštutinės dešiniosios partijos bei organizacijos. Imperatorius Nikolajus II buvo priverstas paskelbti 1906 11 17 manifestą, kuriame žadėjo politines laisves. Sušaukta Valstybės Dūma – įstatymų leidžiamasis organas. Sukurta Ministrų Taryba. Nuslopinti ginkluoti sukilimai Maskvoje, Rostove prie Dono, Novorosijske, Jekaterinoslave ir kituose miestuose. 1906 m. į revoliuciją aktyviau įsitraukė valstiečiai, įvyko keletas armijos ir laivyno sukilimų. 1907 m. vyriausybei pavyko suvaldyti situaciją. Revoliucijos pabaigą reiškė II Valstybės Dūmos paleidimas. Po revoliucijos Rusijos vyriausybė pradėjo reformas, parlamentinės sistemos kūrimą.
------------------------------------
Pytėjas
Pytėjas Masilietis. IV a. pr. Kr.g. graikų geografas, astronomas, matematikas ir keliautojas. Apie 326–324 m. pr. Kr. aplankė Šiaurės Europą. Kelionių knygoje „Apie okeaną“ pirmasis aprašė Britų salų ir Šiaurės Europos gamtą, gyventojus, jų verslus ir papročius.
------------------------------------
Platonas
Platonas (427 ar 428 – 347 348 m. pr. Kr.), graikų filosofas, objektyviojo idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys. Atėnuose įkūrė filosofų mokyklą – Platono akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų.
------------------------------------
Plebiscitas
Plebiscitas. Visų šalies gyventojų balsavimas svarbiu valstybei klausimu.
------------------------------------
Plechavičius
Plechavičius Povilas (1890 02 01–1973 12 19). Lietuvių karo veikėjas. Iki 1918 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1919 m. – Sedos-Mažeikių karo komendantas. Nuo 1921 m. – pulko vadas. Vienas iš 1926 m. valstybės perversmo vadovų. 1927–1929 m. – Lietuvos kariuomenės vyr. štabo viršininkas. 1944 m. emigravo į užsienį, nuo 1949 m. gyveno JAV.
------------------------------------
Pleistocenas
Pleistocenas (gausiausias + naujas). Žemės geologijos istorijos kvartero periodo epocha. Prasideda apie 2 mln. m. pr. Kr. ir baigiasi holoceno epocha – apie 10000 m. iki šių laikų.
------------------------------------
Pliateriai
Pliateriai. XIII–XX a. Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos didikų giminė, grafai. Giminės pradininkas – XII a. pab. riteris Hereboldas Brėjelietis, pramintas Pliateriu. LDK Pliateriai įsikūrė XVII a. I pusėje, iki tol turėjo valdas Livonijoje. Respublikos Pliaterių pradininkas – Gotardas Pliateris (m. 1668). Žymesni atstovai – Livonijos ordino maršalas Jonas (m. 1533), Livonijos vaivados Jonas Teofilis (m. 1696), Jonas Liudvikas (m. 1737), Polocko, Trakų kaštelionas, Mstislavlio vaivada Konstantinas Liudvikas (m. 1778), Trakų kaštelionas, LDK pakancleris Kazimieras Konstantinas (1748–1807), Lenkijos karalystės valstybės sekretorius Liudvikas (1744–1846), lenkų geografas ir istorikas Stanislovas Pliateris (1784–1851), gamtotyrininkas, archeologas Adomas Pliateris (1790–1862), 1830–31 m. sukilimo dalyviai Vladislovas (1806–1889), Cezaris (1810–69) ir Emilija (1806–31) Pliateriai, lituanistas ir istorikas Jurgis Plioteris (1810–1836).
------------------------------------
Pliateris
Pliateris Adomas. Archeologas, istorikas, gamtininkas, dailininkas mėgėjas (1790–1862). Mokėsi Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Senienų muziejaus steigimo Vilniuje. Tyrė gimtąsias Padauguvės vietas, parašė Daugpilio istoriją. Bendradarbiavo Vilniaus žurnale „Athenaeum“. Išleido piešinių albumėlį „Senosios Lenkijos paminklų vaizdai“ (1826).
------------------------------------
Pliaterytė Emilija
Pliaterytė Emilija (1806 11 13–1831 12 23). 1831 m. sukilimo dalyvė. Dalyvavo mūšiuose, kartu su pusbroliu Cezariu Pliateriu suorganizavo sukilėlių būrį Dusetose.
------------------------------------
Plinijus
Plinijus Vyresnysis. Romėnų rašytojas, mokslininkas, visuomenės veikėjas (23–75). Tarnavo Germanijos, Galijos, Ispanijos, Afrikos romėnų provincijose. Žuvo per vezuvijaus išsiveržimą. Parašė karybos, istorijos, retorikos veikalų, kurie, deja, neišliko. Išliko 77 m. parašytos „Gamtos istorijos“ (išspausdinta 1469 m.) 37 knygos. Jose yra astronomijos, fizinės geografijos, meteorologijos, etnografijos, zoologijos, botanikos, žemės ir miškų ūkio, medicinos, mineralogijos, metalurgijos žinių. Veikale daug buitinių, fantastinių detalių, anekdotų, pasakojimų. Plinijaus Vyresniojo istorinių veikalų siužetus savo kūryboje panaudojo P.K. Tacitas.
------------------------------------
Plioteris Jurgis
Plioteris Jurgis, Pliateris, Plateris Jurgis (1810 07–1836 02 15). Lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjas, istorikas. Aprašinėjo lietuviškas knygas, tyrė lietuvių kalbą, steigė lietuviškas mokyklas.
------------------------------------
Plokštinis kapinynas
Plokštinis kapinynas (plokštinis kapas). Laidojimo paminklo forma. Pavadinimas kilęs nuo „plokščias kapas“, nes šiuo metu jokių antžeminių statinių nėra išlikę, nors anksčiau jų galėjo būti. Šiai laidojimo formai būdinga pailga, dažnai suapvalintais galais laidojimo duobė. Priklausomai nuo istorinio laiko ir kultūros plokštinio kapo konstrukcija gali būti labai sudėtinga: aplink mirusįjį sudėta akmeninė dėžė ar pailgos formos akmenų vainikas, susijungiantis su greta esančiais kapais, specialiai suręstos laidojimo duobės sienos, priėjimai prie kapo duobės ir pan. Mirusieji plokštiniuose kapuose būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti.
------------------------------------
Plūgas
Plūgas. Geležinis arimo įrankis, traukiamas arklių ar jaučių. Lietuvoje paplito XVIII a. pabaigoje (daugiausia dvaruose), valstiečių ūkiuose – XIX a. pabaigoje. Gali būti vienvagiai, dvivagiai, trivagiai ir kt. XX a. viduryje pradėta naudoti traktorinius plūgus.
------------------------------------
Podolė
Podolė. Istorinė sritis tarp pietinio Bugo ir Dnestro (dabartinės Vinicos ir Chmelnickio sritys Ukrainoje). Susidarė XIV a., o 1363 m. prijungta prie LDK. 1430 m. vakarinę, o 1569 m. ir rytinę Podolę prisijungė Lenkija.
------------------------------------
Počobutas
Počobutas Martynas. Lietuvos astronomas (1728–1810). Baigė Gardino kolegiją, studijavo filosofiją Polocke, graikų kalbą ir tiksliuosius mokslus Prahoje. Įgijęs teologijos daktaro laipsnį, dirbo Marselio, Avinjono, Neapolio observatorijose. 1754 m. M. Počobutas tapo Vilniaus observatorijos direktoriumi; 1780–1799 m. buvo renkamas Universiteto rektoriumi. Jo darbai pripažinti tarptautiniu mastu: M. Počobutas buvo Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Prancūzijos mokslų akademijos narys korespondentas. 1803 m. astronomas paskelbė darbą apie Denderos šventyklos datavimą paleoastronominiu metodu.
------------------------------------
Polaneco universalas
Polaneco universalas. Svarbiausias 1794 m. sukilimo vadovybės aktas, skirtas valstiečių klausimui. Pasirašytas 1794 m. gegužės mėn. 7 d. Polanece (Lenkija, Tarnobžego vaivadija). Autoriai – Tadas Kosciuška ir Hugas Kolontajus. Universalas suteikė baudžiauninkams asmens laisvę: leido išeiti iš dvaro, atsiskaičius su dvarininku ir sumokėjus mokesčius. 33–50 procentų sumažino lažą. Valstiečių ginčus su dvarininkais sprendė specialūs sukilimo valdžios pareigūnai ir apskričių Tvarkomosios komisijos. Poloneco universalas buvo vykdomas visoje sukilėlių kontroliuojamoje LDK teritorijoje. Numalšinus sukilimą, Poloneco universalas panaikintas.
------------------------------------
Poleksėnai
Poleksėnai. Vakarų jotvingių gentis, susiformavusi II–VII amžiuje. Jų gyventa teritorija – Elko upės baseinas ir į šiaurę nuo Bebro (Narevo intako) upės. Kartais šiuo vardu vadinami visi jotvingiai. Nuo XII a. ši jotvingių gentis susiduria su vis didėjančia Lenkijos karalystės agresija, o nuo XIII a.pradžios ir su Kryžiuočių ordinu. XIII a. pabaigoje Ordinas užima beveik visas poleksėnų žemes. Pietinė žemių dalis atiteko Lenkijai. Taip poleksėnai istoriškai asimiliavosi su lenkais ir vokiečiais.
------------------------------------
Polianovo taika
Polianovo, Polianovkos taika. Respublikos taikos sutartis su Rusija, sudaryta 1634 06 14 Semleve (prie Polianovkos upės). Užbaigė 1632–1634 m. Smolensko karą. Patvirtino Deulino paliaubų (1618 12 11) sąlygas. Rusija atsisakė pretenzijų į Livoniją, taip pat visų žemių, užimtų per 1632–1634 m. karą, ir įsipareigojo sumokėti Respublikai 200 tūkst. rublių kontribuciją. Respublikos valdovas Vladislovas Vaza atsisakė pretenzijų į Rusijos sostą. Buvo sutarta nedelsiant be išpirkos apsikeisti belaisviais ir demarkuoti sienas.
------------------------------------
Poloneco universalas
Poloneco universalas. Svarbiausias 1794 m. sukilimo aktas, skirtas valstiečių klausimui. Pasirašytas 1794 05 07 Polonece (Lenkija). Autoriai Tadas Kosciuška ir Hugas Kolontajus. Universalas suteikė baudžiauninkams asmens laisvę, 33–50% sumažino lažą. Valstiečių ginčus su dvarininkais sprendė specialūs sukilimo valdžios pareigūnai ir apskričių Tvarkomosios komisijos. Universalas buvo vykdomas visoje sukilėlių kontroliuojamoje LDK teritorijoje. Numalšinus sukilimą, panaikintas.
------------------------------------
Polonizacija
Polonizacija, lenkinimas. Lietuvos polonizacija prasidėjo XIV a. pradžioje ir tęsėsi iki XIX amžiaus. Palankios sąlygos polonizacijai susidarė po 1387 m. Lietuvos krikšto. Lenkai Lietuvoje ėmė tapti klebonais ir vyskupais, lietuviai vyko mokytis į Krokuvą. Ėmė vienodėti Lietuvos ir Lenkijos bajorija. Horodlės unijos metu Lietuvos bajorai gavo Lenkijos bajorų herbus ir tuo simboliškai buvo priimtos į lenkų bajorų šeimas. Lietuvos bajorų teisės sutvarkytos pagal Lenkijos pavyzdį. XVI a. viduryje Lietuvos administracinė santvarka sutvarkyta pagal Lenkijos pavyzdį: įsteigtos vaivadijos, pavietai. XVII a. pabaigoje lenkų kalba pasidarė LDK valstybine kalba. XVIII a. dauguma Lietuvos bajorų jau buvo sulenkėję. Respublikos padalijimai dar labiau suartino Lietuvos ir Lenkijos bajorus. 1831, 1863 m. sukilimuose jie bendrai veikė prieš Rusijos valdžią. Dauguma XIX a. bajorų jautėsi esą lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės.
------------------------------------
Polonofobija
Polonofobija. Priešiškumas viskam, kas lenkiška.
------------------------------------
Poltavos mūšis
Poltavos mūšis. Šiaurės karo mūšis. 1709 07 08 įvyko prie Poltavos tarp Rusijos (42 tūkst. žmonių, 72 pabūklai, vadas Petras I) ir Švedijos (20 tūkst. žmonių, 4 pabūklai, vadas Karolis XII) kariuomenių. Už švedus kovojo ir etmono I Mazepos vadovaujami zaporožiečiai, ir Ukrainos kazokai. Švedai buvo sutriuškinti (žuvo 9 tūkst., 18 tūkst. paimta į nelaisvę; rusų žuvo 1400). Karolis XII ir Mazepa pabėgo į Turkiją. Šiaurės kare įvyko persilaužimas Rusijos naudai.
------------------------------------
Pomeranijos stadija
Pomeranijos stadija. Paskutinio (Viurmo) ledynmečio stadija. Ledo pakraštys buvo linijoje Veisiejai–Merkinė–Daugai–Riešė–Švenčionėliai–Dūkštas. Ties Dūkštu ledyno pakraščio riba, sudariusi aštrų kylį, suko Švenčionių aukštumos papėde į pietryčius. Pomeranijos stadijos metu išilgai ledyno briaunos tekėjo ledyninė upė. Užsimezgusi Žeimenos aukštupyje ji tekėjo Žeimenos, Neries, Vokės, Merkio ir Nemuno proslėniais į pietvakarius. Ten ji įsiliedavo į galingą tirpsmo vandenų srautą, tekėjusį Bebkro–Vyslos–Vartos–Oderio–Elbės proslėniais į Šiaurės jūrą.
------------------------------------
Poniatovskis
Poniatovskis Stanislovas Augustas (1732–1798). Paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpiu (1764–1795) įvyko visi trys Respublikos padalijimai. Respublika prarado savo valstybingumą. 1763 m., mirus Augustui III, Maskvos ir Čartoriskių remiamas S. Poniatovskis buvo išrinktas Respublikos valdovu. Remiamas Čartoriskių bandė reformuoti valstybę, sustiprinti karaliaus valdžią, panaikinti „liberum veto“, pašalinti svetimų valstybių įtaką. Maskvos remiama Radomo konfederacija (prie kurios buvo priverstas prisidėti ir pats Poniatovskis) sudavė lemiamą smūgį Čartoriskių reformų planams. 1768 m. susiorganizavusi Baro konfederacija siekė pašalinti Maskvos įtaką. Poniatovskis bandė laviruoti tarp abiejų frontų. 1773–1775 m. Seimas buvo priverstas patvirtinti ne tik I Respublikos padalijimą , bet ir tokį valstybės pertvarkymą, po kurio karalius teliko Nuolatinės tarybos pirmininku. Poniatovskis aktyviai dalyvavo Gegužės trečiosios konstitucijos, kuria siekta reformuoti valstybę ir pašalinti Maskvos hegemoniją, parengime. Targovicos konfederacija bei Maskvos karinė intervencija atvedė prie II Respublikos padalijimo. Poniatovskis vengė kištis į 1794 m. sukilimą. Po šio sukilimo III padalijimu Respublika buvo galutinai likviduota. 1795 11 25 Poniatovskis oficialiai atsisakė sosto ir apsigyveno Gardine.
------------------------------------
Ponai
Ponai. XIV pab.–XVIII a. įtakingiausia LDK didžiūnų grupė. Iš pradžių jais buvo vadinami tik didžiūnai, kilę iš bajorų, bet nuo XVI a. ši sąvoka taikyta ir išlikusiems žymesniems kunigaikščiams. Nuo XV a. pradžios ponai įgijo kur kas didesnę įtaką nei sritinis kunigaikštis. XV a. įkurta Ponų taryba.
------------------------------------
Ponų taryba
Ponų taryba. XV a. I pusės–XVI a. LDK centrinės valdžios organas, kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu valdęs kraštą. Nuo XV a. II pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe. Pradžioje Ponų taryba vykdė kai kurias administracines ir kartu su didžiuoju kunigaikščiu įstatymų leidimo funkcijas. Jam mirus, vykdė daugumą jo funkcijų, rinkdavo naują didįjį kunigaikštį. Ponų tarybos kompetenciją praplėtė ir teisiškai įformino 1492 m. Aleksandro privilegija. Pagal šią privilegiją didysis kunigaikštis privalėjo su Ponų taryba derinti krašto vidaus ir užsienio politiką. 1506 m. Žygimanto Senojo privilegija nustatė, kad be Ponų tarybos žinios negalima priimti naujų ir keisti senų įstatymų. Ponų tarybos sudėtis kito. Jos nariais buvo vyskupai, aukštieji pasaulietiniai dignitoriai (Vilniaus ir Trakų vaivados, kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, kancleriai, didieji etmonai). Apie 1529 m. Ponų taryboje buvo nuo 35 iki 50 žmonių Ponų tarybos nariai pareigas ėjo iki mirties. XV a. viduryje iš žymiausiųjų Ponų tarybos narių buvo sudaryta Slaptoji arba Siauroji tarybą. XVI a. pilnos sudėties Ponų taryba retai buvo šaukiama. Faktiškai visus valstybės valdymo klausimus sprendė Slaptoji taryba. Nuo XV a. pabaigos Ponų taryba būdavo šaukiama drauge su Seimu ir turėjo skaitytis su didėjančia jo įtaka. Valdžios pasidalijimą tarp Ponų tarybos ir Seimo įtvirtino II Lietuvos Statutas (1566). Pagal Liublino unijos (1569) nuostatus LDK Ponų taryba ir Lenkijos senatas buvo sujungti į Lenkijos ir Lietuvos valstybės senatą. Neoficialiai Ponų taryba veikė iki XVII a. vidurio.
------------------------------------
Populiacija
Populiacija (gyventojai). Vienos biologinės rūšies individų, gyvenančių tam tikrame areale, visuma, genetiškai skirtinga nuo kitų individų grupių.
------------------------------------
Poška
Poška Dionizas. Lietuvių rašytojas, kultūros veikėjas (1765–1830). Mokėsi Kražių kolegijoje. Vėliau Raseiniuose pasirengė advokato tarnybai. 1787–1821 m. su pertraukomis dirbo Raseinių žemės ir pilies teismuose. Nuo 1790 m. gyveno Bardžių dvarelyje. Rinko senienas – archeologinius radinius, ginklus, pinigus, knygas. Išskobtame seno ąžuolo kamiene pastatė altaną, vadinamąjį Baublį. Čia 1812 m. įrengė senienų muziejų. Svarbiausias kūrinys – odės pobūdžio poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, parašyta apie 1815–1825 m. sekant nežinomo lenkų autoriaus eiliuotu kūriniu „Lenkų valstietis“. Dėl sulietuvinto kolorito, radikaliau išreikštos idėjos laikytina originaliu kūriniu. Istoriniuose straipsniuose lenkų kalba „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“, „Apie senovės pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose“ pateikė vertingų etnografinių ir archeologinių žinių. Lietuvos praeitį traktavo romantiškai.
------------------------------------
Potapovas Aleksandras
Potapovas Aleksandras (1818 09 27–1886 11 05). Rusijos valstybės veikėjas, kariškis. 1864–68 m. Vilniaus generalgubernatoriaus padėjėjas, 1868–74 m. generalgubernatorius. Darė nuolaidų lenkų kilmės dvarininkams.
------------------------------------
Potockiai
Potockiai. XIV–XIX a. pab. Respublikos, Lenkijos valstybės ir karo veikėjų giminė. Kilusi iš Potoko pilies (Krokuvos apylinkėse) savininkų. Turėjo didelių dvarų Vakarų Ukrainoje. Nuo XVII a. giminiavosi su LDK didikais Radvilomis. Nuo XVIII a. II trečdalio įtakinga Respublikos santvarkos reformatorių partija. Dėl įtakos ir valstybės valdymo kovojo su Respublikos didikų Čartoriskių partija.
------------------------------------
Pozityvizmas
Pozityvizmas. Filosofijos kryptis. Teigia, kad pozityvias, tikras žinias gauname tik iš specialiųjų mokslų, o filosofija yra nereikalinga. Atsirado XIX a. 4 dešimtmetyje. Pradininku laikomas O. Kontas. Lietuvoje pradėjo reikštis XIX a. pab.–XX a. pr. Žymiausi propaguotojai buvo Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis ir kiti. Pozityvizmo atmainos – empriokriticizmas, neopozityvizmas.
------------------------------------
Pozniakas Danas
Pozniakas Danas (g. 1939 10 19). Boksininkas. 1958–1965 m. Lietuvos, 1962, 1965, 1967 ir 1968 m. SSRS, 1967 m. SSRS tautų spartakiados, 1965, 1967 ir 1969 m. Europos, 1968 m. olimpinių žaidynių pussunkio svorio čempionas. Nuo 1976 m. tarptautinės kategorijos teisėjas.
------------------------------------
Pragiškis
Pragiškis (Parhiškis) Jeronimas. Vienuolis, katalikybės skleidėjas (apie 1369–1440). Studijavo Prahos universitete (1389–1393). Teologijos studijas baigė po 1400 m. Krokuvos universitete. 1395–1398 ar 1401–1404 m. skleidė Lietuvoje katalikybę. Sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą fanatiškai naikindamas pagonių kulto vietas. Vytauto išsiųstas iš Lietuvos. Jeronimo Prahiškio pasakojimais paremtas Enėjo Silvijaus Pikolominio raštų žinios apie Lietuvą ir senovės lietuvių tikėjimą.
------------------------------------
Prahos universitetas
Prahos (Karolio) universitetas. Vienas iš seniausių Europos universitetų. Įkurtas 1348 m. 1380 m. čia studijavo pirmieji studentai iš Lietuvos. 1397 m. universitete įsteigta lietuvių studentų kolegija, kurios globėjas buvo J. Husas.
------------------------------------
Pramotė
Pramotė. Mitinis vaizdinys totemizme, žvėris – žmonių genties pranokėja ir globėja.
------------------------------------
Pranciškonai
Pranciškonai. Katalikų vienuolių ordinas, įkurtas Italijoje 1209 m. Buvo pirmi elgetaujantys vienuoliai, smerkė dvasininkijos gobšumą. Lietuvoje atsirado XIII a. per kryžiaus karus ir Mindaugo krikštą. XVIII a. turėjo apie 50 vienuolynų.
------------------------------------
Preborealis
Preborealis. Pirmasis holoceno klimatinis periodas (tarp 8000 ir 7000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Precesija
Precesija (ėjimas priekyje). Lėtas periodinis žemės ašies slinkimas kūgio paviršiumi aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Reiškinį sukelia Mėnulio ir Saulės poveikis netaisyklingos formos Žemei (dėl masės pertekliaus ties pusiauju). Precesijos periodas yra 25725 metai. Dėl šio reiškinio pavasario ir rudens lygiadienių taškai pasislenka ekliptika iš rytų į vakarus vidutiniškai 50,26° per metus.
------------------------------------
Prefektas
Prefektas. Kai kuriose valstybėse – miesto policijos viršininkas.
------------------------------------
Preikšas
Preikšas Kazys (1903 06 14–1961 12 05). Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. Nuo 1918 m. dalyvavo bolševikų veikloje. 1940–1948 m. – Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius. 1948–1960 m. Lietuvos SSR ministro pirmininko pavaduotojas, 1959–1961 m. – užsienio reikalų ministras.
------------------------------------
Pretorijus
Pretorijus Motiejus. Mažosios Lietuvos istorikas, etnografas (apie 1635–1707). Gimė Klaipėdoje, studijavo Karaliaučiuje, Rostoke. 1661 m. gavo filosofijos magistro laipsnį. Nuo 1665 m. kunigavo Nybūdžiuose, netoli Gumbinės, ir Vakarų Prūsijoje. Rinko etnografinę medžiagą, subūrė senovės tyrinėtojų būrelį. Svarbiausias veikalas – „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ – buvo parašytas apie 1690 m., o nuorašas šiuo metu saugomas Lietuvos mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje. Veikale aprašyti lietuvių papročiai, buitis, pateikta smulkiosios tautosakos, lietuviškų žodžių ir tekstų.
------------------------------------
Priešistorė
Priešistorė (proistorė). Senesnioji žmonijos raidos dalis, apimanti laikotarpį maždaug nuo 2 milijonų metų iki atsirandant raštui, fiksuojančiam istorinius įvykius. Tyrinėjimai šioje srityje atliekami daugiausia archeologiniais metodais; dažnai jie nukreipti į valstybių, tautų, kultūrų kilmės nagrinėjimą. Lietuvoje priešistore laikomas laikotarpis iki valstybės susikūrimo. Šį terminą nacionalinėje istoriografijoje įtvirtino J. Puzinas.
------------------------------------
Priešistorės periodizacija
Lietuvos priešistorės periodizacija. Skirstymas į tris laikotarpius: akmens amžius, bronzos arba žalvario amžius, geležies amžius. Visa priešistorė apima laikotarpį nuo 11000–10000 m. pr. Kr. iki XIII a. po Kr. Akmens amžius apima laikotarpį nuo 11000 iki 2000 m. pr. Kr. vidurio ir skirstomas į senąjį (11000–8000 m. pr. Kr.), vidurinįjį (9000–8000 riba – 5000 m. pr. Kr.), vėlyvąjį arba naująjį (5000–4000 riba – 1700/1600 m. pr. Kr.). Bronzos arba žalvario amžius apima laikotarpį tarp 1700/1600 ir 550 m. pr. Kr. ir skirstomas į senąjį (1700/1600–1100 m. pr. Kr.), naująjį (1100–550 m. pr. Kr.). Geležies amžius Lietuvoje datuojamas 550 m. pr. Kr.–XIII a. ir periodizuojamas taip: ankstyvasis geležies amžius (550 m. pr. Kr.–1 m. po Kr.), senasis (romėniškasis) geležies amžius (1–450 m.), vidurinysis geležies amžius – tautų kraustymosi laikotarpis (450–900 m.), vėlyvasis geležies amžius (900–XIII a.).
------------------------------------
Prigimtinė teisė
Prigimtinė teisė, prigimtinės teisės teorija. Teorija, teigianti, kad egzistuoja visiems žmonėms įgimtos teisės: laisvės, lygybės, privačios nuosavybės. Tokias idėjas kėlė Platonas, Sokratas, Tomas Akvinietis. Labiausiai paplito XVII–XVIII amžiuje. Prigimtinės teisės teoriją propagavo B. Spinoza, Dž. Lokas, Ž. Ž. Ruso ir kiti.
------------------------------------
Profsąjunga
Profsąjunga, profesinė sąjunga. Tam tikros profesijos darbininkų ar tarnautojų organizacija, skirta ginti ir atstovauti savo profesijos reikalams.Atsirado XVIII a. pabaigoje–XIX a., Lietuvoje – XIX a. pabaigoje.
------------------------------------
Protasevičius
Protasevičius Valerijonas (1504–1579 12 31). Katalikų bažnyčios veikėjas. Kilęs iš bajorų. Nuo 1549 m. Lucko, nuo 1556 m. Vilniaus vyskupas. 1568–1579 m. II Lietuvos Statuto taisymo komisijos pirmininkas. Kovai su reformatais pasikvietė į Lietuvą jėzuitus. 1570 m. įsteigė Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. išsirūpino karaliaus Stepono Batoro privilegiją, leidžiančią perorganizuoti tą kolegiją į akademiją arba į universitetą.
------------------------------------
Protektoratas
Protektoratas. 1. Valstybės priklausomybės forma. Stipri valstybė (protektorius) per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies (protektorato) užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką. Protektoratas sudaromas sutartimi. Paprastai ji stipriosios šalies primetama silpnesniajai. 2. Valstybė, patekusi kitos valstybės priklausomybėn, kuri reiškiasi kaip protektoratas pirmąja prasme.
------------------------------------
Protestantai
Protestantai (LDK). Reformacija Lietuvoje paplito XVI a. pradžioje. 1550 m. Vilniaus seimas pripažino stačiatikiams ir protestantams lygias teises su katalikais. Tais pat metais Žygimantas Augustas suteikė tikybos laisvę visiems krikščionybės išpažinėjams. Sparčiausiai reformacija Lietuvoje plito XVI a. II pusėje. Protestantais tapo galinga Radvilų giminė, Chodkevičiai, Pacai, Kęsgailos, Sapiegos, Kiškos ir kiti. Tačiau apie 1565 m. reformatai skilo į dvi sroves – kalvinistų ir arijonų. XVI–XVII a. sandūroje prasidėjo atvirkštinis procesas. Vis daugiau protestantų didikų grįžo į katalikybę. Pakitusi valdančiojo bajorų luomo pozicija leido katalikų bažnyčiai XVII a pirmoje pusėje pradėti atvirą, valstybės remiamą LDK protestantų persekiojimo kampaniją, žinomą kontrreformacijos vardu. Vidinis reformacijos sąjūdžio silpnumas ir bajorų luomo parama katalikybei leido katalikų bažnyčiai XVII a. viduryje seimų priimtais įstatymais sustiprinti savo padėtį: 1658 m. įstatymas privertė arijonus pereiti į katalikybę arba išvykti iš šalies, 1668 m. uždrausta iš katalikų pereiti į protestantų tikėjimą. XVII a. pabaigoje LDK protestantai jau buvo praradę ¾ savo turėtų bažnyčių (XVI a. pab. LDK veikė apie 200 protestantų bažnyčių). Pavienės protestantų bendruomenės nebesudarė rimtos opozicijos katalikams.
------------------------------------
Protėvių kultas
Protėvių kultas, manizmas (vėlės). Mirusių protėvių religinis garbinimas, pagrįstas tikėjimu, jog jie gali daryti poveikį gyviesiems. Kulto objektu tapdavo aukščiausią visuomeninę padėtį turėję protėviai – vadai, didvyriai, žyniai. Šio kulto reliktai – daugelio tautų papročiuose išlikusi ypatinga pagarba giminės senoliams.
------------------------------------
Prunskienė
Prunskienė Kazimira Danutė (g. 1943 02 26). Lietuvos valstybės veikėja, ekonomistė. Lietuvos-Europos instituto prezidentė. VGTU profesorė (nuo 1996). Lietuvos moterų asociacijos prezidentė. Moterų partijos pirmininkė (nuo 2000 m. – Naujosios demokratijos partijos), viena iš partijos kūrėjų. 1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė. Nuo 1996 m. – seimo narė. Išleido knygų politikos, ekonomikos, socialinėmis temomis.
------------------------------------
Prūsai
Prūsai. Vakarų baltų genčių junginys, gyvavęs pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir kalbėjęs prūsų kalba. Prūsus sudarė bartai, galindai, notangai, nadruviai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai. Prūsų kultūrai būdingas mirusiųjų deginimo paprotys, kapai su žirgais. Prūsų kultūra artimai susijusi su Vidurio Europos kultūra. Dėl prekybos gintaru jau nuo II a. prasideda prūsų kultūros pakilimo laikotarpis. V–IX a. užsimezga ryšiai su skandinavais, aktyvėja prekyba. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu į sritį tarp Oderio ir Vyslos veržėsi slavai. IX–XII a., nepaisant svetimtaučių išpuolių, klesti prūsų materialinė ir dvasinė kultūra. Žemėse gausu gamybos ir prekybos centrų, įtvirtintų medinių pilaičių, kunigaikščių bei karių kapų, kuriuose randama turtingų papuošalų, ginklų, žirgo aprangos reikmenų. Svarbiausius visuomenės klausimus sprendė vaida – kiekvienos žemės vyrų susirinkimas. Įtakingiausi vaidoje buvo genčių vadų palikuonys, kuriuos nuo XIII a. vadino vitingais. Nuo IX a. prūsus ėmė puldinėti vikingai, o nuo X a. – lenkų kunigaikščiai. Tačiau prūsai išliko nepriklausomi ir 1161 m. sutriuškino didžiulę lenkų kariuomenę. 1226 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas kovai su prūsais pasikvietė Kryžiuočių ordiną. 1231–1274 m. vyko kryžiuočių ir prūsų karas. XIII a. pab. prūsai buvo nukariauti, jų žemes kolonizavo vokiečiai. Jos žemėse susikūrė teokratinė Kryžiuočių ordino valstybė. Per kovas daugybė prūsų žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą ar Mazoviją. Dauguma virto mažažemiais valstiečiais-baudžiauninkais. Ilgiausiai prūsai išliko Semboje. Manoma, kad paskutiniai prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.
------------------------------------
Prūsija
Prūsija. Baltų genčių gyventa teritorija pietrytiniame Baltijos jūros pakraštyje. Vakaruose siekė Vyslos žemupį, rytuose Deimenos ir Mozūrijos ežeryno liniją, pietuose – Narevo intakų aukštupius. Prūsiją sudarė keletas žemių – Barta, Galinda, Kulmas, Liubavas, Notanga, Pagudė, Pamedė, Sasna, Semba, Varmė. Deja, IX a., o ypač XII–XIII a. prasidėjus agresijai, jie taip ir nesusijungė į vieną valstybę. Užkariautose žemėse XIII a. susikūrė vokiška teokratinė kryžiuočių valstybė. Per kovas daugybė prūsų žuvo, daug bėgo į Mozūriją ir ypač į Lietuvą. Dalis šiaurinių prūsų – bartų, notangų, sembų – sulietuvėjo.
------------------------------------
Prūsijos karalystė
Prūsijos karalystė. Vokiečių valstybė pietrytiniame Pabaltijyje. Egzistavo nuo 1701 m., kai Prūsijos kunigaikštystės kurfiurstas Frydrichas III gavo iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus karaliaus titulą. Sostinė buvo Berlynas. 1871 m. Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi. Po 1918 m. lapkričio revoliucijos monarchija Prūsijoje panaikinta. Prūsija tapo viena iš vokiečių žemių. Po Antrojo pasaulinio karo 1947 m. Prūsijos valstybė likviduota.
------------------------------------
Prūsijos kunigaikštystė
Prūsijos kunigaikštystė. 1525–1701 m. – vokiečių valstybė pietrytiniame Pabaltijyje, iki 1657 m. Lenkijos karalystės vasalė. 1618–1701 m. ji buvo sujungta personaline unija su Brandenburgu ir valdoma iš Berlyno. Susidarė Kryžiuočių ordino teritorijoje po jo sekuliarizacijos. Nuo XVII a. vidurio faktiškai autonominė jungtinės Brandeburgo ir Prūsijos valstybės dalis. Valdė Hohencolernų dinastijos kunigaikščiai. Kunigaikščio ir jo tarybos valdžią (ypač iki 1657 m.) varžė Prūsijos seimas – landtagas. Ekonomikos pagrindą sudarė lažinis žemės ūkis ir užsienio prekyba, ypač su LDK. Sostinė Karaliaučius buvo svarbus prekybos ir manufaktūrinės pramonės centras. Kiti žymesni miestai – Klaipėda, Tilžė. Gyventojai – lietuviai (lietuvininkai), lenkai (mozūrai), prūsai, vokiečiai (dauguma bajorai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai). Nuo 1525 m. valstybinė religija – liuteronybė. 1701 m. tapo Prūsijos karalystės provincija. Kunigaikštystėje XVI a. baigė susidaryti Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos (XVII a.)sritys. Prūsijos kunigaikščiai: Albrechtas Brandenburgietis (valdė 1525–1568), Albrechtas Frydrichas (1568–1604), Joachimas II Frydrichas (1605–1608), Johanas Sigizmundas (1609–1619), Georgas Vilhelmas (1619–1640), Frydrichas Vilhelmas (1640–1688), Frydrichas III (1688–1701).
------------------------------------
Ptolemėjas
Ptolemėjas Klaudijus. Graikų mokslininkas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje (apie 90–apie 168). Veikale „Geografija“ apibendrino senovės graikų geografijos žinias, išdėstė žemėlapių sudarymo pagrindus, surašė daugiau nei 8000 geografinių vietų, nurodė daugumos jų koordinates, įdėjo 26 žemės paviršiaus žemėlapius. Sudarė „Karalių chronologinį kanoną“ – svarbų chronologijos šaltinį.
------------------------------------
Pučas
Pučas. Nedidelės sąmokslininkų grupės įvykdytas valstybės perversmas arba mėginimas jį įvykdyti.
------------------------------------
Pundzius Bronius
Pundzius Bronius (1907 09 15–1959 04 11). Skulptorius. Dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės, Lietuvos dailės institutuose. Sukūrė monumentalių skulptūrų („Trys milžinai“, 1937 ir kt.), kamerinių skulptūrų („Motinystė“, 1934), portretų (S. Dariaus ir S. Girėno portretai ant Puntuko akmens ir kt.).
------------------------------------
Purickis
Purickis Juozas (1883 04 19–1934 10 25). Lietuvos valstybės veikėjas, publicistas, kunigas. Sumanymo karūnuoti Urachą Lietuvos karaliumi iniciatorius. 1919 m. buvo Lietuvos atstovas Vokietijoje. 1920–1921 m. Lietuvos užsienio reikalų ministras. Redagavo „Lietuvą“ (1925–1926), „Tautos ūkį“ (1930). 1925–1929 buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Parašė darbų apie protestantizmą Lietuvoje, Lietuvos ekonomiką, žurnalisto profesiją.
------------------------------------
Puškinas Aleksandras
Puškinas Aleksandras (1799 06 06–1837 02 10). Rusų rašytojas, poetas, realistinės literatūros pradininkas. Už politinius eilėraščius buvo tremtyje Rusijos pietuose. Nuo 1826 m. gyveno Maskvoje. Nuo 1836 m. leido žurnalą „Sovremennik”. Parašė eilėraščių, politinės lyrikos, poemų („Ruslanas ir Liudmila“ (1820), „Kaukazo belaisvis“ (1821), „Varinis raitelis“ (1833) ir kt.), eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas“ (1831), istorinę tragediją „Borisas Godunovas“ (1825), apysakų („Pikų dama“ (1833) ir kt.), dramų („Mocartas ir Saljeris“, „Akmeninis svečias“), pasakų.
------------------------------------
Putvės pilis
Putvės pilis. Viena iš svarbesnių XIV a. pradžios lietuvių pilių Karšuvos žemėje. Manoma, kad ji buvo Indijos (Grublių) piliakalnyje (į šiaurę nuo Putvės kaimo, Šilalės rajone). 1307–1328 m. pilį puldinėjo kryžiuočiai. Vėliau šaltiniuose pilis nebeminima.
------------------------------------
Putvinskis Vladas
Putvinskis Vladas (1873–1929 03 07). Visuomenės veikėjas. Dalyvavo tautiniame lietuvių judėjime, prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo. 1906–14 m. gyveno Jaltoje, po to ištremtas į Nižnij Novgorodo guberniją. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Prisidėjo prie Šaulių sąjungos kūrimo,1919–1922 m. buvo šios sąjungos pirminkas, nuo 1928 m. garbės pirmininkas.
------------------------------------
Puzinas
Puzinas Jonas. Lietuvių archeologas, profesionaliosios Lietuvos archeologijos mokyklos kūrėjas (1905 09 18–1978 04 14). 1925–1930 m. mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1930–1934 m. Heidelbergo universitete, kur apgynė daktaro disertaciją (1934). Nuo 1934 iki 1939 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, docentas (1939), o nuo 1940 m. Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o iš ten – į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Puzino veikalas „Naujausiųjų proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938)– pirmoji profesionali Lietuvos archeologinės medžiagos nuo seniausiųjų laikų iki XIII amžiaus studija. 1935–1940 m. pats tyrinėjo arba vadovavo įvairių laikotarpių baltų laidojimo paminklų tyrimams.
------------------------------------
Rabinas
Rabinas. Judėjų dvasininkas.
------------------------------------
Racionalistai
Racionalistai (protingi). Filosofai, pripažįstantys protui autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią pažinimo galią.
------------------------------------
Račkauskis Jeronimas Kiprijonas
Račkauskis Jeronimas Kiprijonas (1825 12 09–1889 12 10). Katalikų bažnyčios veikėjas, rašytojas. Nuo 1851 m. Varnių kunigų seminarijos profesorius, 1864–84 m. rektorius. Parašė asketinio turinio knygų „Aktai ir poteriai“ (1853), „Munka Wieszpaties Jezaus“ (1857), „Senas Aukso altorius“ (1848) ir kt.
------------------------------------
Radomo konfederacija
Radomo konfederacija. Respublikos didikų ir bajorų ginkluota politinė sąjunga kovai su mėginimais sustiprinti karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdžią. Konfederaciją rėmė Rusija. Konfederatai – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio ir jį remiančių didikų Čartoriskių priešininkai (vadovas – Karolis Stanislovas Radvila) – pradėjo burtis 1767 06 Radome (Lenkija). Jie tikėjosi pašalinti iš valdžios karalių ir Čartoriskius, nutraukti jų 1764 m. pradėtas valstybės reformas. 1767 07 pabaigoje Lenkijos konfederatų vadovybė persikėlė į Varšuvą. 1767 10 prie jų prisijungė LDK konfederatai ir pats karalius. Konfederacinis seimas (pradėjo darbą 1767 10 05 Rusijos kariuomenės apgultoje Varšuvoje), įbaugintas teroro, 1768 02 24 priėmė vadinamąją Varšuvos sutartį. Disidentams (Respublikos bajorams nekatalikams) suteiktos politinės teisės, o Jekaterina II pripažinta Respublikos politinės santvarkos garante. Dėl Radomo konfederacijos Respublika tapo teisiškai priklausoma nuo Rusijos. Radomo konfederacijos veikėjai, Varšuvos sutarties priešininkai, 1768 m. suorganizavo Baro konfederaciją.
------------------------------------
Radvanas
Radvanas Jonas (XVI a. pr.–XVI a. pab. ar XVII a. pr. ). Poetas humanistas, rašęs lotynų kalba. Mokėsi Vilniuje, buvo globojamas LDK didikų Mikalojaus Radvilos Rudojo, G. Chodkevičiaus. Vergilijaus „Eneidos“ pavyzdžiu hegzametru parašė keturių giesmių poemą „Radviliada“ (1588). Joje aukštinamas Mikalojus Radvila Rudasis, vaizduojama Lietuvos gamta, istoriniai įvykiai, dėstoma lietuvių kilmės iš romėnų teorija, reiškiamos LDK valstybinio savarankiškumo idėjos. Dar parašė epitalamą (1590), poleminę satyrinę poemą (1591), epigramų, panegirikų, eilėraščių.
------------------------------------
Radvila Albrechtas
Radvila Albrechtas Stanislovas (1593 07 01–1656 11 12). Lietuvos valstybės veikėjas, publicistas. Mokėsi Vilniaus ir Vakarų Europos universitetuose. 1619–1623 m. LDK pakancleris, nuo 1623 m. kancleris. Gynė LDK teises Respublikoje. Pinske įkūrė jėzuitų kolegiją. Jo „Lenkijos istorinių įvykių dienoraštis“ yra vienintelis sistemingas šaltinis, kuriame gausu duomenų apie 1632–1656 m. Respublikos santykius, LDK politinius veikėjus.
------------------------------------
Radvila Boguslavas
Radvila Boguslavas (1620 05 03–1669 12 31). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. Jonušo Radvilos ir Brandenburgo kurfiursto Johano Georgo dukters Sofijos Elžbietos sūnus. LDK evangelikų reformatų globėjas. 1637–1648 m. gyveno Vakarų Europoje, studijavo Utrechto (Olandija) universitete, dalyvavo Nyderlandų revoliuciniuose karuose su Ispanija. 1638–1646 m. LDK vėliavini


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:57
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Radvila Boguslavas
Radvila Boguslavas (1620 05 03–1669 12 31). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. Jonušo Radvilos ir Brandenburgo kurfiursto Johano Georgo dukters Sofijos Elžbietos sūnus. LDK evangelikų reformatų globėjas. 1637–1648 m. gyveno Vakarų Europoje, studijavo Utrechto (Olandija) universitete, dalyvavo Nyderlandų revoliuciniuose karuose su Ispanija. 1638–1646 m. LDK vėliavininkas, nuo 1646 m. žirgininkas. Vienas iš LDK kariuomenės vadų per XVII a. vidurio karus. Vienas iš Kėdainių sutarties (1655) iniciatorių. 1657–1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatorius. Palaidotas Karaliaučiaus katedroje.
------------------------------------
Radvila Jonušas
Radvila Jonušas (1612 12 02–1655 12 31). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. Kristupo Radvilos sūnus. LDK evangelikų reformatų globėjas. 1646–1653 m. LDK lauko etmonas ir Žemaitijos seniūnas, nuo 1653 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1654 m. LDK didysis etmonas. Kėdainiuose 1649 m. perorganizavo keturklasę mokyklą į gimnaziją, 1650 m. įsteigė spaustuvę, popieriaus fabriką. 1654–1655 m. vadovavo LDK kariuomenei. 1655 08, Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių ,vadovavo LDK feodalų grupei, kuri sudarė Kėdainių sutartį su Švedija. Už tai Seimas nusavino jo valdas Biržuose, Dubingiuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje, Svėdasuose. Po Jonušo Radvilos mirties jos grąžintos kitiems Radviloms.
------------------------------------
Radvila Juodasis
Radvila Juodasis Mikalojus (1515 02 04–1565 05 28), Lietuvos valstybės ir reformacijos veikėjas. 1542–1550 m. didžiojo. kunigaikščio rūmų maršalka, nuo 1550 m. LDK kancleris, nuo 1551 m. Vilniaus vaivada. Nuo 1561 m. Uždauguvio (Livonijos) vietininkas. Gynė LDK integralumą ir politinį savarankiškumą. Bresto seime (1544) reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, o ne Lenkijoje. Siekė, kad Barbora Radvlaitė būtų karūnuota Lenkijos karaliene. 1563–1564 m. vadovavo LDK delegacijai Varšuvos seime, kuris svarstė LDK ir Lenkijos uniją. Nuo 1553 m. rėmė reformaciją, Vilniuje pastatydino evangelikų reformatų bažnyčią, o Breste įsteigė prostestantų raštų spaustuvę. Globojo arijonus, susirašinėjo su J. Kalvinu. Organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą, anoniminės knygos „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ rašymą ir išleidimą.
------------------------------------
Radvila Jurgis
Radvila Jurgis (1556 05 31–1600 01 21). Katalikų bažnyčios veikėjas, kardinolas (1583). Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. 1575–1577 m. Romoje studijavo teologiją, padėjo išrūpinti iš popiežiaus Vilniaus kolegijai akademijos teises. 1581–1591 m. Vilniaus vyskupas, nuo 1591 m. Krokuvos vyskupas. Kovojo su protestantais (įsakė deginti jų knygas), Vilniuje 1582 m. įsteigė pirmąją kunigų seminariją, į kurią draudė priimti nemokančius lietuviškai. 1582–1584 m. padėjo rengti III Lietuvos Statutą (1588). Rūpinosi Bresto bažnytinės unijos sudarymu (1596).
------------------------------------
Radvila Karolis Stanislovas I
Radvila Karolis Stanislovas I. Lietuvos kancleris, ištikimas Augusto II rėmėjas. Drauge su kitais pasirašė raštą (1701), siūliusį skelbti Augustą II monarchu su paveldėjimo teise. Siekė mažinti krašte anarchiją, susijusią su karalių elekcija ir diduomenės kivirčais.
------------------------------------
Radvila Karolis Stanislovas II
Radvila Karolis Stanislovas II (1734–1790). Vilniaus vaivada (1762–1764 ir 1768–1790). Jo politinė veikla sutapo su visišku valstybės pakrikimu, Rusijos įsigalėjimu bei Respublikos padalijimais. Pasipriešinus Stanislovo Augusto (remto Rusijos) elekcijai, teko pasitraukti į tremtį. Paaiškėjus, kad Čartoriskiai (Čartoryskiai) ir Stanislovas Augustas siekia reformuoti valstybę, Jekaterina II parsikvietė Karolį iš užsienio ir šis tapo Radomo konfederacijos (1767), nukreiptos prieš Čartoriskius ir karalių, vadovu. Konfederacijai laimėjus ir Rusijai atsisakius patenkinti konfederatų reikalavimus, bandė įsijungti į Rusijos įtakai priešingą Baro konfederaciją (1768). Šiai žlugus, Radvilai vėl teko pasitraukti į užsienį. 1779 m. grįžo į Lietuvą.
------------------------------------
Radvila Kristupas
Radvila Kristupas (1585–1640). Karo ir reformacijos veikėjas. 1615–1635 m. LDK lauko etmonas, nuo 1633 m. Vilniaus vaivada, nuo 1635 m. didysis etmonas. 1617–1618 ir 1621–1622 m. vadovavo LDK kariuomenei karuose su Švedija. Zigmanto Vazos priešininkas. Įsteigė aukštesniąsias evangelikų reformatų mokyklas Kėdainiuose (1625), Slucke (1626), sustiprino Biržų pilį. Parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią“ (1624.). Išleistas jo raštų rinkinys „Kariniai ir politiniai reikalai 1621–1632“ (1859).
------------------------------------
Radvila Kristupas Perkūnas
Radvila Kristupas Mikalojus Perkūnas (1547–1603 11 20). Lietuvos valstybės ir karo veikėjas. 1572–1579 m. LDK lauko etmonas. 1579–1584 m. LDK pakancleris ir Trakų kaštelionas. Nuo 1579 m. vienas iš LDK kariuomenės vadų per Livonijos karą (1558–1583). Nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, nuo 1589 m. didysis etmonas. 1601 m. atrėmė Švedijos kariuomenės puolimą Latvijoje ties Kuoknese, išvadavo Cėsių pilį. Pastatydino Biržų pilį.
------------------------------------
Radvila Mykolas
Radvila Mykolas Kazimieras (1625–1680). Lietuvos vicekancleris, lauko etmonas ir Vilniaus vaivada. Dalyvavo Chotino mūšyje (1673). Stengėsi atstatyti ir sustiprinti per karus su rusais ir kazokais nukentėjusį Nesvyžiaus miestą. Buvo vedęs karaliaus Jono Sobieskio seserį Kotryną, su kuria susilaukė sūnaus Karolio Stanislovo – būsimo Lietuvos kanclerio.
------------------------------------
Radvila Našlaitėlis
Radvila Mikalojus Kristupas (Našlaitėlis) (1549 07 02 ar 08 02–1616 02 28). Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas, kartografas. 1563–1567 m. Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje studijavo mediciną. 1569–1578 m. didžiojo kunigaikščio rūmų maršalka, 1578–1580 m. didysis maršalka. Nuo 1604 m. Vilniaus vaivada. Perėjęs iš protestantizmo į katalikybę, labai padėjo kontrreformacijai. 1576–1586 m. Vilniuje turėjo spaustuvę, tapusią Vilniaus akademijos spaustuvės pagrindu. 1582–1584 m. keliavo po Siriją, Palestiną, Egiptą ir parašė knygą „Kelionė į Jeruzalę“ (1601). Maždaug tarp 1590 ir 1600 m. organizavo LDK lauko kartografavimo darbus. Remiantis šiais darbais sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas gana tikslus LDK žemėlapis.
------------------------------------
Radvila Rudasis
Radvila Rudasis Mikalojus (1512–1584 04 27), LDK valstybės, karo ir reformacijos veikėjas. 1553–1561 m. LDK lauko etmonas. 1561–1565 m. ir 1579–1584 m. didysis etmonas, 1565–1579 m. kancleris ir Vilniaus vaivada (iki 1584). 1572 m., mirus Žygimantui Augustui ir iki Steponą Batoro išrenkant Lenkijos karaliumi, buvo faktiškasis LDK valdovas. Radvila Rudasis – vienas iš žymiausių LDK kariuomenės vadų per Livonijos karą (1558–1583). Vadovavo LDK kariuomenei Ulos mūšyje (1564). 1564 m. perėjo į kalvinizmą. Globojo evangelikus reformatus. Biržuose įsteigė aukštesniąją reformatų mokyklą. Radvila Rudasis buvo vienas iš LDK delegacijos Liublino seime vadovų, gynė LDK savarankiškumą, nepasirašė Liublino unijos akto.
------------------------------------
Radvilaitė Barbora
Radvilaitė Barbora (1520 ar 1522 – 1551 05 08), LDK didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Įtakingo didiko Jurgio Radvilos duktė, Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo. 1538 m. ištekėjo už Naugarduko vaivados Stanislavo Goštauto. 1542 m. liko našlė. Apie 1547 m. slapta susituokė su Žygimantu Augustu. Jungtuvėms priešinosi karaliaus motina Bona Sforca ir Lenkijos ponai. Santuoka sukėlė politinį konfliktą tarp Lenkijos ir LDK didikų. Tik 1550 12 07 Krokuvoje vainikuota karaliene. Įtarta, kad mirė nunuodyta, bet galėjo mirti ir vėžiu. Palaidota Vilniaus katedroje.
------------------------------------
Radvilos
Radvilos, LDK didikų giminė (nuo 1547m. kunigaikščiai). XVI–XVIII amžiuje 22 Radvilos giminės atstovai buvo kancleriais, maršalkomis, etmonais ir iždininkais, 37 vaivadomis, 2 vyskupais, 1 kardinolu. Šiai giminei priklauso ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė. Visoje LDK turėjo didelių valdų su pilimis ir miestais. Turėjo ir savo privačią kariuomenę (iki 6000 karių). Žymiausios Radvilų rezidencijos nuo XVI a. pab. buvo Vilnius, Biržai, Kėdainiai, Nesvyžius. XVI–XVII a. I pusėje Radvilos kovojo dėl LDK valstybinio savarankiškumo, atstovavo didžiajam kunigaikščiui, kai jo nebūdavo LDK. Stengėsi prie LDK prijungti Livoniją. Nuo XVI a. vidurio dalis Radvilų buvo protestantai, reformacijos LDK rėmėjai ir skleidėjai. XVII a. pr. susigiminiavo su Vokietijos Hohencolernų dinastija, turėjo įtakos Prūsijos valdovų politikai. XVII a. II pusėje LDK Radvilas įtakingumu nustelbė Pacai. Svarbiausios Radvilų šakos yra Goniondzo, Nesvyžiaus-Olykos (katalikai, šaka baigėsi 1813), Biržų-Dubingių (protestantai, šaka baigėsi 1669). Giminės pradininkais, manoma, buvo bajoras Sirputis (XIV a. 4 ketvirtis) ir jo sūnus didikas Kristinas Astikas.
------------------------------------
Racionžo taika
Racionžo taika. Sudaryta 1404 05 23 Vyslos saloje, ties Racionžeko pilimi (Vloclaveko vaivadijoje). Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sutartis su Kryžiuočių ordino magistru. Ja buvo baigtas Kryžiuočių ordino ir LDK 1401–1403 m. karas. Sutartis pakartojo 1398 m. Salyno taikos nuostatas: Žemaitija dar kartą pripažinta Ordino valda. Ordinui pavyko gauti garantiją, kad, kilus konfliktui su LDK dėl Žemaitijos, Lenkija į karą nesikiš. Lenkijai suteikta teisė išpirkti iš Kryžiuočių ordino Dobrynės žemę. Ordinas atsisakė pretenzijų į kitas LDK žemes ir į Novgorodą, įsipareigojo neremti prieš Vytautą maištaujančių Gediminaičių bei teikti ginkluotą paramą jo karuose Rusioje. Sutartis padėjo LDK sutelkti jėgas lemiamam karui su kryžiuočiais 1409–1410 metais.
------------------------------------
Raitininkai
Raitininkai (leičiai). LDK valstiečių tarpsluoksnis. Prižiūrėjo feodalų arklius. XV–XVI a. jų tarnyba mažai tesiskyrė nuo arklininkų.
------------------------------------
Rakauskaitė Marijona
Rakauskaitė Marijona (1892 05 30–1975 07 17). Dainininkė (sopranas). 1923–1944 m. Valstybės teatro, 1944–1948 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistė. Sukūrė Lizos vaidmenį P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Karmen vaidmenį Ž. Bizė „Karmen“, Gražinos vaidmenį J. Karnavičiaus „Gražinoje“ ir kitus vaidmenis. Dainavo koncertuose.
------------------------------------
Ramanauskas-Vanagas
Ramanauskas-Vanagas Adolfas (1918 03 06–1957 11 29). Lietuvių partizanas, vienas iš partizanų vadų. Nuo 1947 m. rudens vadovavo Dainavos apygardai. Nuo 1948 m. – Pietų Lietuvos srities partizanų vadas. Nuo 1950 m. pradžios – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas. Nuo 1952 m. slapstėsi, 1956 m. suimtas. 1957 m. sovietų valdžios nuteistas mirties bausme.
------------------------------------
Rankė
Rankė Leopoldas (1795–1886), vokiečių istorikas. Berlyno universiteto profesorius (1825). Nuo 1841 m. oficialus Prūsijos istoriografas. Rėmė O. Bismarko politiką.
------------------------------------
Rapolionis
Rapolionis Stanislovas (apie 1458–1545 05 13), lietuvių raštijos kūrėjas pradininkas. Studijavo Krokuvos universitete. Tapęs evangeliku liuteronu nuo 1539 m. dėstė A. Kulviečio mokykloje Vilniuje. Tapo Vitenbergo universiteto teologijos mokslų daktaru. Nuo 1544 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius. M. Mažvydo „Giesmėse krikščioniškose“ (1570) išspausdinta S. Rapolionio verstų giesmių.
------------------------------------
Raseinių žemė
Raseinių žemė. Istorinė Žemaitijos žemė. Pirmą kartą šaltiniuose minima 1253 m., kai Mindaugas pusę Raseinių žemės dovanojo vyskupui Kristijonui.
------------------------------------
Raštikis
Raštikis Stasys (1896 09 13–1985 05 03). Lietuvių karo veikėjas. 1926 m. rėmė A. Smetonos valstybės perversmą. 1935–1940 m. Lietuvos kariuomenės vadas, 1938 m. ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas. 1944 m. pasitraukė į užsienį, nuo 1949 m. gyveno JAV.
------------------------------------
Raudonieji
Raudonieji. Demokratiška 1863 m. sukilimo politinė grupuotė. Susiformavo 1861 m. Lietuvoje, organizavo Judėjimo komitetą, nuo 1863 07 Lietuvos provincijų vykdomąjį skyrių. Išsiskyrė kairysis ir dešinysis sparnas. Kairieji raudonieji pasisakė už baudžiavos panaikinimą, žemės suteikimą valstiečiams, pripažino galimybę Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai atsiskirti nuo Lenkijos. Dešinieji raudonieji buvo artimi baltiesiems. Aktyviausi veikėjai – Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Liudvikas Zveždovskis.
------------------------------------
Raudonoji armija
Raudonoji armija. 1918–1946 m. – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos sausumos kariuomenė bei karinės oro pajėgos. Nuo 1918 07 10 buvo organizuojama visuotinės karinės prievolės pagrindu. 1946 m. pavadinta Sovietine armija.
------------------------------------
Realizmas
Realizmas. Meno kryptis. Susiformavo XIX a. I pusėje Anglijoje ir Prancūzijoje, vėliau paplito kitose šalyse. Siekė objektyviai vaizduoti tikrovę, esmines daiktų, reiškinių savybes. Labiausiai reiškėsi literatūroje. Būdingi prozos žanrai, vaizduojama kasdienybė, praktinė veikla, socialiniai konfliktai, šeimos buitis. Realizmo pradininkai lietuvių literatūroje – Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas. Realizmo kryptis vyravo XX a. I pusės lietuvių literatūroje. Realistinei dailei būdingas kasdienio gyvenimo vaizdavimas, kūriniai tikroviški, tikslūs. Labiausiai paplitę buitinis ir peizažo žanrai. Realizmo bruožai būdingi Jono Rustemo, Kanuto Rusecko, Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Rimšos ir kitų dailininkų, skulptorių darbams.
------------------------------------
Recepcija
Recepcija. Sociologinių ir kultūrinių formų (papročių, pažiūrų, teisės) perėmimas iš praeities ir pritaikymas vėlesnėje visuomenėje.
------------------------------------
Referendumas
Referendumas. Visuotinis piliečių balsavimas šalies politikos, konstitucijos, įstatymų priėmimo klausimais.
------------------------------------
Reformacija
Reformacija. XVI–XVII a. daugelyje Europos šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią. Reformatai kritikavo popiežiaus valdžią, siekė pajungti bažnyčią pasaulietinei valdžiai. LDK buvo trys pagrindinės reformatų srovės: liuteronizmas (evangelikai liuteronai), kalvinizmas (evangelikai reformatai) ir arijonizmas (arijonai, antitrinitoriai, anabaptistai, socinistai). LDK pirmasis liuteronizmo sąjūdis kilo XVI a. 3–4 dešimtmetyje. Nuo XVI a. 6 dešimtmečio LDK plito kalvinizmas, ilgainiui tapęs stipriausia reformacijos srove. XVI a. 6–7 dešimtmetyje sustiprėjo katalikų bažnyčios ir jėzuitų organizuota bei valdžios remta kontrreformacija. Dėl šios ir kitų priežasčių XVII a. pradžioje reformacija ėmė silpnėti.
------------------------------------
Reinys
Reinys Mečislovas (1884–1953 11 08). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus arkivyskupas, filosofijos daktaras (nuo 1912). 1905 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1909 m. – Peterburgo dvasinę akademiją. Studijavo Liuveno ir Strasbūro universitetuose. 1914–1915 m. buvo Šv. Jono bažnyčios Vilniuje vikaras. 1916–1922 m. dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje. 1919 m. bolševikų keletą mėnesių kalintas. 1922 m. lenkų valdžios ištremtas į Kauną. 1922–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Pirmasis Lietuvių katalikų mokslo akademijos sekretorius (1922), vienas akademijos steigėjų. 1925–1926 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras. 1926–1940 m. – Vilkaviškio vyskupo pagalbininkas. 1940–1942 m. – Vilniaus arkivyskupo pagalbininkas. 1942–1947 m. – Vilniaus vyskupijos, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijos valdytojas. 1947 m. sovietų valdžios suimtas. 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime.
------------------------------------
Religija
Religija. Tikėjimas, aiškinantis pasaulį, žmoniją ir žmogų; taip pat tikėjimą atitinkantys ir realizuojantys apeiginiai veiksmai bei tikinčiųjų visuomeninė organizacija.
------------------------------------
Religinis kultas
Religinis kultas (garbinimas). Viena iš pagrindinių religijos dalių, jos praktinis aspektas; sakralinės praktikos, veiksmų, sudarančių išorinę tikybos turinio išraišką, visuma. Religijos istorijoje skiriami tokie kulto raidos etapai: ritai, apeigos ir pamaldos. Kultą sudaro liturginiai veiksmai, atliekami su kulto reikmenimis specialios paskirties vietose (alkose) arba pastatuose (bažnyčiose). Kultas tenkina žmonių emocinius, estetinius, bendrumo poreikius. Kultas taip pat atlieka auklėjamąją funkciją, todėl apima visus svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius – gimimą, brandą, santuoką, mirtį.
------------------------------------
Remeris Mykolas
Remeris Mykolas (1880 05 07–1945 02 22). Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas. 1906 m. leido laikraštį „Gazeta Wilenska“. 1921–28 m. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo narys. 1922–40 m. profesoriavo Kauno, 1940–45 m. Vilniaus universitetuose. 1927–28 m. ir 1933–39 m. buvo Kauno universiteto rektorius. 1932 m. – Lietuvos atstovas svarstant Klaipėdos bylą Hagos tribunole. Svarbiausi darbai – „Etnografiniai ir kultūriniai santykiai Lietuvoje“ (1906), „Lietuva“ (1908), „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ (1934–39) bei kiti darbai istorijos ir teisės temomis.
------------------------------------
Renesansas
Renesansas. Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės raidos epocha, žyminti perėjimą nuo viduramžių prie naujųjų laikų kultūros. Prasidėjo XIV a. Italijoje, daugelyje šalių paplito XV–XVI a. Renesansui būdinga ryškus mokslo, meno, švietimo pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, antikos literatūros ir kultūrinių tradicijų gaivinimas, nacionalinių kultūrų kūrimas, vadavimasis iš religinio dogmatizmo, varžančio kūrybiškumą. Lietuvoje Renesansas reiškėsi nuo XV a. pabaigos iki XVII a. vidurio. Jį inspiravo lietuvių bajorų studijos Prahos, Krokuvos, Bolonijos, Padujos, Vitenbergo, Miuncheno ir kituose Europos universitetuose. Grįžę į Lietuvą buvę šių universitetų studentai čia skleidė renesanso idėjas. Jas platino ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai.
------------------------------------
Renta
Renta. Pajamų rūšis, reguliariai gaunama iš kapitalo, turto, žemės.
------------------------------------
Reparacija
Reparacija. Materialinės žalos atlyginimas kitai valstybei.
------------------------------------
Repninas
Repninas Nikolajus (1734 03 22–1801 05 24). Rusijos valstybės ir karo veikėjas. Generolas feldmaršalas (1776). Kunigaikštis. 1763–1769 m. pasiuntinys Respublikoje. Kišosi į vidaus reikalus, pasiekė, kad būtų sudaryta Respublikai žalinga 1768 m. Varšuvos sutartis. Per 1768–1774, 1787–1791 m. Rusijos–Turkijos karus vadovavo divizijai. XVIII a. 8–10 dešimtmetyje įvairių generalgubernatorijų (1795–1796 Lietuvos) generalgubernatorius.
------------------------------------
Rerichas
Rerichas Nikolajus (1874 09 27–1947 12 13). Rusų dailininkas, keliautojas, archeologas, visuomenės veikėjas. Nuo 1936 m. apsigyveno Indijoje. Pagarsėjo tapytais Himalajų vaizdais, alegoriniais paveikslais.
------------------------------------
Respublika
Respublika. Valstybės valdymo forma, kai aukščiausi valstybės valdymo organai yra renkami arba juos sudaro renkamas atstovaujamasis organas (parlamentas). Skiriama parlamentinė respublika, kur pripažįstama parlamento viršenybė, ir prezidentinė respublika, kur valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas.
------------------------------------
Retušas
Retušas. Titnago dirbinių (strėlių antgalių, peilių, gremžtukų, grandukų, rėžtukų) pakraštėlių aštrinimas nudaužant nelygumus. Atliekamas daužant kitu akmeniu (muštuku) arba spaudžiant kietu kaulu ar ragu.
------------------------------------
Revizinė siela
Revizinė siela, revizinis žmogus. XVIII–XIX a. Rusijos imperijoje – prievolinių luomų vyriškis, įrašytas į revizijų sąrašus. Nuo revizinio asmens buvo imamas pagalvės mokestis.
------------------------------------
Revoliucija
Revoliucija. Smarkus gamtos, visuomenės, kultūros pasikeitimas, perversmas.
------------------------------------
Rezistencija
Rezistencija. Pasipriešinimo (pvz., okupacijai) judėjimas.
------------------------------------
Rezoliucija
Rezoliucija. 1. Trumpa suvažiavimo, susirinkimo ar komiteto išvada svarstytu klausimu. 2. Pareigūno ar viršininko sprendimas, užrašytas prašytojo rašte.
------------------------------------
Rėza Liudvikas
Rėza Liudvikas Gediminas (1776 01 09–1840 08 30). Poetas, tautosakininkas, kultūros veikėjas. 1799–1816 m. buvo kariuomenės pamokslininkas, nuo 1807 m. – Karaliaučiaus universiteto dėstytojas, nuo 1818 m. – profesorius, filosofijos ir teologijos daktaras. Rinko, tyrinėjo ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido pirmą lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos“ (1825). Rašė eilėraščius vokiečių kalba. Išleido K. Donelaičio „Metus“ (1818). Parašė „Lietuviškosios Biblijos istoriją“ (1816 m., vokiečių kalba).
------------------------------------
Rėžtukas
Rėžtukas. Titnaginis įrankis, siaurais skersiniais ašmenimis kampe. Jis skirtas pjauti kaului ir ragui. Ypač dažnai naudotas paleolito ir mezolito laikotarpiu.
------------------------------------
Ribentropas
Ribentropas Joachimas (1893 04 30–1946 10 16). Hitlerinės Vokietijos politinis veikėjas, 1938–1945 m. – užsienio reikalų ministras. 1946 m. Niurnbergo proceso metu nuteistas mirties bausme.
------------------------------------
Rikojotas
Rikojotas. Prūsų kulto vieta. XVI a. pirmoje pusėje aprašė Simonas Grūnavas (apie 1470–1529). Ją 521 m. įrengė krivių krivaitis Brutenis ir jo brolis Videvutis. Rikojote augęs amžinai žaliuojantis ąžuolas, kurio drevėse stovėjo trijų dievų – Perkūno, Patrimpo ir Patolo – atvaizdai. Šventvietės įkūrimas susijęs su Brutenio religine reforma. Ja Prūsijoje buvo uždrausta aukoti „kitiems dievams“ ir pašalintos iš panteono moteriškosios dievybes. Rikojote Brutenis ir Videvutis, pasiaukodami dievams, susidegino.
------------------------------------
Rimantienė
Rimantienė Rimutė. Lietuvių archeologė, habilituota daktarė (1972). 1946 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo istoriko archeologo specialybę. 1962 m. apgynė daktaro disertaciją, o 1972 m. (Leningrade) – habilituoto daktaro disertaciją. Mokslinių tyrinėjimų sritis – akmens amžius. Gvildenami etninės istorijos klausimai, baltų etnogenezė, akmens amžiaus žmonių ūkinė veikla ir buitis, menas ir tikėjimai. Tyrė daugelį šio periodo stovyklaviečių ir gyvenviečių. R. Rimantienė – žymi vertėja, išvertusi iš skandinavų kalbų S. Lagerlöf, S. Unset, H. Ibseno ir kt. veikalus.
------------------------------------
Rimbertas
Rimbertas (Rimbertus). Arkivyskupas, „Šv. Anscharijaus („Šv. Ansgaro“, „Šv. Anscharo“) kronikos“ autorius.
------------------------------------
Rimberto kronika
Rimberto kronika. „Šv. Anscharijaus (Šv. Ansgaro, Šv. Anscharo) gyvenimas“. IX a. pabaigoje užrašė arkivyskupas Rimbertas (Rimbertus). Aprašomi VIII–IX a. įvykiai, tačiau didžiausioji dalis skirta IX a. Dėstoma Danijos, Švedijos ir viso Skandinavijos istorija. Šioje kronikoje detaliai aprašomas danų ir švedų žygis į Apuolę 853 m. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėtas lietuviškas vietovardis.
------------------------------------
Rimka Albinas
Rimka Albinas (1886 02 16–1944 02 27). Ekonomistas, profesorius. Prieš I pasaulinį karą išvyko į JAV ir dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. Po revoliucijos grįžo į Rusiją, dėstė sąskaitybos kursus, kuriuose rengė nepriklausomos Lietuvos darbininkus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1926 m. M. Šleževičiaus kabinete buvo finansų ministras. Svarbiausi veikalai: „Gamyba ir pelnas“ (1922), „Skaitymo vadovėlis“.
------------------------------------
Rimša
Rimša Edmundas (g. 1948 12 15). Istorikas, istorijos mokslų daktaras. Dirbo Mokslinės paminklų apsaugos tarybos pirmininku, nuo 1980 m. – Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis, daktaras. 1999–2000 m. buvo Lietuvos istorijos instituto direktorius. Dėsto Vilniaus universitete. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos heraldikos komisijos pirmininkas. Parašė knygą. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai“ (1999), už kurią 2002 metais paskirta Valstybinė premija. Paskelbė mokslinių straipsnių, parengė „Lietuvos heraldikos“ I tomą (1988).
------------------------------------
Rimša Petras
Rimša Petras (1881 11 23–1961 10 02). Skulptorius. 1907 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją. Nuo 1900 dalyvavo parodose, surengė individualinių parodų. Sukūrė skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų („Lietuvos mokykla 1864–1904“, 1906, „Artojas“, 1907 ir kt.), portretų, medalių.
------------------------------------
Ringailė
Ringailė, viena iš trijų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dukterų. Spėjama, kad jos motina – antroji Kęstučio žmona Birutė. 1392 m. Ringailė ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Henriko ir, priimdama krikštą, buvo pavadinta Elžbietos vardu.
------------------------------------
Risas
Risas (pagal Dunojaus intako Riso pavadinimą). Didžiausias kvartero ledynmetis. Prasidėjo maždaug prieš 400–350 tūkst. metų ir truko apie 300–250 tūkst. metų.
------------------------------------
Ritualas
Ritualas (apeiginis). Kulto veiksmų atlikimo būdas, forma, tvarka.
------------------------------------
Rivijaus kronika
Rivijaus kronika. Livonijos metraštininko Johano Frydricho Rivijaus (1673–1730/1737) kompiliacinis veikalas, kuriame įterpta ištrauka iš Vilniaus vaito Augustino Rotundo „Lietuvos istorijos“. Intarpe aprašoma senojo tikėjimo šventykla su Perkūno stabu, stovėjusi Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Šias žinias pirmasis paskelbė T. Narbutas. Ilgai kronika laikyta falsifikatu.
------------------------------------
Rytprūsiai
Rytprūsiai, Rytų Prūsija. Buvusi Prūsijos kunigaikštystės dalis tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, susidariusi iš Kryžiuočių ordino XIII a. nukariautų baltų žemių. 1871–1945 m. kartu su Prūsija priklausė Vokietijos imperijai. Po Antrojo pasaulinio karo Potsdamo konferencijos nutarimu šiaurinė Rytprūsių dalis buvo perduota Sovietų Sąjungai (čia įkurta Rusijos SFSR Kaliningrado sritis), o pietinė dalis – Lenkijai.
------------------------------------
Rytų Lietuvos kultūra
Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. V–IX a. baltų kultūra. Manoma, kad šios kultūros kiltis susijusi su Didžiuoju tautų kraustymusi ir pirmąja slavų plėtimosi banga, stūmusia pietrytinius baltus į šiaurės vakarus. Chronologiškai šie reiškiniai sutampa: būtent V a. antrojoje pusėje išryškėja esminiai kultūros požymiai, kurie mažai tepakitę išlieka iki XIV amžiaus. Manoma, kad šios kultūros gyventojai yra lietuvių protėviai. Kaip tik šioje teritorijoje XIII a. susidarė Lietuvos valstybės branduolys ir ilgainiui lietuviais imta vadinti visus valstybės gyventojus. Žinomiausi paminklai – Riklikų, Taurapilio, Cegelnės, Krikštonių, Kairėnų, Karamzinų, Neravų pilkapynai, Kernavės, Aukštadvario, Vilniaus, Maišiagalos piliakalniai. Šios kultūros gyventojai savo mirusiuosius iki VI a. pradžios laidojo pilkapiuose ir nedegino, tačiau nuo VI a. pradžios mirusiųjų deginimo paprotys įsivyravo visoje Rytų Lietuvoje ir išliko iki krikščionybės įvedimo XIV amžiuje. Mirusiųjų kapams nebūdingos gausios įkapės. Vyrams dėti siauraašmeniai pentiniai kirviai, peiliai. Laidota su ietimis, tačiau dvi ietys dėtos tik turtingiesiems. Papuošalų vyrų kapuose nedaug. Tai lankinės segės, antkaklės su kabliuku ir kilpele, vytinės kūginiais galais.Moterys laidotos su darbo įrankiais – ylomis, pjautuvais, keliais moliniais verpstukais. Nešiojo žiedinius antsmilkinius, apvarėles iš įvijėlių ir spalvoto stiklo karolių bei gintaro karoliukų, šaukštines antkakles, antkakles su kabliuku ir kilpele, balnelines, vytines kūginiais galais. Drabužį susegdavo sege. Segės tokios pat nešiotos kaip ir vyrų. Retkarčiais vietoj segės randamas smeigtukas. Ant rankų nešiojo storagales, statinaitės formos, rankogalines, juostines apyrankes.
------------------------------------
Roizijus
Roizijus Petras. Tikrasis vardas Pedras Ruisas de Moras (apie 1505–1571 04 26), poetas, teisininkas, visuomenės veikėjas. Nuo 1537 m. Bolonijos, Paduvos, Romos universitetuose studijavo teisę. 1551 m. atvyko į Vilnių. Buvo Žygimanto Augusto rūmų teismo ir LDK kanclerio teismo tarėjas, vėliau Kražių klebonas, Žemaičių ir Vilniaus kapitulų kanauninkas. 1566 m. paskirtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios arkipresbiteriu. Vienas iš II Lietuvos Statuto redaktorių. Parengė teisės ir bažnytinių veikalų lotynų kalba. Svarbiausias veikalas – „Šventojo Lietuvos tribunolo sprendimai“ (1563). Jame įrodinėjo, kad tais atvejais, kai nėra reikiamų Lietuvos įstatymų, turėtų būti remiamasi Romos teise. Parašė lotyniškų poemų, epigramų, epitafijų. Jo poezijoje atsispindi žymesni to meto įvykiai, aukštinami Radvilos, Chodkevičiai ir kiti Lietuvos didikai; gausu antikinės mitologijos įvaizdžių. Kai kuriuose kūriniuose žymus reformacijos idėjų poveikis.
------------------------------------
Romanas
Romanas (mirė 1205). Haličo-Volynės kunigaikštis. Haličo Riurikaičių dinastijos pradininkas. 1199 m. sujungė Haličą ir Volynę į Haličo-Volynės kunigaikštystę. Puldinėjo jotvingius. Žuvo 1205 m. kautynėse su lenkais prie Vyslos. Paliko du sūnus Danilą (Danielių) ir Vasilką, kurie pasidalijo kunigaikštystę: Haličas atiteko Danilui, o Volynė – Vasilkui.
------------------------------------
Romanovai
Romanovai. Rusų valstybės bojarinų giminė. Nuo 1613 m. Rusijos carų, 1721–1917 m. imperatorių dinastija. Pradininkas – XIV a. II ketvirčio Maskvos bojarinas Andrejus Kobyla. Giminę Romanovais imta vadinti iškilus trečiajam Romano sūnui Nikitai (mirė 1586). Ivanui IV mirus (1584), jis buvo regentų tarybos pirmininkas. Michailas Romanovas 1613 m. pradėjo Rusijos carų Romanovų dinastiją. Michailo vaikaitis Petras I 1721 m. pasiskelbė imperatoriumi, o Rusija tapo imperija. Romanovų dinastijos vyriška linija nutrūko mirus Petro I vaikaičiui Petrui II, moteriška – mirus imperatorei Jelizavetai, Petro I dukteriai. Romanovų dinastija nuversta per 1917 m. vasario revoliuciją.
------------------------------------
Romanovas Michailas
Romanovas Michailas (1596 07 12–1645 07 12). Rusijos caras (1613–1645). Romanovų dinastijos pradininkas. Pirmuosius 6 valdymo metus jaunasis caras buvo stiprioje savo motinos Martos įtakoje. 1617 m. sudarė taiką su Švedija, užleidęs šiai Nevos žiotis ir Kareliją, o 1619 m. – su Respublika, palikęs jai Smolenską, Dorogobužą. Lenkams iš nelaisvės paleidus Michailo tėvą Filaretą Nikitičių Romanovą, šalyje susidarė savotiška dvivaldystė: visi reikalai buvo pranešami abiem valdovams, užsienio pasiuntiniai pristatomi jiems kartu, būdavo pateikiami dvigubi dokumentai ir dovanos. Ir nors Michailo vardas visur buvo įrašomas pirmuoju, visą realia valdžią buvo sutelkęs jo tėvas. Pastarasis 1633 m. sukėlė karą su Respubliką ir netrukus mirė. Rusus sutriuškino Respublikos kariuomenė. Sostas jau galutinai atiteko Michailui. 1639 m. vienas po kito per du mėnesius mirė du Michailo sūnūs, susirgo ir pats caras. Rusijos valdovas mirė 1645 m. liepos 12 dieną.
------------------------------------
Romantizmas
Romantizmas. Meno kryptis. Susiformavo XVIII a. pab. kaip protestas prie Švietimo racionalizmą. Kėlė nepriklausomo, laisvo individo idealą. Mene tikrovė perkuriama, būdinga fantastika, sąlygiškumas. Pabrėžė tautų savitumą, domėjosi tautų istorija, tautosaka, iškėlė tautinės kalbos, meno tautiškumo reikšmę. Lietuvių literatūroje ėmė reikštis XIX a. I pusėje (S. Valiūnas, S. Stanevičius, S. Daukantas). Svarbiausias ankstyvojo lietuvių romantizmo kūrinys – A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1860–61). XIX a. pabaigoje romantinė kryptis ėmė vyrauti lietuvių poezijoje, daugiausia publikuota žurnale „Aušra“ (A. Vištelis, M. Davainis-Silvestraitis, J. Miliauskas-Miglovara). Žymiausias šio laikotarpio romantinės literatūros atstovas – Maironis. XX a. viduryje ėmė plisti neoromantizmas. Romantizmo bruožai dailėje pasireiškė nuo XIX a. I pusės (K. Ruseckas, V. Dmochovskis, V. Smakauskas ir kt.). Žymiausias romantinės krypties kompozitorius – S. Moniuška.
------------------------------------
Romėniškoji teorija
Romėniškoji lietuvių kilmės teorija. Atsirado XV amžiuje, kai J. Dlugošui (1415–1480) „Lenkijos istorijoje“ teko aiškinti šiaip jau nemėgiamų lietuvių kilmę. Jis nurodė prūsų ir lotynų kalbų bendrumą, o aprašydamas antrąjį Lietuvos krikštą tiesiog teigė, kad lietuviai ir žemaičiai yra kilę iš romėnų. Pasak jo, romėnai atklydę į Lietuvą valdant Cezariui ir Pompėjui (I a. po Kr.). Keli vėlesni šios teorijos variantai užrašyti Lietuvos metraščiuose, Venceslavo Agripos, Mykolo Lietuvio, Jono Lasickio, Augustino Rotundo, Motiejaus Strijkovskio raštuose. Šios teorijos vėlesnė atmaina, pasirodžiusi XVI a. Lietuvos metraščiuose, yra Palemono legenda. Anot jos, Lietuvos kunigaikščių pirmtakas buvo romėnų patricijus ir imperatoriaus Nerono (37–68 m.) giminaitis Palemonas, su didele palyda atkeliavęs į Lietuvą. Ši teorija buvo gyvybinga iki XVIII a.
------------------------------------
Romos monetos
Romos imperijos monetos. Nuo Augusto Oktaviano (30–27 m. pr. Kr.–14 m. po Kr.) iki 476 m., kai paskutinis Romos imperatorius Romulas Augustulas atsisakė sosto, Romos imperiją valdė 75 imperatoriai. Visi jie, o dažnai ir jų šeimos nariai, įamžinti monetose. Imperijos laikų piniginė sistema sukurta valdant Augustui Oktavianui. Imperijos laikais kaldintos auksinės, sidabrinės ir bronzinės monetos: I–II amžiuose auksinės ir sidabrinės monetos daugiausia kaldintos pačioje Romoje, o II ir III amžių sandūroje jos kaldintos ir Rytų monetų kalyklose. Pirmasis monetose įamžintas romėnas buvo Julijus Cezaris.
------------------------------------
Romovė
Romovė (Romuva, Romow). Prūsų ir kitų baltų religinio kulto centras. 1326 m. Prūsijos kronikininkas Petras Dusburgietis rašė: „Nadruvoje buvo vieta, kurią vadino Romuva, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių“. Pagrindinė Romuva Nadruvoje tikėtina buvus prie Auksinės ir Didlovos upių santakos – prie Aukskalių piliakalnio. Šiose apylinkėse dar minimi Romovupių ir Krivučių kaimai.
------------------------------------
Ropas Eduardas
Ropas Eduardas (1851 12 14–1939 07 25). Katalikų bažnyčios veikėjas. 1889–1902 m. buvo Liepojos klebonas, nuo 1902 m. Tiraspolio, nuo 1903 m. Vilniaus vyskupas. Organizavo ir vadovavo konstitucinei Lietuvos ir Baltarusijos katalikų partijai. 1907 m. nušalintas nuo pareigų ir ištremtas iš Vilniaus vyskupijos. Gyveno daugiausia Peterburge. 1917 m. tapo Mogiliovo arkivyskupijos metropolitu. 1919 m.išvyko į Lenkiją.
------------------------------------
Rotundas
Rotundas (Mielskis) Augustinas (1520–1582 03 20), LDK publicistas, istorikas. 1539–1540 m. studijavęs Vitenbergo, 1545–1548 m. – Padujos ir Feraros universitetuose. 1548 m. tapo teisės daktaru. Grįžęs į tėvynę 1544–1545 m. dirbo karaliaus Žygimanto Senojo, o 1549–1551 m. – Žygimanto Augusto sekretoriumi. 1551 m. A. Rotundas atvyko į Vilnių ir nuo 1552 m. dirbo miesto seniūnu. A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą Lietuvos Statutą, buvo III Lietuvos Statuto rengimo komisijos narys. Vienas iš anoniminio traktato „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“ (1565) autorių. Propagavo LDK valstybinį savarankiškumą, romėnišką lietuvių kilmę. Po 1551 m. Rotundas rašė „Lietuvos kroniką arba Istoriją“, kurios fragmentų išliko J. F. Rivijaus kronikoje. Spėjama, kad šios istorijos nuotrupa yra „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos kunigaikščius“, parašytas lotynų kalba 1576 m. Savo poleminiuose laiškuose Rotundas smerkė reformaciją ir pateikė žinių apie jos plitimą, aukštino katalikų dvasininkiją, kritikavo visuomenės ydas, ragino stiprinti valstybę, karinę galią, plėsti švietimą: Augustinas Rotundas buvo vienas iš labiausiai išsimokslinusių to meto Lietuvos žmonių, humanistinės kultūros atstovas Lietuvoje, prolietuviškos politinės orientacijos visuomenės veikėjas. A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą kanceliarine slavų kalba rašytą (1566 m.) Lietuvos Statutą.
------------------------------------
Rudzinskas Dionizas
Rudzinskas Dionizas (1866 05 12–1954 11 25). Agronomas selekcininkas. Mokėsi Maskvos žemės ūkio akademijoje ir Užkaukazėje, dirbo organizuodamas arbatos plantacijas. 1919 m. grįžo į Lietuvą ir ėmė organizuoti Dotnuvos selekcijos stotį. Svarbiausias veikalas: „Dotnuvos selekcijos pasėlių rodyklės“. Paskelbė straipsnių laikraščiuose „Žemės ūkio akademija“, „Žemės ūkis“.
------------------------------------
Ruigys
Ruigys Pilypas (1675 03 31–1749 04 06). Kalbininkas, raštijos darbuotojas. Nuo 1708 m. Valtarkiemio (Kaliningrado sritis) evangelikų liuteronų kunigas. Parašė „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjmai“ (1708, išleista 1747). Šiame darbe palaikė reikalavimą gryninti ir ugdyti literatūrinę lietuvių kalbą, rėmėsi gyvąją liaudies kalba ir tautosaka, lietuvių kalbą kildino iš graikų kalbos. Aptarė baltų kalbas ir tarmes, pabrėžė ypatingą jų giminystę, pateikė trumpą prūsų–lietuvių–vokiečių kalbų žodynėlį. Pirmą kartą išspausdino 3 lietuvių liaudies dainas, paskelbė patarlių, mįslių, retesnių posakių. Parašė „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną“ (1747). Su kitais parengė religinių raštų lietuvių kalba.
------------------------------------
Ruklys ir Rupeikis
Ruklys ir Rupeikis (nužudyti 1263). Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Mortos sūnūs. Ipatijaus (Hipatijaus) metraštyje vadinami Rukliu ir Rupeikiu, bet Mindaugo raštinės dokumentuose figūruoja Replio ir Gerstučio vardais. Buvo jaunesnieji Mindaugo sūnus, 1254 m. turėjo būti jau suaugę. Mindaugas jiems buvo išrūpinęs teisę vainikuotis Lietuvos karaliais (popiežiaus Aleksandro IV Neapolyje 1255 03 06 duotas raštas). 1263 m. jie Treniotos ir kitų sąmokslininkų buvo nužudyti drauge su Mindaugu.
------------------------------------
Runos
Runų rašmenys (paslaptis). Seniausi germanų rašto ženklai. Manoma, kad kilę II a. iš lotynų ir graikų rašto ženklų. Būdavo iškalami akmenyje, įrėžiami kaule, medyje. Skiriamos dvi jų modifikacijos – senoji (III–VIII a.) ir jaunoji (IX–XIV a.). Kaip kalendoriniai ženklai runos vartotos Šiaurės Europoje net ir XIX a.
------------------------------------
Rupšienė Angelė
Rupšienė Angelė (g. 1952 06 27). Krepšininkė. 1969–1984 m. žaidė Vilniaus „Kibirkšties“ komandoje, 1971–1980 m. SSRS moterų krepšinio rinktinėje. 1971 m. Europos jaunių, 1972, 1976 ir 1978 m. Europos suaugusių, 1971 ir 1975 m. pasaulio, 1976 ir 1980 m. olimpinių žaidynių čempionė. Nuo 1981 m. trenerė.
------------------------------------
Ruseckas Kanutas
Ruseckas Kanutas (1800 02 22–1860 09 02). Dailininkas tapytojas. Nutapė įvairių kompozicijų („Pjovėja“, 1844, „Lietuvaitė su verbomis“, 1847, „Sekminės Vilniaus Kalvarijose“, 1846–1851 ir kt.), portretų, autoportretų, peizažų, religinių paveikslų įvairioms bažnyčioms. Kūryba realistinė, turi romantizmo ir akademizmo bruožų.
------------------------------------
Rusia
Rusia. Rytų slavų gyvenamos žemės vardas, pradėtas vartoti nuo X a. II pusės. X–XIII a. „Rusia“ tapo geografine politine sąvoka, taikyta Kijevo Rusios valstybei su jos svarbiausiais centrais – Kijevu, Černigovu, Perejeslavliu. XI–XII a. Rusios terminas imtas naudoti ir visoms slavų giminėms, priėmusioms Rytų apeigų krikščionybę, vadinti. XIII a., žlugus Kijevo Rusios valstybei, geografiškai-politiškai susidarė kelios Rusios: Haličo-Volynės, Rostovo-Suzdalės-Vladimiro, Didžiojo Novgorodo ir kt. Sritys, buvusios į šiaurę nuo Karpatų ir įėjusios į Haličo-Volynės sudėtį, gavo Raudonosios Rusios vardą. XIII a. Naugarduko, Gardino ir Balstogės sritys vadintos Juodąja Rusia, kuri į LDK sudėtį įjungta dar XIII a. I pusėje. XIV a. Rusios vardą pasisavino Maskvos valstybė, XV–XVI a. ėmusi jungti rusų sritis. Nuo Petro I laikų XVIII a. oficialiai imtas vartoti Rusijos vardas.
------------------------------------
Rusifikacija
Rusifikacija, rusinimas. Prievartinis rusų kalbos, kultūros diegimas nerusų tautoms, vykdytas Rusijos imperijoje. Ypač sustiprėjo XIX a. II pusėje. Rusinimas vyko per mokyklas, kariuomenę, administraciją.
------------------------------------
Rusija
Rusija. Valstybė Rytų Europoje ir Šiaurės Azijoje. Sostinė Maskva. Iki XVII a. pabaigos vartotas Rusios pavadinimas. IX–X a. slavų genčių gyvenamoje europinėje dabartinės Rusijos dalyje susikūrė Kijevo Rusios valstybė, 988–89 m. priėmusi krikščionybę. XI–XIII a. Kijevo Rusia subyrėjo į atskiras rusų kunigaikštystes (Vladimro–Suzdalės, Haličo–Volynės, Minsko, Polocko, Smolensko, Novgorodo, Pskovo). XIII a. iškilo Maskvos kunigaikštystė, kuri XIV a. pasisavino Rusios vardą ir ėmė jungti rusų sritis. Maskvos kunigaikštis imtas vadinti didžiuoju kunigaikščiu. XVI–XIX a. prijungus Šiaurės, Pavolgio, Uralo, Sibiro, Tolimųjų Rytų žemes, susidarė daugiatautė valstybė – Rusijos imperija. Rusijos imperijos pavadinimas oficialiai imtas vartoti nuo Petro I laikų. XVIII a. karuose su Švedija Rusija prisijungė Estiją, dalį Latvijos bei Karelijos ir pasiekė Baltijos jūrą. Petras I perkėlė Rusijos sostinę iš Maskvos į Peterburgą. Per tris Respublikos padalijimus Rusijai atiteko lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, dalis lenkų žemių. Po 1917 m. spalio revoliucijos sukurta Rusijos sovietų federacinė socialistinė respublika. 1992 RSFSR, Ukrainos SSSR, Baltarusijos SSSR ir Užkaukazės federacija sudarė SSRS. 1990 06 12 Rusija paskelbta nepriklausoma valstybe. 1991 12 sukurta Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), į kurią įstojo Rusija.
------------------------------------
Rusijos – Japonijos karas
Rusijos – Japonijos karas. 1904–05 m. karas tarp Rusijos ir Japonijos, kilęs dėl Japonijos nepasitenkinimo Simonoseko taikos sutartimi bei agresyvios Rusijos politikos Tolimuosiuose Rytuose. 1904 01 24 šalys nutraukė diplomatinius santykius. 01 27 japonai atakavo Rusijos laivyną prie Port Artūro. Pakartotinių atakų metų paskandinti keli Rusijos laivai. Pirmas susidūrimas sausumoje įvyko 1904 04 18 netoli Tiurenčeno. Japonų kariuomenė privertė atsitraukti rusų pulkus. Japonai užėmė pietinę Liaoduno pusiasalio dalį ir pradėjo Port Artūro apgultį sausumoje, judėjo į Šiaurę. 1904 12 20 Port Artūras kapituliavo. Rusijos sausumos armija ir laivynas patirdavo vieną pralaimėjimą po kito. 1905 08 03 Portsmute pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Japonijai atiteko Port Artūras, pusė Sachalino salos bei Korėjos protektorato teisė
------------------------------------
Ruso Žanas Žakas
Ruso Žanas Žakas (1712 06 18–1778 07 02). Prancūzų filosofas, švietėjas, rašytojas, kompozitorius. Propagavo grįžimą į gamtą, natūralumą. Svarbiausi darbai – politinis traktatas „Apie visuomeninę sutartį“ (1762), romanas „Naujoji Eloiza“ (1759), pedagoginis darbas „Emilis“ (1761). Parašė eilėraščių, poemų, komedijų, operų.
------------------------------------
Rustemas Janas
Rustemas Janas (1762–1835 06 21). Dailininkas. 1798–1832 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. Nutapė Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų portretų, sukūrė dekoracijų teatrui, medalių.
------------------------------------
Rusų galas
Rusų galas. Vilniaus dalis, Kęstučio ir Jogailos kovų laikais apgyvendinta išeivių iš Rusios.
------------------------------------
Ruškaitis
Ruškaitis Sirvydas (Ruškaičiai), XIII a. Upytės žemės kunigaikščių giminė. Pirmą kartą minimi 1219 m. Haličo-Volynės sutartyje. Žinomi Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis, Višlius, Kintenis, Mindaugo vasalai Aišvnas ir Sirvydas. Sirvydas 1255 m. vadovavo Mindaugo kariuomenės žygiui iki Kijevo.
------------------------------------
Rutskis
Rutskis Velaminas Josifas (1574–1637). Kijevo ir Rusijos unitų metropolitas (1613–1637), bazilijonų ordino atnaujintojas. Studijavo Prahos, Vilcburgo universitetuose. 1613 m. paskirtas Kijevo metropolitu. Gynė Bresto bažnytinę uniją.
------------------------------------
Rutulinių amforų kultūra
Rutulinių amforų kultūra. Vėlyvojo neolito kultūra, paplitusi IV tūkstm. pr. Kr. Vidurio Europos lygumos šiaurinėje dalyje tarp Vidurio Vokietijos ir Rytų Rumunijos. Pavadinta pagal tipišką rutulio formos apvaliadugnę ar plokščiadugnę amforą su dviem ar keturiomis ąselėmis. Skirstoma į tris grupes – vakarinę, vidurinę, rytinę. Manoma, kad rutulinių amforų kultūra suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis Virvelinės keramikos kultūrai.Mirusiuosius laidojo įvairiai: plokštiniuose kapuose bei pilkapiuose. Pastarieji su akmeninėmis konstrukcijomis ir be jų. Mirusieji laidoti nedeginti, kapuose nuo 1 iki 10. Dažniausiai jie suriesti ir paguldyti, kartais randama pasodintų. Įkapės – puodai, titnaginiai ir akmeniniai įrankiai, kauliniai ir gintariniai dirbiniai, kiaulės mėsa. Daugelyje vietų atskirai randama aukotų gyvulių (kiaulių, karvių, avių, ožkų, rečiau arklių) kapų. Rutulinių amforų kultūros indų paviršius lygus, juodas ar pilkšvai rudos spalvos. Ornamentuojamas dažniausiai viršutinis puodo trečdalis trumpais įbrėžimais, trikampiais ar rombiniais įgilinimais, susuktomis virvutėmis, nagų įspaudais. Daug neornamentuotų puodų. Pagrindiniai indai – nedidelės taurės ir įvairių formų dubenėliai ir amforos.
------------------------------------
Rūdavos mūšis
Rūdavos mūšis (Rūdava, 18 km į šiaurę nuo dabartinio Kaliningrado). 1370 02 18 mūšis tarp LDK ir Kryžiuočių ordino. Algirdo ir Kęstučio vedama LDK kariuomenė 1370 02 17 užėmė Rūdavos pilį, o kitą dieną susikovė su priartėjusiais kryžiuočiais. Didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės vedama kariuomenė nugalėjo lietuvius. Pasak kronikininkų, lietuvių žuvo nuo 1 iki 3,5 tūkst., o kryžiuočių – apie 176–300. Tarp jų buvo 26 riteriai, 2 komtūrai ir didysis Ordino maršalas H. fon Šindekopfas. Manoma, kad lietuvių nuostoliai perdėti: Kęstutis tais pat metais vėl žygiavo į Prūsiją. Kai kurie istorikai, motyvuodami tuo, kad kryžiuočių kronikos nutylėjo mūšio eigą ir kad jame žuvo žymūs Ordino vadai, teigia, kad mūšį laimėjo LDK kariuomenė.
------------------------------------
Sabonis Arvydas
Sabonis Arvydas (g. 1964 12 19). 1981–1989 m. žaidė Kauno komandoje „Žalgiris“, 1989–1992 m. – Valjadolido komandoje „Forum“ (Ispanija), 1992–1995 – Madrido komandoje „Real“ (Ispanija), 1995–2001 m. Portlendo „Trail Blazers“ (NBA). 1981 Salonikuose tapo Europos jaunučių čempionų ir buvo išrinktas geriausiu pirmenybių vidurio puolėju. 1985 metų studentu Universiados čempionas. 1985, 1986, 1987 m. SSRS čempionas. 1985 m. Europos čempionas, išrinktas geriausiu turnyro žaidėju. 1982 m. pasaulio čempionas. 1988 metais Seule su TSRS rinktine tapo olimpiniu čempionu. 1983 m. Europos čempionato bronzos medalininkas. 1986 m. pasaulio čempionato sidabro medalininkas. 1986 metais su Kauno „Žalgiriu“ Argentinoje iškovojo tarpkontinentinę V. Džonso taurę. 1992 metais Barselonoje ir 1996 metais Atlantoje su Lietuvos rinktine iškovojo olimpinių žaidynių bronzos medalius. 1989 m. Zagrebe tapo Europos čempionato bronzos medalininku. 1995 m. Atėnuose su Lietuvos rinktine iškovojo Europos čempionato sidabro medalius. 1995 m. su Madrido „Real“ tapo Eurolygos čempionu ir paskelbtas naudingiausiu finalinio ketverto žaidėju. Nuo 1989 m. žaisdamas Ispanijos komandose, triskart tapo Ispanijos čempionu. 1994 ir 1995 m. paskelbtas naudingiausiu Ispanijos lygos žaidėju. Skirtingų krepšinio leidinių septynis kartus išrinktas geriausiu metų Europos krepšininku. 2001 m. apdovanotas aukščiausiu Tarptautinio olimpinio komiteto apdovanojimu – Olimpiniu ordinu.
------------------------------------
Saja
Saja Kazimieras (g. 1932 06 27). Lietuvių rašytojas, visuomenės veikėjas. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Išleido romanų („Pranašas Jona“, „Šventežeris“ ir kt.), romanų, apsakymų rinkinių vaikams ir suaugusiems („Klumpės“, „Ei, slėpkitės!“, „Už nevarstomų durų“ ir kt.).
------------------------------------
Sakralinis laikas
Sakralinis (šventas) laikas ir erdvė. Žmogaus religiškumo matmenys. Per religinius ritualus žmogus pakartoja amžinybės elementus: svarbiausių švenčių, paprastai atitinkančių virsmus gamtoje, apeigos atkartoja pasaulio sukūrimo aktus.
------------------------------------
Saksonija
Saksonija. Istorinė Vokietijos sritis, apimanti Drezdeno, Leipcigo apylinkes. Svarbiausias miestas – Drezdenas. Susidarė Palabyje X a. įkurtoje Meiseno markoje. Tapo viena didžiausių Vokietijos kunigaikštysčių (nuo XV a. kurfiurstystė). 1485 m. padalinta tarp Vetinų giminės narių. XVI a. Saksonijoje buvo reformacijos ir Vokietijos valstiečių karo atramos punktai. Labai nukentėjo per 30 metų karą (1618–1648). 1697 m. Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas I buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II (1733–1763).
------------------------------------
Saladinas
Saladinas, Salach Ad Dinas Jusufas Ibn Ajubas (1138–1193 03 04). Ajubinų dinastijos pradininkas. 1169 m. buvo Egipto viziriu, o 1171 m., mirus Fatimidų dinastijos kalifui al Adidui, užgrobė valdžią Egipte ir paskelbė Abasidų siuzerenitetą. 1174 m. Saladinas gavo iš Abasidų sultono titulą, o po sultono Nūro ad Dino mirties 1174–1186 m. prijungė jo valdas Sirijoje ir kai kurias žemes Irake. Išplėtęs savo valdas, sustiprinęs kariuomenę, Saladinas 1187 07 04 sumušė kryžiuočius prie Hitino Palestinoje, o tų pačių metų spalio 2 d. užėmė Jeruzalę. Sugebėjo išvyti kryžiuočius iš didesnės dalies Sirijos ir Palestinos.
------------------------------------
Salaspilio mūšis
Salaspilio ((Kircholmo) mūšis. 1605 09 27) LDK ir Švedijos kariuomenių mūšis, įvykęs ties Salaspiliu (Kircholmu, 13 km į pietus nuo Rygos) per 1600–1629 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karą su Švedija. LDK kariuomenei (apie 4000 žmonių, vadas Jonas Karolis Chodlevičius) priartėjus, švedai (apie 14 tūkst. žmonių, vadas karalius Karolis IX) nutraukė Rygos apgultį, buvo įvilioti į nepatogias pozicijas ir sumušti. Šiame mūšyje pasiekta viena iš žymiausių pergalių karuose su švedais, ji tapo žinoma visoje Europoje. Tačiau lemiamos įtakos karui mūšis nepadarė.
------------------------------------
Salyno sutartis
Salyno sutartis. Sudaryta 1398 10 12 Salyno saloje (Nemune, ties Nevėžio žiotimis) tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Kryžiuočių ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno. Vytautas, norėdamas laisvai veikti Rytuose ir nepripažindamas Jogailos ir Lenkijos viršenybės, atidavė Ordinui Žemaitiją iki Nevėžio ir pusę Sūduvos. Šia sutartimi Vytautas apsidraudė ir nuo pretendento į LDK sostą Švitrigailos, kuris taip pat ieškojo Ordino paramos. Sutartis nustojo galioti 1409–1410 m. karo metu.
------------------------------------
Salys
Salys Antanas (1902 07 21–1972 07 31). Lietuvių kalbininkas. 1930–1939 m. dėstė Kauno, 1939–1943 m. – Vilniaus universitetuose. 1941–1944 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius. Kartu su kitais įkūrė žurnalą „Gimtoji kalba“, buvo jo redaktorius. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1947 m. dėstė Pensilvanijos universitete. Veikale „Lietuvių kalbos tarmės“ (1935) sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Eksperimentinės fonetikos Lietuvoje pradininkas. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, terminologijos temomis.
------------------------------------
Saleziečiai
Saleziečiai. Katalikų vienuolių kongregacija. Vadinasi savo globėjo šv. Pranciškaus Saleziečio vardu. Rūpinasi ligoniais, jaunimo auklėjimu.
------------------------------------
Salomėja Neris Bačinskaitė-Bučienė
Salomėja Neris Bačinskaitė-Bučienė (1904 11 17–1945 07 07). Poetė, lyrikė. Išleido eilėraščių rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938) ir kt., poemas „Eglė žalčių karalienė“ (1940), „Našlaitė“ (1940) ir kt. Eilėraščiuose ryškus romantinis pasaulėvaizdis.
------------------------------------
Samuolis Antanas
Samuolis Antanas (1899 06 03–1942 02 09). Dailininkas tapytojas. Vienas iš dailininkų grupuotės „Ars“ organizatorių (1932). Nutapė figūrinių kompozicijų („Skurdas“, 1926, „Moteris su vaiku“, 1929, „Dama su šuniuku“, 1931 ir kt.), portretų („Girtuoklis“, 1935, „Autoportretas su teptukais“, 1936 ir kt.), peizažų, natiurmortų.
------------------------------------
Sandomiro susitarimas
Sandomiro susitarimas. 1570 m. Respublikos kalvinistai, liuteronai ir čekų broliai sudarė Sandomiro susitarimą, skelbusį, kad kiekviena savarankiška protestantizmo srovė išpažins savąjį tikėjimą, bet toleruos ir kitų protestantų pažiūras, sutelks jėgas kovoti su katalikais bei arijonais. Sandomiro susitarimas neilgam suvienijo didžiąją dalį Respublikos protestantų. Kalvinistų ir liuteronų ginčai, teologinės diskusijos nenurimo.
------------------------------------
Sanguškos
Sanguškos. LDK bajorų giminė, kildinusi save iš Gediminaičių. Turėjo didelius dvarus LDK, daugiausia Volynėje. Pradžioje stačiatikiai, vėliau daugiausia unitai, paskui katalikai. Sanguškos buvo įtakingi LDK, bet ilgainiui įsijungė į Lenkijos gyvenimą ir XIX a. buvo laikomi viena iš šešių turtingiausių ir kilmingiausių lenkų šeimų.
------------------------------------
Santara-Šviesa
„Santara-Šviesa“. Liberalios pakraipos JAV lietuvių organizacija. Įsteigta 1957 m. Susikūrė iš liberalios studentų organizacijos „Šviesa “ (įsteigta 1946 m. Vokietijoje) ir liberalinės kultūros organizacijos „Santara“ (įsteigta 1954 m. JAV). Draugijos centras – JAV, Čikagoje. Draugija beveik neturi įprastos organizacijoms vadovybės. Draugijos tikslas – išlaikyti lietuvišką kultūrą nelietuviškoje aplinkoje. Veikė įvairiais būdais – rinko parašus po politiniais pareiškimais, rengė parodas, organizavo „Gyvosios Lietuvybės“ mėnesius, regioninius sąskrydžius. Nuo 7 dešimtmečio aktyviai bendradarbiauja su Lietuva. Leidžia žurnalus „Metmenys“ (nuo 1959), „Akiračiai“ (nuo 1968). Rengia kasmetinius suvažiavimus. Turi A. Mackaus fondą, kurio veiklos sritis – knygų leidyba. Žymūs „Santaros-Šviesos“ veikėjai – V. Adamkus, V. Kavolis, R. Mieželis.
------------------------------------
Sapiega Aleksandras
Sapiega Aleksandras Mykolas (1730 09 10–1793 05 28). Nuo 1775 m. LDK kancleris.
------------------------------------
Sapiega Juozapas
Sapiega Juozapas Julijonas (1708 01 16–1754 12 04). Vilniaus vyskupas sufraganas. Varšuvoje studijavo teologiją. 1729 m. tapo Gniezno ir Varšuvos kapitulos kanauninku. Karalius Augustas III 1736 07 04 nominavo Juozapą Vilniaus vyskupu sufraganu.
------------------------------------
Sapiega Kazimieras
Sapiega Kazimieras Jonas (1637–1720 03 13). LDK valstybės ir karo veikėjas. Povilo Juodojo sūnus. 1670–1681 m. Polocko vaivada, 1681–1682 m. LDK lauko etmonas, 1682–1703 ir 1707–1708 m. didysis etmonas. 1682–1703 ir 1707–1720 m. Vilniaus vaivada. Kilus Šiaurės karui (1700–1721), rėmė Švedijos karalių Karolį XII. Už tai 1703 m. Seimo pašalintas iš valstybinių pareigų, bet ir toliau jas ėjo. Rėmė 1704 m. karaliumi tapusį švedų statytinį Stanislovą Leščinskį. 1708 m. atsisakė didžiojo etmono pareigų. 1709 m. Augusto III amnestuotas.
------------------------------------
Sapiega Leonas
Sapiega Leonas (1557 04 04–1633 07 07). LDK valstybės ir karo veikėjas. Iš stačiatikybės perėjo į kalvinizmą, 1585–1589 m. LDK vicekancleris, 1589–1623 m. kancleris, nuo 1625 m. LDK didysis etmonas. Su kitais įkūrė LDK Vyriausiąjį tribunolą, vadovavo III Lietuvos Statuto (1588) rengėjams. 1588 perėjo į katalikybę, pastatydino daug bažnyčių ir vienuolynų.
------------------------------------
Sapiega Povilas
Sapiega Povilas Jonas (apie 1610–1665 12 30). LDK karo veikėjas. 1646–1655 m. Vitebsko, o nuo 1565 m. Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas. Neparėmė 1655 m. Kėdainių sutarties su Švedija ir su savo kariuomene pasitraukė prie Bresto. Paveldėtus didelius turtus panaudojo LDK kariuomenei samdyti. 1656 m. pavasarį su 10 tūkst. karių padėjo Lenkijos kariuomenei išvaduoti iš švedų Sandomežą, Varšuvą.
------------------------------------
Sapiegos
Sapiegos. XV–XIX a. I pusės LDK ir Lenkijos didikų giminė. Kilę iš Smolensko žemės, save kildino iš Gedimino sūnaus Narimanto. Daugiausia valdų turėjo Lietuvoje ir Baltarusijoje. Nuo XVI a. iš stačiatikybės ėmė pereiti į katalikybę. XVI–XVIII a. iš Sapiegų giminės 22 buvo LDK vaivados, 18 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalkos. Nuo 1684 m. beveik visą laiką buvo LDK artilerijos generolai. XVII a. pab. viešpatavo Lietuvoje. Dėl to kilo kitų didikų pasipriešinimas. 1700 m. prieš Sapiegas susidarė Valkininkų konfederacija. Lemiamą mūšį prie Valkininkų Sapiegos pralaimėjo. Jų politinė ir ekonominė galia ėmė smukti.
------------------------------------
Sarbievijus
Sarbievijus Motiejus Kazimieras (1595 02 24–1640 04 02). Poetas, rašė lotynų kalba. 1620–1622 m. studijavo Vilniaus universitete teologiją, 1622–1625 m. mokėsi Romoje. 1627–1635 m. Vilniaus universiteto profesorius, teologijos daktaras (1636). Nuo 1635 m. karaliaus Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas. Sekdamas antikos poetų (ypač Horacijaus) kūrinių forma, parašė odžių, epodžių ir epigramų. Jo „Lyrikos knygos“ (pirmą kartą išleistos Kelne 1625 m. ir Vilniuje 1628 m.) susilaukė daugiau kaip 50 leidimų. 1632 m. Antverpene, garsiojoje Planteno ir Moreto leidykloje, išėjusios knygos antraštinį puslapį puošė graviūra, sukurta pagal P. Rubenso piešinį. Platų poeto pripažinimą rodo ir tai, kad Oksforde vietoj Horacijaus buvo nagrinėjami M. K. Sarbievijaus darbai, o 1623 m. popiežius Urbonas VIII už poeziją iškilmingai vainikavo jį laurų vainiku. Poetas domėjosi poezijos teorija, stengėsi nustatyti estetikos principus. Savo teorines pažiūras jis išdėstė „Apie aštrųjį ir šmaikštųjį stilių … arba Seneka ir Marcialis“ ir „Apie tobuląją poeziją … arba Vergilijus ir Homeras“. Vilniaus universitete apie M. K. Sarbievijų telkėsi humanistų būrelis: Žygimantas Liauksminas, Jonas Rivackis, Jonas Chodrinskis ir kt. Jie sudarė savitą klasikinės literatūros kulto atmosferą.
------------------------------------
Sargiečiai
Sargiečiai, sargininkai. XIX a. pab.–XX a. pr. politinė lietuvių grupuotė, susibūrusi apie žurnalą „Tėvynės sargas“ (1896–1904). Priklausė Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Alekna, Adomas Jakštas ir kiti. Priešinosi lietuvių lenkinimui ir rusinimui, spaudos draudimui, gynė katalikų bažnyčios pozicijas. 1905 m. sargiečiai įsteigė Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą.
------------------------------------
Sarmatai
Sartamai. Lotyniškai „Sarmatae“. Bendras genčių, gyvenusių nuo III a. pr. Kr. iki IV a. po Kr. stepėse tarp Tobolo ir Dunojaus, pavadinimas. Ankstyvoji sarmatų istorija susijusi su sauromatais, kurių aplinkoje subrendo didžiausios sarmatų genčių sąjungos – jazigai, roksolanai, sirakai, aorsai, alanai. Sarmatai pamažu tapo aktyvia politine jėga. II a. pr. Kr. jie kartu su skitais kovojo prieš Diofantą, dalyvavo Bosforo dinastiniuose karuose. 170 m. pr. Kr. sarmatų valdovas Gatalas prisijungė prie Mažosios Azijos valstybėlių sąjungos. I a. pr. Kr. sarmatai tapo Ponto karaliaus Mitridato VI sąjungininkais kovose su Roma. Nuo tol buvusi Skitijos teritorija pradėta vadinti Sarmatija.
------------------------------------
Sasnauskas Česlovas
Sasnauskas Česlovas (1867 06 19–1916 01 18). Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, dainininkas. Vienas iš profesionaliosios lietuvių muzikos kūrėjų. Nuo 1896 m. dainavo įvairiuose lietuvių vakaruose, 1900–1902 m. vyrų vokaliniame kvartete, 1901 m. savo paties įkurtoje operos trupėje. Sukūrė kantatą „Broliai“ (1910), dainų chorui.
------------------------------------
Saudargas
Saudargas Algirdas (g. 1948 04 17). Lietuvos valstybės veikėjas. 1972 m. baigė Kauno medicinos institutą, biofizikas. 1972–1977 m. Matematikos ir informacinės technologijos instituto mokslinis bendradarbis. 1977–1982 m. dėstė matematiką Žemės ūkio akademijoje. 1982–1990 m. – Kauno medicinos instituto mokslinis bendradarbis. Aktyvus Sąjūdžio narys nuo pat jo įsikūrimo. 1988–1990 m. – Sąjūdžio Seimo politinio komiteto pirmininkas. Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrėjų. 1995–1999 m. Krikščionių demokratų partijos pirmininkas.1990 m. – išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, 1990 m. – paskirtas Užsienio reikalų ministru, 1992 m. – išrinktas į Seimą. 1995 m. Seimo užsienio reikalų komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. 1996 m. – išrinktas į Seimą, 1996–2000 m. – Užsienio reikalų ministras.
------------------------------------
Saulėgrįžos
Saulėgrįžos, solsticijos. Momentai, kai Saulės skritulio centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai į šiaurę (vasaros saulėgrįža), arba toliausiai į pietus (žiemos saulėgrįža). Vasaros saulėgrįža (VI.22) yra astronominė vasaros pradžia, žiemos saulėgrįža (XII.22) – astronominė žiemos pradžia.
------------------------------------
Saulės kalendorius
Saulės kalendorius. Su žemdirbyste susijusi laiko skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro atogrąžiniai metai.
------------------------------------
Saulės kulminacija
Saulės kulminacija. Saulės perėjimas per dienovidį, atitinkantis tikrąjį vidurdienį.
------------------------------------
Saulės kultas
Saulės kultas, heliolat


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:58
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Saulės kultas
Saulės kultas, heliolatrija. Personifikuoto Saulės vaizdinio garbinimas. Šis kultas būdingas pirmykštėms ir vėlesnėms politeistinėms religijoms. Soliarines dievybes turėjo egiptiečiai (Ra, Horas), babiloniečiai (Šamašas), iraniečiai (Mitra), graikai (Melijas, Apolonas), slavai (Dažbogas). Saulės dievybę turėjo ir senovės baltai. Tai liudija daugelis istoriografijos šaltinių, folkloras, papročiai. Saulės kulto atributais laikomi gintaro skrituliai, randami neolito pabaigos archeologiniuose paminkluose.
------------------------------------
Saulės mūšis
Saulės (Šiaulių) mūšis. 1236 09 22 įvyko Saulės žemėje netoli Šiaulių. Tai mūšis tarp Lietuvos (veikiausiai žemaičių) ir Kalavijuočių ordino. Žygyje dalyvavo apie 55 riteriai su 600 karių, apie 500 kryžininkų-maldininkų, popiežiaus raginimu atvykusių į kovą su Pabaltijo pagonimis. Daugiausia jų buvo iš šiaurinės Vokietijos – Holšteino, Hamburgo, Liubeko, Stadės žemės bei Gotlando salos. Jiems vadovavo grafas Heinrichas fon Danenbergas ir didikas Teodorikas fon Haseldorfas. Žygyje dalyvavo ir Kalavijuočių ordino pavergti estai, lyviai, latgaliai (apie 1500 karių). Dar 200 karių atsiuntė Pskovo kunigaikštis. Manoma, kad Ordino magistro Folkevino vadovaujamoje kariuomenėje buvo apie 3000 karių. 1236 m. rugsėjo mėnesio viduryje kryžininkai nuo Mežuotnės pilies netikėtai įsiveržė į Žemaitiją. Įsirengę stovyklą ir pasiskirstę atskirais daliniais, patraukė plėšti ir niokoti krašto. Per Saulės žemę grįžtančiai kariuomenei rugsėjo 21 d. kelią pastojo žemaičių būrys (manoma, kad Saulės žemės kariai). Kryžininkai, ypač sunkiai šarvuoti riteriai iš Vokietijos, nenorėjo kautis pelkėtoje vietoje. Kitą dieną atvyko pagrindinės (Vykinto vadovaujamos) lietuvių jėgos ir puolė priešą. Žuvo daugelis kryžininkų ir kalavijuočių (tarp jų magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai). Karius, bėgusius Rygos link, sunaikino žiemgaliai. Iš Livonijos ordino talkininkų pskoviečių grįžo kas dešimtas žmogus. Po Saulės mūšio sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Kalavijuočių ordinas neteko visų 1208–1236 m. užkariautų žemių kairiajame Dauguvos krante. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas tapo autonomine Kryžiuočių ordino šaka – Livonijos ordinu.
------------------------------------
Saundersas Juozapas
Saundersas Juozapas (1773–1845 01 01). Dailininkas grafikas. 1794–1810 m. dirbo Ermitaže, raižė caro šeimos ir didikų portretus. 1810–1821 m. dirbo Vilniaus universitete, vadovavo raižybos katedrai. Išraižė portretų (Pavlo I, 1801, A. Čartoriskio, 1812 ir kt.), iliustracijų knygoms.
------------------------------------
Savasis judėjimas
Savasis žvaigždžių judėjimas. Kampinis žvaigždės poslinkis dangaus sferoje per vienerius metus. Didžiausią savojo judėjimo greitį (10,25” per metus) turi Bernardo žvaigždė Gyvatnešio žvaigždyne. Dėl savojo judėjimo ilgainiui pakinta žvaigždynų konfigūracijos.
------------------------------------
Savickis Jurgis
Savickis Jurgis (1890 05 04–1952 12 22). Rašytojas, diplomatas. Rašė Rimošiaus slapyvardžiu. 1919–1938 m. buvo Lietuvos atstovas įvairiose Europos šalyse, 1938–1940 m. – Tautų Sąjungoje. Nuo 1939 m. gyveno Prancūzijoje. Išleido novelių rinkinius „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928) ir kt., kelionių įspūdžių knygų.
------------------------------------
Savičius Pranciškus
Savičius Pranciškus (1815–apie 1845). Visuomenės veikėjas. 1863 m., studijuodamas Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, įkūrė Demokratų draugiją. 1839 m. paimtas į kariuomenę pabėgo, gyveno Ukrainoje.
------------------------------------
Savimonė
Savimonė. Savęs išskyrimas iš aplinkos, savęs vertinimas, savo veiksmų, jausmų, elgesio motyvų, interesų ir savos vietos visuomenėje įsisąmoninimas. Savimonė būdinga tiek individui, tiek visuomenei ar jos daliai. Ji atsiranda sąmonei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį. Savimonė – būtina asmenybės formavimosi sąlyga.
------------------------------------
Savivaldos teisė
Savivaldos teisė. Valstybės teritorinio padalinio ar jos gyventojų kitokios (nacionalinės, religinės) grupės, organizacijos, institucijos teisė savarankiškai spręsti įstatymų numatytus vietos arba vidaus reikalus. Pirmosios savivaldos teisę įgijo miestiečių bendruomenės, kai jų gyvenvietės gavo miestų teisę (Klaipėda – 1254 m., Vilnius – 1387 m., Kaunas –1408 m., Ukmergė – apie 1435 m.).
------------------------------------
Sąjūdis
Sąjūdis, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas. Siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Susikūrė 1988 metais. Pirmininkas – V. Lansbergis. Leido laikraštį „Atgimimas“.
------------------------------------
Scientologija
Scientologija. Dirbtinė religija, XX a. 6 dešimtmetyje sukurta rašytojo L. Rono Habardo. Scientologai siekia dvasinio tobulėjimo studijuodami „dianetikos“ mokslą. Scientologija siejama su tikinčiųjų šantažu ir pinigų viliojimu.
------------------------------------
Sedovas
Sedovas Valentinas. Rusų archeologas, istorijos daktaras. Svarbiausieji darbai – „Aukštutinės Padneprės ir Padauguvio slavai“ (1970), „Ilgieji krivičių pilkapiai“ (1974), „Slavų kilmė ir ankstyvoji istorija“ (1979). Paskelbė straipsnių apie baltų etnogenezę, baltų įtaką slavų formavimuisi, baltų ir slavų ryšius.
------------------------------------
Segmentinės žvaigždės
Segmentinės žvaigždės. Puošybos elementas lietuvių tautodailėje, skritulio viduje įpiešti lapeliai. Dažniausiai lapeliai dalija skritulį į 4, 6, 8 dalis. Savo kilme šis elementas sietinas su erdvės struktūrizavimu archajiškajame pasaulio modelyje.
------------------------------------
Seimas
Seimas. 1. LDK XV–XVI a. valstybinės valdžios organas, jo suvažiavimas. Seimas buvo šaukiamas didžiojo kunigaikščio. Jo veikloje dalyvavo Ponų tarybos nariai, valstybės pareigūnai – seniūnai, tijūnai, vėliavininkai, kunigaikščiai, ponai, bajorai. Rinkosi Vilniuje arba Breste. Rinko didįjį kunigaikštį, sprendė vidaus ir užsienio politikos klausimus, nustatinėjo mokesčius. XVI a. viduryje seimas tapo aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios ir valstybinės valdžios organu, kurio veikloje dalyvavo didysis kunigaikštis, Ponų tarybos nariai ir pavietų seimeliuose išrinkti bajorų atstovai. Po 1569 m. Liublino unijos sudarytas bendras Lenkijos ir Lietuvos seimas. 2. Lietuvos Respublikos aukščiausias renkamas valstybinės valdžios organas. Leidžia įstatymus, kontroliuoja prezidentą, ministrų kabinetą.
------------------------------------
Seimeliai
Seimeliai. LDK vietos valdžios organas. Įvesti XVI a. viduryje. Seimelių veikloje dalyvavo visi toje apskrityje gyvenantys bajorai ir joje žemės turintys valstybės ir apskrities pareigūnai. Rinko atstovus į seimą, teisėjus ir kitus pareigūnus, sprendė vietos bajorų reikalus. Seimeliai buvo įvairūs. Ikiseiminiai seimeliai vykdavo prieš seimą, juose dalyvaudavo karaliaus įgaliotiniai. Poseiminiai (reliaciniai) seimeliai vykdavo po seimo, juose bajorai išklausydavo iš seimo grįžusių atstovų pranešimus. Rinkiminiuose (elekciniuose) seimeliuose rinkdavo kandidatus į pareigūnus, tribunoliniuose (grauduliniuose) – deputatus į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Kaptūriniai (geduliniai) seimeliai rinkosi po didžiojo kunigaikščio mirties. Ikikonvokacinius seimelius šaukdavo per tarpuvaldį. Rokošiniuose seimeliuose rinkdavosi karaliaus valdymu nepatenkinti bajorai. Ūkiniai (ekonominiai) seimeliai paskirstydavo mokesčius, spręsdavo vietos valdymo, iždo ir kariuomenės reikalus. Privatinius seimelius sušaukdavo be vyriausybės sutikimo vietos bajorai. Nepaprastuosius seimelius sušaukdavo spręsti ypatingai svarbių ir skubių klausimų. Į generalinius seimelius suvažiuodavo LDK senatoriai ir apskričių seimo atstovai prieš Seimo sesiją. 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos, seimeliai tapo apskričių ir gubernijų bajorų susirinkimais.
------------------------------------
Sekliucijanas
Sekliucijanas Jonas (apie 1498–1578), lenkų liuteronų reformatorius. Mokėsi Leipcige, kur 1536 m. susidraugavo su lietuvių liuteronu reformatoriumi Abraomu Kulviečiu. 1541–1543 m. prisidėjo prie Liuterio reformacijos. Persekiojimo grėsmei didėjant, persikėlė į Prūsiją. 1544 m. buvo paskirtas lenkų evangelikų pamokslininku Karaliaučiuje. Lenkų kalba išspausdino trumpąjį katekizmą (1545), pilnąjį katekizmą ir giesmyną (1547), keturias evangelijas (1551). M. Mažvydas, ruošdamas savo katekizmą, matyt, bus pasinaudojęs Seklucijano didžiuoju ar mažuoju katekizmu.
------------------------------------
Sekmininkai
Sekmininkai. Protestantų atšaka. Yra įvairių sekmininkų krypčių, bažnyčių: Dievo bažnyčia, Dievo asamblėja, Jungtinė sekmininkų bažnyčia ir kt. Atsirado XIX a. pabaigoje JAV. Tiki, kad žmogaus siela gali būti išganyta, kai ją aplanko Šv. Dvasia. Tai įvyksta ekstazės būsenoje, pradėjus kalbėti svetimomis kalbomis.
------------------------------------
Sekuliarizacija
Sekuliarizacija. Bažnyčių, jų organizacijų, dvasininkų turtų ar funkcijų perėmimas valstybės, piliečių dispozicijon, kultūrinio gyvenimo išsivadavimas iš religijos įtakos.
------------------------------------
Semantika
Semantika (reikšminis). Mokslas, tiriantis kalbos vienetų reikšmes, tų reikšmių sisteminius ryšius ir kitimą.
------------------------------------
Semba
Semba, Sambija. Istorinė prūsų žemė Sembos pusiasalyje. Pirmą kartą paminėta 1070 metais. Tankiausiai apgyvendinta iš visų prūsų genčių. 1252–1257 m. Sembą užkariavo Kryžiuočių ordinas. 2/3 Sembos sudarė Karaliaučiaus komtūriją, o 1/3 Sembos vyskupiją. Semba buvo viena iš baltų žemių, XIV–XV a. įėjusių į Kryžiuočių ordino valstybę. Nuo XVI a. iki 1618 m. viena iš trijų Prūsijos kunigaikštystės provincijų.
------------------------------------
Sembai
Sembai. Prūsų gentis, gyvenusi Semboje. Minimi nuo XI a. Sembai vertėsi žemdirbyste, prekyba gintaru. XIII a. žymus sembų centras buvo Tvankstė (Tvangstė) arti Priegliaus žiočių. Jos vietoje kryžiuočiai 1255 m. pastatydino Karaliaučiaus pilį. XIII a. metraštininkai sembus vadino gausiausia ir viena karingiausių prūsų genčių. 1252–1257 m. juos pavergė kryžiuočiai. Sembai dalyvavo 1260–1274 m. Didžiajame prūsų sukilime, 1525–1528 m. prūsų ir vakarinių lietuvių sukilime. XVII a. dauguma jau buvo nutautėję. Manoma, kad paskutinieji mokėję sembų kalbą išmirė XVIIIamžiuje.
------------------------------------
Semenavičius
Semenavičius (Simonavičius) Kazimieras (apie1600–po 1651). Artilerijos inžinierius. Studijavo Vilniaus universitete. Tarnavo Žečpospolitos artilerijoje. 1645 m. gilino žinias Olandijoje. 1648 m. buvo Respublikos vyriausiojo artilerijos vado pavaduotojas. 1649 m. išvyko į Olandiją, kur 1650 m. išleido pirmąją veikalo „Didysis artilerijos menas“ dalį, kurią sudarė 5 knygos. Šioje dalyje aiškintas pabūklų kalibras, konstrukcija, taikymo metodai, artilerijoje naudojamų medžiagų gamybos technologija. Trečiojoje pirmosios dalies knygoje „Apie raketas“ aiškinama kietojo kuro raketų konstrukcija, jų kuras, gamyba, paleidimo įrenginiai. Semenavičius pirmas nustatė raketos aukščio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, iškėlė daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos idėją, pateikė daugiapakopės raketos brėžinius, nustatė, kad raketą galimą stabilizuoti sparneliais. Antroji veikalo dalis nebuvo išleista. Semenavičius, rašydamas apie karo priemones, nepropagavo karo, vadino jį didžiausia žmonijos nelaime.
------------------------------------
Senasis Testamentas
Senasis Testamentas. Pirmoji Biblijos dalis. Senąjį Testamentą Šv. Raštu pripažįsta judėjai, krikščionys. Katalikų kanoninį Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos. Judėjai ypatingą reikšmę teikia pirmosioms 5 knygoms – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo – vadinamoms Tora (Penkiaknyge). Dar įeina Istorinės knygos, Poetinės ir Moralinės knygos, Pranašų knygos.
------------------------------------
Senatas
Senatas. 1569–1795 m. Respublikos valdovo taryba – Aukštieji seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, dalis ministrų, nuo 1775 m. – visi ministrai (didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai), Žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Po 4 senatorius iš Lenkijos ir LDK (vadinamus rezidentais) nustatytą laiką reziduodavo prie valdovo ir sudarydavo Nuolatinę tarybą, kuri kontroliuodavo jo veiklą. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27–31 iš LDK). Jie įėjo į Seimo teismo sudėtį. Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. Išklausęs senatorių nuomonę, valdovas Seimo posėdyje paskelbdavo Senato nuomonę (kartais pritardavo mažumai, ir tai buvo laikoma bendra Senato nuomone). XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus.
------------------------------------
Senieji Trakai
Senieji Trakai, Senųjų Trakų pilis. Pusiasalyje, tarp Galvės ir Lukos ežerų, esanti pilis yra viena iš didžiausių Lietuvoje aptvarinio tipo pilių. Ji turėjo 11 bokštų. Pradėta statyti XIV a. viduryje ar II pusėje. 1390 m., artėjant kryžiuočiams, nebaigta statyti pilis buvo sudeginta. Atstatyta mūrinė pilis mažai naudota. Joje kurį laiką gyveno Kęstutis, Skirgaila, Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis (jį 1440 m. sąmokslininkai čia ir nužudė).
------------------------------------
Senienų muziejus
Senienų muziejus. Įsteigtas 1855 m. E. ir K. Tiškevičų, A. Kirkoro, T. Narbuto, L. Sirokomlės-Kondratavičiaus iniciatyva Vilniaus universitete. Pirmoji ekspozicija atidaryta 1856 m., o veikla nutraukta po 1863 m. sukilimo. 1868 m. apie 3000 reikšmingiausiųjų eksponatų išgabenta į Maskvą, į Rumiancevo muziejų. XIX a. pabaigoje muziejaus veikla, ėmus vadovauti F. Pokrovskiui, atgijo. Pirmojo pasaulinio karo metais dalis eksponatų išvežta į Rusiją, o kita išgrobstyta. 1919 m. likę Senienų muziejaus eksponatai sudarė pagrindą kuriamam Istorijos-etnografijos muziejui – dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus pirmtakui.
------------------------------------
Seniūnija
Seniūnija. 1. LDK – didžiojo kunigaikščio žemės valda, duodama valdyti didikams ir bajorams – seniūnams. 2. Rusijos imperijoje – valstybinių valstiečių administracinis ir savivaldos vienetas, sudarytas iš keleto dešimčių kaimų. 3. Rusijos imperijoje – žemiausias teritorinis administracinis ir valstiečių savivaldos vienetas, valsčiaus dalis. 4. Valsčiaus dalis, sudaryta iš keleto kaimų, 1919–44 m. Lietuvos Respublikoje,.
------------------------------------
Senoji Europa
Priešindoeuropinė (Senoji) Europa. M. Alseikaitės-Gimbutienės terminas, apibrėžiantis Vidurio Europos neolito (6500–3500 m. pr. Kr.) visuomenę iki pasirodant indoeuropiečiams. Ji mano, kad ši kultūra ir jos socialinė struktūra skyrėsi nuo vėlesniosios (suindoeuropietintos) Europos. Svarbiausieji kultūros bruožai – matrilinearumas (paveldėjimas pagal motinos liniją), egalitarumas (moters ir vyro reikšmė visuomenėje yra vienoda), teokratinė monarchija (valdo karalienė žynė, o jos brolis valdo ūkį ir prekybą), gyventojai taikūs ir sėslūs (nežino ginklų ir žirgų), aukšto lygio keramika, skulptūra, šventyklų statyba, išvystytas moteriškų dievybių (deivių) panteonas. Šią matristinę kultūrą sužlugdė indoeuropiečiai, atnešę patriarchatą ir dangaus dievybių panteoną.
------------------------------------
Senslėnis
Senslėnis. Ledynų tirpsmo srautų tekėjimo vieta.
------------------------------------
Sentikiai
Sentikiai. Stačiatikybės atšaka, nepripažįstanti 1653–1666 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono reformos (sentikiai laikėsi senų apeigų). 1666–1667 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimas sentikius prakeikė. XVII–XVIII a., vengdami persekiojimų, dalis sentikių apsigyveno Lietuvoje. Pirmoji sentikių šventykla ir bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių raj.). Lietuvos sentikiai priklauso bepopių pomorcų srovei (nepripažįsta dvasinės hierachijos). 1728–1755 m. Gudiškėse (Ignalinos raj.) veikė sentikių vienuolynas. 1870 m. Kauno gubernijoje buvo 13 sentikių maldos namų. 1933 m. Lietuvoje buvo apie 35 tūkst. sentikių.
------------------------------------
Separatizmas
Separatizmas. Siekimas atsiskirti, veikti savarankiškai. Dažniausiai – tautinės, religinės, kultūrinės gyventojų mažumos siekimas atsiskirti nuo didesnės valstybės, gauti savivaldą.
------------------------------------
Septynerių metų karas
Septynerių metų karas (1756–1763). Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Portugalijos karas su Austrija, Prancūzija, Švedija, Rusija, Ispanija. Kare abiejose pusėse dalyvavo ir Vokietijos valstybėlės. Karas kilo dėl sustiprėjusios Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kovos (kovota dėl kolonijų) bei agresyvios Prūsijos politikos susidūrimo su Austrijos ir Rusijos interesais. Karas vienu metu vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Indijoje. Dėl 1754 m. Kanadoje prasidėjusių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos konfliktų britai sudarė sąjungą su Prūsija, Prancūzija – su Austrija, o pastaroji – su Rusija. Prūsija turėjo geriausiai parengtą kariuomenę ir sumušė Saksoniją (kapituliavo 1756 10 15) ir austrus (1757 05 06 prie Prahos), tačiau tais pačiais metais Gros Jėgerdorfo mūšyje (1757 08 30) pralaimėjo švedams. Rusija užėmė Rytų Prūsiją (1758 01 22 kapituliavo Karaliaučius), laimėjo mūšį prieš prūsus prie Kunersdorfo (1759 08 12), užėmė Berlyną. Britai iki 1757 m. išstūmė prancūzus iš Indijos, 1760 m. užėmė visą Kanadą. 1762 m. karą su Prūsija nutraukė Rusija, Austrija ir Prancūzija. 1763 02 10 buvo pasirašyta Paryžiaus taika, pagal kurią Britanijai atiteko Prancūzijos valdos Kanadoje, Rytų Luiziana ir dauguma valdų Indijoje. Didžioji Britanija tapo galingiausia jūrų valstybe, o Prancūzija neteko politinio autoriteto. Karas labai nualino ir LDK, per kurią žygiavo Rusijos kariuomenė. Mažoji Lietuva 1757–1762 buvo patekusi į Rusijos valdžią. Rusija Lietuvoje ėmė rekrūtus. Prūsija Žečpospolitoje į apyvartą paleido daug netikrų pinigų ir tai žlugdė Respublikos ekonomiką.
------------------------------------
Servitutas
Servitutas. Teisė naudotis svetimu daiktu ar objektas, su kuriuo ta teisė susijusi. LDK, Rusijos imperijoje – laisvųjų valstiečių teisė naudotis dvarininkų miškais, vandenimis. Servitutai panaikinti XX a. I pusėje, žemės reformų metu.
------------------------------------
Severai
Severai. Romos imperatorių dinastija (193–235). Dinastijos pradininkas – Septimijus Severas (193–211). Kiti imperatoriai: Karakala (211–217), 211–212 m. – drauge su Geta, Heliogabalas (Elagabalas) (218–222), Aleksandras Severas – (222–235).
------------------------------------
Sezemanas
Sezemanas Vosylius (1884 05 30–1963 03 30). Filosofas. 1915–1923 m. dėstė Petrogrado, Saratovo universitetuose, Viatkos pedagoginiame institute, Berlyno rusų mokslų institute. Nuo 1923 m. vadovavo Kauno universiteto filosofijos ir filosofijos istorijos katedrai. Skaitė filosofijos istorijos, logikos, estetikos, religijos filosofijos kursus. 1940 m. dėstė Kauno, 1940–1950 m. ir 1958–1963 m. – Vilniaus universitetuose, profesorius. 1950 m. buvo apkaltintas antisovietine veikla ir ištremtas į Sibirą. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Nagrinėjo pažinimo, etikos, estetikos problemas, tyrė moderniąsias Vakarų Europos filosofijos sroves. Rašė rusų, lietuvių, vokiečių kalbomis. Išleido veikalus „Pažinimo problema“ (3 d., 1926–1930), „Estetika“ (1970), vadovėlį „Logika“ (1929), filosofijos istorijos darbų. Prisidėjo prie lietuviškos filosofijos terminijos kūrimo. Išvertė į lietuvių kalbą Aristotelio veikalą „Apie sielą“ (1959).
------------------------------------
Sėla
Sėla. Istorinė baltų žemė tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos. Per Lietuvos karus su Livonijos ordinu iš dalies virto dykra. XIV–XVI a. buvusios Sėlos pietinė dalis įėjo į LDK, o šiaurinę valdė Livonijos ordinas. Pastarajam 1561 m. žlugus, atiteko naujai sudarytai Kuršo kunigaikštystei.
------------------------------------
Sėliai
Sėliai. Baltų gentis. Jos teritorija šiaurėje siekė Dauguvą, apėmė Aiviekstės baseiną, vakaruose tęsėsi iki Lėvens upės, o pietuose apėmė Šventosios aukštupį. Sėlių žemės buvo nevienodai apgyventos – tankiau gyventa prie Dauguvos. Gentis išsiskyrė V a. ir gyvavo iki XIII a. Tyrinėtų paminklų nėra daug: Visėtiškės, Degučiai, Norkūnai, Astravas. Sėliai mirusiuosius ilgą laiką laidojo nedegintus pilkapiuose. Įkapės negausios. Vyrams dėti siauraašmeniai pentiniai kirviai, ietys, dažniausiai su įtveriamais ietigaliais, platūs kovos peiliai. Moterų kapuose iš darbo įrankių randama tik peiliukų ir pjautuvėlių. Ir vyrai, ir moterys nešiojo vytines antkakles užkeistais ir kūginiais galais. Nuo IX a. – pasagines seges ir masyvias juostines ir įvijines apyrankes. Moterų įkapių komplektas vėlyvajame geležies amžiuje labai supanašėja su latgalių ir žiemgalių.
------------------------------------
Sfragistika
Sfragistika (sigilografija). Pagalbinė istorijos mokslo disciplina, tirianti antspaudus. Padeda nustatyti istorinių dokumentų autentiškumą, datą, nagrinėja valstybinių institutų atsiradimą ir raidą. Susijusi su diplomatika, epigrafika, heraldika, numizmatika. Yra tirti XIII–XX a. LDK ir Lietuvos antspaudai.
------------------------------------
Sicinskis
Sicinskis Vladislovas (Čičinskas) (gimė tarp 1614 ir 1621, mirė 1673). LDK valstybės veikėjas, dvarininkas. 1660–1666 m. Upytės apskrities paseniūnis, nuo 1673 m. apskrities žemės teismo teisėjas. 1652 03 09 Respublikos seime Varšuvoje, pasinaudojęs „liberum veto“ teise, pirmasis iš LDK atstovų (ir antrasis visos valstybės seimų praktikoje) nutraukė seimą. Kaip Jonušo Radvilos šalininkas 1655 10 20 su kitais LDK bajorais pasirašė Kėdainių sutartį, 1660 m. kaip Respublikos seimo atstovas – Olyvos taiką su Švedija. Apie Čičinsko žiaurumą išliko daug padavimų ir pasakojimų. Poetai A. Mickevičius, Maironis, J. Marcinkevičius juos panaudojo grožinių kūrinių siužetams.
------------------------------------
Sidabrinė
Sidabrinė. LDK valstiečių mokestis valstybei sidabriniais pinigais. Dažniausiai šios lėšos naudotos karo reikalams. Manoma, kad įvesta apie XIV a. vidurį, valdant Algirdui.
------------------------------------
Siderinis mėnuo
Siderinis (žvaigždinis) mėnuo. Laiko tarpas, per kurį Mėnulis, apskriejęs Žemę vieną kartą, užima tą pačią padėtį žvaigždžių atžvilgiu. Lygus 27,321667 vidutinės Saulės paros.
------------------------------------
Siemaška Josifas
Siemaška Josifas (1798–1868). Unitų bažnyčios veikėjas, dvasininkas. Pagrindinis unitų prijungimo prie pravoslavų bažnyčios organizatorius. Nuo 1840 m. Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupas, nuo 1852 m. metropolitas.
------------------------------------
Sienkovskis Osipas
Sienkovskis Osipas (1800 03 31–1858 03 16). Lenkų kilmės rusų rašytojas publicistas, orientalistas, rusų orientalizmo pradininkas. 1822–47 m. dėstė Peterburgo universitete. 1834–47 m. redagavo žurnalą „Bibliopteka dlia čtenija“. Parašė darbų Arabijos istorijos, literatūros, Lietuvos istorijos temomis, kelionių aprašymų, apysakų.
------------------------------------
Sierakovskis Zigmuntas
Sierakovksis Zigmuntas, Sierakauskas Zigmuntas (1826 05 30–1863 06 27). Visuomenės veikėjas, kariškis, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1857 m. Peterburge įsteigė ir vadovavo Karininkų revoliuciniam būreliui. Priklausė draugijai „Zemlia i volia“. 1863 04 tapo Lietuvos sukilėlių karo viršininku ir Kauno vaivada. Subūrė sukilėlių rinktinę, kovėsi prie Raguvos, Medeikių, Gudiškio Šiaurės Lietuvoje. 1863 05 08 pateko į nelaisvę, pakartas.
------------------------------------
Sietynas
Sietynas (Plejadės). Padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. Plika akimi matomos 7–9 žvaigždės. Iš tiesų spiečiui priklauso keli šimtai žvaigždžių. Lietuvių folklore dažniausiai minima žvaigždžių grupė. Jos stebėjimai galėjo būti taikomi nustatant rugių auginimo darbų terminus.
------------------------------------
Simbolizmas
Simbolizmas. XIX a. pab.–XX a. pr. meno srovė. Iškėlė simbolio reikšmę, manė, kad simbolis sieja kasdienę patirtį su aukštesniąja būtimi. Literatūra daug ką perėmė iš romantizmo. Labiausiai išplėtotos lyrika ir drama. Lietuvių literatūroje susiformavo XX a. I pusėje. Simbolizmo atstovai – Motiejus Gustaitis, Faustas Kirša, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Dailėje būdingi antikiniai siužetai, fantastiniai elementai. Simbolizmo elementų turėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Petro Rimšos, Pauliaus Galaunės ir kitų darbai.
------------------------------------
Simonaitis
Simonaitis Erdmonas (1888 10 30–1969 02 24). Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas. Prūsų lietuvių tautos tarybos narys. Įsteigė Tilžės lietuvių klubą (1912). 1923 m. buvo Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos pirmininkas, vėliau – Klaipėdos gubernatoriaus pavaduotojas, 1924–1926 m. – Šilutės apskrities, 1930–1937 m. – Klaipėdos apskrities viršininkas, 1938 m. – Klaipėdos burmistras.
------------------------------------
Sinagoga
Sinagoga. Judėjų religinis pastatas. Pirmosios sinagogos atsirado Palestinoje IV a. pr. Kr. Romėnams 70 m. sugriovus antrąją Jeruzalės šventyklą, žydai sinagogas ėmė steigti daugelyje gyvenamų vietų. Ten laikomos pamaldos, skaitoma ir aiškinama Biblija. Sinagoga dažniausiai taisyklingo plano, halinis dvinavis pastatas. Lietuvoje veikia Vilniaus ir Kauno sinagogos. Vertingos architektūros yra Kėdainių (XVIII a.), Joniškio, Utenos sinagogos (XIX a.).
------------------------------------
Sindikatas
Sindikatas. Monopolistinis susivienijimas, kai įmonės bendrai realizuoja vienos rūšies produkciją.
------------------------------------
Sinkretizmas
Sinkretizmas, religinis sinkretizmas. Neorganiškas skirtingų elementų sujungimas, mišinys. Šiuo atveju sinkretizmas – pagoniškų ir krikščioniškų įvaizdžių mišinys.
------------------------------------
Sinodas
Sinodas. 1. Katalikų bažnyčios vyskupų ar metropolijų dvasininkų susirinkimas. 2. Protestantų bažnytinis valdžios organas – dvasininkų ir pasauliečių susirinkimas. 3. Rusijos stačiatikių bažnyčios valdžios organas – patariamasis organas prie Maskvos ir visos Rusios patriarcho.
------------------------------------
Sinodinis mėnuo
Sinodinis mėnuo (jungtis). Laiko tarpas, per kurį pasikartoja vienodos Mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis. Vidutiniškai lygus 29,530568 saulės paros. Sinodinis mėnuo dėl Žemės skriejimo aplink Saulę yra ilgesnis už žvaigždinį (siderinį) mėnesį.
------------------------------------
Sirvydas
Sirvydas Konstantinas. Lietuvių raštijos kūrėjas (tarp 1579 ir 1581–1631 08 23). 1598 m. įstojo į jėzuitų ordiną. 1610 m. baigė Vilniaus universitetą, nuo 1612 m. universitete dėstė teologiją. 1623–1624 m. K. Sirvydas dirbo rektoriaus patarėju, o 1631 m. tapo laisvųjų menų ir filosofijos magistru. Reikšmingiausias jo darbas – „Trijų kalbų žodynas“ („Dictionarium trium linguarum“), kurį akademija išleido apie 1620 metus. Tai pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas, padėjęs pamatus ne tik lietuvių leksikologijai, bet ir lietuvių kalbotyrai apskritai. K. Sirvydas sukūrė naujadarų, išlikusių iki mūsų dienų. Kitas reikšmingas K. Sirvydo darbas – originalių pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“. Už kalbos grynumą ir liaudiškumą šis veikalas buvo labai vertinamas vėlesnių lietuvių rašytojų bei kalbininkų.
------------------------------------
Skaldytiniai
Skaldytiniai. Specialiai paruoštas titnago gabalas, nuo kurio būdavo nuskeliamos skeltės ir nuoskalos naudotos įrankių gamybai. Jų būta kelių formų: kūginių, piramidinių, pieštukinių, laivelio formos ar netaisyklingos formos.
------------------------------------
Skalva
Skalva. Istorinė baltų žemė abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių. Pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikose prieš 1240 metus. Svarbiausias politinis centras – Ragainė, o religinis centras – Rambynas. XIII a. 5 dešimtmetyje į Skalvą ėmė kėsintis kryžiuočiai. 1259 08 07 Mindaugas dovanojo Skalvą Kryžiuočių ordinui (kai kurie istorikai tai laiko kryžiuočių klastote). Numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, kryžiuočiai 1274–1278 m. ją užkariavo. Nuo 1289 m. priklausė Ragainės komtūrijai, o XVI a. beveik visa įėjo į Mažąją Lietuvą.
------------------------------------
Skalviai
Skalviai. Baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. viduryje. Ji apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus. Žymiausi tyrinėti paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių, Linkūnų, Kreivėnų kapinynai. V–VI a. skalviai mirusiuosius laidojo nedegintus plokštiniuose kapuose. Nuo VI a. ėmė plisti deginimo paprotys ir iki X a. gyvavo du kūno parengimo laidojimui būdai. Deginti palaikai būdavo kruopščiai išrenkami iš laužo, kartais supilami į nedidelį karstelį-dėžutę arba suvyniojami į drobę. Degintuose kapuose įkapės kartais randamos sulaužytos. V–VII a. įkapės gausios, yra ir kunigaikštiškų kapų. Kai kada tiek vyrų, tiek ir moterų kapuose randama nedidelių puodukų, rago apkalų, o nuo VI a. avies ar ožkos dantų arba visa galva. Dažnai su mirusiuoju laidodavo žirgus (Vidgiriai). Nuo X a. kapuose gausiau randama ginklų. Drabužius vyrai ir moterys susegdavo lankinėmis, o nuo X a. pasaginėmis segėmis keturkampiais ar aguoniniais galais. Moterys mėgdavo apgalvius ir kepuraites, gintarinių karolių vėrinius, įvijines apyrankes. Paminklai išlieka nepakitę iki XIII amžiaus.
------------------------------------
Skardžius
Skardžius Pranas (1899 03 26–1975 12 18). Lietuvių kalbininkas. 1929–1939 m. dėstė Kauno, 1939–1943 m. – Vilniaus universitetuose. Nuo 1935 m. – Lietuvių kalbos draugijos vadovas. 1944 m. emigravo į Vakarus. 1946–1949 m. dėstė Tiubingeno universitete. Svarbiausi darbai – „Lietuvių kalbos žodžių daryba“ (1941), „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1936), „Lietuvių kalbos kirčiavimas“ (1968) ir kt.
------------------------------------
Skarga
Skarga Petras (1536 02–1612 09 12). 1554 m. P. Skarga baigė Krokuvos universitetą. 1569 m. Romoje įstojo į jėzuitų ordiną ir 1573 m. kaip misionierius buvo atsiųstas į Vilnių. 1574 m. tapo Vilniaus jėzuitų kolegijos, o 1579 m. šiai peraugus į Vilniaus universitetą, pirmuoju jo rektoriumi. Čia P. Skarga pasižymėjo pedagogine ir organizacine veikla. Siekdamas plėsti jėzuitų švietimą bei kontrreformacinę veiklą, drauge su kitais jėzuitais P. Skarga įkūrė panašias kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu. 1584 m. P. Bakša perėmė iš P. Skargos rektoriaus pareigas, o šis 1588 m. tapo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos pamokslininku. Veikaluose „Apie dievo bažnyčios vienybę“ (1577), „Pastabos evangelikams ir visiems nekatalikams“ (1592), „Konfederacijos procesas“ (1595), „Seimo pamokslai“ (1597) propagavo stačiatikių ir katalikų bažnyčių Žečpospolitos valdomoje Ukrainoje ir Baltarusijoje uniją; skelbė kovą nekatalikams, reikalavo stiprinti karaliaus valdžią ir riboti Seimo kompetenciją.
------------------------------------
Skautai
Skautai. Jaunimo ir vaikų judėjimas. Pirmoji organizacija įsteigta 1902 m. Anglijoje. 1922 m. sukurta Lietuvos skautų asociacija, nuo 1930 m. pertvarkyta į Lietuvos skautų sąjungą. Sąjungai vadovavo A. Smetona. Turėjo žurnalus „Skautas“, „Skautų aidas“, „Skautybė“. Uždaryta 1940 metias. Lietuvių skautų sąjungos išliko išeivijoje, 1989 m. atkurtos Lietuvoje.
------------------------------------
Skirgaila
Skirgaila (apie 1353–1397 01 11), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnus, LDK sritinis kunigaikštis. Po Kęstučio žūties 1382 m., kurios vykdytoju, kaip spėjama, ir buvęs Skirgaila, jis drauge su broliu Jogaila dalijosi valdžia. Nuo 1382 m. visos sutartys su užsienio valstybėmis buvo sudaromos abiejų brolių vardu. Jogaila atidavė Skirgailai Trakų kunigaikštystę. Žemaičiai pripažino Skirgailą savo kunigaikščiu, nors ir nepaisė jokių užrašymų Ordinui. Skirgaila buvo brolio Jogailos atstovu derybose su Lenkijos ponais rengiantis sudaryti Krėvos sutartį 1385 m. Jis pridėjo savo antspaudą ant unijos akto. Jogaila, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, savo vietininku LDK paliko Skirgailą. 1387 m. užrašė jam dalį lietuvių ir baltarusių žemių, įėjusių į Vilniaus kunigaikštystę: Minską, Bobruiską, Svisločę, paliko ir Trakų kunigaikštystę, bet be Gardino ir Bresto, priklausiusių Vytautui. 1392 m. Jogaila Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Vytautą. Skirgaila gavo dalį Volynės, o 1395 metais – Kijevo kunigaikštystę.
------------------------------------
Skirtinė žemė
Skirtinė žemė. Žemė, skirta valstiečiams už tam tikrą rentą. Skirdavo dvarininkas, valstybė, bažnyčia. Į skirtinės žemės savoką neįėjo bendrai su dvaru naudojami miškai, ganyklos, vandenys.
------------------------------------
Skorina
Skorina Pranciškus (prieš 1490–prieš 1541), knygų spausdinimo pradininkas, švietėjas. 1517 m. Prahoje išleido Psalmyną, 1517–1519 m. – 22 Biblijos knygas. XVI a. 3 dešimtmečio pradžioje Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę LDK. Joje 1522 m. išspausdino „Mažąją kelionių knygelę“, 1525 m. – „Apaštalą“. Leidiniams parašė pratarmes, pastabas. Skorinos raštų kalboje bažnytinė slavų kalbos tradicija derinta su besiformuojančios baltarusių šnekamosios kalbos elementais. Todėl laikomas senosios baltarusių literatūros kūrėju.
------------------------------------
Skriptoriumas
Skriptoriumas. Vieta, kur perrašinėtos ir iliustruotos rankraštinės knygos.
------------------------------------
Skučas
Skučas Kazys (1894 03 15–1941). Lietuvos valstybės veikėjas, karininkas. Rėmė 1926 m. A. Smetonos valstybės perversmą. 1928–1934 m. –divizijos vadas, 1939 m. – karo mokyklos viršininkas. 1939 03 28–1940 06 13 – vidaus reikalų ministras, brigados generolas.
------------------------------------
Skuodo mūšis
Skuodo mūšis. Įvyko 1259 m. pradžioje tarp lietuvių (žemaičių) ir Livonijos ordino. Eiliuotosios Livonijos kronikos duomenimis, žemaičių kariuomenę sudarė apie 3000 karių. Su grobiu grįžtančią iš Kuršo pasivijo Livonijos ordino kariuomenė. Livonijos ordinas mūšį pralaimėjo: žuvo 33 riteriai ir daug karių. Šių kautynių baigtis ir kiti sėkmingi žemaičių kariniai veiksmai paskatino 1259 metais sukilti žiemgalius.
------------------------------------
Skvireckas Juozapas
Skvireckas Juozapas (1873 09 18–1959 12 03). Katalikų vyskupas, bažnyčios veikėjas. 1901–1938 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 m. – ir Kauno universitete. 1919–1926 m. buvo Ceramo salos Molukuose titulinis vyskupas ir Žemaičių vyskupo pagalbininkas. Dalyvavo steigiant Lietuvių katalikų mokslo akademiją, 1922–1926 m. buvo jos vadovas. Nuo 1926 m. – arkivyskupas, 1926–1944 m. – Kauno arkivyskupijos metropolitas. Bendradarbiavo spaudoje. Išvertė į lietuvių kalbą Bibliją (išleista 1911–1937). 1944 m. išvyko į Austriją.
------------------------------------
Sladkevičius
Sladkevičius Vincentas (1920 08 20–2000 05 28). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas. Kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas. Teologijos mokslų licenciatas. Įšventintas į kunigus 1944 m. Iki 1952 m. kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1952–1956 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1957 m. vyskupas, tačiau sovietų valdžia draudė V. Sladkevičiui eiti vyskupo pareigas. 1959 m. ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, čia ėjo klebono pareigas. Dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo. 1976 metais perkeltas į Pabiržę, kur gyveno iki 1982 metų. 1982 m. tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1988 m. paskirtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku. Nuo 1988 m. kardinolas. 1989 m. paskirtas Kauno arkivyskupu. Iš šių pareigų atsistatydino 1995 m. Apdovanotas Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu.
------------------------------------
Slavai
Slavai. Indoeuropiečių tautos, kalbančios slavų kalbomis. Didžiausia Europoje etninė bendrija. Skiriamos trys grupės: rytų, vakarų, pietų. Nuo I tūkstm. vidurio slavai pasklido po Centrinę ir Rytų Europą. Vakaruose jie pasiekė teritoriją nuo Elbės žemupio iki Adrijos šiaurinės pakrantės, rytuose nuo Volgos aukštupio iki Dniepro žiočių, šiaurėje – Suomių įlanką, Ladogos ir Onegos pietrytines pakrantes, pietuose – Peloponesą, Kretą, Mažąją Aziją. Ypač intensyviai plito vykstant didžiajai slavų migracijai (VI–VII a). Slavų plitimą Europoje I tūkstm. pabaigoje ir II tūkstm. pradžioje sustabdė germanų ekspansija ir mongolų užkariavimai. XV a. žlugus mongolų-totorių priespaudai, slavai vėl ėmė plisti. XVI–XIX a. jie apsigyveno beveik visoje Rytų Europoje ir Azijoje (Sibire, Šiaurės Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose). Tuo metu plito vien rytų slavai. Pietų ir vakarų slavai, išskyrus Lenkijos karalystę, XIV–XVI a. buvo pavergti turkų ir vokiečių. Etninis slavų skaidymasis vyko gerokai vėliau nei baltų ir germanų. I tūkstm. antrojoje pusėje susikūrė pirmosios slavų valstybės ir valstybiniai dariniai: kunigaikščio Savo valstybė (623–658 m.), Karantanija (VII–XI a.), Bulgarijos I valstybė (681–969 m.), Moravijos didžioji kunigaikštystė (IX a.), Kijevo Rusia (IX–XII a.), Chorvatija (IX–XVI a.), Čekų (Prahos) kunigaikštystė (895–1085 m.), Duklia, Zeta, Juodkalnija (X–XII a.), Serbijos kunigaikštystė (X a.), Lenkija (960–1795 m.), Venedų valstybė (1044–1129 m.). VIII–XI a. paplito krikščionybė, pradėjo formuotis dauguma tautybių, davusių pradžią dabartinėms tautoms. Vėlai pradėjusiems skaidytis slavams iki šiol būdingas gana ryškus etninis ir kalbinis bendrumas.
------------------------------------
Slavofilai
Slavofilai. XIX a. vidurio rusų visuomeninis judėjimas. Siekė išsaugoti senovinį rusų gyvenimo būdą, kaimo bendruomenę. Pasisakė už konstitucinę monarchiją, buvo nusiteikę prieš baudžiavą, cenzūrą. Skatino plėtoti pramonę Rusijoje, tirti liaudies kultūrą. Rinko tautosaką, pirmieji Rusijoje ėmė tirti valstiečių istoriją. 1841–56 m. leido žurnalą „Moskvitianin“. Žymiausi veikėjai – I. Ir K. Aksakovai, A. Chomiakovas, V. Čerkaskis ir kiti.
------------------------------------
Sleževičius
Sleževičius Mykolas (1882 02 21–1939 11 11). Lietuvos valstybės veikėjas. 1907–1912 m. buvo „Lietuvos ūkininko“, 1910–1912 m. – „Lietuvos žinių“ redaktorius. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų (1917). 1917–1922 m. buvo šios partijos pirmininkas. 1918–1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1920–1927 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1926 m. buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.
------------------------------------
Sluckis
Sluckis Mykolas (g. 1928 10 20). Lietuvių rašytojas. Išleido apsakymų rinkinių, apysakų, romanų („Geri namai“ (1955), „Laiptai į dangų“ (1963) ir kt.), kritikos straipsnių rinkinių, knygų vaikams.
------------------------------------
Smakauskas Vincentas
Smakauskas Vincentas (1797–1876 02 19). Dailininkas, gydytojas. Nutapė istorinių kompozicijų („Jogailos priėmimo iškilmės po Žalgirio mūšio“, „Turkų kova su čerkesais“, „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“), buitinių kompozicijų, portretų, peizažų. Sukūrė knygų iliustracijų – litografijų, medžio raižinių.
------------------------------------
Smetona Antanas
Smetona Antanas (1874 08 10–1944 01 09). Valstybės veikėjas, Lietuvos Prezidentas, vienas iš tautininkų ideologų. Dalyvavo varpininkų veikloje. 1902–07 m. Lietuvos demokratų partijos narys. 1905–06 m. „Lietuvos ūkininko“, 1907–13 m. „Vilties“, 1914–15 ir 1923–24 m. „Vairo“ redaktorius. 1914–15 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininko pavaduotojas. 1917 09 24–1919 04 04 pirmininkavo Lietuvos Tarybai, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 04 tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu, juo buvo iki 1920 06. 1920–24 m. vadovavo „Tautos pažangos“ partijai, 1924–40 m. – Lietuvių tautininkų sąjungai. 1923–26 m. dėstė Kauno universitete. 1926 12 19 po valstybės perversmo antrąsyk tapo Lietuvos Prezidentu (iki 1940 06 15). 1940 06 15 pabėgo iš Lietuvos, nuo 1941 03 gyveno JAV.
------------------------------------
Smigleckis
Smigleckis Martynas (1562 ar 1564–1618 06 26). Filosofas realistas, vienas iš žymiausių Lietuvos scholastų. Jėzuitas. Studijavo Romoje, 1586–1599 m. dėstė Vilniaus universitete. Knygoje „Logika“ (1618) išdėstė ir rėmė pakoreguotą tomistinę filosofiją. Šiuo veikalu išgarsėjo Europoje.
------------------------------------
Smolenskas
Smolenskas. Rusijos miestas, pirmą kartą minimas 863 m. XIII a. II ketvirtyje Smolenske buvo įsitvirtinęs lietuvių kunigaikštis (manoma, Dausprungo sūnus Edivydas). Nuo XIV a. dėl Smolensko vyko karas tarp LDK ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės. 1395–1401, 1404–1514 ir 1611–1667 m. Smolenskas priklausė LDK, 1514–1611 m. ir nuo 1667 m. – Rusijai. XVI ir XVII a. I pusėje dėl Smolensko – svarbios strateginės tvirtovės – tarp Rusijos ir LDK vyko nuolatiniai karai.
------------------------------------
Smuglevičius Pranciškus
Smutgklevičius Pranciškus (1745 10 06–1807 09 18). Dailininkas, klasicizmo atstovas. 1797–1807 m. dėstė Vilniaus universitete, vadovavo savo paties įsteigtai Tapybos katedrai. Nupiešė piešinių, nutapė istorinių ir mitologinių akvarelių, religinės tematikos paveikslų, portretų. Dekoravo dvarų statinius.
------------------------------------
Sniadeckis Andrejus
Sniadeckis Andrejus (1768 09 30–1838 05 11). Chemikas, medikas, biologas, medicinos ir filosofijos daktaras, biochemijos pradininkas Lietuvoje. 1797–1832 m. dėstė Vilniaus universitete, chemijos profesorius. 1827–32 m. vadovavo Terapijos katedrai ir klinikoms. 1832–38 m. profesoriavo Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje. Kūrė lenkų chemijos terminiją. Prisidėjo kuriant Vilniaus medicinos draugiją, redagavo žurnalą „Dziennik Wilenski“. Parašė pirmą Lietuvoje chemijos vadovėlį lenkų kalba „Chemijos pradmenys“ (1800), vieną iš pirmųjų pasaulyje teorinės biologijos ir biochemijos vadovėlių „Organinių kūnų teorija“ (1804–11), darbą „Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą“ (1805–06), davusį pradžią pediatrijai Lietuvoje, straipsnių medicinos, chemijos, biologijos temomis, satyrų.
------------------------------------
Sniadeckis Janas
Sniadeckis Janas (1756 08 29–1830 11 21). Matematikas, astronomas, filosofas, filosofijos daktaras. 1787–1803 m. dėstė Krokuvos, 1806–25 m. Vilniaus universitete bei vadovavo jo astronomijos observatorijai. 1807–15 m. Vilniaus universiteto rektorius. Dalyvavo 1794 m. sukilime. Kūrė lenkų matematikos ir astronomijos terminiją. Parašė darbų matematikos temomis („Algebrinio skaičiavimo teorija“ (1783), „Sferinė trigonometrija“ (1817) ir kt.), filosofinių veikalų („Apie metafiziką“ (1814), „Apie filosofiją“ (1819) ir kt.).
------------------------------------
Sniečkus
Sniečkus Antanas (1903 01 10–1974 01 22). Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. Nuo 1917 m. dalyvavo bolševikų partijos veikloje. Nuo 1940 08 15 Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, Lietuvos SSR vadovas.
------------------------------------
Sobieskis
Sobieskis Jonas (1629 08 17–1696 06 17). Lenkijos didikas ir karvedys, nuo 1674 m. Lenkijos karalius (Jonas III) ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Dalyvavo karuose su kazokais, Maskva, totoriais, Švedija. Nuo 1668 m. Lenkijos didysis etmonas. Per 1672–1676 m. Respublikos ir Turkijos karą jo vadovaujama kariuomenė 1673 m. laimėjo Chotino mūšį. Per 1683–1699 m. Austrijos ir Turkijos karą Sobieskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė mūšyje prie Vienos (1683 09 12) sutriuškino turkus. Stengėsi Žečpospolitoje įvesti paveldimą monarchiją. Tas pastangas sužlugdė lenkų didikai, Austrija ir Brandenburgas.
------------------------------------
Socialdemokratai
Socialdemokratai. Kairioji politinė srovė. Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikė įvairios socialdemokratinės organizacijos – Vilniaus socialdemokratų grupė (1891–97), Lietuvių socialdemokratų grupė (1893–1906), Lenkijos socialistų partijos Lietuvos organizacija (1893–1906). 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga, 1900 – Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija. Įvairios socialdmeokratinės lietuvių organizacijos veikė ir užsienyje (Lietuvių socialistų sąjunga JAV (1905–19), Lietuvių socialistų sąjunga Didžiojoje Britanijoje (1907–20), Lietuvių socialistų sąjunga Argentinoje (1914–1920).
------------------------------------
Socialistai liaudininkai
Socialistai liaudininkai, Lietuvos socialistų liaudininkų partija. 1917 03–1918 m. veikusi liaudininkų partija. Susikūrė iš Lietuvos demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos veikėjų. Leido laikraštį „Naujoji Romuva“. Partijos atstovai dalyvavo Lietuvių tautos tarybos, Laikinojo Lietuvos valdymo komiteto veikloje. Partijai priklausė Mykolas Sleževičius, Mykolas Januškevičius, Felicija Bortkevičienė. Socialistai liaudininkai savo tikslu skelbė socialistinę santvarką, kurią galima pasiekti šviečiant visuomenę ir dalyvaujant liaudžiai visuomenės gyvenime. Pasisakė už žemės ir stambių pramonės įmonių nacionalizavimą. Skelbė atstovaujantys amatininkų ir mažažemių valstiečių interesams. 1918 m. persitvarkė į Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partiją.
------------------------------------
Socializmas
Socializmas. Valstybės santvarka, kai gamybos priemonės ir gaminių paskirstymo aparatas priklauso visuomenei. Terminas pradėtas vartoti XIX a. pirmoje pusėje. Bendros nuosavybės idealas keltas jau Antikos laikais ir vėliau (Pitagoras, T. Moras, T. Kampanela, Ž. Ž. Ruso). XIX a. pradžios socializmas vadinamas utopiniu (C. H. Sen Simonas). Utopiniai socialistai tikėjo, kad visuomenę galima pertvarkyti tam tikroje valstybėje privačiai, be valstybės pagalbos. XIX a. viduryje susiformavo anarchistinis, revoliucinis socializmas, socialistinis reformizmas. Anarchistiniai socialistai teigė, kad dabartinė valstybė turi būti sugriauta. Revoliuciniai socialistai (K. Marksas, F. Engelsas) siekė socialinės revoliucijos, teigė klasių kovą. Reformistinio socializmo atstovai pasisakė už tai, kad dabartinis valstybės aparatas nebūtų griaunamas, o keičiamas reformų keliu. Dar skiriamas valstybinis socializmas (reformos gali būti vykdomos iš viršaus per valstybę), krikščioniškas socializmas (remiasi visų tikinčiųjų vienybe).
------------------------------------
Sociologija
Sociologija. Mokslas, tiriantis visuomenę kaip vientisą sistemą. Susiformavo XIX amžiuje. Pirmasis sociologijos terminą pavartojo O. Kontas.
------------------------------------
Sofija
Sofija (1371–1453), Maskvos didžioji kunigaikštienė, LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto duktė. 1391 m. ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Jos rūpesčiu po Vasilijaus I mirties (1425) didžiuoju kunigaikščiu tapo jų nepilnametis sūnus Vasilijus II. Sofija gavo Vytauto pažadą remti Vasilijų II. Sofijos teisynas (XV a. 3 deš. pab.–4 deš. pr.) išplėtė dalinių kunigaikščių teises. XV a. 4 deš. pradžioje Sofija energingai palaikė Vasilijų II prieš siekusius užimti didžiojo kunigaikščio sostą Haličo kunigaikščius. 1451 m. nominaliai vadovavo mūšiui su mongolais-totoriais, puolusiais Maskvą. Palaidota Maskvos Kremliuje.
------------------------------------
Solidarumas
„Solidarumas“. 1980 m. pradėjusi veikti Lenkijos organizacija, vienijusi profesines sąjungas. Kartu buvo ir visuomeninis politinis judėjimas. Vadovavo Lechas Valensa.
------------------------------------
Soliutrė epocha
Soliutrė epocha. Šeštasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (19000–18000–15000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Songaila
Songaila Ringaudas (g. 1929 04 20). Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. 1981–1985 m. – Lietuvos SSR Ministras Pirmininkas. 1987–1988 m. – LKP CK pirmasis sekretorius, Lietuvos SSR valstybės vadovas.
------------------------------------
Sovijaus mitas
Sovijaus mitas. Mitinis pasakojimas apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą baltų genčių gyvenamojoje teritorijoje, įrašytas kaip intarpas į slavų metraštininko 1261 m. perrašytą Malalos kroniką.
------------------------------------
Spaudos draudimas
Spaudos draudimas. Draudimas spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus spaudinius lotyniškomis raidėmis (1864–1904 m.). Be to, buvo uždarytos visos nevalstybinės mokyklos. Leista naudoti tik lietuviškas maldaknyges ir elementorius rusiškomis raidėmis. 1873 m. uždrausta įvežti ir spaudinius gotiškomis raidėmis. Draudžiamos knygos buvo spausdinamos ir platinamos slapta, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, Prūsijoje, veikė nelegalios knygnešių organziacijos. Carinei valdžiai buvo siunčiami prašymai grąžinti lietuvišką spaudą.
------------------------------------
Spicynas
Spicynas Aleksandras. Rusų archeologas (1858 08 14–1931 09 17). 1882 m. baigė Peterburgo universitetą, 1892 m. paskirtas Imperatoriškosios archeologijos komisijos nariu, nuo 1909 m. dėstė archeologiją Peterburgo universitete, nuo 1918 m. – Rusijos materialinės kultūros akademijos tikrasis narys. Su Lietuva sieja darbas „Lietuvos senienos“, pasirodęs 1925 m. žurnale „Tauta ir žodis“. Šis veikalas trečiajame dešimtmetyje buvo svarbus Lietuvos archeologams. Darbe propaguojama migracinė teorija. Neįprastas ir niekuo neparemtas Lietuvos archeologinės medžiagos skirstymas jo pramanytomis kultūromis. A. Spicynas neteisingai datavo baltiškąją medžiagą ir iškreipė baltų kultūrų raidą.
------------------------------------
Sruoga Balys
Sruoga Balys (1896 02 02–1947 10 16). Lietuvių rašytojas, poetas. Dalyvavo aušrininkų veikloje. 1924–40 m. Kauno, 1940–43 ir po 1945 m. – Vilniaus universitetų dėstytojas. 1943–45 m. kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Parašė eilėraščių (rinkinys „Dievų takais“ (1923) ir kt.), poemų, dramų („Milžino paunksmė“ (1932), „Apyaušrio dalia“ (1940–41) ir kt.), atsiminimų knygą „Dievų miškas“ (1957), straipsnių literatūros, meno temomis, vertė užsienio autorių kūrybą.
------------------------------------
Stackelbergas
Stackelbergas Oto Magnus (1736–1800). Grafas, Pabaltijo vokietis, Rusijos diplomatas. 1772–1791 m. ambasadorius Respublikai. Jo spaudimu sušauktas 1773–1775 m. seimas, kurį Stackelbergas privertė patvirtinti 1772 m. Respublikos padalijimą. Jekaterinos II pavestas, prižiūrėjo karalių, svarbiausius Respublikos pareigūnus, Nuolatinės tarybos narių parinkimą bei paskyrimą. Be jo žinios nei karalius, nei Nuolatinė taryba nieko svarbesnio negalėjo daryti. Ketverių metų seimo (1788–1792) reformų metu Respublikos didikai pareikalavo atšaukti Stackelbergą. Pastarasis buvo atšauktas 1791 m. ir paskirtas Rusijos ambasadoriumi Švedijoje.
------------------------------------
Stačiatikiai
Stačiatikiai (LDK). Spėjama, kad pirmieji stačiatikiai Lietuvoje apsigyveno XII a. pabaigoje. Lietuvos kunigaikščiai neretai ir patys priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV a. vidurio taip pasielgė apie 40 lietuvių kunigaikščių. LDK kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdžioje esančių stačiatikių žemių vyskupai nepriklausytų nuo Maskvos. Sukurti LDK bažnytinį stačiatikių centrą ypač stengėsi didysis kunigaikštis Algirdas. Iki Lietuvos krikšto LDK valdovai stačiatikybę toleravo, tačiau, priėmus katalikybę, popiežiaus spiriami turėjo skleisti tarp stačiatikių katalikybę.
------------------------------------
Stačiatikybė
Stačiatikybė (ortodoksija, pravoslavybė). Viena iš pagrindinių (greta katalikybės ir protestantų) krikščionių krypčių. Trejybės dogma Šv. Dvasios šaltiniu laiko tik Dievą Tėvą. Nepripažįsta skaistyklos, atlaidų. Dvasininkija skirstoma į juodąją (vienuolius), kuri užima aukščiausius postus valstybėje ir baltąją. Celibatas privalomas tik vienuoliams.
------------------------------------
Stagnacija
Stagnacija. Sustingimas, sustojimas vietoje.
------------------------------------
Stalinas
Stalinas, Džiugašvilis Josifas (1878 12 06–1953 03 05). SSRS valstybės veikėjas. Nuo 1903 m. dalyvavo bolševikų judėjime, buvo Lenino šalininkas. 1917–1922 m. – SSRS tautybių reikalų liaudies komisaras, 1919–1922 m. – ir valstybės kontrolės liaudies komisaras. 1922–1923 m. – SSRS komunistų partijos CK pirmininkas, SSRS vadovas. Įvedė šalyje totalitarinį režimą, naikino politinius priešininkus. 1941–1945 m. vadovavo SSRS ginkluotosioms pajėgoms, buvo Valstybinio gynybos komiteto pirmininkas. 1946–1947 m. – SSRS ginkluotųjų pajėgų ministras.
------------------------------------
Stalininkas
Stalininkas. XIII–XVIII a. Rusijos ir XV–XVIII a. LDK valdovo rūmų pareigūnas. Nuo XIV a. II pusės tvarkė ne tik didžiojo kunigaikščio maisto sandėlius ir jo stalo paruošimą, bet daržus, sodus, tvenkinius bei šiam ūkiui priklausančius kaimus. XVI a. pab. gavo rūmininko rangą. LDK stalininkas dar ir XV a. rūpinosi kunigaikščio maitinimu. XVI a. LDK ši pareigybė virto garbės titulu – dignitorija.
------------------------------------
Stanevičius Simonas Tadas
Stanevičius Simonas Tadas (1799 10 26–1848 03 10). Lietuvių poetas, tautosakininkas. Paršė odę „Šlovė žemaičių“ ir 6 pasakėčias (1829). Rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Išleido gramatiką „Lietuvos kalbų visetas“ (1737), veikalą „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ (1838), išvertė užsienio autorių darbų.
------------------------------------
Stankevičius Česlovas
Stankevičius Česlovas Vytautas (g. 193702 27). Lietuvos valstybės veikėjas. 1956 m. baigė Kauno politechnikumą ir įgijo statybos techniko kvalifikaciją. 1965 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1956–1959 m. atliko privalomąją karo tarnybą SSRS kariuomenėje.1959–1974 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale: grupės vadovu, vadovaujančiu konstruktoriumi, vyriausiuoju specialistu konstruktoriumi, techninio skyriaus viršininku. 1974–1990 m. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo (vėliau Kauno miestų statybos projektavimo instituto) vyriausiasis inžinierius. 1974 m. įstojo į komunistų partiją. 1988 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku ir Sąjūdžio seimo nariu. 1989 m. pasitraukė iš komunistų partijos. 1990 02 24 išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nariu. Dalyvavo rengiant Kovo 11–osios dokumentus. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas. 1990–1991 m. Valstybinės derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos narys. 1990–1992 m. Lietuvos valstybinės delegacijos Baltijos Taryboje nuolatinis narys. 1991–1992 m. Lietuvos parlamentinės delegacijos Šiaurės Atlanto asamblėjoje vadovas. 1991–1992 m. Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas. Vadovavo deryboms dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių pagrindų sutarties ir deryboms dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Nuo 1992 m. Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. 1992–1993 m. Specialiųjų misijų ambasadorius Užsienio reikalų ministerijoje. 1993–1996 m. Krikščionių demokratų frakcijos Seime patarėjas. 1994–1996 m. Nacionalinių saugumo pagrindų įstatymo rengimo parlamentinės grupės narys. Nuo 1996 m. Seimo narys, Krikščionių demokratų frakcijos Seime, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys. 1996–2000 m. Krašto apsaugos ministras.
------------------------------------
Stankevičius Laurynas
Stankevičius Laurynas Mindaugas (g. 1935 08 10). Lietuvos valstybės veikėjas. 1996 m. – Ministras Pirmininkas.
------------------------------------
Staškevičiūtė Aleksandra
Staškevičiūtė Aleksandra (1899 12 22–1984 10 19). Dainininkė, sopranas. 1929–1941 m. dainavo Valstybiniame dramos teatre, 1944–1953 m. – Lietuvos operos ir baleto teatre. 1940–1948 m. dėstė Kauno, 1949–1984 m. Lietuvos konservatorijose, profesorė. 1940–1947 m. Lietuvos SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Sukūrė vaidmenų operose, surengė rečitalių, dainavo koncertuose.
------------------------------------
Statutas
Statutas. Teisės aktų, normų rinkinys, turintis teisyno elementų. LDK laikais galiojo teisynas – Lietuvos Statutas, buvo atskiri miestų, cechų statutai. 1915–40 m. Lietuvoje galiojo carinėje Rusijoje parengtas Baudžiamasis statutas, 1924–39 m. Klaipėdos krašte – Klaipėdos krašto statutas. Savo statutus turi kariuomenė, valstybės įstaigos, įmonės, aukštosios ir specialiosios mokyklos.
------------------------------------
Staugaitis
Staugaitis Justinas (1866 11 14–1943 07 08). Lietuvos valstybės veikėjas, kunigas. Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų. 1918 m. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, 1922–1926 m. kelis kartus seimo pirmininkas ar vicepirmininkas. Nuo 1926 m. Telšių vyskupijos valdytojas. Išleido darbus „Bažnyčios istorija“ (1911), „Valstybė ir bažnyčia“ (1920), „Tikyba ir mokslas“ (1928), apysaką „Tiesiu keliu“ (1934–1935).
------------------------------------
Stela
Stela Erazmas. Vokiečių istorikas, humanistas (apie 1450–1521). Leipcigo universiteto magistras. Nuo XV a. pabaigos gyveno Cvikau, nuo 1513 m. buvo miesto burmistras. Parašė Cvikau miesto ir Kryžiuočių ordino istoriją. Veikale „Apie Prūsijos senienas“ (1510, 1518) įrodinėjo, kad germanai buvo seniausieji Prūsijos rytinės dalies (ir Mažosios Lietuvos) gyventojai. Lietuvius kildino iš alanų. Tas veikalas – svarbus žinių apie senovės prūsų buitį šaltinis.
------------------------------------
Steponavičius
Steponavičius Julijonas (1911 10 18–1991 06 18). Lietuvių katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas (nuo 1955). 1936 m. įšventintas kunigu. Nuo 1955 m. – titulinis Antarados vyskupas ir vyskupo Kazimiero Paltaroko augziliaras. Netrukus persikėlė į Vilnių. 1957 m. Apaštalų Sostas jam suteikė apaštališkojo administratoriaus galias su rezidencinio vyskupo teisėmis. Šias pareigas jis pradėjo eiti 1958 m. 1961 m. sovietų valdžios ištremtas į Žagarę. Dalyvavo leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, buvo jos redaktorių konsultantas. Nuo 1988 m. ėjo Vilniaus arkivyskupijos apaštališkojo administratoriaus pareigas. 1989 m. pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru.
------------------------------------
Stolypino reforma
Stolypino reforma. Valstiečių žemėvaldos reforma Rusijos imperijoje. Pradėta caro įsaku 1906, 1910 priimtas reformos įstatymas. Reforma sustabdyta 1917metais. Lietuvoje reforma vykdyta 1907–14 metais. Reformos esmė – kaimų skirstymas į vienkiemius. Panaikinta 1557 m.Valakų reformos metu sukurta valstiečių žemėtvarka: rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Jei 2/3 kaimo valstiečių nutardavo skirstytis, nutarimas buvo privalomas visiems. Išskirstyti į vienkiemius 1743 Kauno gubernijos, 717 Vilniaus gubernijos kaimai. Stolypino reforma paspartino kapitalizmo vystymąsi kaime, valstiečių socialinę nelygybę, sudarė sąlygas savarankiškai ūkininkauti.
------------------------------------
Stonkus Stasys
Stonkus Stasys (g. 1931 12 29). Krepšininkas. Žaidė „Žalgirio“ komandoje. 1951 m. SSRS, 1955 m. pasaulio jaunimo žaidynių, 1957 m. Europos čempionas. 1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį. 1959–1975 ir 1979–1983 m. Lietuvos SSR krepšinio federacijos pirmininkas. Tarptautinės kategorijos teisėjas. Nuo 1954 m. dėstė Kūno kultūros institute, docentas, nuo 1978 – šio instituto rektorius. Parašė knygų apie krepšinį.
------------------------------------
Strazdas Antanas
Strazdas Antanas, Strazdelis Antanas (1760 03 09–1833 04 23). Lietuvių poetas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. Išleido pirmą originalią lietuvių grožinės literatūros knygą – poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814). Parašė lenkų kalba „Giesmė Rygos miestui pagerbti“ (1824). Išvertė R. Belarmino katekizmą. Daugelis A. Strazdo eilėraščių virto liaudies dainomis.
------------------------------------
Stribai
Stribai, istrebiteliai (nuo rusų k. žodžio „istrebitel“ – „naikintojas“). 1944 m. bolševikų mobilizuoti ginkluoti daliniai. Oficialiai vadinti liaudies gynėjais. Turėjo kovoti su ginkluotu pasipriešinimu sovietiniam režimui.
------------------------------------
Strijkovskis
Strijkovskis Motiejus. Istorikas ir poetas (apie 1547–1593). 1563–1573 m. tarnavo LDK kariuomenėje algininku, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1575 m. gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį Olelkaitį. Nuo 1578 m. jį globojo žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. M. Strijkovskis gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistą 1582 m. Karaliaučiuje. Įvykiai dėstomi iki 1581 metų. Istorinių šaltinių traktavimu i


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 20:59
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Strijkovskis
Strijkovskis Motiejus. Istorikas ir poetas (apie 1547–1593). 1563–1573 m. tarnavo LDK kariuomenėje algininku, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1575 m. gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį Olelkaitį. Nuo 1578 m. jį globojo žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. M. Strijkovskis gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistą 1582 m. Karaliaučiuje. Įvykiai dėstomi iki 1581 metų. Istorinių šaltinių traktavimu ir medžiagos dėstymu M. Strijkovskio veikalas panašus į viduramžių istoriografų darbus, bet turi ir renesanso kultūros bruožų. Istorinį procesą nagrinėjo ir aiškino ne religiniu, o valstybiniu požiūriu, gynė LDK politinį savarankiškumą, smerkė kryžiuočių agresiją. „Kronika“ yra vertingas lietuvių mitologijos, etnografijos ir tautosakos šaltinis. „Kronika“ naudojosi ir vėlesni Lietuvos istorikai. Kiti su Lietuvos istorija susiję Motiejaus Strijkovskio darbai – eiliuota kronika „Apie šauniosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“ (parašyta 1575–1578), „Dorybės šauklys“ (1574), „Lietuvos kronikos veidrodis“ (1577), „Apie tautų karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laisves (1575). 1570–1573 m. parašė LDK ir gretimų šalių istoriją.
------------------------------------
Strėvos mūšis
Strėvos mūšis. Įvyko 1348 02 02 prie Strėvos upės (spėjama, kad netoli Žiežmarių) tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino. 800 karių Ordino kariuomenei vadovavo didysis maršalas Zygfrydas fon Dahenfeldas. Ji 1348 01 24 įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, kad jai vadovavo didžiojo kunigaikščio brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, kryžiuočiai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą. Daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Mūšio baigtis pagerino Ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą.
------------------------------------
Stubelevičius Steponas
Stubelevičius Steponas (1762–1814 04 17). Fizikas. 1790–1797 m. mokytojavo Vilniaus gimnazijoje. Nuo 1807 m. Vilniaus universiteto fizikos profesorius. Išplėtė universiteto fizikos kabinetą, aprūpino jį naujausiais prietaisais. Parašė knygas „Trumpas fizikos pradmenų rinkinys“ (1816), „Elektros įtaka gyvūnų būsenai“ (1816).
------------------------------------
Stulginskis Aleksandras
Stulginskis Aleksandras (1885 02 26–1969 09 22). Lietuvos valstybės veikėjas. Dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, 1918–1919 m. buvo jos pirmininkas. Dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje. 1918–1919 m. buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras, maitinimo ir viešųjų darbų ministras, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, ministrų kabineto pirmininko pavaduotojas. Dalyvavo steigiant Ūkio banką ir Ūkininkų sąjungą (1919), buvo pirmasis šios sąjungos pirmininkas. 1920–1927 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1920–1922 m. ir 1926–1927 m. seimo pirmininkas. 1920–1922 m. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, 1922–1926 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas. 1941 m. buvo ištremtas, 1952–1954 m. kalintas, iki 1956 m. gyveno Komijoje. 1957 m. grįžo į Lietuvą.
------------------------------------
Stulginskis Ferdinandas
Stulginskis Ferdinandas (m. 1892). Kunigas, profesorius. Dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje. Nuo 1850 m. Anykščių klebonas. Apkaltintas 1863 m. sukilimo rėmimu, ištremtas į Sibirą.
------------------------------------
Subatlantis
Subatlantis. Penktasis holoceno klimato periodas. Prasideda 2500 m. pr. Kr. ir tęsiasi iki mūsų dienų.
------------------------------------
Subborealis
Subborealis. Ketvirtasis holoceno klimato periodas (5000–2500 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Subkultūra
Subkultūra. Kultūra, papročiai, elegsys, priimti kokioje nors visuomenės grupėje, sudarančioje didesnės bendrijos dalį ir nesutampantys su visos bendrijos normomis.
------------------------------------
Submezokraninis tipas
Submezokraninis tipas (po + tarpinis + kaukolė). Tarpinis tipas tarp mezokranijos ir dolichokranijos.
------------------------------------
Substratas
Substratas (patiesalas, pagrindas). Vietinė, senoji kultūra.
------------------------------------
Sudėtingieji ežerai
Sudėtingieji ežerai. Ežerai, kurių dubens įvairios dalys yra skirtingai susidariusios. Dažnai viena ežero dalis yra rininė (latakinė), o kita susidariusi ledyno galinėms morenoms patvenkus dalį teritorijos.
------------------------------------
Sufraganas
Sufraganas. Katalikų vyskupas ordinaras arkivyskupo, metropolito atžvilgiu.
------------------------------------
Sunitai
Sunitai. Musulmonų atšaka. Pripažįsta pirmuosius tris kalifus (Abu Bekrą, Onarą, Osmaną) tiesioginiais Mahometo įpėdiniais, o daugybę padavimų (sunų) apie Mahometą – tikėjimo tiesų šaltiniu.
------------------------------------
Suolininkas
Suolininkas. LDK, Lietuvos teismo pareigūnas. Pareigybė atsirado XVI a. viduryje, Vilniaus ir Kauno gubernijose gyvavo iki 1861 metų. Dažniausiai valstietis. Vyriausiasis suolininkas vadinosi lentvaičiu. Suolininkai tirdavo kivirčų aplinkybes, apžiūrėdavo objektus.
------------------------------------
Sutkus Antanas
Sutkus Antanas (1892 01 26–1968 04 05). Režisierius. 1919 m. Kaune įkūrė Tautos teatrą, buvo jo vadovas ir režisierius. 1919–1924 m. vadovavo savo paties įsteigta vaidybos mokyklai. Vienas „Vilkolakio“ teatro vadovų (1920–1925) ir režisierius. 1926–1928 m. Valstybės teatro direktorius. 1945–1947 m. dirbo Kauno dramos teatre.
------------------------------------
Suvalkija
Suvalkija, Sūduva, Užnemunė. Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Iki XIII a. čia gyveno jotvingiai (dainaviai ir sūduviai), šiauriniame pakraštyje – lietuviai. XIV a. dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų iš dalies virto dykra. Po 1422 m. Melno taikos nustatyta Kryžiuočių ordino ir LDK siena – Užnemunės vakarinė riba. Užnemunė priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijos Kauno ir Trakų apskritims. XV–XVIII a. pagausėjo gyventojų. Po III Respublikos padalijimo 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija. 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje. 1867–1915 m. buvo Suvalkų gubernijos dalis. 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis kapitalistiniai santykiai, plėtotis žemės ūkis, formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Lietuvos Respublikos dalimi.
------------------------------------
Suvalkų sutartis
Suvalkų sutartis. 1920 10 07 Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis. Sutartyje numatyta, jog bus nustatyta nauja Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, prie jos nutraukti karo veiksmai, apsikeista belaisviais. Pagal šią sutartį Vilniaus kraštas į šiaurę nuo Varėnos–Eišiškių linijos ir Vilnius atiteko Lietuvai, Lenkijos pusėje liko Varėnos geležinkelio stotis, per kurią Lenkija įsipareigojo praleisti Lietuvos traukinius.
------------------------------------
Suverenitetas
Suverenitetas. Valstybės nepriklausomybė, teisė savarankiškai spręsti valstybės vidaus gyvenimo klausimus, nustatyti užsienio politiką. Valstybingumo požymis. Tarptautiniuose santykiuose suverenios valstybės laikomos lygiomis, jų teritorija ir politinė priklausomybė neliečiami, valstybė turi teisę nustatyti savo kultūrinę, socialinę ir ekonominę sistemą, turi vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Jei valstybė tampa federacijos dalimi, dalį savo suvereniteto ji perleidžia centriniams federacijos organams.
------------------------------------
Sūduva
Sūduva. Šiaurinės jotvingių genties (sūduvių) gyventa teritorija. Pirmą kartą paminėta XIII a. danų istorijos šaltiniuose (Zudua). XIII a. pab.–XIV a. dėl karų su Kryžiuočių ordinu retai gyvenama. Pagal 1422 m. Melno taiką rytinė Sūduvos dalis atiteko LDK. Krašte ėmė daugėti gyventojų, vyko vidinė kolonizacija.
------------------------------------
Svebai
Svebai. Germanų gentis, priskiriama Oderio grupei (svebai, markomanai, kvadai, langobardai, semnonai).
------------------------------------
Svidrų kultūra
Svidrų kultūra. Paleolito kultūra, pavadinta stovyklos Svidry Vielkie (Swidry Wielkie) Lenkijoje vardu ir siejama su pirmaisiais Lietuvos gyventojais. Manoma, kad Svidrų kultūros žmonės į Lietuvą atėjo iš pietvakarių, o Lietuvos Svidrų kultūros paminklai priklauso pagrindiniam Svidrų kultūros centrui. Svidrų kultūros vardu (panašiai kaip ir Pabaltijo Madleno) apibūdinama ne viena kultūra, bet visa grupė. Apskritai Svidrų kultūra buvo paplitusi labai didelėje teritorijoje: dabartinėje Lenkijos teritorijoje – Vyslos ir Bugo upių baseinuose, pietuose iki Karpatų ir Tatrų, vakaruose siekė Oderį, o rytuose tęsėsi beveik iki vidurinės Padnieprės. Toliausiai į šiaurę žinoma stovykla yra prie Pskovo. Lietuvoje Svidrų kultūros paminklų daugiausia pietuose ir pietryčiuose, tačiau esama stovyklų ir apie Kauną. Pagrindiniai bruožai – ilgi, siauri, karklo lapo pavidalo iečių antgaliai, neturintys išskirtos arba tik labai nežymią įtvarą, pleištiniai rėžtukai, viduriniai arba kampiniai, ilgi ir kiek paretušuoti dviejų aikštelių skaldytinai. Taip pat būdingas plokščiasis retušas. Iš kaulo ir rago dirbinių minėtini irklo ir šeivos pavidalo ietigaliai. Lietuvos Svidrų kultūros paminklai datuojami vėlyvojo driaso pradžia ir jo pabaiga (9000–8000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Šalčius Petras
Šalčius Petras (1893 01 25–1958 04 22). Ekonomistas. Dar būdamas gimnazistu įsitraukė į lietuvybės skatinimo veiklą. Vėliau, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universitetą ir aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijoje. Grįžęs į Lietuvą, suorganizavo kooperacijos departamentą ir tapo Lietuvos kooperacijos teoretiku ir praktiku. Svarbiausi veikalai: „Tautos ūkis ir kooperacija“ (1934), „Ekonominės doktrinos“.
------------------------------------
Šalkauskis
Šalkauskis Stasys (1886 05 16–1941 12 04). Lietuvių filosofas neotomistas, pedagogas. 1922–1940 m. dėstė Kauno universitete, 1939–1940 m. buvo šio universiteto rektorius. 1927–1930 m. vadovavo ateitininkų organizacijai. Inicijavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigimą 1922 m, 1938–1940 m. buvo jos pirmininkas. Žurnalų „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934) redaktorius. Kūrė lietuvišką filosofijos terminiją. Svarbiausi darbai – „Filosofijos įvadas“ (1928), „Kultūros filosofijos metmens“ (1926), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) bei kiti.
------------------------------------
Šalna Algimantas
Šalna Algimantas (g.1959 09 12) – sportininkas biatlonininkas. 1983 m. 20 km varžybų SSRS čempionas, komandinėse 25 k varžybose laimėjo II vietą. 1983, 1985 m. pasaulio, 1984 m. olimpinių žaidynių Sarajeve estafetės varžybų čempionas. 1983 m. pasaulio taurės varžybose laimėjo 10 km lenktynes, 1985 m. – estafetę. Dabar gyvena ir dirba JAV.
------------------------------------
Šaltenis
Šaltenis Saulius (g. 1945 12 24). Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas. 1962–1964 m. mokėsi Vlniaus universitete, iš kur buvo paimtas trims metams į sovietinę kariuomenę. Dirbo Lietuvos kino studijoje, rašė apysakas, noveles, kino scenarijus, dramaturgijos kūrinius garsiam E.Nekrošiaus ir kitiems teatrams. 1988 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio seimo narys. 1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. įstojo į Lietuvos savanorius. Nuo 1992 m. iki 2000 m. buvo renkamas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) narys.
------------------------------------
Šaltyšius
Šaltyšius, šulcas. Mažojoje Lietuvoje – kaimo steigėjas. Vadovavo valstiečių savivaldai ir teismui, prižiūrėjo lažą atliekančius valstiečius.
------------------------------------
Šapoka
Šapoka Adolfas (1906 02 13–1961 03 09). Istorikas, istorijos mokslų daktaras (nuo 1932). 1929 m. baigė Kauno universitetą. 1932–1940 m. dėstė Kauno, 1941–1943 m. – Vilniaus universitetuose, docentas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 m. gyveno Kanadoje. Svarbiausi darbai – „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais“ (1953), „Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu“ (1936), „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ (1938), „Jonušas Radvila ir Švedija“ (1939), „Bajoriškoji „demokratija“ (1941), „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje“ (1941), „Senasis Vilnius“ (1963). Apibendrinamojo veikalo „Lietuvos istorija“ (1936) vienas autorių ir redaktorius.
------------------------------------
Šarkis-Žukauskas Juozas
Šarkis-Žukauskas Juozas (g. 1902 11 26–1994 08 17). Lietuvių kilmės JAV boksininkas. Išgarsėjo 1926 m. nugalėjęs nenugalimą boksininką Harry Wills. 1932 m. tapo sunkiojo svorio pasaulio čempionu. Nuo 1950 metų gyveno JAV.
------------------------------------
Šatrijos Ragana, Pečkauskaitė Marija
Šatrijos Ragana, Pečkauskaitė Marija (1877 03 08–1930 07 24). Rašytoja. Lyrinės psichologinės prozos lietuvių literatūroje pradininkė. Parašė apsakymų („Iš daktaro pasakojimų“, 1904, „Į šviesą“, 1908, „Sulaukė“, 1906 ir kt.), apysakas „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922).
------------------------------------
Šaulių sąjunga
Šaulių sąjunga, Lietuvos šaulių sąjunga. Pusiau karinė organizacija. Veikė 1919–1940 m. Lietuvoje. Buvo suskirstyta į rinktines, kuopas, būrius ir skyrius. Rinktinėms vadovavo apskričių karo komendantai. Turėjo savo chorus, orkestrus, teatrus, sporto klubus, leido žurnalą „Trimitas“ (1920–1940). Sąjungos struktūrą ir principus parengė Vladas Putvinskis. Sąjunga priklausė Krašto apsaugos ministerijai.
------------------------------------
Šaulys
Šaulys Jurgis (1879 05 05–1948 10 18). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. Dalyvavo kuriant Lietuvos demokratų partiją. 1903–1904 m. „Varpo“ ir „Ūkininko“, 1914–1915 m. „Lietuvos žinių“, 1924–1925 m. „Klaipėdos žinių“, „Memel Zeitung“, 1924–1927 m. „Lietuvos keleivio“ redaktorius. 1917–1918 m. buvo Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius, kurį laiką ir vicepirmininkas. 1918–1923 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, 1927–1931 m. Vatikane, 1931–1938 m. Vokietijoje, 1938–1939 m. Lenkijoje. Nuo 1939 m. gyveno Šveicarijoje.
------------------------------------
Šeimyna
Šeimyna. Priklausomi žmonės, aptarnaujantys feodalų namų ūkį. Lietuvoje XIII–XIV a. buvo tik nelaisvieji, paveldėti iš patriarchalinės vergovės. Dalis kunigaikščiams tarnaujančių šeiminykščių ilgainiui tapo svarbiais pareigūnais ir patys tapo feodalais.
------------------------------------
Šeinius Ignas
Šeinius Ignas, tikr. Jurkūnas (1889 04 02–1959 01 15). Lietuvių rašytojas impresionistas. 1919–27 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėse Danijoje, Suomijoje, Švedijoje. 1933–34 m. redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“. 1940 m. apsigyveno Stokholme. Žymiausi kūriniai – romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914), „Vasaros vaišės“ (1914), satyrinis romanas „Siegfred Immerselbe atsijaunina“ (1934) bei kt. Švedų kalba parašė knygą apie lietuvių kultūrą (1917).
------------------------------------
Šelingas Frydrichas
Šelingas Frydrichas Vilhelmas Jozefas (1755 01 27–1854 08 20). Vokiečių filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos atstovas. 1798–1803 m. Jenos, 1820–26 m. Erlangeno, 1827–41 m. Miuncheno, nuo 1841 m. Berlyno universitetų profesorius. Svarbiausi darbai – „Apie pasaulinę dvasią“ (1798), „Transcendentinio idealizmo sistema“ (1800), „Meno filosofija“ (1809), „Filosofija ir religija“ (1804).
------------------------------------
Šelio epocha
Šelio (Abevilio) epocha. Antrasis senojo akmens amžiaus laikotarpis (nuo 600000–550000 – 430000–400000 m. pr. Kr.).
------------------------------------
Šernius Martynas
Šernius Martynas (1849 11 10–1908 04 14). Lietuvių visuomenės veikėjas, publicistas. 1878–1904 m. laikraščio „Lietuviška ceitunga“ redaktorius, iki 1894 m. leidėjas. Leido lietuviškus kalendorius, vertė protestantų knygas. Dalyvavo lietuvių literatūros draugijos Tilžėje veikloje. Rėmė žurnalo „Aušra“ leidimą.
------------------------------------
Šiaulių ekonomija
Šiaulių ekonomija. XVI a. pab. – XVIII a. pab. didžiausia LDK valstybinė žemės valda. Šiaulių ekonomijai priklausė dab. Joniškio rajonas, didžioji Šiaulių rajono dalis, Pakruojo ir Radviliškio rajonų vakarinės dalys. Įsteigta 1589 m., XVI a. pabaigoje suskirstyta į Joniškio, Radviliškio, Šiaulių, Žagarės traktus (XVII a. pab. įsteigtas Gruzdžių traktas) ir vaitystes, XVIII a. pabaigoje – į gubernijas ir raktus. Iki 1765 m. Šiaulių ekonomiją nuomojo LDK pareigūnai – etmonai, kancleriai, maršalkos, iždininkai (daugiausia Radvilos, Sapiegos, Antanas Tyzenhauzas). 1769 m. įvyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. 1794 m. Jekaterina II Šiaulių ekonomiją padovanojo Platonui Zubovui kaip privačią valdą.
------------------------------------
Šiaulių žemė
Šiaulių (Saulės) žemė. Istorinė baltų žemė Dubysos aukštupio baseine. Vardas Saulė (neaišku, ar tai gyvenvietė, ar teritorija) pirmą kartą minimas aprašant 1236 m. Saulės mūšį. Žemė pirmą kartą minima 1254 m., o paskutinį – 1358 metais. XIV a. II pusėje dėl Livonijos puolimų virto dykra. XV a. vėl apsigyveno lietuviai.
------------------------------------
Šiaurės karas
Šiaurės karas (1700–1721). Rusijos ir Švedijos karas dėl Baltijos ir jos pakraščių. Be Rusijos, su Švedija įvairiu laiku dar kariavo Žečpospolita, Danija, Saksonija, Prūsija ir Hanoveris. Per XVI ir XVII a. karus Švedija buvo įsigalėjusi Baltijoje, į kurią pretendavo didžiąja Europos valstybe ketinanti tapti Rusija. Švedai buvo sutriuškinti generaliniame Poltavos mūšyje (1709). Karas baigėsi 1721 m. Nyštadto taika (1721 09 10). Rusija atgavo Nevos žiotis, prisijungė švedų valdytą Vidžemę iki Dauguvos (Latgala liko Respublikai), įgijo apie 900 km pajūrio nuo Vyborgo iki Rygos. Ji tapo didžiąja Europos valstybe. Švedija ir Danija tokią padėtį prarado. Sustiprėjo Prūsijos karalystė. Karas paspartino ekonominį ir politinį Žečpospolitos smukimą, į jos vidaus reikalus ėmė kištis užsienio valstybės, ypač Rusija.
------------------------------------
Šiaurės Lietuvos fazė
Šiaurės Lietuvos fazė. Besitraukiančio Viurmo ledyno sustojimo riba Lietuvos teritorijoje. Ji eina nuo Nidos per Ventės Ragą, Priekulę, Klaipėdą, Kretingą, Skuodą į Kuršą, o iš ten staigiai pasuka į pietryčius – per Naująją Akmenę, Linkuvą ir Likėnus Nemunėlio Radviliškio link. Ledynui esant Šiaurės Lietuvos galinių morenų ruože, nuo jo į pietus ir pietvakarius plūdo gausios tirpsmo vandenų srovės. Linkuvos–Joniškėlio ruože susidarė didelis prieledyninis ežeras.
------------------------------------
Šiitai
Šiitai. Islamo kryptis. Pripažįsta tik Koraną, nepripažįsta Sunų (padavimų). Teisėtais musulmonų dvasios vadovais laiko imamus – kalifo Alijaus, Mahometo žento, palikuonis.
------------------------------------
Šilingas
Šilingas Stasys (1885 11 11–1962 11 13). Lietuvos valstybės veikėjas. Vienas iš „Santaros“ partijos organizatorių (1917). 1918–1920 m. Lietuvos Tarybos narys, kurį laiką jos pirmininkas. Organizavo Lietuvos Respublikos kariuomenę. Dalyvavo 1926 m. valstybės perversme. 1926–1928 m. ir 1934–1938 m. buvo teisingumo ministras. 1941–1961 m. praleido tremtyje.
------------------------------------
Šiluva
Šiluva. Miestelis Raseinių rajone, 8 km į pietus nuo Tytuvėnų. 1987 m. turėjo 867 gyventojus. Nuo XV a. pr. minimas kaip kaimas, o 1517 m. jau vadinamas miesteliu. XVIII a. pabaigoje čia pradėti rengti dideli atlaidai ir Šiluva tapo viena iš svarbiausių katalikų maldininkų rinkimosi vietų Lietuvoje.
------------------------------------
Šiluvos atlaidai
Šiluvos atlaidai (Šilinės). Vyksta rugsėjo mėnesį. Buvo plačiai žinomi dar prieš reformaciją. Į atlaidus plaukdavo žmonės ne tik iš visos Žemaitijos, bet ir iš Vilniaus, kitų artimų vyskupijų, net iš Ragainės. Procesijos keliavo į atlaidus Žemaitijoje nuo vyskupo Merkelio Giedraičio laikų. Ilgainiui išsivystė tam tikras procesijų ceremonialas. Tokios procesijos į Šiluvą, vadovaujamos parapijos kunigų, minimos jau XVII a. pabaigoje. 1866–1905 m. caro administracija atlaidus uždraudė. Organizuotos parapijų procesijos į Šiluvos atlaidus atnaujintos 1906 metais.
------------------------------------
Šimėnas Albertas
Šimėnas Albertas (g. 1950 02 17). Lietuvos valstybės veikėjas. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, ekonomistas, matematikas. Ekonomikos mokslų kandidatas. 1972–1984 m. dirbo Lietuvos TSR valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institute. 1984–1989 m. – Vilniaus inžineriniame statybos institute dėstytoju. 1989 m. išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto Ūkio mechanizavimo skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1991 m. sausio mėnesį buvo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. 1991–1992 m. – Ekonomikos ministras. Parašė straipsnių ekonomikos klausimais, knygą „Ekonomikos reforma Lietuvoje“ (1996).
------------------------------------
Šimėnas
Šimėnas Valdemaras. Lietuvių archeologas, archeologijos daktaras (1994), docentas (2000). 1983 m. baigė Vilniaus universitetą. Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docentas. Pagrindinės tyrimų kryptys – baltų genčių etninė istorija. Parašė apie 250 straipsnių, išleido knygą „Užmirštieji prūsai (1999).
------------------------------------
Šimkus Stasys
Šimkus Stasys (1887 02 04–1943 10 15). Kompozitorius, dirigentas. 1914 m. Vilniuje subūrė mišrų chorą. 1915–1920 m. JAV organizavo lietuvių chorus, rengė koncertus, statė operetes, leido žurnalą „Muzika“. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, subūrė simfoninį orkestrą. 1930–1933 m. Valstybės teatro dirigentas. Daug prisidėjo prie pirmųjų Lietuvos dainų švenčių (1924, 1928) rengimo, buvo jų dirigentas. Nuo 1942 m. Kauno konservatorijos profesorius. Sukūrė simfoninę poemą „Nemunas“, operą „Kaimas prie dvaro“ (1941), kantatų, dainų.
------------------------------------
Šimoliūnas
Šimoliūnas Jonas (1878 05 21–1965 02 11). Lietuvių inžinierius. Dėstė Aukštuosiuose kursuose (1920–1922), Kauno universitete (1922–1944). Kūrė lietuviškus technikos terminus. 1944 m. emigravo į JAV. Išleido darbus apie Šventosios ir Klaipėdos uostus, paskaitų knygą „Statyba“ (1937–1943).
------------------------------------
Šimonis Kazys
Šimonis Kazys (1887 08 25–1978 06 05). Dailininkas tapytojas. Surengė daug parodų Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė kompozicijų („Troškulys“, 1926, „Į kosmosą“, 1958, „Brėkštantis rytas“, 1968 ir kt.), peizažų, portretų, natiurmortų, knygų iliustracijų. Išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959).
------------------------------------
Šivickis
Šivickis Pranciškus (1882 09 30–1968 10 10). Lietuvių mokslininkas, zoologas. 1906 m. apsigyveno JAV, 1922–1928 m. dėstė Filipinų universitete. 1929–1940 m. dėstė Kauno, 1940–1948 m. – Vilniaus universitetuose. 1959–1960 m. buvo Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius. Tyrė gyvūnų morfogenezę, pirmasis pradėjo tirti Lietuvos hidrofauną. Hidrobiologijos Lietuvoje pradininkas, vienas iš pirmųjų parazitologų, pirmasis ėmė tirti Lietuvos dirvožemio organizmus. Parašė bendrajai biologijai skirtų darbų, straipsnių.
------------------------------------
Škirpa
Škirpa Kazys (1895 02 18–1979 08 18). Lietuvių visuomenės veikėjas, diplomatas, kariškis. 1920–1921 m. buvo Steigiamojo seimo narys. Nuo 1927 m. buvo diplomatas Vokietijoje. 1930–1937 m. – karo atašė. 1937–1938 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. 1938 m. buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 m. – Vokietijoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo Berlyne sudarytos Lietuvos vyriausybės Ministras Pirmininkas. Nuo 1949 m. gyveno JAV.
------------------------------------
Šleževičius
Šleževičius Adolfas (g. 1948 02 02). Lietuvos valstybės veikėjas. 1993–1996 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Parašė straipsnių, monografijų agrarinės ekonomikos klausimais.
------------------------------------
Šlioceris
Šlioceris Augustas Liudvikas. Vokiečių istorikas (1735 07 05–1809 09 09). ,,Visuotinės Skandinavijos istorijos“ (1771) autorius. 1802–1809 m. į vokiečių kalbą išvertė, parašė komentarus ir 5 knygose išleido apie 1113 metais Nestoro sudarytą metraštį ,,Senųjų laikų pasakojimas“. Rusų kalba 3 knygose šį veikalą išleido 1809–1819 metais. Yra normanistinės teorijos pradininkas, įrodinėjantis, kad Kijevo Rusios valstybę įkūrė normanai (variagai). Diegė racionalizmo idėjas istorijos moksle: metraščiuose ar kronikose esančias legendas vertino skeptiškai arba tiesiog jas atmetė, sakydamas, kad jos neturi protingo pamato.
------------------------------------
Šliūpas Jonas
Šliūpas Jonas (1861 03 06–1944 11 06). Visuomenės veikėjas, publicistas, medicinos daktaras. Prisidėjo prie žurnalo „Aušra“ steigimo, kurį laiką buvo jo redaktorius. 1884–1919 m. gyveno JAV. 1884–85 m. redagavo „Uniją“, 1885–89 m. – „Apšvietą“, 1894 m. – „Naują gadynę“ , 1910–15 m. – „Laisvą mintį“. Dalyvavo steigiant Apšvietos ir mokslo draugiją Tilžėje (1883), Lietuvos mylėtojų draugystę JAV (1885), Susivienijimą lietuvių Amerikoje (1886), Lietuvių mokslo draugystę (1889), įvairias laisvamanių draugijas, dalyvavo „Aušros“ draugijos, „Sandoros“ politinės organizacijos veikloje. Grįžęs į Lietuvą, 1921 m. buvo Lietuvos banko direktorius. 1930 m. dėstė Kauno universitete. 1939–41 m. buvo Palangos burmistras. 1944 m. emigravo į Austriją. Parašė darbų religijos istorijos, Lietuvos istorijos ir etnografijos temomis, medicinos populiarinimo darbų, pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ (1890).
------------------------------------
Šocikas Algirdas
Šocikas Algirdas (g. 1928 05 14). Boksininkas. 1947, 1948, 1951, 1952, 1953, 1956 m. Lietuvos SSR sunkiojo svorio bokso čempionas. 1948, 1950, 1952 m. Pabaltijo sunkiojo svorio bokso čempionas. 1949, 1954 m. Tarptautinių studentų žaidynių sunkiojo svorio bokso čempionas. 1950, 1951, 1952, 1953, 1954, 1956 m. SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas. 1953, 1955 m. Europos sunkiojo svorio bokso čempionas. Nuo 1957 m. treneris. Nuo 1977 m. Kūno kultūros instituto dėstytojas. Nuo 1980 m. docentas. Parašė knygų apie boksą.
------------------------------------
Šovinizmas
Šovinizmas. Kraštutinis nacionalizmas. Teigia, kad tam tikra tauta yra išskirtinė, geresnė už kitas, skatina tautų priešiškumą.
------------------------------------
Šuiskis
Šuiskis Vasilijus (1552–1612 09 12). Rusijos caras (1606–1610). 1605 m. pradžioje kovojo su Lžedmitrijumi I. 1606 m. gegužės mėnesį jo vadovaujami sąmokslininkai nužudė carą Lžedmirtijų I. Šuiskis buvo paskelbtas caru. Jo kariuomenė numalšino Bolotnikovo sukilimą (1606–1607). 1607 m. nuostatais sustiprino baudžiavą. Šuiskiui valdant 1607 m. pab.–1609 m. įvyko Lžedmitrijaus II avantiūra, o nuo 1609 m. rugsėjo mėnesio – tiesioginė Respublikos intervencija. Šuiskio kariuomenė 1610 07 04 prie Klušino pralaimėjo Respublikos kariuomenei. Šuiskis 1610 07 17 maskviečių buvo nuverstas nuo sosto. 1610 m. rugsėjį buvo išduotas lenkams ir mirė šių nelaisvėje.
------------------------------------
Šukevičius
Šukevičius Vandalinas. Archeologas, antropologas, kraštotyrininkas, etnografas (1852 12 10–1919 12 01). Išsilavinimą gavo Vilniuje. Grįžęs į gimtinę pradėjo domėtis senove. 1883 m. tyrė Nočios kapinyną. V. Šukevičius ypač domėjosi akmens amžiumi, tyrė ne vieną šio laikotarpio paminklą, tačiau neaplenkė ir piliakalnių bei pilkapių. Vien tik Lydos gubernijoje ištyrė daugiau nei 120 kapų ir 16 pilkapių. Pradėjo tirti dirbinių cheminę sudėtį, ypač jį domino žemdirbystės įrankiai, jų raida nuo Lateno periodo iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Buvo Vilniaus mokslo draugijos ir Krokuvos kraštotyros draugijos narys. Dalyvavo IX Rusijos archeologų suvažiavime Vilniuje. Dalį savo surinktos archeologinių radinių kolekcijos perdavė Krokuvos, Peterburgo, Maskvos, Vilniaus muziejams. Palaidotas tėviškėje.
------------------------------------
Šulcas
Šulcas Jonas (apie 1684–1710). Raštijos darbuotojas, evangelikų liuteronų dvasininkas. Išvertė ir išleido „Ezopo pasakėčias“ (1706) – pirmąją pasaulietinę grožinės literatūros knygą lietuvių kalba.
------------------------------------
Švarnas
Švarnas (mirė 1269), Galičo kunigaikštis, kunigaikščio Danijilo Galičiečio sūnus. 1254 (ar 1255) m. didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas ištekino už jo savo dukterį ir taip įgijo sąjungininką. 1262 m. Švarnas talkino Treniotos žygyje į Mazoviją ir, pasak lenkų kronikų, nukovė Mazorijos kunigaikštį Zemovitą I bei paėmė į nelaisvę jo sūnų Konradą. Po tėvo mirties 1264 m. Švarnas paveldėjo Chelmo kunigaikštystę. 1264–1265 m. drauge su Volynės Vladimiro kunigaikščiu Vasilka parėmė Mindaugo sūnų Vaišvilką ir padėjo jam užimti Lietuvos sostą. Už tai iš jo gavo valdyti Naugarduką. 1265 m. Švarnas dalyvavo Lietuvos kariuomenės žygyje prieš Krokuvos kunigaikštį Boleslovą V Drovųjį. Ipatijaus (Hypatijaus) metraštyje minima, kad Bizantijos eros 6776 m (1268 03 01–1269 02 28) Vaišvilkas atsisakė sosto, pasitraukė į vienuolyną ir valdžią paliko savo svainiui Švarnui. Tačiau Švarnas Lietuvą trumpai tevaldė. Mirties data manoma buvus 1269 m. Švarno mirties aplinkybės neaiškios.
------------------------------------
Švietimo epocha
Švietimo epocha. Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi XVII a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi XVIII a. Švietimas buvo priešiškas feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui, scholastinei filosofijai. Ji reiškė naujai susiformavusios buržuazijos pasaulėžiūrą. Jai būdingas racionalizmas, tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą. Lietuvoje švietimo idėjos daugiausia plito tarp XVIII a. vidurio ir XIX a. vidurio. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija pagal Švietimo epochos principus ėmėsi pasaulietinti iš jėzuitų ordino perimtas mokyklas. Švietimo pažiūras reiškė daugelis Vilniaus universiteto gamtos mokslų, filosofijos, teisės ir politinės ekonomikos profesorių. XIX a. I pusės lietuvių raštijos, tautinės kultūros kūrėjai S. Daukantas, S. Stanevičius, L. Jucevičius ir kiti, veikiami švietimo ideologijos, rūpinosi liaudies švietimu, skleidė humanitarines ir gamtos mokslų žinias. M. Valančius, L. Ivinskis savo pastangas šviesti liaudį derino su katalikiškos moralės ugdymo uždaviniais. Su Švietimo epochos pasaulėžiūra buvo susijusi XIX a. 6–7 dešimtmetyje plitusi revoliucinio demokratizmo ideologija.
------------------------------------
Šviečiamoji filosofija
Šviečiamoji filosofija. Švietimo epochos filosofija, atsiradusi XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje ir plitusi iki XVIII a. pradžios. Rėmėsi Renesanso epochos ir XVII a. filosofijos tradicijomis, kritikavo vidurinių amžių scholastinę filosofiją. Šviečiamoji filosofija buvo įvairių krypčių, tačiau joms visoms būdinga racionalistinis kryptingumas (proto laikymas vieninteliu ir visuotiniu pažinimo ir praktinės veiklos kriterijumi), natūralistinis (gamtinis) pasaulio aiškinimas, mokslo, ypač gamtos mokslų, iškėlimas ir filosofijos suartėjimas su gamtos mokslais. Filosofijai keliami praktiniai tikslai – įtvirtinti racionalų požiūrį į pasaulį, racionaliai sutvarkyti žmogaus ir visuomenės santykius. Juos siekiama įgyvendinti visuomenės švietimu, mokslinimu. Lietuvoje šviečiamoji filosofija ėmė reikštis XVIII a. viduryje. Iš pradžių šviečiamoji filosofija derinosi prie Lietuvos scholastinės filosofijos tradicijų (Antanas Skorulskis „Filosofijos apybraiža“ (1755), Benediktas Dobševičius „Dabartinių filosofų pažiūros“ (1760), „Logikos paskaitos“ (1761)). Vėliau atsisakyta scholastinės filosofijos. Kazimieras Narbutas knygoje. „Logika, arba samprotavimo ir sprendimo mokslas“ (1769) kritikavo scholastinę filosofiją ir švietimo sistemą, skelbė samprotavimų laisvę, pabrėžė sveiko proto reikšmę. Buvo plėtojama logika, ontologija, psichologija, natūrfilosofija, etika. Pradžioje Lietuvos šviečiamoji filosofija labiausiai buvo veikiama vokiečių šviečiamosios filosofijos, ypač K. Volfo išplėtotų koncepcijų. Jos, būdamos nuosaikios, atitiko pereinamojo laikotarpio filosofijos reikmes. Šviečiamoji filosofija ėmė stiprėti 8 dešimtmečio pradžioje. Daugiausia dėmesio imama skirti socialinėms problemoms. Ieškoma būdų, kaip pertvarkyti, sustiprinti žlungančią valstybę. Socialinės problemos gvildenamos teoriniuose darbuose, seimo atstovų kalbose, pamoksluose, publicistikoje, grožinėje literatūroje. Jos sprendžiamos remiantis žmogaus prigimtimi, iš pastarosios kildinamos jo teisės ir pareigos, ja grindžiama žmonių lygybė, propaguojama visuomeninės sutarties teorija. Etikai būdingos eudemonistinės ir utilitaristinės tendencijos, tačiau pabrėžiamas visuomenės interesų pirmumas. Gnoseologinės problemos liečiamos tik prabėgomis, jos sprendžiamos remiantis Vakarų Europoje įsigalėjusiu empirizmu ir sensualizmu: Estetikos problemos sprendžiamos klasicizmo estetikos pagrindu. Filosofija griežtai atskiriama nuo teologijos. Įsigali deistinis ar jam artimas pasaulio aiškinimas. Remiamasi prancūzų šviečiamąja filosofija, ypač fiziokratizmo socialinėmis koncepcijomis. Reikšmingiausi šviečiamosios filosofijos veikalai – Jeronimo Stroinovskio „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“ (1785) ir Juzefo Konstantino Boguslavskio „Apie tobulą įstatymų leidimą“ (1786). Šviečiamosios filosofijos turinys pakito po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795). Socialinė problematika susiaurėjo, ėmė vyrauti gnoseologija. Plėtojamos empirizmo ir sensualizmo tradicijos, tačiau jos derinamos su Škotijos sveiko proto mokyklos filosofijos principais. Nors vyravo deistinė pasaulio samprata, tolydžio stiprėjo realistinis požiūris. Šviečiamosios filosofijos poveikį menkino tuo metu plitęs kantizmas. Žymiausias šio laikotarpio švietėjas buvo Jonas Sniadeckis („Žmogaus proto filosofija“, 1822). Šviečiamoji filosofija, kaip filosofijos raidos tarpsnis, baigėsi XIX a. 3 dešimtmetyje, tačiau ji veikė ir vėlesnių dešimtmečių visuomeninę mintį.
------------------------------------
Švitrigaila
Švitrigaila (apie 1370–1452 02 10), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, sūnus. 1386 m. Švitrigaila kartu su kitais keliais broliais Krokuvoje priėmė krikštą ir gavo Boleslovo vardą. Viešajame valstybės gyvenime Švitrigaila pasirodė 1382 10 31, kai pasirašė tris aktus su Kryžiuočių ordino atstovais. 1393 m. Vytautas užėmė Vitebską ir surakinęs jo gynėją Švitrigailą, išsiuntė jį į Krokuvą. Nepatenkintas likimu, šis 1396 m. pabėgo į Vengriją. Nuo to laiko prasidėjo ilga Švitrigailos kova su Vytautu dėl LDK sosto. Švitrigaila ieškojo Kryžiuočių ordino, Šv. Romos imperijos, Maskvos didžiosios kunigaikštystės paramos. Jį rėmė rusiškosios LDK žemės. Už rengiamus sąmokslus buvo Vytauto kalinamas, o kai su juo susitaikydavo, gaudavo valdyti LDK žemių: Černigovą, Novgorodą Severską, Brianską. Nuo 1420 m. Švitrigaila pradėjo Vytautą remti: drauge su kitais pasirašė Melno taiką. 1430 m., po Vytauto mirties, LDK kunigaikščiai ir didikai paskelbė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Gindamas LDK suverenumą, buvo sumanęs karūnuotis, tačiau Jogaila atšaukė brolio išrinkimą didžiuoju kunigaikščiu. Konfliktas virto karu. Remiamas Kryžiuočių ordino, imperatoriaus Zigmanto, Moldavijos valdovo, Didžiosios ordos totorių ir Rusios kunigaikščių, Švitrigaila atrėmė lenkų bandymus užimti Volynę, panaikinti LDK savarankiškumą. Tačiau lenkams apkaltinus jį stačiatikybės Lietuvoje platinimu, 1432 m. buvo sukurstytas sąmokslas ir Švitrigaila pabėgo į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Žygimantas Kęstutaitis. LDK prasidėjo vidaus karas. Lemiamame Pabaisko mūšyje (1435 m.) Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Švitrigaila neteko valdžios daugelyje rusų žemių ir 1437 m. pasidavė Lenkijai. 1440 m. žuvus Žygimantui, Švitrigaila tapo LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero vietininku Lucke. Palaidotas Vilniaus katedroje.
------------------------------------
Šv. Romos imperija
Šv. Romos imperija (nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija). Europos valstybinis junginys, gyvavęs 962–1806 metais. Įėjo Vokietija (galingiausia imperijos šalis), šiaurinė ir vidurinė Italijos dalis, Čekija, Burgundijos karalystė, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos žemės. Imperiją 962 m. įkūrė Vokietijos karalius Otonas I (936–973). XI–XIII a. imperatoriai kovojo su popiežiais dėl investitūros. Nuo 1438 m. Vokietijos karaliais ir Šv. Romos imperijos imperatoriais buvo renkami tik Habsburgai.
------------------------------------
Šventosios uostas
Šventosios uostas. Lietuvos pajūrio uostas prie Šventosios upės žiočių 34 km į šiaurę nuo Klaipėdos uosto, 12,5 km nuo Palangos. Žinomas jau nuo senovės. XVI a. uostas konkuravo su gretimais vokiečių valdomais Klaipėdos ir Liepojos uostais. Vokiečių paveiktas karalius Vladislovas 1639 02 16 Vilniuje išleido aktą ir uždraudė prekybą per Šventosios uostą, tačiau jame iki 1690 m. lankydavosi anglų pirkliai, turėję čia savo atstovybes. Žinoma, kad Šventosios uostas keletą kartų buvo užverstas akmenimis – taip bandyta sustabdyti prekybą ir pašalinti konkurentą vokiečių valdomiems uostams. Dėl šių pastangų XVIII a. Šventosios uostas neteko savo reikšmės, liko tik žvejybos uostu.
------------------------------------
Šv. Jonų bažnyčia
Šv. Jonų bažnyčia. Vilniaus universiteto dalis. Tai halinio tipo bažnyčia su 7 koplyčiomis prie šoninių navų. Jogailos statyta (1387–1426) bažnyčia buvo gotikinė. 1571 m. priklausė jėzuitams. Po 1737, 1741, 1748 metų gaisrų atstatyta. 1756–1758 m. rekonstrukcijai vadovavo Tomas Žebrauskas. Buvo pastatytas puošnus vėlyvo baroko stiliaus vakarinis fasadas. Bažnyčioje vykdavo ne tik pamaldos, bet ir iškilmingi susirinkimai, vaidinimai, disputai. Čia sutikdavo LDK kunigaikščius, Lenkijos karalius.
------------------------------------
Tacitas
Tacitas Publijus Kornelijus. Romėnų istorikas, publicistas, diplomatas (tarp 54 ir 57–apie 120). Pradėjęs politinę karjerą Vespasiano laikas, 78 ar 79 m. ėjo kvestoriaus pareigas, 80 ar 81 m. tapo edilu, 88 m. buvo pretoriumi, 97 m. – konsulu, o 110–111 m. užėmė Azijos prokonsulo postą. Biografija mažai žinoma: iki šiol neaišku, ar lankėsi Germanijoje. Gal tai sietina su paslaptingu ketverių metų laikotarpiu. Parašė penkis veikalus: „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ (98), „Apie germanus ir jų kilmę“ (98), II amžiaus pradžioje – „Dialogą apie oratorius“. Stambus veikalas, skirtas 69–96 m. Romos istorijai, – „Istorija“ (manoma, kad ją sudarė 14 knygų). Paskutinysis veikalas –„ Analai“ (16 knygų) apie 14–68 metų Romos istoriją.
------------------------------------
Taikos teisėjas
Taikos teisėjas. Teisėjas, sprendžiantis bylas taikos teisme – kai kurių valstybių žemiausiojoje teismo instancijoje. Lietuvos Respublikoje taikos teismai veikė 1919–33 metais. Sprendė smulkias civilines ir baudžiamąsias bylas.
------------------------------------
Tallat-Kelpša Juozas
Tallat-Kelpša Juozas (1889 01 01–1949 02 05). Kompozitorius, dirigentas. Organizavo chorus, rinko liaudies dainas, dėstė Kauno muzikos mokykloje ir Kauno konservatorijoje. Nuo 1920 m. buvo Valstybės teatro dirigentas, 1923 m. direktorius. 1944–1949 m. Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas. Sukūrė operą „Vilmantė“ (1941), kūrinių fortepijonui, maršų, solo ir choro dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų.
------------------------------------
Tamkevičius
Tamkevičius Sigitas (g. 1938 11 07). Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas. 1972–1983 m. redagavo Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 1983–1988 m. kalėjo sovietiniame lageryje. 1989–1990 m. buvo KTKS dvasios tėvas, 1990–1991 m. – rektorius. Nuo 1991 m. vyskupas, nuo 1996 m. arkivyskupas, Kauno arkivyskupas metropolitas. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto didysis kancleris. Kauno garbės pilietis. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu.
------------------------------------
Tarasenka
Tarasenka Petras. Lietuvių archeologas, muziejininkas ir rašytojas (1892 12 07–1962 05 17). Istoriją studijavo Pskovo pedagoginiame institute, klausėsi A. Spicyno paskaitų. Tyrinėjo Rytų Lietuvos piliakalnius Ukmergės, Rokiškio ir Zarasų rajonuose. P. Tarasenka buvo Valstybės archeologijos komisijos narys, 1944–1946 m. – Kauno karinio muziejaus direktorius, 1947–1958 m. dirbo M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archeologijos skyriuje. Labai vertingas yra jo sudarytas Lietuvos archeologijos paminklų registras „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928). P. Tarasenka parašė jaunimui nuotykių apysakų, kuriose populiarinamas istorijos mokslas.
------------------------------------
Targovicos konfederacija
Targovicos konfederacija (1792–1793). Respublikos magnatų sąjunga. Suorganizavo Jekaterina II. Tikslas – su Rusijos parama likviduoti Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją. Konfederatų 1792 04 27 Peterburge pasirašytas manifestas su suklastota data (1792 05 14) buvo viešai paskelbtas Targovicoje (Ukraina). Jis skelbė, kad konfederatų prašymu Rusijos kariuomenė įžengia į Respubliką. LDK Targovicos konfederacijos šalininkai pasivadino LDK generaline laisvąja konfederacija. 1792 05–08 Rusijos kariuomenė sumušė Respublikos kariuomenę. 1792 06 14 užėmė Vilnių, rugpjūčio pradžioje – Varšuvą. Okupuotoje teritorijoje valdžia atiteko konfederatams. Vilniuje jų vadovybės pirmininkas buvo LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega (svarbiausi veikėjai – infliantų vyskupas Juozas Kosakovskis ilgianiui tapo tikruoju Lietuvos konfederatų vadu, jo brolis Simonas Kosakovskis paskelbtas LDK lauko etmonu. 1792 09 11 Breste Targovicos ir LDK konfederatai susijungė į Abiejų tautų generalinę konfederaciją. Targovicos konfederacija atkūrė santvarką, buvusią Respublikoje iki 1788 m. Targovicos konfederacijos ir Rusijos kariuomenės įvedimo rezultatas – Respublikos II padalijimas (1793). Oficialiai Targovicos konfederacija panaikinta 1793 09, o nuo 09 15 ją pakeitė Gardino seimo, paneigusio daugelį jos nutarimų, konfederacija. Prieš įvestą režimą įvyko 1794 m. sukilimas, per kurį daugelis Targovicos konfederacijos veikėjų buvo pakarti.
------------------------------------
Tarngorodo konfederacija
Tarngorodo konfederacija. 1715 m. prasidėjusi ir 1717 m. Nebyliuoju seimu pasibaigus konfederacija. Buvo nukreipta prieš karaliaus Augusto II tariamas ar tikras pastangas pažaboti bajorijos laisves, įvesti Respublikoje sosto paveldėjimo principą. Kovojo su Augusto II saksų kariuomenės daliniais. Lietuvoje konfederacijos kariuomenei vadovavo Ašmenos vėliavininkas Kristupas Sulitrovskis. Abi pusės kreipėsi į Petrą I pagalbos. Šiam įvedus Rusijos kariuomenę, 1717 m. seimas buvo priverstas patvirtinti susitarimą, žalingą abiem pusėms. Augustas II buvo priverstas iš Respublikos išvesti saksų dalinius, atsisakyti bet kokių planų sosto paveldėjimo principui įgyvendinti. Buvo sumažintos etmonų teisės, Respublikos kariuomenės skaičius. Respublika tapo Rusijos protektoratu.
------------------------------------
Tarnyba
Tarnyba. Viduramžių Lietuvos prievolinis ir mokestinis vienetas, XIV a. nustatytas kunigaikščio. Iš pradžių vadintas dūmu (1 kiemas). XVI a., pradėjus reikalauti prievolių nuo kelių dūmų (kiemų grupės), tarnybą sudarė jau 2–3 dūmai. Jų valstiečiai 2–3 dienas per savaitę turėjo dirbti dvarui ir duoti dėklą. XVI a. pirmoje pusėje tarnyba imta keisti žagre – prievolės vienetu nuo dirbamos žemės ploto. Galutinai tarnyba išnyko XVI a. antroje pusėje per Valakų reformą.
------------------------------------
Tarpuvaldis
Tarpuvaldis, bekaralmetis. Laikotarpis nuo monarchinės valstybės valdovo mirties iki kito valdovo vainikavimo. Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, daugumą funkcijų nuo XV a. I pusės (iki tol sostas buvo paveldimas) vykdė tada susidariusi Ponų taryba. Ji rūpinosi valstybės saugumu, tvarkė einamuosius reikalus, rinko naują didįjį kunigaikštį. Nuo XVI a. pr. ji jau šaukė LDK seimą valdovui rinkti. Skyrė pareigūnus į vakantines urėdijas, įkeisdavo valstybinius dvarus, vykdė teisingumą, palaikė ryšius su užsieniu. Per tarpuvaldį veikdavo vadinamieji kaptūriniai (laikinieji) teismai, būdavo šaukiami kaptūriniai seimeliai, nutraukdavo darbą 1581 m. įsteigtas Lietuvos vyriausiasis tribunolas. Po Liublino unijos (1569), mirus Lenkijos ir Lietuvos valstybės bendram valdovui, bajorai susiorganizuodavo į generalinę konfederaciją ir paimdavo valdžią. Aukščiausiajai valdžiai atstovavo Lenkijos primas (Gnezno arkivyskupas). Jo pranešimas apie karaliaus mirtį buvo oficiali tarpuvaldžio pradžia. Jis vadovavo administracijai, rūpinosi valstybės saugumu ir šaukdavo bendrus seimus: konvokacinį, kuris sprendė tarpuvaldžio reikalus, ir elekcinį, kuris rinko naują valdovą.
------------------------------------
Tatarė Antanas
Tatarė Antanas, Totoraitis Antanas (1805 05 17–1889 12 25). Lietuvių rašytojas, vienas iš lietuvių grožinės literatūros pradininkų, kunigas. Rėmė 1863 m. sukilimą, už tai ištremtas į Penzos guberniją, nuo 1871 m. gyveno Lomžoje. Parašė pasakėčių, apsakymų, eilėraščių, vertė religinę literatūrą.
------------------------------------
Tautavičius
Tautavičius Adolfas. Lietuvių archeologas, humanitarinių mokslų daktaras (1954), habilituotas daktaras (1997). 1950 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1946 m. dirba Lietuvos istorijos institute: 1962–1987 m. – Archeologijos skyriaus vadovas, 1951–1960 m. dėstė ir Vilniaus universitete. Nuo 1987 m. vyriausiasis mokslinis bendradarbis, o nuo 1988 m. Pilių tyrimų centro „Lietuvos pilys“ archeologinių tyrimų skyriaus vadovas. Tyrė įvairius Lietuvos laidojimo paminklus, Vilniaus Žemutinę pilį ir kitus objektus. Parašė reikšmingų veikalų. A. Tautavičiaus darbų bibliografijoje – apie 600 spausdintų pozicijų. Jis yra nagrinėjęs geležies amžiaus ir feodalinio laikotarpio Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, baltų genčių sąjungų istoriją, respublikos muziejų istoriją, numizmatiką, archeologijos paminklų apsaugą ir archeologijos tyrinėjimų istoriją.
------------------------------------
Tautininkai
Tautininkai. Lietuvių politinė srovė. Susikūrė XX a. pradžioje. Skelbė tautos vienybę. Pirmoji tautininkų organizacija buvo Lietuvių tautinė demokratinė partija (įsteigta 1905). 1916 m. įsteigta „Pažangos“ partija, 1919 m. – Lietuvos žemdirbių sąjunga, 1927 m. – jaunalietuvių organizacija. Tautininkų leidiniai – „Viltis“ (1907–13), „Vairas“ (1914–15). Dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, turėjo atstovų Lietuvos Respublikos vyriausybėse. Ministrais buvo tautininkų atstovai J. Yčas, M. Yčas, A. Merkys, L. Noreika, J. Tūbelis. Tautininkas A. Smetona 1919–20 m. ir 1926–1940 m. buvo Lietuvos Prezidentas.
------------------------------------
Tautinis sąjūdis
Tautinis sąjūdis. Tautos judėjimas, siekiantis išsivaduoti iš tautinės priespaudos. Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje. Susiformavo lietuvių inteligentija. Atsirado siekimas žadinti lietuvių tautinę savimonę, tirti Lietuvos istoriją, lietuvių tautos buitį, papročius, tautosaką, kurti bendrinę lietuvių kalbą. Iš pradžių dalis tautinio judėjimo veikėjų veikė drauge su lenkais, galvojo apie bendrą Lietuvos–Lenkijos valstybę. Naujas tautinio sąjūdžio etapas prasidėjo po 1861 m. valstiečių reformos ir 1863 m. sukilimo. Į visuomeninį gyvenimą įsitraukė valstiečiai. Paaštrėjo kova prieš tautinę priespaudą – rašomi prašymai grąžinti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, grąžinti į mokyklas lietuvių kalbą, lietuviški spaudiniai leisti užsienyje ir nelegaliai platinti Lietuvoje, kurtos daraktorių mokyklos, slaptos organizacijos. Lietuvių tautinio judėjimo dalyvai ėmė kovoti ne tik prieš rusinimą, bet ir prieš lenkinimą.
------------------------------------
Tautų Sąjunga
Tautų Sąjunga. Tarptautinė organizacija, įsteigta 1919 04 28 Paryžiaus taikos konferencijoje. Sudarė 44 valstybės. Sąjungos tikslas – užtikrinti tautų politinę nepriklausomybę ir taiką pasaulyje. Tautų Sąjunga neturėjo karinių pajėgų, todėl negalėjo taikyti ryžtingų priemonių šiuos principus pažeidžiančioms valstybėms. 3–4 dešimtmetyje iš Tautų Sąjungos išstojo Vokietija, Japonija, Italija, SSRS, nes Tautų Sąjunga bandė varžyti jų veiksmus. Tautų Sąjunga veikė iki 1939 m., formaliai paleista 1964 04 19. Jos funkcijas perėmė Jungtinių Tautų Organizacija.
------------------------------------
Tautvilas
Tautvilas (mirė1263), veikiausiai Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Manoma, kad apie 1248 m. įsitvirtino Polocke. 1248 m. kartu su broliu Edivydu ir dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose. Mindaugui užgrobus jų žemes ir ketinus nužudyti, visi trys kunigaikščiai 1249 m. pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danijilą Galičietį ir padėjo jam organizuoti koaliciją prieš Mindaugą. Mindaugui priėmus krikštą ir iš dalies išardžius koaliciją (jį ėmė remti Livonijos ordinas, iki tol buvęs koalicijoje), Tautvilui su likusiais sąjungininkais nepavyko 1251 m. (ar 1252) užimti Vorutos pilies, kur buvo įsitvirtinęs Mindaugas. Tautvilas pabėgo pas Vykintą į Žemaitiją. Vykintui apie 1253 m. mirus, su broliu Edivydu grįžo pas Danijilą. 1255 m. pastarajam susitaikius su Mindaugu, pripažino šio vyresnybę ir grįžo į Polocką kaip jo vasalas. Kovoje dėl Lietuvos sosto po Mindaugo mirties Tautvilą nužudė pusbrolis Treniota.
------------------------------------
Teodoras
Teodoras. Kijevo kunigaikštis, Gedimino brolis. Apie 1325 m. užėmė Kijevą, veikiausia padedamas didžiojo kunigaikščio Gedimino.
------------------------------------
Teodoras Liubartaitis
Teodoras Liubartaitis (mirė 1431), Liubarto sūnus, Gedimino vaikaitis, Volynės Vladimiro ir Lucko, vėliau – ir Seversko kunigaikštis.
------------------------------------
Teodorikas
Teodorikas. Ostgotų karalius (apie 454–526 08 26). 488 m. įsiveržė į Italiją, 493 m. nuvertė jos karaliumi pasiskelbusį Odoakrą ir įkūrė ostgotų valstybę su sostine Ravena. Kasiodoro sudarytame Teodoriko raštinės dokumentų rinkinyje „Įvairenybės“ yra paskelbtas jo laiškas, rašytas aisčiams (tarp 523 ir 526), kurių pasiuntiniai apie 523 m. buvo atvykę pas Teodoriką ir atgabenę valdovui dovanų gintaro.
------------------------------------
Teofilis
Teofilis (Teofilas), LDK stačiatikių metropolitas (1317–1331). Rezidavo Naugarduke. Jo bažnytinė jurisdikcija apėmė Juodąją Rusią, veikiausiai Polocką ir Vitebską. Palaikė ryšius su tam tikrais LDK nepriklausančių Rusios miestų ir Konstantinopolio sluoksniais. Plėtojo Gedimino politiką, prieštaraujančią Maskvos metropolito politikai, LDK stačiatikių žemėse. Po Teofilio mirties LDK metropolija buvo panaikinta.
------------------------------------
Teologija
Teologija. Mokslas apie Dievą. Religinės doktrinos dalis.
------------------------------------
Terasa
Terasa. Plokščias ar jam artimas paviršius upės ar ežero krante, apribotas iš vienos pusės kylančios, iš kitos besileidžiančios pakopos.
------------------------------------
Terleckas
Terleckas Antanas. Lietuvos visuomenės, politikos veikėjas, Lietuvos laisvės lygos vadovas. Dalyvavo antisovietinio pogrindžio veikloje. 1987 08 23 kartu su kitais organizavo Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimui skirtą mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
------------------------------------
Termokarstiniai ežerai
Termokarstiniai ežerai. Jie trijų rūšių: ledo luistų guolio ežerai; rininiai (latakiniai) ežerai; eroziniai ežerai.
------------------------------------
Tėvonija
Tėvonija. Feodalinė paveldima žemės valda ir su ja susijusi feodalinė teisė turėti priklausomų valstiečių. Lietuvoje atsirado XII a. II pusėje–XIV a. iš bajorų alodo. Ją feodalas paveldėdavo iš tėvų. XIV–XV a. bajorų tėvoninio paveldėjimo teisė virto feodaliniu įstatymu ir paplito visoje LDK. Laipsniškai siaurinama analogiška valstiečių teisė XVI a. I pusėje buvo panaikinta. Parduoti ar dovanoti tėvoniją bajoras galėjo tik visiems giminaičiams sutikus; XV a. 9 dešimtmečio pradžioje iš valdovo gavo teisę laisvai disponuoti 1/3 tėvonijos, o pagal II Lietuvos Statutą (1566) – visą tėvoniją. Tuo tėvonija skyrėsi nuo beneficijos, kurios valdymas ir paveldėjimas buvo sąlyginis. Tėvoniją sudarė feodalo žemė ir skirtiniai valstiečių sklypai. Joje dirbo tėvoniškiai: nelaisvoji šeimyna, kaimynai ir įsikeitėliai. Nuo XIV a. pab. tėvonijoms priklausė ir veldamai. XVI a. II pusėje–XVIII amžiuje tėvonija buvo pagrindinis ūkio tipas. Po 1795 m. daugumai tėvonijų savininkų pripažintos Rusijos dvarininkų teisės.
------------------------------------
Tijūnas
Tijūnas. XIV–XVIII a. LDK žemesnio rango feodalinis pareigūnas. XIV ir XV a. I pusėje buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mažesniems kiemams ir valsčiams (paprastai juo tapdavo vietos bajoras). Tijūno jurisdikcijoje buvo visi valsčiaus gyventojai. Valsčiui tapus dvaru, tijūnas virsdavo lankytoju. Vis daugiau valstiečių paverčiant baudžiauninkais, tijūnas ilgainiui tapo tik valsčiaus ar jo dalies ūkiniu vadovu. Tijūno administracinė ir teisinė kompetencija vis mažiau teapėmė bajorus, o XVI a. pradžioje tijūnai galutinai prarado valdžią bajorams. 1564–1566 m. luomų, teismų ir administracijos reformos panaikino valsčių tijūnų pareigybę. Ji iki 1795 m. išliko tik Žemaitijos valsčiuose.
------------------------------------
Tilvytis
Tilvytis Teofilis (1904 01 28–1969 05 05). Lietuvių poetas. Satyrinio savaitraščio „Kuntaplis“ redaktorius (1933–1940). 1947–1963 m. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Išleido poezijos, parodijų, feljetonų rinkinių, poemų („Dičius“ (1934), „Usnynė“ (1949) ir kt.), romanų („Ministerijos rožė“ (1931) ir kt.). Vertė į lietuvių kalbą A. Puškino, N. Nekrasovo, I. Krylovo ir kitų užsienio autorių kūrinius.
------------------------------------
Tilžės taikos sutartis
Tilžės taikos sutartis (1807 06 25). Taikos sutartis tarp Rusijos ir Prancūzijos, sudaryta Tilžėje po Napoleono kariuomenės pergalės rusų – prūsų – prancūzų 1806–07 m. kare. Prūsija prarado beveik pusę teritorijos – žemės kairiajame Elbės krante atiteko naujai kuriamai Vestfalijos karalystei, Kotbuso apylinkės – Saksonijai, Belostoko – Rusijai, Dancigas (Gdanskas) tapo laisvuoju miestu, lenkų žemėse sukurta Varšuvos kunigaikštystė. Aleksandras I pripažino šiuos pertvarkymus Europoje, pažadėjo tarpininkauti Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai dėl taikos, įsipareigojo sudaryti paliaubas su Turkija, išvesti Rusijos kariuomenę iš Valachijos ir Moldavijos. Jei Didžioji Britanija atsisakytų Rusijos tarpininkavimo, nepripažintų jūrų laisvės ir negrąžintų Prancūzijai kolonijų, Rusija įsipareigojo nutraukti su ja diplomatinius santykius ir prisijungti prie Kontinentinės blokados. Jei Turkija atsisakytų Prancūzijos tarpininkavimo, Napoleonas įsipareigojo dalyvauti kare prieš Turkiją. Atskiru aktu buvo įteisinta karinė Rusijos ir Prancūzijos sąjunga.
------------------------------------
Timūras
Timūras, Timūras-Kotlogas. Aukso ordos chanas (nuo1395). 1394–1395 m. nugalėjo ir pašalino iš sosto tuometinį Aukso ordos chaną Tochtamyšą, kuris pasidavė Vytautui. Didysis Lietuvos kunigaikštis ketino grąžinti Tochtamyšui sostą ir 1397–1398 m. surengė keletą sėkmingų karo žygių. Timūro armija neatlaikė sąjungininkų spaudimo, tačiau lemiamame mūšyje prie Vorkslos 1399 m. Timūras ir jo armijos vado Edigėjaus vadovaujamos pajėgos sutriuškino Vytauto kariuomenę.
------------------------------------
Tiškevičiai
Tiškevičiai. LDK didikų giminė. Kilę iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus (minimas 1437). Jo sūnaus Tiškos visi 5 įpėdiniai istoriniuose šaltiniuose jau vadinami Tiškevičiais. Tiškevičiai iškilo XVI a. II pusėje, o didžiausią politinę galią įgijo XVII a. XIX a. tapo turtingiausiais Lietuvos žemvaldžiais. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Palangą (įkūrė kurortą), Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Iš giminės buvo 9 vaivados, 2 vyskupai, po 3 lauko etmonus, iždininkus ir kaštelionus, 4 didieji maršalkos, 9 aukšti karo pareigūnai, 2 LDK raštininkai, 2 archeologai.
------------------------------------
Tiškevičius
Tiškevičius Eustachijus. Archeologas ir muziejininkas (1814 04 18–1873 08 27). Pirmasis Lietuvos priešistorę suskirstė į periodus – akmens, žalvario ir geležies. 1855 m. grafo E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, kuri po metų įkūrė Senienų muziejų (uždarytas 1863 m.). E. Tiškevičius kasinėjo Minsko ir Vilniaus gubernijų pilkapynus, surinktą medžiagą skelbė spaudoje.
------------------------------------
Tyla
Tyla Antanas (g. 1929 10 29). Lietuvių istorikas, profesorius, humanitarinių mokslų hab. daktaras. Nuo 1958 m. dirba Lietuvos istorijos institute (1992–1999 m. – instituto direktorius). Dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universitete, profesorius. Lietuvos Respublikos valstybinės paminklosaugos komisijos, Lietuvos banko banknotų ir monetų parengimo komisijos, Vilniaus savivaldybės pavadinimų teikimo komisijos, leidinio „Lituanistika“ redakcinės kolegijos narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas. Svarbiausi darbai – „1905 m. revoliucija Lietuvos kaime“ (1968), „Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu“ (1972), „1905–1907 m. revoliucija Pabaltijyje“ (su kitais, 1981), „Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“ (1986), „Garšvių knygnešių draugija“ (1991) ir kiti. Dalyvavo rengiant „Lietuvos TSR istoriją“ (1978, rusų k., 1985, liet. k.), „Lietuvos TSR istorijos šaltinius“ (1965), kraštotyros leidinius apie įvairias Lietuvos vietoves. Parengė dokumentų rinkinį „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“ (1973), leidinį „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“ (kartu su kitais, 1991-1997), buvo Kazimiero teisyno publikacijos ats. redaktorius. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas (1994).
------------------------------------
Tochtamyšas
Tochtamyšas (mirė 1406), Aukso ordos chanas ( nuo 1380), Chano Džučio palikuonis. 1382 m. jo kariuomenė užėmė ir sudegino Maskvą. 1389–1395 m. kare Tochtamyšas pralaimėjo Timūrui ir neteko Užkaukazės ir Vidurinės Azijos žemių į rytus nuo Volgos. 1398–1399 m. buvo sumuštas Užvolgio ordos Chano Timūro-Kotlogo (Kutlujaus) ir per Riazanę pabėgo į LDK. Prašė Vytauto apsaugos ir pagalbos atgauti prarastas teritorijas. Vytautas su Tochtamyšu sudarė sutartį, kurioje pastarasis išsižadėjo visų teisių į rusų kraštus, tuomet priklausiusius Lietuvai, dovanojo Vytautui Kijevą, Volynę, Podolę, Smolenską, Černigovą, o Vytautas įsipareigojo padėti atgauti chanui Krymo, Azovo, Kazanės, Atrachanės ordas. Po sėkmingų sąjungininkų žygių 1397–1398 m. lemiamas mūšis prie Vorkslos 1399 m. buvo pralaimėtas. Tokiu būdu Tochtamyšas prarado galimybę atgauti sostą ir Sibiro chano Šadibeko Aukso ordoje buvo nužudytas.
------------------------------------
Tolstojus Dmitrijus
Tolstojus Dmitrijus (1823 03 01–1889 04 25). Rusijos valstybės veikėjas, istorikas. 1865–80 m. Šv. Sinodo oberprokuroras. 1866–80 m. liaudies švietimo ministras. Pagal klasicizmo principus pertvarkė vidurinio švietimo sistemą. 1882–89 m. vidaus reikalų ministras. Nuo 1882 m. Peterburgo mokslų akademijos prezidentas. Parašė darbų Rusijos istorijos tema.
------------------------------------
Toponimika
Toponimika (vieta + vardas). Mokslas, tiriantis vietovardžius, jų kilmę, vartojimą ir raidą. Tyrinėjant vietovardžius, išaiškinami kalbos istorijos dalykai, sprendžiamos svarbios tautų kilmės, migracijos, etninės istorijos problemos. Mokslinės lietuvių toponimikos pradininkas yra K. Būga. Dabar yra sukaupta virš 700000 vietovardžių iš gyvosios lietuvių kalbos, apie 250000 surašyta iš rašytinių šaltinių.
------------------------------------
Torūnės taika
Torūnės taika. 1411 02 01 pasirašyta Torūnėje. LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu po 1409–1410 m. karo. LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), perleistą ordinui 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Lenkija atgavo Dobrynę. Kryžiuočių ordinas turėjo Lenkijai sumokėti 100 000 kapų Prahos grašių. Abiejų pusių pirkliams suteikta susisiekimo ir prekybos laisvė. Ilgą laiką Torūnės taika buvo vadinama „pralaimėtąja“, pabrėžiant, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis labiau akcentuoja, kad, vertinant Torūnės taiką, būtina suprasti tarptautinę to meto situaciją. Ji nebuvo palanki LDK ir Lenkijai. Europa, atsitokėjusi nuo šoko, ėmėsi priemonių apsaugoti Ordiną nuo visiško sunaikinimo. Karo tęsimas būtų reiškęs, kad reikės susidurti su Ordiną rėmusiu Vokietijos imperatoriumi Zigmantu Li


+0
Būtinai paskaityk taisykles: spausti čia.
Aš priklausau moksliukai.lt komandai. Padėjau?
 
Statusas Paulius 2012-10-01 21:00
Vartotojo avataras

Įkūrėjas

Pranešimai: 742
Padėkos: +510
Įstojo: 2009-08-08
Torūnės taika
Torūnės taika. 1411 02 01 pasirašyta Torūnėje. LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu po 1409–1410 m. karo. LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), perleistą ordinui 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Lenkija atgavo Dobrynę. Kryžiuočių ordinas turėjo Lenkijai sumokėti 100 000 kapų Prahos grašių. Abiejų pusių pirkliams suteikta susisiekimo ir prekybos laisvė. Ilgą laiką Torūnės taika buvo vadinama „pralaimėtąja“, pabrėžiant, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis labiau akcentuoja, kad, vertinant Torūnės taiką, būtina suprasti tarptautinę to meto situaciją. Ji nebuvo palanki LDK ir Lenkijai. Europa, atsitokėjusi nuo šoko, ėmėsi priemonių apsaugoti Ordiną nuo visiško sunaikinimo. Karo tęsimas būtų reiškęs, kad reikės susidurti su Ordiną rėmusiu Vokietijos imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Ordiną parėmė Prancūzijos ir Anglijos karaliai, palaikė popiežius bei visa Vakarų Europa. Torūnės taika turėjo politinės naudos: pirmą kartą Ordinas buvo priverstas viešai prisipažinti pralaimėjęs ir grąžinti ginčytinas teritorijas. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei teko atiduoti Žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynės žemę. Po 1411 m. Torūnės taikos sustabdyta Ordino ekspansija į LDK bei Lenkijos žemes.
------------------------------------
Totemas
Totemas (protėvis). Žvėris, rečiau augalas ar gamtos reiškinys, pirmykščių žmonių religinio garbinimo objektas. Laikomas genties mitinio protėvio ir globėjo įsikūnijimu, simbolizuojančiu jų giminystę. Totemu vadinama ir garbinamą objektą vaizduojanti figūrėlė, piešinys.
------------------------------------
Totemistinis tikėjimas
Totemistinis tikėjimas. Pirmykštės religijos forma, kai manoma, kad gentis ar giminė yra kilusi iš totemo. Totemizmas buvo paplitęs pirmykštėse medžiotojų bendruomenėse. Totemas yra garbinamas ir saugomas. Tolimų totemistinio tikėjimo aidų aptinkama ir lietuvių etninėje kultūroje.
------------------------------------
Totoriai
Totoriai. Daugiausia Rusijoje gyvenanti tauta, kalbanti totoriškai. Vyraujanti religija – musulmonai sunitai, nors yra ir stačiatikių. Totorių protėviai buvo tiurkų gentys, II–IV a. Pauralėje ir Pavolgyje sumišusios su ugrofinų tautomis. Lietuvoje pirmąsias totorių gyvenvietes prie Vokės upės įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau totoriai apsigyveno Vilniaus, Trakų, Ašmenos pavietų kaimuose. Naujakuriai perėmė kalbą, papročius, bet dauguma išliko musulmonai. Miestiečiai vertėsi odų dirbimu, daržininkyste, arklininkyste ir gaudė vėžius.
------------------------------------
Traidenis
Traidenis (mirė 1282), Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1269). Jo domenas buvo prie Neries (su Kernave). Prie Lietuvos galutinai prijungė Juodąją Rusią. Sėkmingai kariavo su Livonijos ordinu – nugalėjo 1270 m. Karusės ir 1279 m. Ašeradės mūšiuose. Rengė atsakomuosius žygius į Kryžiuočių ordino valdas, rėmė prieš Livonijos ordiną sukilusius žiemgalius, padėjo kovoti sūduviams, LDK įkurdino prūsus, kurie per Didįjį prūsų sukilimą bėgo į Lietuvą.
------------------------------------
Trakai
Trakai. Bendras indoeuropietiškų genčių pavadinimas, kurių kalba artima ilyrams. XII a. pr. Kr.–VII po Kr. gyveno Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose ir Mažosios Azijos šiaurės vakaruose. Žymiausios gentys – getai, besai, dakai, odrisai, tribalai. I tūkstm. pr. Kr. pirmoje pusėje trakų gentyse ėmė irti gimininė santvarka. IV a. pr. Kr. trakai kartu su ilyrais sudarė sąjungą prieš Makedoniją, tačiau jau 342 m. pr. Kr. pietinę Trakiją užgrobė Pilypas II. Nuo 323 iki 281 m. pr. Kr. trakus valdė Lisimachas. Po jo mirties Trakija vėl tapo nepriklausoma. Nuo III a. pr. Kr. pabaigos Egėjo jūros trakų pakrantę valdė Ptolemėjai, vėliau juos atsikovojo Makedonijos karalius Pilypas V. Po trečiojo Makedonijos karo (171–168 m. pr. Kr.) trakai išsivadavo iš Makedonijos priespaudos. Nuo I a. pr. Kr. pradžios buvo sąjungoje su Mitridatu VI Eupatoru. Po pralaimėto trečiojo Mitridato karo (74–63 m. pr. Kr.) pateko romėnų įtakon. 60–45 m. pr. Kr. šiaurines trakų gentis suvienijo dakų valdovas Burebistas. I a. pr. Kr. ši sąjunga, vadovaujama dakų, išsilaikė, o didžiausią galybę pasiekė valdant Decebalui. 46 m. pagrindine trakų teritorija tapo Romos provincija. Dakų teritoriją Romos provincija pavertė Trajanas (106 m.), bet Marko Aurelijaus laikais jie iš esmės buvo nepriklausomi. Didžiojo tautų kraustymosi metu trakai susimaišė su kitomis gentimis ir tapo vienu iš bulgarų, rumunų ir kitų tautų kūrimosi komponentų. J. Basanavičius manė, kad iš trakų-frygų yra kilę lietuviai ir latviai.
------------------------------------
Trečiasis Lietuvos Statutas
III Lietuvos Statutas (1588). Patvirtintas Zigmanto Vazos. 1588 metais išspausdintas LDK kanceliarine slavų kalba Mamoničių spaustuvėje Vilniuje. Įsigaliojo 1589 01 06. Sudarytas iš 14 skyrių, suskaidytų į 488 straipsnius. Daugelis straipsnių suformuluoti tiksliau ir bendriau nei I ir II Statutuose. III Statutas dar labiau išplėtė bajorų teises ir detaliau reglamentavo valstiečių vertimą baudžiauninkais. Tai buvo paskutinis LDK įstatymų kodifikacijos vaisius. Visi vėlesni mėginimai sudaryti naują statutą buvo nesėkmingi.
------------------------------------
Trečiasis Reichas
III Reichas. Oficialus Vokietijos pavadinimas 1933–1945 metais. Šiuo pavadinimu norėta pabrėžti Hitlerio valdomos Vokietijos sąsają su Šventąją vokiečių tautos Romos imperija ir Hohencolernų imperija.
------------------------------------
Trečiasis Respublikos padalijimas
III Respublikos padalijimas. 1795 10 24 Rusijai, Austrijai ir Prūsijai pasirašius III Peterburgo konvenciją, buvo įvykdytas III Respublikos padalijimas. Rusijai atiteko 120 tūkst. km2 teritorija: iš LDK – vakarinės Baltarusijos žemės, Lietuva (išskyrus Užnemunę), iš Lenkijos – vakarų Voluinė, Kuršo kunigaikštystė. Austrija užėmė daugiausia lenkų žemes tarp Bugo, Vyslos ir Pilicos upių (su Liublinu ir Krokuva), Prūsija – Užnemunę, dalį Palenkės, Mazoviją (su Varšuva). 1797 01 26 Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė Peterburgo IV konvenciją, kuri patvirtino III Respublikos padalijimą ir panaikino jos valstybingumo likučius. Prie konvencijos buvo pridėtas Poniatovskio abdikacijos (sosto atsisakymo) aktas.
------------------------------------
Treniota
Treniota (mirė 1264). Lietuvos didysis kunigaikštis (1263–1264), Mindaugo seserėnas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje artimiausias Mindaugo patarėjas. Kėlė vieningos visų baltų genčių kovos su Vokiečių ordinu idėją. Po Durbės mūšio įkalbėjo Mindaugą remti žemaičius kovoje prieš Livonijos ir Kryžiuočių ordiną. Vadovavo lietuvių žygiams į kryžiuočių valdas Kulme, Livonijoje, Mazovijoje. Slapta rėmė Daumantą, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą, ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Po Mindaugo mirties, nužudęs Polocko kunigaikštį pusbrolį Tautvilą, tapo didžiuoju kunigaikščiu. Greitai, 1264 metais, Mindaugo šalininkai nužudė ir patį Treniotą.
------------------------------------
Tretjakovas
Tretjakovas Piotras. Rusų archeologas (1909 11 12–1976 06 12). Tyrinėjo Aukštutinio Pavolgio ir Padneprės piliakalnius. Svarbiausieji veikalai – „Rytų slavų gentys“ (1953), „Senieji Smolensko žemės piliakalniai“ (1963), „Padneprės ir Pavolgio finougrai, baltai ir slavai“ (1966), „Prie senųjų rusų tautybės ištakų“ (1970).
------------------------------------
Tribūnas
Tribūnas. 1. Romoje aukščiausias iš plebėjų renkamas ir jų interesus ginantis pareigūnas. 2. Vienas iš 6 aukščiausių Romos legiono vadų. 3. Visuomenės veikėjas — žymus oratorius, kalbėtojas.
------------------------------------
Trilaukis
Trilaukis. Trijų laukų sėjomaina. Žemė suskirstoma į tris laukus – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo. Lietuvoje paplito per XVI a. Valakų reformą, išnyko XX a. viduryje. Nuo XIX a. vidurio trilaukį ėmė keisti daugialaukė sėjomaina.
------------------------------------
Trilypė sąjunga
Trilypė sąjunga. Vokietijos, Austrijos–Vengrijos ir Italijos karinė politinė sąjunga, priešiška Prancūzijai ir Rusijai. Austrija–Vengrija ir Vokietija sudarė sutartį 1879 m., visos trys valstybės – 1882 metais. Sutarties dalyvės įsipareigojo suteikti viena kitai karinę paramą užpuolimo atveju. Tarp Trilypės sąjungos ir Antantės blokų kilo Pirmasis pasaulinis karas.
------------------------------------
Trisdešimties metų karas
Trisdešimties metų karas (1618–1648). Austrijos ir Ispanijos Habsburgų (juos rėmė Vokietijos kunigaikščiai katalikai, popiežius ir Respublika) karas su antihabsburgiška koalicija (Vokietijos kunigaikščiai protestantai, Danija, Prancūzija, Švedija; rėmė Anglija, Olandija ir Rusija). Pradžioje karas buvo religinis (tarp katalikų ir protestantų), vėliau jo pobūdis pasikeitė (antihabsburgiškai koalicijai stojus vadovauti katalikiškai Prancūzijai) ir jis virto Europos valstybių tarpusavio karu. Karas baigėsi 1648 m. Vestfalijos taika.
------------------------------------
Triviumas
Triviumas (lotyniškai „trivium“ – trijų kelių kryžkelė). Viduramžių mokyklų trijų disciplinų ciklas. Sudarė 3 humanitariniai mokslai: gramatika, retorika ir dialektika. Su kvadriviumu sudarė 7 laisvuosius menus.
------------------------------------
Trylikametis karas
Trylikametis karas. 1454–1466 m. Lenkijos karas su Kryžiuočių ordinu dėl vakarinių Lenkijos žemių. 1454 m. kovo mėnesį Lenkija paskelbė prisijungianti Kryžiuočių ordino žemes ir pradėjo karą. 1466 m. Torūnės taikos sutartimi Lenkija gavo vakarines Kryžiuočių ordino žemes: rytinį Pamarį, Kulmo ir Michalovo žemes, Marienburgą, Elbingą, Varmės vyskupiją. Kryžiuočių ordinas tapo Lenkijos vasalu. LDK į karą nestojo ir praleido progą atgauti kryžiuočių užgrobtas vakarines lietuvių ir prūsų žemes ar bent Klaipėdos kraštą.
------------------------------------
Trumenas
Trumenas Haris (1884–1972). JAV prezidentas (1945–1953). Jam prezidentaujant prasidėjo šaltasis karas, karas Korėjoje. Trumeno vardu vadinama JAV paramos karo nualintoms Europos šalims programa.
------------------------------------
Trumpasis metraščių sąvadas
Trumpasis Lietuvos metraščių sąvadas. Tai 1446 m. veikiausiai Smolenske sudarytas pirmasis Lietuvos metraščių sąvadas. Manoma, kad duomenis Trumpajam sąvadui pradėta kaupti valdant Vytautui. XV a. 5 dešimtmetyje šį darbą rėmė Smolensko stačiatikių vyskupas, palaikęs LDK politiką rusų žemėse. Trumpąjį sąvadą sudaro Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis, Smolenske parašytas „Vytauto pagyrimas“ ir pasakojimas apie Švitrigailos kovą su Žygimantu Kęstutaičių dėl LDK sosto. Daugiausia vietos šiame sąvade užima rusų metraščių žinių santrauka iš Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės politinės istorijos.
------------------------------------
Tumas-Vaižgantas Juozas
Tumas-Vaižgantas Juozas (1869 09 20–1933 04 29). Lietuvių rašytojas, kunigas. Kunigavo įvairiose Lietuvos vietose. 1897–1902 m. buvo „Tėvynės sargo“, 1900–02 m. – „Žinyčios“, 1920 m. „Tautos“, 1921–22 m. „Mūsų senovės“ redaktorius. Prisidėjo kuriant Lietuvių krikščionių demokratų sąjungą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikloje. 1922–29 m. dėstė Kauno universitete. Parašė publicistinių straipsnių, literatūros istorijos ir kritikos darbų, dramų, apsakymų, apysakų („Dėdės ir dėdienės“ (1920–21), „Nebylys“ (1930) ir kt.), epopėjinį kūrinį „Pragiedruliai“ (1918–1920).
------------------------------------
Turla Vladas
Turla Vladas (g. 1953 02 22). Šaulys. 1980, 1981, 1982 ir 1984 m. SSRS, 1981, 1982 ir 1983 m. Europos, 1982, 1983 ir 1985 m. pasaulio kulkinio šaudymo čempionas. Pasiekė 3 SSRS rekordus, tris kartus pagerino pasaulio rekordus.
------------------------------------
Tverų pilis
Tverų pilis. Sutvirtinta vietovė ar pilis, kurioje buvo Žemaitiją valdžiusio kunigaikščio Vykinto rezidencija. 1251 m. Mindaugas su kariuomene puolė Tverų pilį, tačiau nepaėmė. Šiose kautynėse Mindaugas buvo sužeistas. 1289 m. šaltiniuose paminėta Tverų žemė apėmė nedidelį plotą tarp Keklio (Ceklio) ir Medininkų sričių.
------------------------------------
Ubartas Romas
Ubartas Romas (g. 1960). Disko metikas. 1988 m. disko metimo Lietuvos rekordininkas. 1986 m. Štutgarte pirmasis iš Lietuvos diskininkų tapo Europos čempionu. 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį. 1992 m. Barselonos olimpiadoje iškovojo aukso medalį ir tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Jo garbei pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos Trispalvė ir sugrotas Lietuvos valstybės himnas.
------------------------------------
Ugenskis Andrius
Ugenskis Andrius (1816 04 27–1870 10 07). Kalbininkas. Nuo 1849 m. mokytojavo Kazanėje, nuo 1861 m. dėstė Kazanės universitete. Parašė straipsnį „Apie lietuvių kalbos savybes“ (1869), sudarinėjo lietuvių kalbos žodyną. Išlikę penki Ugenskio laiškai M. Valančiui.
------------------------------------
Ukmergės mūšis
Pabaisko, Šventosios, Ukmergės mūšis. Įvyko 1435 09 01 prie Žirnajų ežero (apie 10 km į pietus nuo Ukmergės). Mūšis tarp pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Abu pretendentai – Žygimantas Kęstutaitis ir Švitrigaila – turėjo maždaug po 15 tūkst. karių. Švitrigailos kariuomenę sudarė LDK savarankiškumo gynėjai, LDK rusų žemių kariai bei Livonijos ordino kariniai daliniai. Žygimanto kariuomenė buvo sudaryta iš Lietuvos ir vakarinės Baltarusijos bei Lenkijos karių. Žygimanto kariuomenei vadovavo jo sūnus Mykolas. Auštant Švitrigailos pajėgos ėmė trauktis nuo ežero Ukmergės link. Tai pastebėjusi, Žygimanto kariuomenė įsiveržė į Švitrigailos kariuomenės vidurį. Suskaldė į dvi dalis ir sutriuškino. Livonijos ordino magistras F. Kerskorfas žuvo, 42 kunigaikščiai – Švitrigailos šalininkai – pakliuvo į nelaisvę. Švitrigaila pabėgo į Polocką. 1435 m. Livonijos ordino pralaimėjimas pagal padarinius prilygo Žalgirio mūšiui. Ordino kariuomenė buvo sunaikinta, žuvo jo magistras, į nelaisvę pateko daugumas vyresniųjų riterių ir svečių, buvo pakirsti Vokiečių ordino Livonijos atšakos egzistencijos pagrindai.
------------------------------------
Umaras Gintautas
Umaras Gintautas (g. 1963 05 20). Dviratininkas. 1981 m. SSRS jaunių ir moksleivių spartakiados,1982 m. jaunimo, 1984, 1985 ir 1986 m. suaugusiųjų pirmenybių čempionas. Pagerino individualių persekiojimo lenktynių pasaulio rekordus. Dviračių lenktynių 1988 m. Seulo olimpiadoje čempionas.
------------------------------------
Unija
Unija. Monarchinių valstybių arba bažnyčių sąjunga. Valstybių unija gali būti realioji ir asmeninė. Realioji unija sudaroma sutartimi ar stipresnės valstybės aktu, tarptautiniuose santykiuose šią uniją sudarančios valstybės dalyvauja kaip viena valstybė. Asmeninė unija sudaroma, kai tas pats asmuo tampa kelių valstybių monarchu. Asmenine unija susijungusios valstybės išlaiko savo suverenitetą.
------------------------------------
Unitai
Unitai. Lenkijos ir Lietuvos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę Bresto bažnytinę uniją su katalikų bažnyčia. Unitai buvo pavaldūs popiežiui, pripažino pagrindines katalikybės dogmas, bet išlaikė savo liturgiją. Kairiakrantėje Ukrainoje unitų buvo iki Bresto unijos panaikinimo 1654 m., dešiniakrantėje Ukrainoje – iki XVIII a., Baltarusijoje – iki 1839 m., Vakarų Ukrainoje – iki 1946 m.
------------------------------------
Upytė
Upytė, Upytės žemė. Istorinė lietuvių žemė. Buvo abipus Nevėžio vidurupio ir aukštupio (dabartinių Kėdainių, Panevėžio rajonų dalys). Pirmą kartą paminėta 1254 metais. Kai 1345 metais Algirdas su Kęstučiu dalijosi LDK, ji priklausė Kęstučio valdoms. Nuo 1363 iki 1394 metų Upytę 11 kartų puolė Livonijos ordinas. XIII–XIV a. stovėjusi pilis buvo svarbus kovų su kryžiuočiais atramos centras. XVI a. vid. šaltiniuose minimas Upytės valsčius ir pavietas.
------------------------------------
Urachas
Urachas, fon Urachas Vilhelmas (1860–1930). Viurtembergo grafas. 1918 m. buvo išrinktas kandidatu į Lietuvos sostą. Turėjo priimti Mindaugo II titulą. Pralaimėjus Vokietijai Pirmąjį pasaulinį karą, buvo nuspręsta Uracho karaliumi neberinkti.
------------------------------------
Urbanavičius
Urbanavičius Vytautas. Lietuvių archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1993). 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, mokėsi Maskvos Etnografijos instituto Plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje pas prof. M. Gerasimovą, įsisavino dokumentinio portreto atkūrimo pagal kaukolę metodiką. Mokslininko tyrinėjimo sritys – XIV–XVII amžiai, t.y. senųjų laidojimo papročių reliktai Lietuvoje po krikšto, apeiginės vietos. Nuo 1987 m. V. Urbanavičius vadovauja Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimams. M. Gerasimovo metodu atkūrė apie porą šimtų grafinių ir daugiau nei 30 skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių portretų.
------------------------------------
Urbanizacija
Urbanizacija. Miestų reikšmės visuomenėje augimas , miestų gausėjimas.
------------------------------------
Urbonas VI
Urbonas VI. Tikrasis vardas Bartolomėjas Prinjanas (1318–1389 10 05), popiežius (nuo 1378). 1388 03 22 patvirtino Vilniaus vyskupystės įsteigimą, o 1388 04 17 – Lietuvos krikštą. Urbonas VI vyskupą Dobrogostą įgaliojo sutvarkyti bažnytinius reikalus Lietuvoje ir įkurti Vilniaus vyskupiją pavedant ją Griezno arkivyskupo valdžiai. Vilniaus vyskupu paskirtas pranciškonų kunigas Andrius. Vilniaus vyskupijos kapitulą sudarė 2 prelatai ir 10 kanauninkų.
------------------------------------
Urbonas VIII
Urbonas VIII. Tikrasis vardas Maffeo Barberini. Popiežius (1623–1644). Nuo 1606 m. kardinolas. Jo laikais baigta statyti Šv. Petro bazilika.
------------------------------------
Urbšys
Urbšys Juozas (1896 02 29–1991 04 30). Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas, vertėjas. 1933–1934 m. buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje. 1934–1938 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. 1938–1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras. 1940 m. ištremtas, 1954 m. grįžo į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išvertė R. Rolano, P. Bomaršė, Moljero ir kitų prancūzų autorių kūrinių. Parašė atsiminimų knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988).
------------------------------------
Urėdas
Urėdas, urėdininkas. XV–XVIII a. LDK valstybės pareigūnas. Pareigybė atsirado, kai didžiojo kunigaikščio tarnų pareigos pasidarė nuolatinės. Urėdais galėjo būti tik LDK feodalai. Aukšto rango urėdai buvo vadinami dignitoriais. Vieni urėdai buvo centro, kiti – vietinės valdžios. Svarbiausieji centro urėdai buvo etmonas, iždininkas, kancleris, pakancleris, maršalka. Jie buvo Ponų tarybos, o nuo 1569 m. – Senato (išskyrus didįjį etmoną) nariai. Žemesnio rango centro urėdai – instigatorius, raštininkas, referendorius, sekretorius, stovyklininkas, krašto (vėliau didysis) vėliavininkas, dvarionys. Tituliniai centro urėdai buvo arklidininkas, kalavijininkas, pakamaris, stalininkas, taurininkas ir kiti. Vietinės valdžios urėdai buvo apskrities vėliavininkai, vietininkai (XV a. - XVI a. I pusėje jie tapo vaivadomis, seniūnais, laikytojais), kaštelionas, pilininkas, tijūnas.
------------------------------------
Urna
Urna. Keramikinis laidojimo indas sudeginto mirusiojo palaikams laikyti. Lietuvoje paplitęs nuo ankstyvojo geležies amžiaus.
------------------------------------
Ustrialovas Nikolajus
Ustrialovas Nikolajus (1805 05 04–1870 06 08). Rusų istorikas. 1834–70 m. dėstė Peterburgo universitete. Nuo 1837 m. Peterburgo mokslų akademijos akademikas. Pagrindiniai darbai – „Rusijos istorija“ (1836), tapusi oficialiu vadovėliu, „Petro Didžiojo valdymo istorija“ (1858–63). Publikavo šaltinius.
------------------------------------
Utopija
Utopija. Idealios, neįgyvendinamos visuomeninės santvarkos projektas. Pavadinimas kilo iš T. Moro knygos „Utopija“ (1516). Utopijų parašė Platonas („Valstybė“), T. Kampanela „Saulės miestas“.
------------------------------------
Ušinskas Stasys
Ušinskas Stasys (1905 07 20–1974 06 14). Dailininkas tapytojas, vitražistas, scenografas. 1936 m. Kaune įkūrė marionečių teatrą, buvo jo vadovas. Sukūrė vitražų, stiklo vazų, nutapė paveikslų, kūrė lėles lėlių teatrui. Už lėles ir B. Dvariono „Piršlybų“ scenografiją 1937 m. apdovanotas Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medaliu. Sukūrė žemos temperatūros vitražo gamybos technologiją. Pirmasis Lietuvoje kūrė veidrodinius ir blokinius vitražus.
------------------------------------
Užnemunė
Užnemunė, Sūduva, Suvalkija. Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Iki XIII a. čia gyveno jotvingiai (dainaviai ir sūduviai), šiauriniame pakraštyje – lietuviai. XIV a. dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų iš dalies virto dykra. Po 1422 m. Melno taikos nustatyta Kryžiuočių ordino ir LDK siena – Užnemunės vakarinė riba. Užnemunė priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijos Kauno ir Trakų apskritims. XV–XVIII a. pagausėjo gyventojų. Po III Respublikos padalijimo 1795–1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija. 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje. 1867–1915 m. buvo Suvalkų gubernijos dalis. 1808–1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis kapitalistiniai santykiai, plėtotis žemės ūkis, formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras. Po Pirmojopasaulinio karo tapo Lietuvos dalimi.
------------------------------------
Užnemunės kultūra
Užnemunės laidojimo paminklų kultūra. Bendrinis I–V a. baltų kultūros pavadinimas. Šios srities paminklai archeologams menkai pažįstami ir mažai tyrinėti. Kultūrai atstovauja devyni nevienodi laidojimo paminklai: šiaurinėje Užnemunės dalyje žinomi plokštiniai kapai su griautiniais palaidojimais, šiaurės rytuose – pilkapiai su akmenų vainikais (Pažarstis), pietvakariuose – pilkapiai su žemių sampilais ir degintiniais kapais (Rudamina), pietinėje Užnemunėje rasta akmenimis apdėtų griautinių kapų (Delnica, Radastai-Aleknonys). Užnemunės laidojimo paminklai turi tik šiam regionui būdingų bruožų. Šiaurės rytų Užnemunės pilkapiai, lyginant juos su Žemaitijos pilkapiais, yra mažesni, mažiau juose ir kapų – 1 arba 2. Kita vertus, kai kuo (įvijiniai antsmilkiniai, akmenų dėjimo paprotys) jie artimesni Centrinės Lietuvos plokštiniams kapams. Pietvakarių Užnemunės pilkapiai iš akmenų su degintiniais kapais priklauso platesniam regionui, paplitusiam Lenkijos šiaurės rytuose.
------------------------------------
Vabalas-Gudaitis
Vabalas-Gudaitis Jonas (1881 01 14–1955 11 14). Lietuvių psichologas, pedagogas. Dalyvavo kuriant Aukštuosius kursus Kaune (1920), juose įsteigė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės psichologijos laboratoriją. 1922–1940 m. – Kauno, 1940–1951 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. Svarbiausi darbai – „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti“ (1927), „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ (1929), „Nauji reaktologiniai testai mokinių darbingumui tirti“ (1931).
------------------------------------
Vaclovas IV
Vaclovas IV Liuksemburgietis (mirė 1419), Karolio IV Liuksemburgiečio sūnus. Tėvui esant gyvam, buvo išrinktas Šv. Romos imperatoriumi (1376), po tėvo mirties (1378) paveldėjo ir Čekijos karaliaus sostą. Vokietijos kurfiurstai Frankfurto seime pašalino jį iš Šv. Romos imperijos imperatoriaus sosto ir imperatoriumi išrinko grafą Ruprechtą (1400). Vaclovui IV liko valdyti Čekija. Rėmėsi miestiečiais, palaikė J. Husą, bet nebandė pastarojo išgelbėti nuo sudeginimo.
------------------------------------
Vagnorius
Vagnorius Gediminas (g. 1957 06 10). Lietuvos valstybės veikėjas. Seimo narys. 1991–1992 m. ir 1996–1999 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Nuo 2000 m. – Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos pirmininkas. Parašė straipsnių ekonomikos, politikos klausimais.
------------------------------------
Vaičaitis Pranas
Vaičaitis Pranas (1876 02 10–1901 09 21). Poetas. Parašė lyrinių ir pilietinių eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų. Vertė užsienio rašytojų kūrinius. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.
------------------------------------
Vaičiūnas
Vaičiūnas Petras (1890 07 11–1959 06 07). Lietuvių rašytojas. 1941–1945 m. buvo Mokslų akademijos bibliotekos direktorius. Išleido eilėraščių rinkinių („Rasoti spinduliai“, (1923), „Tekanti saulė“, (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927) ir kt.), dramų, vertė F. Šilerio, H. Ibseno, M. Meterlinko ir kitų autorių kūrinius.
------------------------------------
Vaičkus Juozas
Vaičkus Juozas (1885 04 16–1935 04 07). Aktorius, režisierius. Vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų. 1905 m. Mažeikiuose subūrė vaidintojų trupę. (nuo 1911 m. Skrajojamasis Juozo Vaičkaus teatras“). 1916 m. Petrograde įsteigė vaidybos studiją. 1921–1923 m. vadovavo savo įkurtai vaidybos studijai Vilniuje. 1923 m. išvyko į JAV. Įsteigė lietuvių dramos trupę, jai vadovavo. 1931 m. grįžo į Lietuvą. 1932 m. Kaune įkūrė kino ir teatro studiją bei bendrovę „Lietfilm“.
------------------------------------
Vailokaitis
Vailokaitis Jonas (1886 06 25–1944 12 16). Lietuvos valstybės veikėjas. 1917–1920 m. Lietuvos Tarybos narys. 1920–1922 m. dalyvavo Steigiamojo seimo veikloje. Su broliu įsteigė „Ūkio“ banką, buvo daugelio akcinių bendrovių steigėjas.
------------------------------------
Vaina
Vaina Benediktas, Vilniaus vyskupas nominatas.
------------------------------------
Vainius
Vainius, Polocko kunigaikštis, Gedimino brolis. Su kitais Lietuvos kunigaikščiais 1326 m. sudarė taikos sutartis su Novgorodo ir Livonijos ordino atstovais. Mirė po 1338 metų
------------------------------------
Vaišvilkas
Vaišvilkas, Vaišelga (mirė apie 1268), vyriausiasis Mindaugo sūnus. 1255 m. sudarė taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikščiu Danijilu Galičiečiu dėl bendrų veiksmų ginantis nuo mongolų-totorių. Šia sutartimi Vaišvilkas prie Lietuvos prijungė Juodąją Rusią ir Naugarduką, kuriuos pats ir valdė. Pasak rusų metraščių, „tėvo nemėgęs ir su juo nebendravęs“. Vaišvilkas neilgai valdė savo sritis: jas perleido Danijilo sūnui Romanui, o pats pasitraukė į vienuolyną. Po tėvo nužudymo, Rusios bajorų ir kunigaikščių remiamas, užėmė Lietuvos valstybės sostą. Kaip liudija Volynės metraštis, visa Lietuva priėmusi jį „su džiaugsmu“ ir jis ėmęs keršyti savo tėvo žudikams. Tęsė tėvo pradėtą Lietuvos vienijimo politiką. Vaišvilko vasalais buvo Polocko ir Vitebsko kunigaikščiai. 1265 m. su sesers vyru Švarnu puolė Lenkiją. I Novgorodo metraštyje nurodoma, kad, paimdamas valdžią Lietuvoje, Vaišvilkas davė įžadą po 3 metų grįžti į vienuolyną. 1267 m. viduryje atsisakė sosto ir paliko jį Švarnui, kurį netrukus nužudė jo brolio Levas.
------------------------------------
Vaitas
Vaitas. LDK miesto, turinčio savivaldos teisę, pareigūnas. Skyrė didysis kunigaikštis iš miestiečių išrinktų 4 kandidatų (dažniausiai bajorą). Kaune nuo 1584 m., Vilniuje nuo 1610 m. vaitas buvo renkamas. Mieste turėjo aukščiausią valdžią, su suolininkais nagrinėjo baudžiamąsias bylas, vykdė policines funkcijas, miestiečiams skyrė prievoles už jų turimą žemę, vadovavo miesto gynybai. Taip pat vaitas – Lietuvos dvaro administracijos pareigūnas, vadovaujantis vaitystei (ji atsirado XVI a. II pusėje per Valakų reformą). Dažniausiai iš pasiturinčių valstiečių. Vaitas vykdė dvarų laikytojo potvarkius, varė valstiečius į darbą, prižiūrėjo, kad atiduotų duokles ir sumokėtų mokesčius. Ši pareigybė išnyko po 1837–1841 m. Kiseliovo valstybinės valstiečių reformos. Taip pat vadovaujantis valsčiaus (gminos) pareigūnas Užnemunėje (1818–1914) ir Vilniaus krašte (1920–1939).
------------------------------------
Vaitkunskienė
Vaitkunskienė-Nakaitė Laima. Lietuvių archeologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1993). Svarbiausios tyrinėjimų kryptys – geležies amžius, gyventojų menas ir pasaulėžiūra, žemaičių etnogenezė ir etninė istorija, vakarų žemaičiai ir jų ryšiai su kitomis gentimis.
------------------------------------
Vaivada
Vaivada. Aukštas LDK vietos valdžios pareigūnas. Vaivados pareigybė Lenkijos pavyzdžiu įvesta 1413 m. (Vilniaus ir Trakų vaivados). Tarp LDK vaivadų svarbiausi buvo Vilniaus ir Trakų vaivados. Vilniaus vaivada paprastai būdavo LDK kancleris. Vaivadas skyrė didysis kunigaikštis iš didikų iki gyvos galvos. Tik Žemaitijos seniūną, turintį vaivados teises, Polocko ir Vitebsko vaivadas rinko bajorai, didysis kunigaikštis tik tvirtindavo. Vaivada buvo vyriausiasis vaivadijos pareigūnas ir jos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas bei visos vaivadijos bajorų vadas. Rūpinosi vaivadijos saugumu. Vaivados jurisdikcijai priklausė žydų bendruomenės. Vaivados buvo Ponų tarybos nariai, nuo 1569 m. įėjo į Lenkijo ir Lietuvos valstybės senatą.
------------------------------------
Vaivadija
Vaivadija. LDK teritorinis administracinis vienetas. LDK vaivadijas sudarinėti pradėta Lenkijos pavyzdžiu. 1413 m. vietoj Trakų ir Vilniaus kunigaikštysčių (vietininkijų) buvo įkurtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos. 1471 m. įkurta Kijevo, 1504 m. – Polocko, 1507 m. – Naugarduko vaivadijos. 1508 m. – Smolensko, 1511 m. – Vitebsko, 1520 m. iš Trakų vaivadijai priklausančių Belsko, Bresto, Drohičino, Melniko žemių – Palenkės vaivadija. 1566 m. įkurtos Volynės, Bresto, Minsko ir Mstislavlio vaivadijos, 1569 m. – Braclavo vaivadija. Visos vaivadijos (išskyrus Polocko ir Mstislavlio) nuo 1564–1566 m. administracinės reformos susidėjo iš apskričių, o Žemaitijos seniūnija (sudaryta 1411 m.), turėjusi vaivadijos teises, – iš tijūnijų. Vaivadijos vyriausias pareigūnas buvo vaivada. 1569 m., sudarant Liublino uniją, Lenkija prisijungė Braclavo, Kijevo, Palenkės ir Volynės vaivadijas. Vaivadijos panaikintos 1795 m.
------------------------------------
Vakarų baltų kultūra
Vakarų baltų pilkapių kultūra. 1700/1600 m. pr. Kr.–1 m. po Kr. baltų kultūra. Ji paplitusi baltų arealo pietvakariuose, o jos centras buvo Sambija, kurioje gausiausia paminklų. Kiek rečiau pilkapių kultūros paminklai paplitę Priegliaus baseine – yra jų ir Lietuvos pajūryje, Danės bei Akmenos baseinuose. Šiame areale pilkapiai buvo vienintelė laidojimo forma. Vakarų baltų pilkapių konstrukcija sudėtinga. Išskiriami devyni pilkapių tipai. Žinomiausi tirtieji vakarų baltų pilkapiai Lietuvoje yra Bajoruose, Šlažiuose, Ėgliškiuose, Kurmaičiuose. Dėl Vakarų baltų pilkapių kultūros kilmės ir etninio priklausomumo ginčijamasi. Vokiečių archeologai žalvario amžiaus pilkapius su koncentriniais akmenų vainikais ir ankstyvojo geležies amžiaus pilkapius skyrė baltams. Jie teigė, kad vakarų baltai jau maždaug 1000 m. pr. Kr. buvo atsiskyrę nuo bendrojo baltų kamieno, o 900–750 m. pr. Kr. pradėjo formuotis trys vakarų baltų sritys: prūsai (siaurąja prasme), galindai ir sūduviai-jotvingiai. Dalis lenkų archeologų teigia, kad žalvario amžiaus pilkapynus Sambijoje ir Pamaryje paliko neaiškios etninės priklausomybės žmonės, o vakarų baltų pilkapių kultūra susidariusi tik V–IV a. pr. Kr., kai senieji Sambijos ir Priegliaus baseino gyventojai susimaišė su ateiviais iš rytų – Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonėmis. Kita lenkų archeologų dalis abejoja šia hipoteze, nes jos nepagrindžia archeologijos duomenys.
------------------------------------
Vakarų Lietuvos kultūra
Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. I–V a. baltų kultūra. I a. po Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena: įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji būdavo laidojami nedeginti. Tačiau išliko stiprios Vakarų baltų pilkapių kultūros tradicijos: dar II amžiuje kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas būdavo juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Pamažu iš pailgo akmenų vainiko antkapio susidarydavo „bičių korį“ primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Paskutiniais duomenimis šiame areale rasti 37 laidojimo paminklai. Daugelis iš jų yra tyrinėti. Kapinynų tyrinėjimai rodo, kad šios srities gyventojai jau I a. po Kr. buvo sukūrę savitą ir turtingą kultūrą. Geopolitinė Lietuvos pajūrio gyventojų padėtis lėmė, kad jie buvo glaudžiai susiję su pažangiausia to meto civilizacija – Romos imperija, palaikė ryšius su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija. Apie tai liudija gausūs kapų radiniai – darbo įrankiai ir ginklai: įmoviniai kirviai ir dalgeliai, ietys su geležiniais įmoviniais ietigaliais, skydai; papuošalai (kepuraitės, puoštos žalvarinėmis plokštelėmis, trimitinės antkaklės, akinės ir profiliuotos segės ir kt.). Ypač gausu šios kultūros kapuose miniatiūrinių puodelių, bronzinių Romos imperatorių monetų. Kaip ir Sambijoje kartu su žmogumi dažnai laidotas jo žirgas.
------------------------------------
Valakas
Valakas. XVI a. II pusės–XIX a. LDK žemės ploto vienetas. Visoje LDK paplito XVII a. I pusėje. Dydis – 21,38 ha. Oficialiai matuoti žemę valakais nustota panaikinus baudžiavą (1861), bet buityje naudotas iki Pirmojo pasaulinio karo.
------------------------------------
Valakų reforma
Valakų reforma. 1557 m. įvykdyta LDK žemės reforma. Jos metu visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo jungiama į vieną plotą, padalintą valakais (1 valakas – maždaug 21,38 ha). Valakai burtų keliu dalijami valstiečių kiemams. Valakai buvo 4 rūšių: geros, vidutiniškos, prastos ir labai prastos žemės. Vidutiniškai vienam ūkiui teko apie 16 ha žemės. Kaime įsigalėjo rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina. Po reformos valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinio tipo kaimus, įkurtus prie jiems priklausančių valakų. Reforma įtvirtino feodalinę žemės nuosavybę ir baudžiavinius santykius, griežtai atribojo valstiečius nuo bajorų. Per reformą sukurta žemėnaudos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo.
------------------------------------
Valančius Motiejus
Valančius Motiejus (1801 02 28–1875 05 29). Lietuvių rašytojas, švietėjas, katalikų bažnyčios veikėjas, Žemaitijos vyskupas. 1840–42 m. Vilniaus, 1842–45 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. 1845–50 m. buvo Varnių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1850 m. Žemaitijos vyskupas. Steigė parapijų mokyklas, skatino mokymą lietuvių kalba, organizavo blaivybės draugijas, rėmė knygnešių veiklą. Parašė didaktinio pobūdžio apsakymų, pasakojimų (rinkiniai „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1872) ir kt.), religinių knygų, išleido tautosakos rinkinį „Patarlės žemaičių“ (1867). Žymiausi veikalai – apysaka „Palangos Juzė“ (1869), istorinis darbas „Žemaičių vyskupystė“ (1848).
------------------------------------
Valavičiai
Valavičiai. XV–XIX a. pradžios Lietuvos didikų giminė. Giminiavosi su Radvilomis, Pacais. XVI–XVIII a. dvylika giminės atstovų buvo Respublikos senatoriai. Valavičiai turėjo dvarų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Įtakingiausi buvo XVI–XVII a. pradžioje. Dalyvavo reformacijos judėjime, kultūrinėje veikloje.
------------------------------------
Valavičius
Valavičius Eustachijus (mirė 1587 m. gruodį Sondomeže, Lenkija). Nuo 1551 buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio maršalka ir raštininkas, 1561–1569 m. – rūmų maršalka ir LDK iždininkas, 1566–1579 m. dar ir LDK pakancleris. 1569–1579 m. Trakų, 1579–1587 m. Vilniaus kaštelionas ir LDK kancleris. Dalyvavo Livonijos kare (1558–1583). Vienas iš Valakų reformos rengėjų. Rėmė istoriką Motiejų Strijkovskį. Antspaudavo Vilniaus universiteto įsteigimo privilegiją (1579).
------------------------------------
Valdajaus kultūra
Valdajaus kultūra. Neolito (IV–II tūkstm. pr. Kr. pr.) kultūra, išplitusi Valdajaus aukštumoje, vidurio Rusijoje. Vakaruose ribojosi su Narvos kultūra, šiaurėje tęsėsi iki Novgorodo srities, rytuose apėmė Volgos aukštupį iki Tverės, pietuose – iki Dniepro aukštupio. Kai kurie autoriai nepriskiria Volgos aukštupio ir Lovatės baseino Valdajaus kultūrai. Šiuo metu žinoma apie 200 šios kultūros paminklų. Skirstoma į tris etapus: ankstyvąjį, vidurinį, vėlyvąjį. Kultūros genetinis pagrindas – vietinė mezolitinė Valdajaus kultūra. Iš kitų kultūrų ypač išsiskiria titnaginių dirbinių gausa ir įvairove. Ankstyvajame etape keramikos mažai. Indai nedideli, storasieniai, smailiadugniai. Vėlyvajame etape indų kraštai atlošti ir pastorinti. Neretai randama plokščiadugnių puodų. Ankstyvajame etape gyvenvietės kurtos aukštumose, o vėliau žemumose, prie vandens. Pagrindinę gyvenviečių inventoriaus dalį sudaro įvairiausių dydžių ir formų ietigaliai, strėlių antgaliai, stambūs kertamieji įrankiai, įvairių tipų gremžtukai, įvairūs su žvejyba susiję įrankiai, pleišto formos skaldytiniai. Kapų iki šiol nerasta.
------------------------------------
Valiūnas Silvestras
Valiūnas Silvestras (1789 07 11–1831). Poetas. Žuvo kovodamas 1831 m. sukilime. Parašė romantinę baladę „Birutė“ (1828), tapusią liaudies daina, kitų eilėraščių, satyrinių poemų ir eilėraščių lenkų kalba.
------------------------------------
Valkininkų konfederacija
Valkininkų konfederacija. Lietuvos bajorų ginkluota politinė sąjunga, sudaryta 1700 m. spalio pabaigoje prie Valkininkų. Tikslas – kovoti prieš Sapiegų įsigalėjimą LDK. Karo vadu konfederatai išrinko Mykolą Višnioveckį, maršalka – M. Katilą. Lemiamas konfederatų ir Sapiegų karinių pajėgų mūšis (konfederatams vadovavo Grigalius Antanas Oginskis, Sapiegų kariuomenei – didžiojo etmono sūnus Mykolas) įvyko 1700 11 18 prie Lieponių (Trakų raj.) ir baigėsi Sapiegų pralaimėjimu. Mykolą Sapiegą Valkininkuose bajorų minia užkapojo kardais. Daug kitų Sapiegų pabėgo į Lenkiją. Konfederatai paskelbė Sapiegas krašto išdavikais, konfiskavo jų dvarus ir turtus, pašalino iš valstybinių pareigų.
------------------------------------
Valsčius
Valsčius. LDK administracinis teritorinis vienetas, susidaręs daugiausia iš senųjų žemių ir sritinių kunigaikštysčių (Deltuvos, Karšuvos, Knituvos). Valsčius žinomas nuo XIV a. pabaigos. Jo centras būdavo didžiojo kunigaikščio pilis ar kiemas. Valsčių sudarė kelios ar keliolika lauko bendruomenių, bajorų kiemų, jį administravo didžiojo kunigaikščio vietininkas tijūnas. Po XVI a. vidurio Valakų reformos, valsčiai, išskyrus Žemaitiją, išnyko.
------------------------------------
Valstiečiai liaudininkai
Valstiečiai liaudininkai, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. 1922–1936 m. veikusi Lietuvos politinė partija. Susikūrė iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos. Svarbiausi veikėjai – Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius, Jonas Staugaitis, Jonas Vileišis ir kiti. Leido publicistinius leidinius „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Varpas“. Turėjo jaunimiečių organizaciją, studentų organizaciją „Varpas“. Partijos atstovas K. Grinius buvo Lietuvos Prezidentas, M. Sleževičius – Ministras Pirmininkas. Liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė panaikino karo padėtį, nutarė įvesti civilinę metrikaciją, privalomą pradinį mokymą. 1926 12 17 atidavė valdžią A. Smetonos perversmo organizatoriams. 1936 m. valstiečių liaudininkų veikla buvo uždrausta.
------------------------------------
Valua
Valua Henrikas (1551 09 19–1589 08 02), paskutinysis Prancūzijos karalius iš Valua dinastijos. Karaliaus Karolio IX brolis. 1572 m., mirus paskutiniajam